Valentinas Sventickas. Šitas Aidas, šitas Marčėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 195 p.
Klausimas, įrašytas Valentino Sventicko monografinės studijos „Šitas Aidas, šitas Marčėnas“ 55 puslapyje; kai prieina ribą, prie kurios stabteli. „Apie lyrikus, kuriems pavyksta išreikšti kažką, žmonės paprastai sako: tikras poetas. Šie žodžiai irgi reiškia nežinia ką, bet visgi jie sakomi, yra.
Ką čia gali veikti literatūros kritikas? Ar įmanoma suprantamai kalbėti apie nežinia ką? Kaip kalbėti? Ir ar reikia?“
Įdomi sandūra, atskleidžianti poezijos ir jos tyrėjo, aiškintojo, interpretatoriaus susitikimą. Pasirengimas pralaimėti poezijai, netgi Jai, apie ką bus prasitarta vėliau. Nebūtų susitikta, jei kritikas (toks, koks yra V. Sventickas, reiklus, įdėmus, išlavintos estetinės pagavos) tos ribos, kur Aido Marčėno poezijoje jau veriasi kažkas, nebūtų pajutęs. Gal ir knygos nebūtų pradėjęs; neįdomu, nesirašytų. Bet juk V. Sventickas nėra kritikas intuityvistas, metaforistas, o blaivus, kritiškas vertintojas, kartais net racionalus pozityvistas. Tad jam reikia suderinti abu momentus – tai, ką kritikas kaip „specialus skaitytojas“ (toks apsibūdinimas) gali A. Marčėno poezijoje aptarti, įvertinti (netgi kritiškai paabejodamas), ir tai, prie ko verta tik sustoti, suklusti, nebent prasitarti, kad matė NSO. Kad tikrai matė; kas tikrai pamatyta, nebeišnyksta. Kaip raudonas vėžys iš nukirstos obels kelmo vaikystėje. Kritikai kartais irgi mato – atrodo, kad dzūkų matymo ekspresijos yra itin ryškios (ir per Albiną Žukauską, Sigitą Gedą, ne kartą ir pacituotą).
Pamatinė sandūra tarp to, kas matoma ir apibūdinama, įvertinama, ir to, kas yra, o nesileidžia kaip nors persakomas, lemia ir V. Sventicko monografijos sandarą (kompoziciją) bei stilių: ir draugišką, pokalbišką (kartais ir kiek familiarų) ir ramų, siekiantį objektyvumo, pasiremiantį ir literatūros mokslu ar filosofija (universitetinės filologijos pamokos), svarstantį prieigos prie poezijos problemas. Vykęs knygos pavadinimas – kaip reta; pasirinkta frazė ir netikėta, ir tikslinga. Pavadinimas tarsi nustato studijos programą – atskleisti, kas yra šitas Aidas, šitas Marčėnas; dar daugiau – įspėti, kas yra Aidas (knygos pradžia), kas yra poetas, kuriantis save (ką prieš gerą dešimtmetį pastebėjo Marcelijus Martinaitis) iš savęs, iš savo vardo, aidų, aidėjimų ir ataidėjimų.
Nors studijoje apie tai ir nekalbama, bet įdomu, kad aidėjimais A. Marčėnas savaip pratęsia jau nutolusią Fausto Kiršos aidų aidužių poetinę programą, nors ir siauresnę, susijusią su lietuviškojo simbolizmo siekiais. Du intensyvūs kūrybos dešimtmečiai, iškėlę A. Marčėną kaip savitą poetą, yra rimtas argumentas jo kūrybos analizės studijai. Bet tai, kad poetas gyvena intensyviausią savo laiką, ir trikdo – reikia eiti ne tik paskui, bet ir bandyti užbėgti į priekį.
V. Sventickui tai jau trečia monografija, kurios žanrą paprasčiausia suprasti kaip rašymą apie vieną autorių. Monografinės studijos žanras išbandytas „Keturiuose portretuose“ (apie Gintarą Patacką, Antaną A. Jonyną, Almį Grybauską, Vytautą Rubavičių). A. Marčėnas lyg ir nebuvo numatytas kaip knygos objektas (labiausiai prognozuotas – Alfonsas Maldonis, apie jį rašyta pirmojoje knygoje „Eilėraščio keliais“, 1978). Tad monografinė studija apie A. Marčėną – po trisdešimties metų, praėjusių nuo pirmosios knygos; ir vėl – eilėraščio keliais. Atrodo, kad knyga iš tikros nuostabos, galbūt ištikusios leidžiant naująsias poeto knygas, stebint rinktinės atsiradimą. Jaučiama, kad rašyta (bent iš pradžių) laisvai, pasiduodant poezijos gundymui; prievartos dalis neišvengiama, kai jau reikia struktūrinti, dėlioti, užbaigti, patikrinti ir pasitikrinti.
Kas sudaro aptariamos studijos struktūros ašį? Klausimai, iškilę iš A. Marčėno ir išsikelti sau, mąstant apie poeziją, kasdien susitinkant su jos praktika (V. Sventickas pastaraisiais metais yra parašęs itin vykusių anotacijų, sunkaus kritikos žanro pavyzdžių; „Pasaulių“ anotaciją, išspausdintą galiniame knygos viršelyje, gali ramiai pasitelkti ir į knygą, ir dar pasidžiaugti, kad panašiai apie A. Marčėną rašė ir M. Martinaitis). Poeto gyvenimo štrichai (nelengvai grumiantis su noru pasakyti ir būtinybe laiku sustoti, išvengiant tikrai dar per ankstyvo bronzinimo, bet ir nesupaprastinant), „Metrikų“ akcentas, kažko pasirodymas, poetikos ypatumai (gal pats bendriausias). Pamatuotai keliama „Metų be žiogo“ problema (tikrai, rinkinys atrodo lyg atsiskyręs), aidai, aidėjimai, banalybės (be jų neįmanoma nei gyventi, nei kurti), poezijos būtis („Kas poezija man?“ – klausimas, kuris A. Marčėnui tebėra svarbus), apibendrinimo pastangos, prasidedančios savita ištarme „Pažiūrėkime užsimerkę“, sujungta su apibendrinimo siekiniu, – „Bendrinkim“. Bendrinimo pastanga svarbi, kritika dabar dažniausiai yra padrika, bet numeravimas (nuo pirmo iki septinto) palieka pernelyg aiškių spūdžių pėdsaką. Nei žodis, nei poezija nėra visai apibrėžiami; apibrėžimas tuoj pat sąmonėj pasislenka į neapibrėžiamumą, apčiuopia tarpą, pajuda jo linkui. Bet gal kaip tik dėl to judesio ir verta apibrėžinėti. Juk sutiksime, kad A. Marčėną išskiria ritmai, intonacijos, kalbos melodija, kad jis savitai jungia konkretybes ir apibendrinimus, kad sugeba individualizuoti pačius bendriausius motyvus, kad suderina tradiciją ir modernumą, kad siekia harmonijos. Kartu su monografinės studijos autoriumi gal paabejosime dėl poezijos apie poeziją pertekliaus, dėl kai kurių familiarumų. Pasitikėsime paties poeto pateikta ir kritiko priimta poetinio kelio slinktim – iki „Dulkių“, iki „Vargšo Joriko“, iki „Dėvėtų“ ir „Pasaulių“. Naujausias rinkinys „Šokiai“ veria naują perspektyvą, ir tai pasakyta; taip, jungtis tarp sankabos ir sankalbos yra esminė. Nuo sintaksės – į platesnį gramatikos lauką.
Bet „Priedai“ neatrodo itin vykęs sprendimas – apie rinkinį „Šokiai“ (tik pamanykite – kūrybingoji Juzefa Čeičytė savo tekstų ir piešinių rinkinį jau pavadino „Šokis po šokio“, 2008) pasakyta pakankamai, nors ir fragmentiškai. Fragmento nereikia bijoti, gyvenimas, poezija, mąstymas, – viskas fragmentuota. „Apie autorių“ (taip pat priedas) iš esmės nepasakyta nieko, tik bibliografija, bet Antano Sutkaus nuotrauka iškalbi – atidus, pastabus, kiek pašaipus šitas Valentinas, šitas Sventickas, prasitaręs, kad kritiškas mąstymas yra žmogaus bėda. Tai, ką šis kritikas daro lietuvių literatūros labui, leistų pridurti – ir jėga.
Nuotrauka, žinoma, taip pat tekstas. A. Marčėno nuotraukos monografinei studijai parinktos įdomios, bet labiausiai ne tos, kur Aidas mažas arba gražus, išsiskiriantis, bet tos, kurios tikrai liudija, kad šitas žmogus turėjo iš ko augti, kam augti, turėjo ir turi kur grįžti. Jei augino tokio gero, šviesaus, mylinčio veido moteris kaip tetukė Adelė (nuotrauka 31 p.), taip glaudė nedaug (tik dvidešimt metų) vyresnė, labai graži mama (p. 11) ar į viršų rizikingai kėlė tėvas Vaidas (p. 174), tai niekur nesidėsi, turi būti žmogus, jei net esi poetas, daug ką pabandęs ar išbandęs.
Monografinės studijos autoriaus nuopelnas – A. Marčėno poezijos žmogiškumo pėdsakas ryškus; neatsiskirti nuo žmonių, nuo tradicijos, nuo klaidų, nesėkmių, praradimų, rizikų, meilės, tėvo mirties, skaudžiai grįžtančios motinos ironijos. Neužmiršti, kad eilėraščius pastebėjo Vytautas Kalinauskas, kad kažkas ypatingo buvo dailininko Kampo (Rimvydo Jankausko) laikysenoje ir kūryboje. Kad pro žemą langą senamiestyje kartą matei praeinančio Antano Ramono kojas. Kad esi sutikęs ir tokių, kuriuos belieka tik pakviesti į dvikovą – kaip XIX amžiuje...
Įpareigoja žmonės, įsipareigojame žmonėms, o per juos ir tam, kas yra už mus bendriau, aukščiau, svarbiau. Reikia sutikti su šiais V. Sventicko teiginiais: kūrybos kaip misijos deklaravimas A. Marčėną išskiria (p. 131), A. Marčėnas susieja save su poezija, dar išpažįstančia kūrybą kaip žmonėms ir tautai reikšmingą veiksmą (p. 115). Taip, susieja ir deklaruoja (gerai tai daro), bet įžvelgia ir to aukštumo antrąją pusę. Kitaip viskas pakiltų, atplyštų nuo šaknų ir išsaustų. V. Sventickas tikrai yra dabartinės lietuvių poezijos žinovas, užtat taip lengvai ir patraukliai išsisukinėja, kai nenori poeto autokomentaruose atskleisti to, kas lyg ir savaime matyti, sako nesugebąs: „Po A. Marčėno autokomentarus, nors jie atrodo ganėtinai atviri, irgi galėtų panardyti ir psichoanalitikai, ir genetinės kritikos meistrai. Nesugebėčiau to padaryti“ (p. 153). Kritiku, kuris kai ko nesugeba arba ir nenori sugebėti, galima labiau pasitikėti. Tik kritikas, kuris nuolat mato, lyti ir gerąją, ir išvirkščiąją poetinio gyvenimo (neatskirsi jo nuo kūrybos, ypač nuo tokios kaip A. Marčėno) pusę, gali suvokti, kad poeto autobiografijoje (šešios eilutės), pateiktoje stojant į Rašytojų sąjungą (1993), yra puikus, gyvenimo ir poezijos santykių dramatiką aiškinantis sakinys: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Komentuoti sunku, V. Sventickas to ir nedaro, bet, kad toks sakinys yra, per visą knygą ir neužmiršta. Neužmiršta, kad A. Marčėnas ne tik kanonistas, parašęs puikių sonetų, bet ir džiazistas, improvizatorius, vaikštantis „rimtumo ir žaismės paribiais“ (p. 139). Galintis pasakyti: negeriu, nes esu alkoholikas; esu poetas, todėl nerašau eilių. Susitelkus į tokius branduolius (verta tai daryti), monografinę studiją rašyti būtų sunku, tad autorius teisingai elgiasi laisvindamas apmąstymų lauką, keisdamas rašymo registrus: analizuodamas, interpretuodamas, vėl pereidamas prie pokalbių (su pačiu Aidu, su jo bendrakeleiviais – itin su Edmondu Kelmicku), remdamasis savo, rašytojų būstinės K. Sirvydo gatvėje senbuvio, patirtimi. Atskirai pagirtina už Gorkynės epizodus: kavinė „Vaiva“ ir jos didesni ar mažesni „satelitai“ (parduotuvės ir „taškai“); maždaug nuo 1970 m. yra buvusi svarbi antikonformistinio jaunimo telkimosi, pažinčių, bendravimo formų erdvė. Matyti A. Marčėno vieta – netoli dramatiško likimo Rimo Buroko, Boriso Lazukino, tarp tamsaus tipo, nuo kurio dvelkė kriminalais, ir, kaip tai neatrodytų keista, tarp Vaidoto Daunio (iškalbi Onos Pajėdaitės nuotrauka iš 1987 metų – skirtingi abu – beveik viskuo, bet kartu). Vaidotas domėjosi tų, iš Gorkynės, likimais, leido jų poezijos rinkinius, vertino Rimą Buroką, Borisą Lazukiną. Ir Aidą pakvietė į „Regnum“ – su rinkiniu „Metai be žiogo“. V. Sventicko tyrinėjimai, klausinėjimai (ir eilėraščių, ir poeto) atkuria ir kartu sukuria įdomią socialinę-kultūrinę terpę, kuri poezijai neabejotinai yra svarbi. Svarbi ir istorijai, ypač mažosioms jos formoms, iš esmės kūniškoms.
Truputį grįšime atgal, kaip tai ne kartą daro ir V. Sventickas, visada skaitytoją perspėdamas. Grįšime prie sakinio iš autobiografijos: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Stebina, kad šiame sakinyje parašytas kablelis; kur jis pagal klasikinę sintaksę ir turėtų būti. Sudėtinis sujungiamasis sakinys, nors ir sunku būtų įrodyti, kad aš ir mano gyvenimas yra skirtingi veiksniai. Bet tą žinojo jau Antanas Strazdas. Tas pastebėtas kablelis veda gilyn. V. Sventickas specialiai paklausia apie „Metus be žiogo“ (1994). Atsakymo fragmentas: „Kur aš esu su to rinkinio eilėraščiais? 1993-iaisiais. Būsenos gal ir nebuvo labai tragiškos, prisimenu tą laiką šviesiai, bet problemų buvo.
Gal ir keista, bet kai kas atėjo per sintaksę. Atsiranda kablelis, taškas. Kai rašiau eilėraščius, patekusius į „Metus be žiogo“, jau buvau apsisprendęs dėti visus kablelius, taškus. Laikytis taisyklių, nors nelabai žinojau, kas tai yra“ (p. 108). Autobiografijos sakinys iš to paties laiko; sintaksės pajautimas ima persmelkti. Kol nepersmelkia, tol ir neveikia. Kai persmelkia, ima keisti, derinti ritmą, alsavimą, pauzes. Atsiranda ir kablelio, taško poreikis.
Paprastais dalykais paaiškinami sunkūs ir sudėtingi. Reikia pripažinti, kad V. Sventickas kaip kritikas tai daro talentingai, veikia dideliame reikšmių plote, reikiama kryptimi stumdo daug įvairiausių figūrų, tarp jų nepasimeta, o jei pamato kiek nuklydęs, grįžta atgal. Ir prisipažįsta skaitytojui. Nemano pasakęs galutinę tiesą, gal ir apskritai tokiomis tiesomis nepasitiki. Yra vietų, kuriomis galima paabejoti, bet kur jų nėra ir ar gali nebūti. Daugiausia mes klaidžiojame lygindami tikrovę, kurią įsivaizduojame esant, su eilėraščio tikrove, poetą – su žmogum, kurį matome, pažįstame. Eilėraščio Aidas yra šitas, bet ir kitas. Kalba apie save, bet apie save kitą, tą, kurio be eilėraščio ir nėra. V. Sventickas tai žino – puse lūpų prasitaria: „Kaip kritikui, teko gastroliuoti su A. Marčėnu Lazdijų rajone. Iškėlė vieną sąlygą: turėsim privažiuoti ir pabūti prie sodybos Maišymuose. Nuėjo, pabuvo, ką jis ten matė?“ (p. 35). Poetas paliekamas vienas – prie sodybos, kur vasaromis augo tarp mielų, savų žmonių, išlaikė dzūkų intonacijų, žodžių, pasaulio pajautimo spalvų.
Bendrinkime, kaip pats sau yra paliepęs monografinės studijos apie Aidą Marčėną autorius. Pasisekusi kritikos knyga; rašyta iš palankumo tikrai geram poetui, iš bendrų laukų ar bent dangaus Dzūkijoje artimumo. Kartais džiaugsmingai nusistebi – gerai, gerai parašo šitas Aidas, šitas Marčėnas. Bet išlieka ir kritiškas, netgi priekabus: yra banalybių, praslysta paviršium, pakartota, gal tekstų ir per daug. Išryškina tai, kas labiausiai būdinga poetui, nesubanalina jo žmogiškojo portreto. Suima daug ryšių, atitikimų, sąskambių, paralelių, įtakų (jas ir konkretizuoja). Dar sykį pasirodo kaip itin tvarkingas kritikas, tiksliai cituojantis, skaičiuojantis (iš tiesų įdomu, po kiek eilėraščių iš kiekvieno rinkinio poetas sudėjo į didžiąją rinktinę), pateikiantis bibliografines nuorodas.
Didžioji kritikos dorybė – knyga įdomi, nenuobodu net, kai kritikas narsto vidines eilėraščių struktūras. Įdomu atpažinti kritiko stilių – jei sakinio kelias lygus, tai lyg tyčia pakiša kokį akmenuką, kad sudardėtų, redaktorystės ištobulintą rašymą pakreivina kokiomis gastrolėmis. Nesislapsto, tyčia nekraipo tapatumo (priešpaskutinės knygos pastraipos sakinio parafrazė).
Valentino Sventicko monografinė studija apie šį Aidą, šį Marčėną įtikinamai parodo, kad kritikui yra ką veikti.
Kad kritikas gali veikti.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)