Vytautas P. Bložėkad likčiau tik tuo, ką pasakiau
potekstėm ir mįslėm, kad likčiau gyvas
kuo neatsivėriau (neišdrįsdamas) ir ko neužčiuopsi raidėse ir
pajautose, kylančiose iš po-
prikąstose lūpose, ko niekas-niekur-niekad
nebeišgirs, man – nutylant:
ar, sakyk, turiu teisę?
naktinio paukščio šešėlis neatstodamas
lydi klykaudamas mus, klaidžiojančius
pasiklystančius tarp pušų ir pusnynų, tarp šešėlių
jaučiu jį, girdžiu jį būtent tuo, kuo rašymais
neišsakiau, ką nutylėjau, nes jie ne šio pasaulio: paklausyk manęs
aš dabar tau kalbėsiu nutildamas
nešu savo kryžių, po tiltų kaukolių gairėm
bet čia sliuogiama (po lietaus) dirvos paviršium
sveiki sliekai! išsiropštę iš dvokiančios dvasios
(seniau daktarai iš kvapo pažindavo, kuo žmogus serga)
kuo sergam? tikrai, kuo sergam? dausų ilgesiu?
kuo sergam, kuo negaluojam nakčia prie
atviro balkono? šiąnakt vėtra, žvangina stiklus balkone
kur ant padėklo – dvi širdys, o – sapne – mes prie liūtų duobės
ne ne, ne princesės pirštinaitė, tarsi netyčia iškritusi iš jos rankų
į liūtų duobę. Princesė meldžia, prašo pakelt jai pirštinaitę
ne ne, čia ne garsioji baladė. Tik mano kaklajuostė, kurios niekad nenešiodavau
saugodamas atsisveikinimui, juoda kaklaskarė, skirta pagrabo apdarui
klausyk širdies, ji ilgisi, klausyk paukščių
klausyk (palapinėse) valiūkautojų, klausyk viesulo ūžesio
liko tik dvi dienos (iki spektaklio finalo), dvi dienos (iki
liūtų duobės): pempių kiaušinėliai rasti
ankstyvam lizde, o jis – plikas arimas
Kurią sapnuoju kas naktį
netiki manim? gerai, tada tylėsiu
slėpsiu netiesą, bet ir tiesos nesakysiu
aguonos žiemą – tuščiavidurės, išbyrėjo grūdeliai
bet ir pasisėjo (jeigu gyvas, pieno puta)
aguonų pienas, baigiant pasninką: vaikų ir mergaičių
žaidimai – lydyt vašką, kurs varva ir stingsta, regi? atpažįsti
dvi mūsų galvas? tvorų žiogrių glėbys – pora ar liška? iš kurios pusės
šunelių amsėjimas? piršliai piršleliai? aploja mus
tai širdžių tvinksniai, ne ne – katutės
toli toli, girdi? prie žvakutės, kur miršta
našlaitėlė, gležna gėlytė, nimfetė, ją mylėjau
kartojau ir kartojau: sudie. Paskutinįsyk
tariau sudie. Kūčių vakarą. Ir ji mirė
baltą Kalėdų naktį, kad prisikeltų
Dievo suvokimu, Jo regėjimu, išsilaisvinimu
iš metų ciklo, girnapusės džeržgesio, pakopų įvijų
kad dingtelėtų: saulė! ji grįžta, saulė
kurią sapnuoju kas naktį
eina mergaitė plentu, eina plentu
sulytos jos kasos, šlapi plaukai
suka į kapines, užsižiūrėjusi
kur veda šis kelias? šis asfaltas?
kur – pro kryžkeles? pro grakščias kelio
nelyginant skruostų – duobutes? lietus nuplovė blakstienų jos
tušą, jos vardas – nebenuspėjamas
lieka tik žvakės, tik žilos kapinių žvakės, tebedegančios
nuo Vėlinių, nuo senovinių, kai atnešdavo vėlėms maisto, alkaniems mirusiems
kurie – dar prisimenam – su visa šeima už stalo – į šviesą, švieson
bėk, deganti peteliške, mergaite, tavo meilė – mirtis tavo, tavo meilė – gimimas kito
lieka tik varnos virš bažnyčių (nebe prie plento), nyksta ir jos
nebėr arklių mėšlo ant greitkelių
tik strazdanota bitelė – nuo vieno žiedo prie kito –
per visą jos krūtinių pavasarį
su mirusiais nesiginčijama, su kurčiais irgi ne
su stebukladariais nesiaiškinama, kaip daromi stebuklai
stebuklas, šaudant į pakelės koplytėlę, įvyko, stribams, įvyko
kai atšokus nuo Dievo kūno kulka nukovė vieną iš tų, kurie šaudė
dvylikos trylikos metų mergaitė, gal keturiolikos: ant suolelio prie kapo
užmirštą (paliktą) jos rankinuką – nusinešė varna į lizdą sau
dalijo cigaretes alkaniems varpinės varniukams
nes nebebuvo arklių mėšlo ant plento, nei jų pristovėtose – kaip per prancūzmetį – katedrose
tiktai jis, jos berniukas, jos mylimasis
ieškodamas ko nors stipresnio, įmetė pagalėlį į skruzdėlyną, pagalėlį
drožtą, baltą kaip jos apykaklaitė, o kai skruzdės apšlapino jį, tą pagalėlį
išsigriebė ir čiulpė, pagalėlį, stebėdamas, kaip jos dirba
kaip juda tas mažas pasaulis, žiemą užmiegantis
požemių karalystė (ginklai, karų ir kautynių vėliavos)
bet parvežė iš kapinių jos palaikus ir palaidojo devintame aukšte (žiūrėt žemyn galva)
ji niekur nebeina, jokiais plentais
toks dabar jos pasaulis – kaip tos varnos ir tų varniukų kapinėse prie plento
kur liko jos cigaretės rankinuke
tik aš prabėgom paliečiau ją
ir ji atsiduso ir užsimerkė į sieną, kuria varvėjo smala
Su vėtros nuplėštais lapais rankoje
neįmanau, kaip pamiršt tuos, kurių kruvinos plunksnos
biro iš pašautų krūtinių, iš – aukštų – padangių
ir verpetu vėl kilo: į audros debesis, į
gūdžią naktį, kur tik skausmas, tik skausmas: skausmas
dėl viso to, kas atsitiko
dėl viso to, kas atsitiks dar: vardan to
nuplakta širdis tebeplaka, tik impulsus
siunčia ant balto popieriaus, bet pati vargiai visa tuo
betiki: tais kadugiais ir erškėčiais
kaip toj šventoj ikonoj, pavogtoj iš cerkvės ir parduotoj
atsitiktiniam praeiviui, kur žiemos atostogų studentai
gurkšnoja už savo jaunystę
kokia egzocivilizacija čia, tokia ten:
mano delnai jaučia civilizaciją šią be pirštinių
glostant svetimo kūdikio – berniuko – galvą
kuriam aš (savo gimimo dienos proga) padovanojau suomišką peilį
kad niekad jis nepersipjautų sau (kaip kad
aš) gyslų, bet kad – pakirstų liepsną
kurioj degam (išlikdami šalti kaip akmenys), liepsną
kurioj mirštam, bet išliekam gyvi
kad mirtume, mirtume – kasdien iš naujo, iš naujo
prisikeldami: su vėtros nuplėštais lapais rankose
naktis, žiburiai ir žvaigždės, aukštai ir toli, o čia –
išpilto asfalto duobė (šalia geležinkelio), vėstanti masė, aptverta tvorele
bus liejamos mirtys: lėks keliais, traiškomos padangų, pirmyn-pirmyn
vienas girtas žmogus
dainuodamas panosėje kažką, peršoka pasipainiojusią po
kojom tvorelę ir žengia per stingstančio asfalto duobę
pluta lūžta, ima klimpti kojos: mynimas, mynimas, mynimas
o paskui ir pagalbos šauksmas: į žvaigždes, į tamsią naktį, toli nuo geležinkelio, nuo stoties
pamažu gilyn ir gilyn
jis jau išblaivėjo ir supranta, kas įvyko
ir kuo visa tai baigsis
jau užkimęs, ir vis dar šaukia
jau Grįžulo Ratai atvirto, jau Šienpjoviai blėsta
aušta, ligi krūtinės jau, asfaltas vėsta
jau nebegali šaukti, jau ligi kaklo, kojos pasiekia dugną, galva virš asfalto, vos vos alsuoja
šuo sustoja ant duobės krašto, pamato žmogaus galvą viršum asfalto duobės ir ima loti
loja neatsitraukdamas, Švenčionėlių stotyje, pakrašty, prie
kraštinės linijos į nežinią, kur tiesiami plentai per
rytą kareiviai, jauni vyrai, ateina iškrauti vagonų
švinta, loja šuo, ko jis loja tenai toli, antrinių linijų pakrašty? ką jis ten rado?
ir vienas kareivis nueina pasižiūrėti
ir mato: žmogaus galva viršum asfalto duobės, ir nuveja šunį
paskui dvi lentos, storos, per duobę, vyrai sustoja ant jos,
susirenka žiūrovų minia, įvykis, prasideda
traukimas aukštyn, atgal, į šviesą, iš naktibrokštų
bet jau dvigubai lėčiau, asfaltas atvėsęs, greičiau negu nutruks galva, negalima
valandų valandas, iš lėto, kyla žmogus iš moderniškos akivaros
paskui jau lig pusės, jau ima kalbėti, žmonių minia, giminės ir artimieji, kareiviai
traukia toliau, jau pasiekia kelnes, nupjauna diržą
ir ištraukia: nuogom kojom, nuogais organais, žmogų jau gyvą
žmogų dar gyvą, jau blaivą
ir tik šuo, nuvarytas, išgąsdintas, žiūri iš tolo
žiūri iš tolo, kaip išauga žmogus
iš galvos vėl pavirsta jis rankom, pilvu ir kojom
kurios vėl spardys jį, girtos vėl peršoks tvorelę
ak į save į save mes įklimpome amžiams
amžiams: mūsų niekas nebeišgelbės
nei kareiviai, nei šunes
rašau tai apie tave ir save, tikras žmogau
kuriam taip buvo nutikę ir kuris gal skaitai šias eilutes
bet man taip yra jau:
mano galva viršum visko
ir apačioj aš nuogas
žmogus: toks koks gimiau
ir randa mane šuo ir ištraukia kareiviai