1953 07 15

Gyvulys savo organų vergas; žmogus savo organus gali pajungti aukštesniems tikslams. Ši Goethe's mintis ateina į galvą stebint karą mūsų kieme. Čia yra kalaitė, kuriai atėjo rudeninės rujos metas. Iš viso priemiesčio renkasi šunys – stambūs ir smulkūs, naminiai ir benamiai – slankioja pakiemiais ir visais įmanomais būdais skverbiasi pro tvorą, pro vartus. „Nuotakos“ šeimininkas – lakią vaizduotę turįs keistuolis – prigalvoja nekviestiems svečiams įvairiausių pinklių ir įviliojęs mušąs be pasigailėjimo lazda. Tačiau šunys taip „apakinti“ meilės, kad visiškai nekreipia dėmesio į tykantį senį. Daugumos jų kailiai suplėšyti, brukantis pro spygliatvorę, kiti šlubuoja – jiems ne kartą kliuvo lazda. Bet nė vienas nebijo labiau už kitus ir veržiasi į kiemą, traukiamas akliausio instinkto. Jie, rodos, veržtųsi ir per ugnį. Organų vergai, anot Goethe's.

 
1953 08 01

Nepaprastai pamilau augalus, gėles... Negalėčiau be būtino reikalo išrauti, laužyti. Tarp manęs ir augmenijos, juo labiau ją pažįstu, mezgasi kas kartą gilesnė artuma. Kur kas giliau kartais myliu augalėlius negu gyvulius, žvėris, o gal net ir žmones... Kodėl taip yra? Nežinau! Gal ir dėl to, kad augalas – švariausia, nekalčiausia būtybė. Tobulas vegetaras... Dar daugiau: savo maistui nenužudąs (išskyrus menkas išimtis) nieko gyva. Šis tylus mineralais mintąs asketas visiškai pasiaukoja kitiems – savo kūnu išlaiko begalybę plėšriųjų gyvių. Pirmoji ir tauriausia gyvybės pakopa: nuo jos „aukštyn“ – imama ryti vienas kitą ir „žemesnius“ už save. Net kūdikio akys, plėšrybės veldinių sudrumstos, nepajėgia užkrėsti tokiu tyru nekaltumu kaip menkiausio pakelės augalo žiedas.

 
1953 09 14

Šiandien tarnybiniais reikalais buvau užėjęs pas žymų „valstybinio masto“ visuomenės veikėją. Tarnaitė nepatenkintai susuktu veidu atidarė poliruotas duris. Iš gretimo kambario, išgirdusi šneką, išėjo sausa nervinga dama šilkine suknia ir storai nugrimuotu veidu, tarsi būtų pasiruošusi žengti į sceną. Paklaususi, kas aš toks, pakartojo, ar aš būtinai norįs matyti jos vyrą, ar galinti ji pranešti mano reikalą. Kai patvirtinau, jog niekaip negaliu be asmeniškos audiencijos, ji suraukė nosies viršų kaip pykstanti kalė ir užtrenkė duris. Po kurio laiko grįžusi burbtelėjo, jog vyras mane priimsiąs. Įžengiau į didžiulį puošnų salioną, išklotą raštuotais kilimais; iš jo, pro atviras duris, matėsi miegamasis su aukštomis lovomis ir veidrodinėmis spintomis, toliau – dar kažkoks šviesus kambarys. Damos nurodomas įstrižai salioną pasukau į didžiulį veikėjo kabinetą, pilną odinių fotelių, žvilgančių spintų su brangiai įrištomis knygomis. Veikėjas, šiugždėdamas šilkiniais marškiniais, pakilo nuo sofos, kurioje gulomis skaitė oficiozą. Bukai pakišo ranką – jaudinantis demokratizmas! – ir, virpindamas nukarusiomis pažandėmis, išklausė keletą mano žodžių. Kai sakinio vidury buvau akimirkai nutilęs, jo dešinė nervingai kilstelėjo atsisveikinti ir vėl nusileido. Išėjau. Paskui mane skubiai užrakino duris. Prie vartų laukė aukščiausios markės nuosavas veikėjo automobilis. Šoferis miegojo atmetęs galvą ant gėlėto sėdynės atlošo...

Kas šisai veikėjas? Laisvas literatas, poetas, rašąs propagandines eiles, deputatas, eilės tautinių ir tarptautinių komitetų narys, delegacijų atstovas. Aptukęs, tingiai orus, iškilios pozos, plačiu mostu žvilgčiojąs į auksinį laikrodį ant purios rankos, pabrėžtinai tariąs kiekvieną savo žodį.

 

1966 01 01
Dėsniai

1. Laikas bėga. Juo toliau, tuo greičiau. Į mirtį.

2. Svaigintis, kaip dauguma, ar ieškoti sąlyčio su būties esme? Aukštesnei prigimčiai – antrasis kelias.

3. Kai niekas nepatikima, net meilė, atramos tašką surask savyje. Savęs užteks iki galo.

4. Žiūrėk į aplinkos žmones kaip į likimo žaislus. Jie gali būti ar nebūti, keistis, juoktis – iki valios.

5. Nesileisk į ginčą ar barnį. Kitas turi teisę galvoti savaip. Jeigu ne – iš kur tavo teisė?

6. Tu teisus, o kitas klysta? Tegul. Tu tikrai neteisus, primesdamas tiesą. Kiekvienas vaisius bręsta savo laiku.

7. Viską priimk iš anksto: nesusipratimus, panieką, nelaimes, mirtį tų, su kuriais riša kraujas ar įprotis. Žemės galą. Kai iš dulkių tveriasi nauji kūnai ar pasauliai, kas tikras, kad neprireiks medžiagos?

8. Teneištinka, kas turi ištikti, kaip aklo šunyčio. Tevyrauja rimtis, susimąstymas, įkvėpimas, vasaros laukų gėris.

9. Siaurumas, kasdienybė – pralaimėjimas mirčiai. Papildomai išplėšta pusiausvyros valandėlė – gyvenimas.

 
1972 12 31

Kol buvau nešamas laiko tėkmės, paskutinė metų valanda keldavo siaubą. Kaip greit bėga laikas! Kur aš plaukiu? Ar ten plaukiu?!

Dabar, kai suleidau šaknis į absoliučią kranto uolą, tėkmė ramiai sklyja pro šalį... Ar svarbu, kiek jo pratekėjo? Kiek pratekės? Ar svarbu, kuri paskutinė valanda? Tėkmės, ne uolos valanda!

 
1980
Jubiliejus

Man – 60 metų. Senovės Rytų išminčiai nustatė tris žmogaus amžiaus ribas: žemutinę, vidutinę ir aukštutinę. Žemutinė riba – 60 metų. Iki jos prisikasa ir stichiškas žmogus – vėjo botagas. Vidutinė riba – 80 metų. Ją pasiekia protingas žmogus, besilaikantis higienos taisyklių ir kitų mokslo patarimų. Aukštutinė riba – 100 metų. Prie jos artinasi išminčius – žmogus, kurio dvasinės galios įvaldo kūną, nugali nerimą, mirties slogutį... Taigi man – tik vėjavaikio riba. Prieš akis – nuostabiausi pastangų, potyrių metai. Laikas ir dėmesys kūno grūdinimui. Laikas ir dėmesys šių komponentų vienovei.

Taip yra

Kas gražiai kalba ir rašo, bet pagal tai negyvena, tampa publikos numylėtiniu; kas bando gyventi pagal tai, ką sako ir rašo, tą žmonės laiko keistuoliu ir palieka vienut vieną. Taip yra. Deklamatorius garbinamas, o išminčius – badomas pirštais. Pirmuoju galima žavėtis svajojant, antruoju reikia sekti keičiant gyvenimo būdą!

 
1993 04 03

„Savam krašte pranašu nebūsi, – pasakė duktė. – Idėjas išversk į kurią didžiąją kalbą ir išplatink pasaulyje, tik tada sulauksi joms dėmesio.“ – „Aš kukliau galvoju“, – atsakiau, ir kalba pasibaigė. O štai skambina telefonu filosofas (akademikas!) J. Minkevičius, žinomas iš straipsnių spaudoje, ir sako: „Rudeniop Varšuvoje vyksta tarptautinė konferencija, rengiama universalistų. Jūsų knygos turinys tiktų pranešimui kuria nors didžiąja kalba. Dar yra savaitė laiko pareiškimui dalyvauti“. – „Kas tie universalistai?“ – paklausiau. O jis paaiškino: „Tai visą pasaulį apimanti organizacija, kurios siekiai yra: bendrų pasaulėžiūrinių pagrindų ieškojimas (kaip atsvara mokslinei specializacijai) įvairių rasių ir tautų draugystės stiprinimui, gamtos globojimas (ekologija) ir kt. Argi ne puiku!“ Kai suabejojau, kad esu neįgudęs prie šnekamosios didžiosios kalbos, jis nuramino: „A, suvažiuoja visokių negrų, manai, kažin kaip kalba.“ Ir dar pridūrė: „Tik kelionė savo lėšomis.“ Tai, žinoma, įdomiausias reklamos punktas, nes dabar užsienio valiutos vienetą atitinka mūsiškės šimtai. O mano pajamos tokios, kad netrukus gali net maistui nepakakti...

Vis dėlto skambutis sukėlė minčių. Galbūt pranešimo tekstas būtų kur nors išspausdintas ir tai, be abejo, išeitų reikalui į naudą. Bet greičiausiai viskas nuskęstų žurnalistinės iškalbos jūroje. O ir dauguma idėjų, kaip parodžiau knygelėje, nuo seno gvildentos, tik kas jų paisė? Vyrauja visuomeninių aktualijų triukšmas. Tie universalistai tikriausiai smarkiai politikuoja, nes ir mane raginantis dalyvauti yra labai permainingas politikas (jis jau ne pirmą kartą važiuos į tokias konferencijas). Mudu psichologiškai prasilenkiame: jis pagal save taria, kad aš ištroškęs pasirodyti, „sužvilgėti“, o mano gyvensena spinoziška. Negaliu prieštarauti tam, ką rašau savo leidiniuose, o ir materialia prasme nesu tinkamas reprezentacijai; tam reikėtų per daug rūpesčiais užteršti sąmonę.

Pasakiau: „Pagalvosiu, teigiamu atveju paskambinsiu.“ Nepaskambinau. Paraiškos terminas, matyt, jau praėjo. Tai ir gyvensiu toliau kaip gyvenęs. Kas nekelia triukšmo, to naudai dirba laikas. Ar ne taip buvo su mano aprašomais išminčiais? Jie nesitrankė po konferencijas.

 
1995 08 12

Mano dvasinėje biografijoje aiškiai matyti dvi iliuzijos. Pirmoji – tai tikėjimas, kad turi būti žmogus, išminčius, kuris galėtų neginčijamai atsakyti į esminius būties, gyvenimo prasmės klausimus. Jaunystėje, gyvendamas kaime, tokio išminčiaus atkakliai ieškojau tarp žilų gamtažmogių. Pasitaikys įspūdingesnis senis ir užkalbinu apie svarbiausia. O jis į tai – apie orą, derlių, žento eibes ar skriaudas. Ir taip visi, kuriuos kalbinau. Paskui studijos, knygų pasaulis. Godžiai stvėriau į rankas filosofus, moralistus. Jie, žinoma, rašo apie svarbesnius dalykus, negu kaimo seniai kalba, tačiau rezultatas panašus: moralistika esmės nesiekia, o filosofinės pažiūros – kuo prieštaringiausios; kitų netgi keistuoliškos. Taigi abiem atvejais tikėtis, kad kas nors kitas ims tau ir atsakys į visas graužiančias problemas, buvo tikra iliuzija. Ir neįtikėtina! Dabar, kai esu senyvas ir tariuosi susiformavęs savo pažiūras į gyvybinius gyvenimo klausimus, ištiko antroji iliuzija. Susidėjo, kad esu kažkoks naujo požiūrio pranašas, kad būtina ir kitiems „atverti akis“ į tiesą. Tuo paaiškinamas įkarštis, su kuriuo bandžiau pažįstamiems dalyti savo „Vienovę“. Ir štai – jokio rimtesnio reagavimo! Niekas nepasistengė užmegzti su „pranašu“ ryšio, pasigilinti, padiskutuoti. Kitų knygelių jau nesinorėjo niekam kaišioti (išskyrus artimiausius žmones). Išleidžia, platina kažkur kažkas, o man pačiam nemalonu ir prisiminti pradinį entuziazmą. Tikėti „brolių atvertimu į tikrąjį kelią“ – antroji, ne mažesnė negu jaunystės laikų iliuzija.

 
1996 12 31

Prasideda 1997-ieji mūsų eros ir 77-ieji mano asmeniniai metai. „Kas aš? Sukriošėlis? Ar dar ne?“

Fizinė pusė. Pažįstami tarsteli: „Puikiai atrodai.“ Iš tikrųjų kone jaunystės savijauta. Širdies kaip nėra. Jokių įtartinų skausmų. Nekankina nemiga. Tęsiasi dešimtmečiais praktikuota gyvensena. Be jokių narkotikų. Saikingas valgis. Kasdien, kone be išimties, mankšta. Atsikėlus ir gulant prieš atvirą langą 15–20 min. (hantelis, pritūpimai ir kt.). Per pietų pertrauką bėgimas ir pritūpimai Vingio parke. Sekmadieniais be atodairos į orą 10–15 km. žygiai pėsčiomis po Vilniaus apylinkes. Taip diena iš dienos. Judėjimo vidurkis per parą – maždaug 2,5 val. Apetitą tenka tvardyti. Įdomu, kiek metų dar užteks jėgų šitaip gyventi?

Psichinė pusė. Juo toliau, tuo lengviau suvaldyti impulsus. Matyt, veikia nuovoka. Kad vis mažiau lieka metų, todėl kvaila plėšytis dėl buitinių nesusipratimų. Nervai ramėja ir dėl kasdienių apsiplovimų rytais šaltu vandeniu. Kartais švysteli jaunystės ekstazės, kai viską regi kiaurai – kaip dievaitis. Bet jos nebeįskelia siužetų, galimų parašyti. Tam jau, matyt, per senyvas amžius. Dar vienas pavyzdys. Vis labiau miela pasijausti dabartyje. Net ir tai, kas bus rytoj, atrodo toli – nekalbant jau po savaitės. O mėnuo, metai – jūra! Įdomu. Ištisai dirbu (rašau tarnyboje numatytą knygą, kitu laiku skaitau ar mąstau), ir dienos lekia nepastebimai. O dabarties belaikybė – vis tikresnė! Jeigu taip eisis, gal ji visiškai pakeis laiko slogutį. Tuomet – ar svarbu, kas man atsitiks?

 
1997 05 28

Reprezentacinis knygynas sostinės centre. Palei didžiulės erdvės sienas – lentynos, prikimštos knygų. Pasiūla tūkstantinė, o pirkėjų – vienas kitas. Dar ir tas pavartęs nueina. Salės gale, kamputyje, kiurkso ir mano „Gyvybės metų“ krūvelė. Knygelė nedidukė, šimtas su trupučiu puslapių, o kaina – nemaža (4,80 lt.). Kas ją pastebės? Kas nupirks?

Iš knygyno liūdnai nusiteikęs užeinu į Centrinę biblioteką pažiūrėti naujai gautų knygų! Ir štai į rankas patenka nedidelis leidinys „A Still Forest Pool“ – budistų mokytojo Achaan Chah minčių fragmentai. Vienas jų – kaip tik šiandien man! Atlik, ką privalai, nesirūpindamas rezultato likimu. Tinkamai pasodink medį, bet nenorėk tučtuojau iš jo vaisių. Negi pagreitinsi augimą?! Tavo nerimas tuščias: medis augs pagal savo dėsnius. Tu padalyvavai priežasčių–pasekmių sraute, ir tavo misija atlikta. Poveikių dėsniai veiks be tavo pagalbos. Ji nieko neduos, išskyrus kančią tau pačiam. O kančia sužlugdo dvasios ramybę ir pusiausvyrą. Ar tai nėra tiesa? Ir ar neveikia savaiminis poveikių mechanizmas. Štai kad ir šiuo atveju. Kažkoks nežinomas budistų vienuolis iš kito žemyno per raštą, kažkieno išverstą ir išleistą, nuramino mane. Grįžau namo šviesus ir džiugus.

 
1997 12 24

Kas yra laimė? Dirbti mėgstamą darbą ir nesikišti į kitų reikalus.

 
1997 12 31

Ir vėl Naujųjų metų išnakčiai. Sproginėja kiemuose petardos, už langų žėri eglaitės. Šiemet jų ypač daug žuvo: stūkso vitrinose, balkonuose... Apkartos blizgučiais taip, kad net šakų nematyti: bet koks karkasas tiktų. Ne, reikia žūties, aukos. Žmogui, matyt, maloniau sunaikinti kas nebūtina, negu kas būtina, labiau tenkina gamtos karaliaus ambiciją.

Taigi vėl prabėgo metai. Man laikas buvo, galima sakyti, išnykęs. Triūsiau prie savo darbo stalo užsimiršdamas. Nespėji pamatyti dienos, nekalbant jau apie valandą. Amžino belaikiškumo pojūtis. Tik kartais kokia negerovė, pavyzdžiui, galvos sukimasis, primena, kad nereikia persitempti. Kiek sustoju, praeina, vėl įninku į darbą. Traukia kaip vienintelė prasmė. Kitaip – neišmanyčiau, ką veikti. Institutui rašau monografiją apie K. Donelaičio aplinką. Gal, atsiradus laiko, susiformuos kokių „Apmąstymų“ rinkinėlis. O vėliau laukia dienoraščių sąsiuviniai, iš kurių gal pavyks „išsunkti“ filosofinę autobiografiją („Siekis“). Taigi yra perspektyva ir toliau nugalėti laiką. Iki ateis galutinė pergalė...

 
1998 02 06

Išorės žmogus – išorės ir Dievas, vidaus žmogus – vidaus ir Dievas.

 
1998 06 07

Kai karštą vasaros popietę išsimaudai vienas nuošaliame ežero kampe, ištinka nušvitimas. Kaip aprašyti šitą būvį?! Saulė – nebe saulė, o stebuklas! Jos atspindžiai vandens žaisme – taip pat! Eini taku iš lėto, nejausdamas savęs. Tai, kas tave buvo apglobę, kai maudeisi, dabar – išplitę į viską aplinkui. Tarsi praregėjai aklas. Koks pievos, medžių lapų žalumas! Koks dangaus žydris! Kokios skaisčios žolių žiedelių spalvos! Stabteli priešais patakės krūmą – lyg artimiausias tavo bičiulis. Glostai jį, glamonėji. Rieškučiomis apgobi kvepiančius builio žiedynus ir paskandini juose veidą. Vėl sustojus, išskleidi rankas, tarsi norėtum kažką apkabinti, prispausti prie ribų netekusios krūtinės. Sutiktas žmogus palaikytų pamišėliu... Kai atitoksti, ar veikiau sugrįžti į kasdienybę, sunku net patikėti tuo, kas dėjosi. Vienovės patirtis! Visi žodžiai apie tai – blausūs šešėliai.

 
2000 04 21

Vartau snaigių fotoalbumą. Beveik 2500 nesikartojančių pavyzdžių pateikia H. Bentley! Gūsčioju pečiais ir mąstau. Laisvės kūrybai žmogus bando ieškoti chaose. O gamta – geometriniame heksaedre moka sutalpinti neišsemiamas kombinacijas. Fantastiška detalių įvairovė. Štai iš ko reikėtų žmogui mokytis! Deja, jis to nenori ir gausina chaosą. O chaosas negali būti naujas; buvo ir lieka chaosu.

 
2000 04 30

– Tokia tikrovė, tokia tikrovė... – mąstau sukdamas namo iš kapinių. – Dulkė esi, dulke pavirsi...

– Ne dulkė, gyva ląstelė! – taria vidinis balsas. – Absoliučios esamybės savibūva! Argi nepatyrei? Koks džiaugsmas būti! Koks veržimasis pažinti!

– Taip, – ginčijasi protas, – bet visa tai akimirka. Neįžiūrimos ląstelės neapčiuopiama akimirka!

– Be laikina, nebūtų amžina, – atsiliepia vidinis balsas. – Iš esimo akimirkų – buvimo amžinybė. Surask, kad gali, tobulesnį kelią.

 
2001 10 08

Antikos dievai, talkindami priešiškoms stovykloms, kariavo už vienos ar kitos interesus. Nuo tų laikų praėjo du tūkstantmečiai. Kai rašau šias eilutes, taip pat vyksta karas. Arabai, keršydami amerikiečiams dėl brovimosi į jų regionus, ėmėsi teroro veiksmų. Islamo tikėjimo savižudžiai užėmė reisinius lėktuvus ir jais smogė į Pasaulio prekybos centro dangoraižius bei karinę citadelę (Pentagoną) Niujorke ir Vašingtone. Du apie 150 aukštų statiniai įsiliepsnojo ir sugriuvo, palaidodami apie 3000 žmonių. Tatai buvo padaryta Alacho vardu, tikintis pomirtinio atpildo. Skelbdami, kad iniciatyva kilo iš islamiškojo Afganistano, amerikiečiai, remiami anglų ir palaikomi prancūzų, vokiečių, šiandien pradėjo bombarduoti tos šalies miestus. Krikščioniškojo Dievo vardu visur vyksta pamaldos už Europos civilizacijos gynėjų pergalę. Taigi Alachas kariauja su Dievu. Pasakyk man, būsimasis šių eilučių skaitytojau, kiek tikėjimo srityje žmonija pažengė į priekį per du tūkstančius metų?

 
2001 12 19

Kokia yra didžiausia keistenybė ar paradoksas Žemėje? Tai žmogus! Jis ilgisi rojaus, kurį tikisi nusipelnyti maldomis, karitacija, o savo Žemę laiko tremties vieta, „ašarų pakalne“. Užuot atkakliai vertęs rojumi tai, ką turi. Ar ne keistuolis? Iš kur tokia jo „logika“?! Kodėl Žemė negalėtų tapti rojumi, jei visos materialinės ir dvasinės žmonijos pastangos būtų (ir būtų buvę praeityje) telkiamos į tokį tikslą? Įsivaizduokite: Žemę alinti grobuoniška gyvensena, daužyti karais ir – melsti rojaus kitur! Ar tai sveiko proto įrodymas. Dar beprotiškiau religijų požiūriu. Jeigu žemė – Dievo kūrinys, kodėl ji galėtų netikti rojui? O jeigu netinka, kaip gali būti absoliučios tobulybės kūrinys?! „Ašarų pakalnė...“ Vadinasi, velnio padaras. Tai turime du valdovus, ir abu jie nevisagaliai, neabsoliutūs! Jeigu tatai Žemės keistuolį įtikina, daugiau nėra ko nė kalbėti...

 
2001 12 31

Naujųjų metų išvakarės. Po kelių beveidžių žiemų – tikroji: gausu šviežio sniego, nuo jo linksta medžių šakos…

Ryškiai baigiasi aštuoniasdešimt pirmieji ir man. Keičiasi visuomeninis statusas. Po pusės šimtmečio nuolatinio tarnybinio darbo laukia rezoliucijos mano prašymas būti atleistam. Vadovybė ir aš pats pajautėme, kad buvimas tokio amžiaus tarnyboje yra kelianti nuostabą išimtis ir būtina ją likviduoti. Taigi su metų pabaiga lieku privačiu žmogumi – rentininku. Įprotis kelia graudumą, bet atsveria psichologinė nuovoka, kad padariau lituanistikoje ką galėjau ir esu išsisėmęs. Toje srityje, kurią tyrinėjau, nebeturiu nieko daugiau pasakyti, o imtis naujo dalyko – iš anksto aišku: su veržliais jaunaisiais nepasivaržysi.

Laiku prisidėjo ir akių būklė – katarakta. Uoliai praktikuoju fizioterapiją, ir regėjimas pamažu taisosi. Mečiau nešiojęs akinius (darbo metu); kartais dar tenka pasinaudoti lupa. Tvirtai tikiu, kad gal ir jos nebereikės. Tačiau gyvenimo būdas keičiasi. Ryžtuosi daugiau stebėti pasaulį ir žmones, mąstyti, gal kai ką dar ir sukurti, bet labai pasirinktinai ir nedaug skaityti – tausoti akių galios likučius. Nepasiduoti atlyžiui fizinės kultūros, higienos srityse. Bene tai ir bus gyventi tikrąją to žodžio prasme. Taigi nenusimenu, priešingai, įsijausdamas į naują gyvenimo etapą, nors ir, deja, paskutinį, kai kada pasijaučiu net laimingas. Kad ne kokie įvykiai ar saviškių bėdos, gal ir visai bus gerai. Svarbiausia – nepasiduoti! Taigi – sveiki, Naujieji!

 
2002 07 30

Jis – Bernardas Brazdžionis – guli atvirame karste Arkikatedros altorinėje dalyje tarp žvakių ir vainikų. Jo rankose – rožančius. Aplinkui suka lankytojų vora. Kiti budi klauptuose, gieda… Lakūs Vytės Nemunėlio posmai mane lydėjo vaikystėje, paauglystėje: biblinis patosas darė įspūdį dievoieškos dešimtmečiais. Pasitraukęs į Vakarus, jis nedaug kam buvo girdimas. Vėliau sužinojau, iki kiek jo eilės buvo virtusios politine agitacija. Religinės psalmės ir himnai taip manęs nebejaudino – dvelkė bažnytiniais kvapais. Taip ir pragyvenome savąjį šimtmetį… Beje, iki šiol instinktyviai vengdavau žvelgti į numirėlio veidą, o šį kartą, eidamas voroje, smalsiai jį apžiūrėjau. Geltonas, liesas, tik stori antakiai juoduoja… Keista: kodėl manyje tokia permaina? Gal tai reiškia, kad nebetoli ir man tokia povyza?

 
2002 12 31

Grimzta į praeitį dar vieni metai. Sunkių, beveik tragiškų patirčių metai. Dėl grėsmės apakti, reiškinio nepažinimo, natūralaus priešinimosi mechaninei intervencijai į organizmo vienovę buvau priėjęs pesimizmo slenkstį, už kurio vaizdavosi išsigelbėjimas nebūtimi. Po krizės kulminacijos dvasinis akiratis laipsniškai ėmė šviesėti. Pereinamajam etapui labai pasitarnavo atsitiktinė pažintis su amerikietiška akių mankštos metodika. Rezultato ji nedavė, bet pakurstė valią nepasiduoti ir fiziškai šiek tiek parengė kitam įvykių raidos etapui. Prie jo teko skausmingai priaugti psichologine prasme. Iš lėto brendo tikrumas, kad techninė intervencija – taip pat natūralus aktas, gamtos vyksmo seka. Šis etapas įpusėjo. Teks jį praeiti iki galo. Gyvenimas – fizinis ir dvasinis – laipsniškai keičia merdėjimą. Svetimkūnių asimiliacijos procesai ilgi ir varžantys fizinę bei dvasinę laisvę, tačiau juos išgyventi darosi vis lengviau – stiprina viltis grįžti į man įprastą būseną. Viltis jau net realizuojasi atsinaujinančiu kūrybingumu – vieni po kitų veržiasi į gyvenimą nauji ketureiliai. Atgyja svajonė išleisti antrą jų rinkinį – žinoma, pačių prasmingiausių. Svarbu, kad būtų auksingos rūdos. Svajonių rikiuojasi ir daugiau: suredaguoti ir šiek tiek multiplikuoti išpažintį saviškiams „Ateivio autobiografija“, prie jos ir atskirai parašyti filosofinį credo „Kuo gyvas“... Juk pasiteisina išmintis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: tragiškoji būsena apvalė nuo pagundos vaikytis spaudos sensacijų, lektūros kiekio vietoje kokybės. Prievarta susilaikyti, jaučiu, virsta įpročiu, radikaliai keičiančiu senąjį. Vyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Tikiu, kad jis formuos ateinančius Naujuosius metus. Tvirtai žengiu į juos.

 
2003 05

Dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (po patirties Tarybų Sąjungoje) įvyko referendumas. Prieš apsispręsdamas „taip“ ar „ne“, gerokai svarsčiau. Valdžia varė intensyvią propagandą „už“, o balsus „prieš“ slopino. Nors kompiuterio era, objektyvių, mokslinių šalies ateities ES pavyzdžių nesigirdėjo. (O tokių dalykų reikalaujama iš kaimiečių ūkių!) Užuot teikę informaciją, galvas išūžė tikinimai apie ES dotacijas, investicijas ir kitokias gėrybes, girdėtas ir ankstesnėje Sąjungoje. Betgi kapitalistinės ES principas – konkurencija. Ką gi! Tokiomis aplinkybėmis nieko veltui nemėtoma: kaupti sau – gyvybinė išlikimo sąlyga. Taigi vilionės įnašais, europine erdve prekybai – apgaulė. Ekonominės nišos bus užkariautos galingesnių, šalpos atsigriebtos su dideliais procentais. Kur kas realesnė grėsmė ir tautiniam savitumui – kūrybos sąlygai. Rytams buvo lengviau atsipirkti, jie į mus žiūrėjo kaip į pranašesnius vakariečius, o dabar bus atvirkščiai: būsime mažyčių mokinukų vietoje. Mūsiškiai plūs „ieškoti laimės“ į Vakarų kraštus (jau 200 000 išvykę); makaronės kalba, gausės mišrių šeimų. Vakariečiai turtuoliai varvina seilę, matydami mūsų gamyklas, geresnes žemes; įstatymai grindžiami kėlimosi, judėjimo laisve. Visa tai gresia mažlietuvių Rytų Prūsijoje likimo pasikartojimu. Taip svarsčiau… Gundė neiti prie urnos. Bet taip elgtis lyg ir primityvu, prasčiokiška. Pasirinkau abejojančiojo išraišką: balsavimo biuletenyje vietoj „taip“ ir „ne“,įrašiau klaustuką, o kitoje pusėje trumpomis tezėmis sužymėjau čia išvardytus motyvus. Tegul pasiskaito.

 

2003 06 16

Prieš akių epopėją man pasaulis laipsniškai temo: jo kontūrai, spalvos, nekalbant jau apie atspalvius, grimzdo į rūką. Nuotaika darėsi vis tragiškesnė (kūno ir sielos vienovės įrodymas). Ir staiga tarsi gimiau iš naujo! Koks spalvų ryškumas! Kokia tyrybė! Negaliu atsižiūrėti. Kur tik nukreipiu žvilgsnį – į gamtą ar į žmogų – užplūsta pasigėrėjimas. Užmirštu, kad mano akyse dirbtiniai lęšiukai, kad kelio į savus nebėra ir nebebus iki pabaigos.

 
2003 08 25

Kastos Indijoje – natūralus visuomenės raidos rezultatas. Tatai patvirtina ir mūsų šalies visuomeninis gyvenimas. Didėjant laisvėjimui, čia taip pat ryškėja kastų užuomazgos. Daugiau ar mažiau monolitinė visuomenė diferencijuojasi pagal funkcijas ir vykdytojus. Valdžios viršūnės bei aukščiausio rango intelektualai sublimuojasi į elitą. Elitas užsitikrina prabangą iš vidurinių sluoksnių. Čia įeina maitintojai – žemdirbiai, verslininkai, smulkesnieji valdininkai – aptarnautojai. Yra ir žemiausias sluoksnis: tarnai, pusiau ar visai bedarbiai, vos besiverčiantys pensininkai ir panašūs. Beje, karių kasta – savaime suprantama. Laisvos rinkos, konkurencijos sąlygomis kastų skirtumai gilėja, auga antagonizmas. Elitas vis labiau užsidaro savo kiaute, tolsta nuo kitų kastų. Pūtimasis žeidžia varginguosius „prasčiokus“. Pastariesiems vis sunkiau savo reikalus tvarkyti be kyšių, o ištekliai – riboti. Valdininkai vis neprieinamesni tiems, iš kurių nėra pagrindo tikėtis naudos. Kastos įžeidžiamai traktuoja viena kitos atstovus: prognozuojama bankrotai, būtinybė sumažinti žemdirbių skaičių, nesiskaitoma su parijų kastos interesais: senimas ignoruojamas jaunimo. Visa tai kelia skaudulius ir įtampą. Idealas įsitvirtinti gyvenime virsta brutalumu, kultūriniu ir moraliniu cinizmu. Įsigali kovos dėl būvio herojaus – chamo tipas, kuriam spjauti į mokslą ir meną. Knygų leidyba merdi, išskyrus literatūrą magijos temomis. Į antrą po biznio vietą kyla sekso kultas. Bizniui tarnauja narkomanija. Šlageriai baigia išstumti klasikinę muziką. Toks tad kastų pasaulio gyvenimas. Sparčiai didėja tarpusavio žudymosi, savižudybių procesas. Pamažu artėjama prie totalinės savižudybės slenksčio.

 
2003 12 31

Po valandos kitos baigiasi 2003-ieji, brūkšnys, žmogaus įbrėžtas visuotinio buvimo slinktyje... Brūkšnys galėjo būti ar nebūti, o slinktis – neišvengiama: egzistencinės absoliučios esamybės sąlyga. Aš vienas iš būties atomų – įrašiau ir savo dalį į bendrą turinį. Per visus šiuos metus mane valdė keistas įkvėpimas. Prikūriau netikėtai daug filosofinės tonacijos ketureilių. Rašiau jų ir metais kitais anksčiau, bet vėlesnieji man pasirodė esą gilesni. Ėmiausi rengti antrąjį šių aforistinių miniatiūrų pluoštą spaudai. Smarkiai dirbau, nes iš didesnio skaičiaus sunkiau atsijoti, o ir kritiškesnis pasidariau. Formuojasi 322 vienetų rinkinys. Kartu su pirmuoju („Ketureiliai“, Vilnius: Pradai, 2000) susidaro 600 tokių kūrinėlių. Laukia jų leidimo etapas. „Pradai“ subankrutavo, teks ieškoti naujos leidyklos. Mano Antanas Rybelis persikėlė dirbti į „Margus raštus“, apie kuriuos beveik nieko negirdėti. Bandysiu kreiptis į Universiteto leidyklą. Taip ir prašliaužė metai – nė nepajutau. O kūrybinis potvynis taip netikėtai užplūdo, lygiai taip ir prašniokštė. Net sunku įsivaizduoti, kad jo būta. Iš tikrųjų žmogus – nuostabus padaras... Laukia manęs ir Naujieji metai. „Ateivio autobiografijai“ (rankraštis) teks parašyti baigiamąjį skyrių „Kuo gyvas“, po to rūpintis surinkimu kompiuteriu... Būkite palankūs, manieji metai!

 
Parengė Rimantas Glinskis 
 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)