1. Artėja 2009-ieji - Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai - baimė ir nerimas dėl ateities?
1. Įvardijimas - tai daikto perkėlimas į kultūros ženklų sritį. To vardo paminėjimas - tai liudijimas, kad šioje srityje daiktas jau tapo atpažįstamas. Tas faktas man kažkokių ypatingų jausmų nekelia. Juolab kad Lietuva nepasiminėjo pati, o buvo paminėta kitų. Lietuviai nepasiminėjo, nes nebuvo išvystę tam reikalingo aparato - rašto ir (arba) to rašto laikmenų arba nejautė poreikio, nematė reikalo tiems dalykams plėtoti. Šio poreikio stoka būdinga ir LDK laikams: valstybė neįtvirtino lietuvių kalbos, nesukūrė lietuviškos švietimo sistemos. Tai man taip pat nežadina entuziastingų minčių. Tad Lietuvos kelias per tą tūkstantmetį buvo kupinas neesminių pergalių (čia gal per stipriai, bet tegu taip ir lieka vaizdingumo dėlei) ir esminių netekčių. Turiu omeny - iki tos akimirkos, kai Lietuva atsirėmė į savo pačios kultūrą ir kalbą, t. y. pati neįsisteigė tegu tam tikru atžvilgiu virtualioje kultūros ženklų (Platonas pasakytų - idėjų) erdvėje. Tuomet ir pergalės, ir netektys įgijo visai kitą prasmę, tapo kur kas esmingesnės.
Pavadinau kultūros ženklų erdvę virtualia, nes ji niekada nesutampa su realiu pasauliu. Tai veikiau mūsų individualius įsivaizdavimus apie pasaulį vienijanti sistema. Kaip ženklų sistema gali vienyti lietuvius, jei ji neišreikšta lietuvių kalba? Kiek juos gali vienyti, pavyzdžiui, istorija, puikiai parodo mūsų aristokratijos ir bajorijos likimas Žečpospolitos laikais. Laimei, mūsų kalba, tikriausiai dar prieš Brunono nugalabijimą, buvo gerai išvystyta ir įtvirtinta iš lūpų į lūpas perduodamuose tekstuose bei garsuose. Tokią iš ten ją perėmė mūsų ankstyvoji literatūra. Tokią ir aš ją paveldėjau antrojoje XX amžiaus pusėje. O kad iki šiol šia kalba mąstau bei rašau tekstus, tai toks ir esu lietuvis - užkietėjęs, nenorintis nė girdėti apie buvimą kuo nors kitu. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad manęs nedomina kitomis kalbomis besireiškiančios kultūros. Be jų turbūt nesusivokčiau savo lietuviškoje kultūros ženklų erdvėje.
2. Kaip minėjau, europinės literatūros žaidimus kaip lygiaverčiai (turintys savo kalbą) partneriai pradėjome žaisti palyginti neseniai. Tačiau gerai išvystyta kalba ir tautosakos paveldas mums suteikė tvirtą pagrindą startui. Kiekvienas geras literatūros kūrinys yra savitas, įdomus sau bei kitiems ir liudija jo autorių turėjus dvasinių resursų jam sukurti. Apie kokius nors kolektyvinius resursus kalbėti nenorėčiau, nors neneigiu, kad toks dalykas gali egzistuoti. O gerų tiek prozos, tiek poezijos kūrinių turime. Žinoma, jei imsime jų kiekį lyginti su anglų, ispanų, italų, prancūzų, vokiečių ir keliomis kitomis literatūromis, teks pripažinti, kad esame parašę kur kas mažiau, na, ir gal ne tokių... Tačiau turime pagrindinį dalyką - kalbą, kuria galime tuos būsimuosius šedevrus kurti. Kitas dalykas - kaip, t. y. kam ją naudojame? Yra autorių, kurie, kaip koks J. Aputis, rašo per daug nesirūpindami europine savo kūrinių ateitimi ir sukuria nuostabių dalykų. Tačiau vis dažniau mūsų literatų kūryboje pastebimos tendencijos flirtuoti su populiariąja literatūra, rašyti tikslinei auditorijai ir kitaip linksminti publiką. Nesakau, kad tai blogai, bet bijau, kad saviti ir įdomūs šitaip netapsime. Įvairios kūrybinio rašymo programos Europoje (ir ne tik joje) lėmė tam tikros literatūros, kuri jau vadinama euroromanais ir europoezija, atsiradimą. Nenorėčiau, kad lietuvių rašytojai į šiuos žanrus įneštų svarų indėlį.
Apie didingą Europos dvasią reikėtų paklausti kokio poeto romantiko. Aš geriau pasamprotausiu apie susikalbėjimą. Viešėdamas Japonijoje patyriau, jog dažnai visiems žinomi vardai ir aliuzijos mano eilėraščiuose japonams atrodė nesuprantami. O viešėdamas Argentinoje pastebėjau, kad ne tik literatūriniai kontekstai, bet ir mūsų mąstymas dažnai sutampa. To priežastis veikiausiai - bendra lektūra ir bendrojo lavinimo programos, t. y. tai, kokius kultūros ženklus perduodame iš kartos į kartą. Tad prie žmonių, kuriems būdinga Europos dvasia, reikėtų priskaičiuoti bent jau abiejų Amerikų dalį, Australijos ir gal net tokių šalių kaip Pietų Afrika gyventojų. O iš Europos išskaičiuoti tuos, kuriems vakarietiška civilizacija svetima. Taigi, nepaisant akivaizdžių Šiaurės-Pietų, Rytų- Vakarų kultūrinių skirtumų, man regis, bendras „vakarietiškas" mentalitetas egzistuoja. Jį galima apibūdinti kaip kūrybingą, mąslų, laisvą, tolerantišką, kritišką, kiek ironišką santykį su savimi ir pasauliu. Jo pagrindinės vertybės - kūrybingumas, nedogmatinis mąstymas, tolerancija, vidinė laisvė - man priimtinos.
Bet klausiate tikriausiai ne to. Turbūt klausiate, ar postmodernistinės abejonės tikrovės realumu nepaplovė molinės romantiško koloso kojos. Ko gero, paplovė.
3. Kūryba teikia daug džiaugsmo - štai ir visas tavo atlygis. Rinkdamasis tokį gyvenimą puikiai žinojau, kad jis nebus prašmatnus, nors kitokių pasirinkimų irgi turėjau. Jei tik rašyčiau eilėraščius, žinoma, jausčiausi socialiai nesaugus. Tačiau vien iš kūrybos negyvenu - dar turiu porą tarnybų. Nors šiaip Lietuvoje menininkai kol kas socialiai neapsaugoti, šie reikalai pamažu taisosi. Jau ga-lioja įstatymas, apibrėžiantis meno kūrėjo statusą. Šiuo metu Seime veikia darbo grupė, kuriai priklausau ir aš, turinti pasiūlyti socialines garantijas vien tik kūryba užsiimantiems menininkams. Maža iliuzijų, kad visi mūsų norai bus išpildyti, juo labiau, kad siūlymams turės pritarti Seimas, bet tikiu, kad šie reikalai truputėlį pagerės. Svarbiausia - turime suvokti, kad menininkų socialiniai reikalai nepagerės, jeigu vien tik dejuosime, nesakydami, ko konkrečiai norime ir kaip siūlome tai įgyvendinti.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)