1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities?

1. Rašydamas kai kokius dalykėlius iš Lietuvos praeities, šiek tiek plačiau praskleidžiau istorijos širmą, pirmiausia pats sau. Susirasti šaltiniai, ypač šviežiausi, šokiravo: bravūra, cinizmas, tyčiojimasis iš žymių asmenybių, pigūs šou elementai, tokie būdingi šiandienos žiniasklaidai, kultūrai ir apskritai bendravimui, prasiskverbę ir į šią, sakyčiau, patriotinę, netgi šventą sritį. Žeminama, išjuokiama visa, kas susiję su mūsų protėvių buitimi, morale, papročiais, tikėjimu, raštu... Kas mes buvome? Apskretę, bedančiai, beraščiai pagonys, mažaūgiai sausumos piratai, žiauresni už kaimynines gentis, amžinai alkani – neturėję net kuo kačių išpenėt...

Koks pražūtingas tas noras žūtbūt atkreipti į save dėmesį! Jam neatsispiria net garbūs mokslininkai – ko jau benorėti iš šmaikščialiežuvių, aštriadančių literatų ar storaodžių, godžiai į asmeninį krepšį „grybaujančių“ politikų!..

Gera žinia iš istorijos nereikalinga, kaip ir iš dabarties – ji neperkama… 

Galimas daiktas, čia pagalius vis dar kaišo ir marksistinė istorijos mokykla, įkalusi kietą mietą, jog pasaulis vystėsi tik viena kryptimi – nuo primityvaus iki tobulo, t. y. nuo akmens amžiaus iki visuotinai idealaus komunizmo. Šitaip galvojant (ir pamirštant, jog dažnas istorijos tarpsnis nestokojo savų vertybių, nebūtinai menkesnių už šiandienines), iš tiesų visa, kas buvo praeityje, tėra apgailėtini mažmožiai...

Antrasis liūdnokas mano „atradimas“ – tekstai apie Lietuvos praeitį putoti, slenkstėti, duburiuoti – ir nepaprastai nenuoseklūs, ypač lietuvybės požiūriu. Painiojamos elementarios, iš principo skirtingos sąvokos: su lietuvybe mažai ką bendra turėjusi LDK – ir tarpukario Lietuva, ne iš gero gyvenimo modeliavusi vientautę, vienkalbę valstybę... Netiesusi stipriai sukniedytų tiltų tarp abiejų valstybių, tik priaudusi romantikos, geidžiamybės gijų, kaip ugnies vengiant pačių opiausių temų, problemų – ir palikusi kelių šimtmečių spragą mūsų kultūroje, savimonėje. Nes juk nepatriotiška, ideologiškai nepriimtina pripažinti net ir tai, kas matoma ir plika akim – kad nei Gedimino, nei Algirdo, nei Vytauto, nei juo labiau vėlesnių laikų Lietuva tautiniu požiūriu nebuvo vienalytė!

Dėl elementarios logikos nepaisymo susivelia, žvejų terminu tarus, baisios „barzdos“ – ir pabandyk jas, vargšas skaitytojau, išpainioti! Pvz., Vytautas „tradiciškai“ vaizduojamas kaip amžinas perbėgėlis, žemaičių pardavikas, nors bėgti lyg ir nebuvo nuo ko. Taip, bėgo pas kryžiuočius, kad kartu sumuštų suįžūlėjusius gentainius ar Rytų kaimynus, bet lygiai taip pat bėgo pas Rytų kaimynus, kad su šių parama „pamokytų“ lenkus ar kryžeivius. Vytauto genijus – diplomatinės manipuliacijos, žarijų žarstymas svetimomis rankomis, pergales panaudojant savo bei artimųjų interesams. Ir taip elgėsi ne jis vienas! Tokia buvo anų laikų taktika, tokia ir visa LDK, sudurstyta iš to, ką pavyko nugvelbti ne tik lietuviams, bet ir jų laikiniems sąjungininkams.

Ir juo toliau brendi į istorijos tankmę, juo daugiau tyko žabangų! Kol ganėtinai prisikankinęs supranti, kad lietuvių „okupantų“ kilniadvasiškumas užkariautose šalyse – vien gražus mitas, nes lietuviškai kalbančių lietuvių LDK teritorijoje – lašas jūroje! Lietuvos ekspansija vyko visai kitom formom, kitu lygmeniu. O jei šitaip, kaip galima priekaištauti, girdi, mūsų kunigaikščiai nesugebėję „deramai“ kolonizuoti svetimų kraštų, skleisti savo kultūros ar juo labiau kalbos – nes buvę pernelyg užsiėmę karyba?.. Švelniai tarus, keistas, lengvapėdiškas toks priekaištas!

Fenomenalusis kalbos brangakmenis blyksi netikėčiausiais kontrastais, paradoksais. Rimti vyrai rimtais veidais įrodinėja, kad kalba – tautos egzistencijos, tapatumo pagrindas, ir aš jais tikiu. Netgi istorikai nepraleidžia progos neprikišti Algirdui, Daumantui, kitiems lietuvių kunigaikščiams dėl jų surusėjimo, „supravoslavėjimo“. Bet kodėl pro teoretikų pirštus kaip vanduo praslysta ano meto realybės suvokimas? Gal, sakau, šitie mokslo vyrai žino paslaptį, kaip saujelės saviškių kalba susišnekėti su tūkstančiais, milijonais kitakalbių žmonių, valdyti juos? Tėra tik vienas įrodymas, jog Vytautas ir Jogaila dar mokėjo lietuviškai – kai Lucko pilyje 1430-aisiais persimetė žodžiu kitu, kad jų nesuprastų lenkai...

O į kokį „stalčiuką“ sukišti LDK didikus, kurių daugelis jau nuo XV a. nebekalbėjo tėvų kalba, bet jautėsi esą dideli Lietuvos patriotai ir laikė save lietuviais? Kokiai tautai priskirti tuos LDK piliečius, kurie kalaviju ir išminties, intelekto galiom gynė Lietuvą, dalyvavo sukilimuose prieš Rusijos imperiją? Antai po 1863-iųjų pralaimėto sukilimo iš pabėgėlių Paryžiuje susikūrusioje lietuvių atstovybėje (oficialiai – „Lietuvių delegacijoje“) iš dvidešimt dviejų narių tik keletas bemokėjo lietuviškai…O Adomas Mickevičius, Czesłowas Miłoszas, Oskaras Milašius, didžiavęsi savo „lietuvišku krauju“, laikę save lietuviais, tačiau dėl kalbos mūsų pačių priskiriami kam tik nori – lenkams, prancūzams, tik ne lietuviams…

Ir štai mes prieiname liepto galą. Nes tauta (nekalbant jau apie valstybę!), jos kultūra, pagaliau pati tautiškumo samprata – ne iš dangaus nuleista formulė, marmurinis stulpas, bet gyvas, kintantis organizmas ir procesas. Na, žydų tuo neapkaltinsi: kad ir kokioj pasaulio šaly jie gyventų, kokia kalba kalbėtų – žydas yra žydas! Šį pavyzdį ypač aktualu prisiminti dabar, kai vis daugiau lietuvių, vos iškėlusių koją iš tėvynės, nebenori, net gėdijasi prisipažinti esą lietuviai. Gi tam tikrų apklausų duomenys (jie kažkodėl per daug neviešinami) byloja, jog šiandieninę Lietuvą kritiniu atveju labiau pasiryžęs ginti ne lietuvių, o kitakalbis Lietuvos jaunimas...  

Aktualizuoti Lietuvos istoriją, lanksčiau vertinti daugelį ginčytinų dalykų, drąsiau apsispręsti verčia ir kitos realijos, kiti „iššūkiai“. Jau akivaizdu, jog net senųjų laikų istorija rašoma mūsų dienomis, ir su įkarščiu! Tuo nesunku įsitikinti, kai pavartai naujausius kaimyninių šalių (lenkų, gudų, rusų, ukrainiečių) istorikų darbus. Tautinis atgimimas, Rytų Europoje laužu įsiplieskęs vos prieš dvidešimt metų, pakurstė naujus interesus ir naujas aistras. Įsijaučiama (nusivažiuojama) iki nesąmonių, tačiau bendra tendencija aiški: mes būsime tokie, kokius save apginsime kovodami jau nebe ietimis ar kalavijais, bet aštriu protu ir gerai nusmailintomis plunksnomis! Mūsų istorinės erdvės ir dvasinės teritorijos bus tokios, kokias sugebėsime argumentuotai apibrėžti ir pateikti solidžiose enciklopedijose, istorijos vadovėliuose, įteigsime jaunajai kartai.

Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti? O gal, kukliai pakraipę galvas, vis dėlto pastebėsime ir tai, jog didžiausia, reikšmingiausia, dramatiškiausia, herojiškiausia Lietuvos ekspansija įvyko ne viduramžiais, bet XIX a. pabaigoje–XX a.? Nors pasaulio enciklopedijos nurašyti kaip mirštanti tauta, prisikėlėme iš mūrų ir sielos griuvėsių, išsiveržėme iš galingų kaimynų letenų ir tapome nepriklausoma, moderni Europos valstybė? Su lietuviškai kalbančiais didmiesčiais ir mažais miesteliais? Vakarykščiai artojai žemėtomis panagėmis atsiėmė patį brangiausią, gyvybiškai svarbiausią savo istorinį, etninį paveldą, nors ir su baisiais nuostoliais bei kančiomis (okupacija, tremtis, pokaris) pagaliau „sukomplektavo“ šalį su amžinąja sostine ir vartais į Baltiją – dabar jie kaip niekad savi, lietuviški! 

Tik vis mums kažko gėda, nedrąsu, negana, ką turėjome ir turime, laimėjome ir laimime...

Galbūt tūlas istorikas, perskaitęs šiuos pamąstymus, tik pasiraukys: paistalai, publicistika! Kaišioja kas netingi snapus į specialistų tvenkinį ir tik drumsčia vandenį, klaidina visuomenę… Tačiau kas nuginčys, kad istorija – ne vien kaulų, šukių ir metraščių (daugiausia, beje, svetimų) menas? Kad istorikas taip pat kūrėjas ir daug ką lemia jo pozicija, nuojauta, meilė ar nemeilė, išankstinis nusiteikimas, asmeniniai įsitikinimai? Kad kiekvienas mūsų tam tikru atžvilgiu taip pat istorikas, nes turi savo supratimą apie praeitį, o gera idėja ar įžvalga amžių ūkanose gali tapti ir idėja, įžvalga ateičiai?..

Kodėl šia proga neprisiminus iš ūkanotų Šveicarijos viršukalnių ir lietuviškų pievų miglos išnyrančio Juozo Ereto:

Turime veikti vietoj tų, kurie tapo gyvi palaidoti; kurie tapo vergais pinigo, malonumų ir geidulių, kuriems dingsta gimto krašto ateitis.

Nes jei nenušviesime pasaulio tikinčios ir mylinčios širdies šviesa, tai paliksime jį griuvėsių tamsoje.

Neužtenka tyrinėti, privalome mąstyti...

Kartu su protu turi būti lavinama ir mūsų siela, ir charakteris...

Mažoms valstybėlėms, tegu ir garsioms praeitimi, tačiau tik besipainiojančioms po galingųjų kojom, nūnai vis primenama: demokratinei valstybei netinka liaupsinti savo imperinių užkariavimų bei jų herojų, skleisti faktų, skatinančių tautų nesantaiką, valstybių priešpriešą... Tačiau patys pasaulio galiūnai ir šiandien mėgaujasi, didžiuojasi kadaise smurtu užgrobtom teritorijom bei neįkainojamais trofėjais, tuos laikus įvardija kaip aukso amžių. Nesenų viešnagių Prancūzijoje ir Maskvoje metu netikėtai įsitikinau, jog netgi šios daugeliu požiūrių tolimos šalys vis dėlto yra ir smarkiai panašios, būtent: kovinės šlovės muziejais ir paminklais, pompastiškais veteranų paradais, pergalėms skirtomis šventyklomis ir arkomis, maršalų kultu...

Tai gal, sakau, šiame fone ir lietuviui ne gėda būtų prisiminti, kad ir prie jo protėvių kojų nuolankiom pozom klūpojo kitų šalių princai ir kunigaikščiai, karaliai ir karvedžiai?

Netgi visiems laikams nukėlę savąją kovinę šlovę į nenumaldomai tolstančią praeitį, ar turime teisę ją pamiršti? Manau, jog tikrai ne. O jeigu šitaip, kas pasakys, kodėl iki šiol nepastatėme monumento net deimantinei savo šlovei – Žalgiriui – įamžinti? Kodėl mes beveik ničnieko nežinome apie kitas stambias savo protėvių pergales, net filmų, istorinių romanų, dramų apie jas taip mažai teturime? Štai ukrainiečiai pleškina sakmes dideliems ir mažiems apie lietuvių pilis ir kunigaikščius, pirmiausia apie Švitrigailą, o gudai plėšia iš mūsų rankų net LDK, net Vytį...

Ukrainoje, Ostroge, mačiau viduramžių pilies liekanas. Jos šeimininkas didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis Oršos mūšyje su 30 000 LDK karių sutriuškino 80 000 maskvėnų! Iš Anykščių kilęs istorikas Tomas Baranauskas šį mūšį apibūdina kaip „didžiausią Lietuvos karinę pergalę prieš Rusiją“, „užmirštą rytų Žalgirį“ ir 1514 m. rugsėjo 8 d. linkęs priskirti prie svarbiausių Lietuvos istorijoje datų...

Dar legendinis 1605 metų Salaspilio (Kirchholmo) mūšis, kurio aidai nusirito per visą XVII a. pradžios Europą? Tai buvo tikras karo meno šedevras, sukurtas Lietuvos didžiojo etmono, vieno žymiausių Europos karvedžių Jono Karolio Chodkevičiaus: 4000 lietuvių (jų pulkuose buvo tik 200 lenkų) sutriuškino 14 000 švedų kariuomenę! Mūšio baigtis buvo tokia: žuvo apie 9000 švedų ir... 100 Rygos gynėjų lietuvių.

O to paties didvyrio vadovaujamų 70 000 Žečpospolitos karių apgintas Chotinas, kai juos puolė 220 000 turkų? Net pačiame Chotine šiandien kažkodėl niekas neskuba aiškinti, kas iš tiesų atrėmė tą grėsmingą laviną – paminklas vaizduoja ką nori, tik ne LDK karį ar karvedį…

O dabar? Pasauliui pelningai demonstruojame sovietmečio paminklus, tačiau kaip savo valstybės svečius supažindiname su pokario rezistencija – visoj Europoj unikaliausiu, dešimt metų trukusiu žūtbūtiniu pasipriešinimu sovietų okupantams?..

2. Kultūros, literatūros savitumų, apskritai dvasios resursų, potencijų, galimybių turime kur kas daugiau, nei kartais manome, įsivaizduojame. Deja, pernelyg lengvai pasiduodame svetimoms įtakoms, menkaverčiams standartams, norui greitai užsidirbti, liokajaus įpročiui patikti, įsiteikti... Metas susivokti, kad kultūros turime ne tiek, kiek jos nusiperkame, bet kiek patys joje dalyvaujame, ją kuriame. Netgi tikrai nemažas kultūrai skiriamas lėšas mieliau atiduodame atvažiuojančioms „žvaigždėms“, vienkartiniams renginiams, fejerverkams, „paukščiukams“, užuot nuosekliai rėmę kasdienį darbą, kūrybą, geranoriškai, pasiaukojamai kultūros procesui įtaką darančius žmones. Jie dabar labai dažnai paverčiami prašinėtojais, apgailėtinais skurdžiais – tiesiogine prasme. Tai ypač akivaizdu gyvenant mažame miestelyje.

Nežinau, gal ir nėra geresnės formos kultūrai palaikyti kaip projektai, bet dabar įgudusios rankos neretai pasinaudoja jais nelyg pieno melžimo aparatais... Didžiulės sumos nueina ne gabiesiems, darbštiesiems, o gudručiams ir apsukruoliams.

 

3. Gal greičiau atvirkščiai...

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)