Jamieson      Robertas Alanas Jamiesonas (Robertas Alanas Džeimisonas, g. 1958) – škotų poetas, gimė ir užaugo Šetlando salose, rašo Šetlando škotų tarme. Išleido romanų, pjesių, poezijos, esė, sukūrė libretą simfoninei kantatai „Už tolimosios jūros“ („Beyond the Far Haaf“). Poezijos rinkiniuose „Šiaurės Atlanto srovė“ („Nort Atlantik Drift“, 2007), „Šetlando atsakas: kai kurie atsakymai kalbų klausimu“ („Ansin t'Sjaetlin: some responses to language question“, 2007) aprašo vaikystės ir jaunystės patirtis Šetlande, šio salyno gyventojų papročius, svarsto mažos tautos ir tarmės nykimo bei išlikimo problemas. Vertėja

 
 
  

ATPAŽINIMAS 

 
Užukalvė
 

Užtikau savo paties propro-

proproproprosenelį,

tebegyvenantį valstiečio viensėdy

užu kalvos, už

kaimo ribų, kur niekas nūnai neužklysta.

 

Toks senas buvo, perlinkęs pusiau,

bet vis tiek šypsojos bedante burna

ir juokės, mažasis piktas*, paskui prakalbo.

 

Tai skambėjo lyg olandų

ar farerų kalba – nesupratau nė žodžio.

Bet pasirausęs atminty

prisiminiau Vagalando** posmą. Ir tariau jam:

– Kur keliauji, tėve?

 

Nebuvo jaunas, bet kai prabilo,

toks atrodė. Jo akys

nušvito, žinojau, jog

mane atpažino.

            Gerai pažinojo.

 

 
 
 
MAŽĖJIMAS
 

Sveiki atvykę į Liaudies muziejų

 
Mažutis ūkelis,

duodantis mažutį derlių

mažoms avelėms

ir mažyčiams poniams.

 

Žiū, mažyčiai Šetlando galvijai,

maža katelė tįsodama kasos.

 
Mažutė trobeliūkštė
mažiems žmogeliams,

tariantiems mažyčius žodelius,

svarstantiems menkučius reikalus

 
tokius kaip
 

– Ar užteks maisto vaikams pamaitinti?

 
arba
 

– Ar manai, kad geriau pradėti viską iš naujo Kanadoje?

 
 
 
IZOLIACIONIZMAS
 

Paskutinis parapijoje, mokėjęs nornų*** kalbą

 

Gyveno nuošaliame slėnyje,

ilgas varginantis ėjimas nuo kelio ar kaimo.

Ropšdavosi per uolas,

kopdavo į aukštumas dėl juoko,

grobdavo jauniklius iš lizdų,

meškeriodavo salos įlankose,

 

nekentė maisto, kuriam

                           stigo jūros skonio.
 

Paskui vieną dieną pastebėjo, jog baigės druska,

nusprendė irtis į parduotuvę.

Nė vieno ten nepažino, nė vieno matyto veido,

visi užsieniniais drabužiais

ir šneka škotų greitakalbe,

kurios nebuvo gyvenime girdėjęs.

 

Grįžo namo ir ten liko –

                       niekas, tik paukščiai dabar jį tesuprato.

 
       Niekas, tik paukščiai ir gėlės

            dabar beturėjo tikruosius vardus.

 
 
 
ATSISAKYMAS
 
Piloto namuose
 

Ant jo didelio stalo

visada gausu valgio.

 
Ir jis džiaugiasi,
jei kas užeina
išgerti kavos,
 
o gal vakarop

ankstyvos vakarienės.

 

Nori, kad apsakytum, kas vyksta.

Jo namuos daug įvairiausių pramogų,

ir jis laimingas, kai kas užsuka.

 
Bet prieš valgant,

prieš sėdant į vietą,

                       prieš paduodamas lėkštę

 

tau parodys praustuvę –

– Ar nusiplausi tą purvą nuo rankų?

 
 
 
KONSERVATIZMAS
 
Sustabarėjimas
 

Taupiai naudok tą mažmožį, kurį turi –

nežinia, kas laukia priešaky

                                       (ir užvožė dangtį).

Dar turim mažučiukę tarmę –

                       nieko nekeisk –

nereikia persistengti

                             (ir užkišo kamštį).

Taupiai naudok, taupiai naudok –

                              nieko nekeisk –

liks truputis rytdienai

                                 (atidėjo į šalį).

Tenkinkis mažu, tenkinkis mažu –

                       nieko nekeisk –

užteks to, ką turi

                               (ir paseno).

Dar turim savo tarmę –

negalim numatyti, kas laukia priešaky

                                          (nebereikalinga).

 
 
 
TRANSCENDENTALIZMAS
 

Ateitis analizuoja senosios kalbos pelenus šiek tiek

senamadžio, tarmiškai rašančio poeto draugijoje

 

Diskutuojam apie kalbą, ar ne?

Sakai, vieną moki gerai,

kitas dvi ar tris supranti.

Bet tau dar reikia šitų atgyvenų?

Nesuvokiu, kodėl – žiū,

tai tik daugybė keistų žodžių

įvardyti laivų dalims ir avių žarnoms.

 

Tad apmąstyk tai, įsigilink,

manau, gali ją sau turėti, nors

kai kas iš mūsų džiaugiasi palikę

šiaudinius stogus ir nagines,

šaltinių vandenį ir atmatų krūvas.

 

Bet, jeigu nori, pasiimk tai –

štai, šitą margą krūvą pelenų.

Dabar tvirtai laikyk ją,

ji tavo delne, tavo ranka vienintelė.

Krestelsi, ir viskas subyrės.

 

Imki šią kalbą, dovaną tau,

nešk ją į Ronos kalvos viršų.

Paleiski vėjais. Kai kas nubyrės.

Sudygs plyšiuose, prie klegančių upokšnių.

 

 

KALTĖ
 

Senas tremtinys ilgisi savo gimtosios tarmės

 

Įsivaizduoju, galvoju,

tariuosi žinąs, kad
 

žmogui krautuvėlėje prie gatvių kampo

                       nerūpi, ar aš laimingas,

                       drovus, gražus ar kaulėtas,

                       kalbu šetlandiškai ar angliškai, ar

                       man reik to, ko noriu.

 

Niekad nebeišgirsiu senojo balso.

Norėčiau, kad prabiltų mirusieji

ir išjuoktų mus visus, kalbančius angliškai.

 
 
 
UTILITARIZMAS
 
Grįžimas namo
 

Jaunas anglų kalbos specialistas

   parkako namo iš didžiosios salos, kupinas nuostabos,

                          po pirmojo semestro.
 

Motina pasitiko jį prie kelto.

Jis atrodė lyg profesorius, puikiai kalbėjo angliškai,

ir garsiai postringavo.

 

– Anglų kalbos šlovė –

raiškos platumas ir laisvė.

Manau, tava kalba man nebereikalinga,

motin, – pasakė, paskui pamatė, kaip ji pažvelgė į jį.

 

– Turiu galvoj, ji tinka tik mezgimui, avims auginti

ir karvėms melžti, bet... ko tu stebeilijies? –

                                                      paklausė.
 

– Tik žaviuosi tavo didele burna, –

                                                  ji sušnibždėjo
ir nusijuokė,
                  švelniai.
 
_________________________
 

* Piktai (lot. Picti „išsidažę“, angl. Picts) – tautų sąjunga Centrinėje ir Šiaurės Škotijoje nuo romėnų laikų iki X a.

** Vagalandas (Tomas Aleksandras Robertsonas, 1903–1973) – Šetlando poetas.

*** XIX a. išnykusi šiaurės germanų kalba, kuria kalbėta Šetlande, Orknėjuose ir Škotijos Keitneso pusiasalyje.

 

Iš Šetlando škotų tarmės ir anglų k. vertė Rasa Ruseckienė

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)