Tarp kitataučių šiuolaikinių švedų rašytojų labiausiai išgarsėjęs Theodoras Kallifatides. Jis taip integravęsis į Švedijos kultūrą, kad seniai laikomas savu rašytoju, tik pavardė išduoda graikišką jo kilmę.

 

T. Kallifatides gimė 1938 m. Peloponese, Graikijoje. Į Švediją atvyko 1964 m. ir čia pasiliko. Jis nemokėjo nė žodžio švediškai, dirbo įvairius pagalbinius darbus. Kalbą išmoko su žodynu skaitydamas Augusto Strindbergo „Freken Juliją" ir kasdien dar papildomai iškaldamas 75 žodžius. „Septintojo dešimtmečio Švedija nebuvo tokia palanki atvykėliams kaip dabar. Daugelis darbą siūlančių skelbimų baigdavosi žodžiais: „...užsieniečiai gali nesivarginti". Vis dėlto paprastą darbą - lėkščių plovėjo ar bulvių skutėjo - galėjai gauti", - sako rašytojas. Anot jo, kalbą išmokti skaitant knygą - geras būdas. „Pirmiausia man būdavo smalsu, kaip ten bus toliau, be to, skaitydamas A. Strindbergą pajutau švedų kalbos grožį ir turtingumą." Po poros metų jis jau studijavo ir dėstė praktinę filosofiją Stokholmo universitete.

 

1969 m. T. Kallifatides debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prisiminimas tremtyje", kuris parašytas švediškai. Nuo tol jis rašo švediškai. Jau yra sukūręs per trisdešimt prozos kūrinių. Švedų kritikų ir literatūros tyrinėtojų laikomas itin geru stilistu, puikiu pasakotoju. Jo knygos išverstos į kelias kalbas, pelnęs ne vieną literatūros premiją. Rašytojas dirbo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, vadovavo Švedijos PEN klubui. 2000 m. Švedijos vyriausybė už reikšmingą kūrybą jam suteikė profesoriaus vardą.

 

Šiais metais leidykla „Gimtasis žodžis" išleido jo romaną „Heraklis". Tai jau antroji autoriaus knyga, sukurta remiantis graikų mitologija. Ankstesnė vadinosi „Afroditės ašaros".

 

Rašydamas „Heraklį" T. Kallifatides dažnai pagalvodavęs apie Heraklio paralelę su Kristumi. „Dievai sukūrė pasaulį, o mes jį turime tvarkyti", - sako Heraklis ir imasi darbo. Jo žygiai pavers jį didžiausiu žmonijos istorijos didvyriu. Heraklis išvaikščios pasaulį, palikdamas jame savo fizinės jėgos pėdsakus. Po poros tūkstančių metų Kristaus mokymas paliks kitokį pėdsaką, tai bus dvasinis pėdsakas. Heraklis, rašytojo nuomone, tarsi koks kūniškas Kristus. Jo vardu bus pavadinti miestai, iki šiol Kretoje tebėra Heraklejonas. Jo garbei bus statomi paminklai ir net šventyklos. Ant Gadeiros uolos (dabartinis Gibraltaras), ženklinusios tuometinio pasaulio kraštą, iškils didžiulė statula Herakliui atminti. Už tą neišdildomą pėdsaką Heraklis sumokės savo laisve, teisybe ir meile. Toks pagrindinis šio romano motyvas, kurį autorius perteikia labai išradingai, su humoru, pasitelkdamas daug kitų graikų mitologijos faktų ir įdomiai juos siedamas su nūdiena.

 

Rašytojas prisipažįsta, kad jį patį toks Heraklio palyginimas su Kristumi gerokai šokiravo. „Jų gyvenimas turi nemažai panašumų. Abu - dievo sūnūs, abiejų motinos - žemiškos kilmės. Kai jie gimė, danguje pasirodė keistų ženklų, kūdikystėj abiejų tykojo pavojai, suaugę abu suburdavo aplink save minias, abu mirė baisia mirtim, bet galiausiai pateko į dangų. Šių iškilių asmenybių panašumas atspindi žmonijos vystymąsi. Iš pradžių žmonės tesirūpino savo kūnu ir darbu, Heraklis buvo kūniškasis veikliųjų herojus. Tik gerokai vėliau, jau su Kristumi, Dievo žmogumi, radosi dvasinis poreikis."

 

Iš Dievo gauta antgamtinė Heraklio jėga tampa jo prakeiksmu, amžinu jungu. Romane Heraklis, rodos, stengiasi daryti gera, bet jam vis nepasiseka. T. Kallifatides mano, kad tai apskritai būdinga žmonijai, deja, ir mūsų laikams. „Daugelis mūsų pastangų duoda priešingą rezultatą. Pvz., aplinkos tarša. Mes daug pasiekėme priversdami sau tarnauti gamtą. Dvigubi derliai, dirbtinis drėkinimas, kenkėjų naikinimas įveikė Europoje badą. Bet sykiu mes baisiai užteršėme aplinką."

 

Rašytojo nuomone, gėris visada turi antrąją pusę. Heraklis, žiūrint šių dienų akimis, nėra labai patrauklus herojus: jis nužudo savo vaikus, prievartauja moteris, naikina ir siaubia, žudo be atvangos. Tačiau autorius nelinkęs Heraklio nuteisti pagal šių dienų vertybes. Juk ir nūdienos žmonėms reikalingi herojai, kuriems dažnai nesvetima prievarta ar besaikis jėgos demonstravimas.

 

Kitas reikšmingas šio romano motyvas - kančia, susitaikymas, atleidimas. Kai Heraklis, pasibodėjęs destrukcine savo jėga nuvyksta į Delfus prašyti orakulo pagalbos, jis tegauna trumpą aiškiaregės atsakymą: „Išmok pažinti pats save."

 

Kurdamas šį romaną T. Kallifatides rėmėsi tradiciniais senaisiais graikų mitais. Šie mitai iki šiol gajūs graikų kultūroje ir kasdieniniame gyvenime. Rašytojas prisimena, kaip vaikystėje, kai jis ką nors norėdavo pameluoti, motina sakydavo: „Manęs tu neapgausi, voverie!" Kodėl ji taip sakydavo, kodėl vadindavo jį vovere? T. Kallifatides, kai rašė šį romaną, suprato, jog tai - seno mito reminiscencija, kurią jis žaismingai panaudojo savo knygoje.

 

Hera, Dzeuso žmona, supykusi dėl vyro neištikimybės su žemiška moterim Alkmene, pasiuntė tris likimo deives, kad tos sėdėtų sukryžiavusios rankas ir kojas ir neleistų Alkmenei pagimdyti būsimojo Heraklio. Deivės šitaip sėdėjo devynias dienas ir naktis, o Alkmenė turėjo kentėti baisingus skausmus. Galiausiai jos tarnaitė, nebeištvėrusi tokios žiaurybės, dešimtos dienos rytą išbėgo iš gimdyvės kambario ir sušuko: Alkmenė pagimdė! Likimo deivės pašoko, o kūdikis tą pat akimirką išvydo pasaulį. Tačiau Hera tarnaitę nub audė - pavertė ją vovere.

 

Rašytojo motina, aišku, to mito nežinojo, bet jis buvo tarsi joje gyvas, perduodamas iš kartos į kartą: voverėm graikai vadina apgavikus.


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 10 (spalis)