Jonas Kalinauskas. MIEGO MEISTRAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 88 p.
Jono Kalinausko eilėraščiuose apmąstomas pasaulis, egzistencinis žmogaus ir tautos likimas yra mįslingas, pasakiškas, pilnas paradoksų, katastrofų, niekšybės, siaubo ir keršto. Tačiau kitokio pasirinkimo nėra – reikia gyventi. Poetas turi savo individualų poetinį ir psichologinį kodą. Jo vaizduotėje formuojama realybė yra konfliktiška. Vaizdų struktūra ir minties logika taip pat mįslinga, savaip maskuojanti komplikuotus išgyvenimus, konfliktą tarp pasąmonės ir racionalios logikos. Apmąstymų forma paremta pasakų, prisiminimų, mįslių „sapno“ logika, tiksliau – laisva nuo sintaksinių ryšių ir punktuacijos ženklų. Dažnas eilėraštis yra kuriamas iš visai skirtingų metaforinių vaizdų. Atskiri sakiniai ar jų fragmentai gyvuoja savarankiškai. Lyrinis subjektas yra sapnų, miego žmogus, kitas „aš“. Sapnų „logiką“ motyvuoja dar ir reinkarnacijos iliuzija. „Rimas / yra geriausias mano draugas / kurio dar nebuvau sutikęs“ (p. 63); „nesu iš ten / kur esu skelbęsis / net ir gimęs / ne tuo laiku / po šituo dangum / ir vyšnių lapuose / sukritusiuose į tarpulangius / gyvenu pats sau <...> jūs kalbėjote ne su tuo / kitas aš / žiūrinėjo sapnų nuotrupas / kabinosi ant sienų / nuotraukos iš šalių / kuriose nėra buvęs / gudriai priklijuodavau / savo veidą prie svetimo kūno / naktyje pilnoj šnabždesių / kartais / žemės girgždesio“ (p. 17–18); „man sunku prisipažinti / kad esu kitas / nužudęs daugybę / savo pavidalų mintyse“ (p. 56). Asmenybės susidvejinimą atitinka ir apmąstymo kompozicija. Eilėraštyje kalba tarsi du, o gal ir daugiau subjektų. Pavyzdžiui, eilėraščio „Ir man duok kąsnelį“ fabuloje dalyvauja pasakotojas, rajūs paukščiai, lietaus paukščiai ir nusikaltėliai, kurie nežino, ko į šį pasaulį atėjo.
Šiame rinkinyje J. Kalinauskas pratęsia 2005 m. išleisto eilėraščių rinkinio „Sapnų liudininkai“ motyvus ir jam artimą, organišką, individualų stilistinį kodą, mintį apie suskilusių veidrodžių pasaulį. Tik rinkinyje „Miego meistras“ mintys ir vaizdai stilistiškai yra koncentruotesni, giliau ir taupiau išreiškiantys išgyvenimų dramatizmą. Išgyvenimai labiau apnuoginti. O lakoniškumo siekimas kartais pavirsta pernelyg racionalia fraze, kuri skaitytojui nesuteikia galimybių aiškintis, apie kokius dvasinius konfliktus poetas pasakoja. Apie savo polinkį kurti sapnų vaizdus poetas kartais prabyla ironiškai.
aš riedėjau į ražienas
ir pasismeigiau
ant aštrių skustuvo
atsiminimų
ir sapnų filė
mane pribaigė
(p. 35)
Šioje trumpoje citatoje užfiksuota J. Kalinauskui būdinga eilėraščio grafika, kuri it muzikos gaidose nurodo skaitymo tempą, intonaciją, tarpžodines pauzes. Girdime ir sąskambius, neforsuotą akustinį foną. Šiaip šis eilėraštis suvokiamas kaip viena replika, skirta artimam žmogui – Danutei. Tokių beveik atviro teksto eilių šiame rinkinyje nedaug. Tai ne sapno konstrukcijos eilėraštis, kurių yra dauguma. Lyrinis subjektas – sapnų žmogus, miego meisteris. Tai – sutrikęs žmogus, gyvenantis neatsibusdamas, somnambuliškas, panašus į narkomaną. „miego meisteris / vaikšto gatve / basas ir neatpažintas / išsiplėtusiom kiauštakių venom / cidabro spalvos kepuraitę / laikydamas saujoj / ir atsarginį švirkštuką / jei sutiktų / tos pačios kraujo grupės / pažįstamą – – – – –“ (p. 11). Kurdamas sapno motyvo ar konstrukcijos eilėraščius, poetas pats nebūtinai panašius sapnus sapnavo. Tai kūrybinės pastangos smelktis į žmonių psichikos ir pasaulėjautos gilumas. Taip, kaip diktuoja intuicija ir poetinė fantazija. J. Kalinausko eilėraščiai nėra vien bėgimas į save ar savo vaizduotės pasaulį. Jie išreiškia ir universalesnę visuomenės psichologinę būseną, ir tikrovės vertinimus. Sapno konstrukcija leidžia pajausti subtilesnius mąstymo ir jutimų niuansus.
Manoma, jog sapnai atspindi psichologijos gelmių konfliktą tarp pasąmonės ir racionalios, loginės psichikos srities, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės. Sapnai yra sąmoningai nesuvoktų ir uždraustų troškimų išsipildymai, paslėptų nuodėmių priminimas. Lyg atspindys konflikto tarp tėvų priesaikų, draudimų, visuomeninių normų ir individualių potraukių bei troškimų, paslėptų norų būti pripažintam. Sapnus, nerandant gyvenimo prasmės, gimdo ir neurozės. Sapne kaitaliojasi dabartis ir praeitis. Bet svarbiausia, sapnai signalizuoja ne tik apie sielos konfliktą, bet ir maskuoja realius traumuojančius išgyvenimus, yra savotiška maskavimo ir apsimetinėjimo meninė forma, slepianti prasmę, kurią reikia išaiškinti. Todėl poetiniuose vaizduose individuali ir kolektyvinė kintanti psichinė energija išreiškiama simboliniais, metaforiniais vaizdais.
Galima savęs klausti, kodėl J. Kalinauskas pasirenka tokią apmąstymų formą? Pati dabartinė realybė, kurioje žmogus mąsto apie egzistencinę gyvenimo prasmę, yra mįslinga, joje slepiasi daug klaustukų, jos kryptis nėra vienodai visiems aiški, joje viskas gali atsitikti, įvykti. Realybė labai panaši į sapną. Ji netikėtai vis kažką išdarinėja.
po nakties skauda kaulus
lyg būčiau šokęs
velnužių vestuvėse
ką su manim
naktį išdarinėja
mano sapnai
vos užsimerkus
tas veidas
klouno bruožais
toks panašus į primuštą
matematikos mokytoją
išradusį raides
ropojančias sienomis
mes jau seniai įtarėm išdavystę
ir prikabinėjom lipnių knatų
gaudyti raidėms
iš surūdijusių galvų
turto paveldėjimo dokumentų
ir šventųjų paveikslų
(p. 22)
Panaši forma tinka egzistenciniam neapibrėžtumui, chaosui išreikšti, kai neįmanoma ko nors tikro ir apibrėžto pasakyti. Bent pasakyti sau, ką daryti, išskyrus gyventi ir sapnuoti apie reinkarnaciją. „neturėjau ką pasakyti / tik apsiversti ant šono / ir vėl susiriesti / kūdikio poza / ryt pabusiu / kitame gyvenime / bet viskas bus lygiai / taip pat / nepajaunėjęs bet ir / rugiagėlės virtusios usnimis“ (p. 32). Racionali sąmonė bejėgė ką nors tikrai išspręsti egzistenciniame vakuume. Simboliškai reiškiamas poeto pamėgtas žemės ištuštėjimo motyvas. Dykuma ir maitinančio šaukšto daugiaprasmiška metafora, – tai vienas ryškiausių šio motyvo variantų.
dviese sėdi ant kopos
atsirėmę nugarom
vienas į kitą
į smėlį įbestas
sulankstytas alavinis šaukštas
atspindi dykumą
ir vėjo žaidimą
šaukštas
išsitiesia
eina smėliu
jau pro kitas burnas
bedantes
jis maitina
karo pritvinkusią minią
(p. 19)
J. Kalinausko fantazija linksta į siurrealizmą, konstruoja siurrealizmą. Jis kuria beveik prozinį fabulinį pasakojimą. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Tamsiame vyšnyne, baigiantis žiemai, temstant slapčia“ vaizduojami vyšnių spalvos vaikai, apvynioti švininiais vyšnių lapais, vyšnių krauju aptaškyti. O senis, įsikandęs vyšninį kandiklį, kaip iš dvokiančios skylės per vėžio suėstą gerklę pučia dūmus, „gervių klyksmą / paversdamas debesais / panašiais į angeliukus“, tinkančius kopūstų sriubai. Pasakojimą užbaigia atviras tekstas, esantis nemažiau mįslingas: „ką turėjau pasakyti / prieš užmiegant / vasario pabaigoj / prieš pavasarį / dulksvą ir netikrą / lyg senas draugas“ (p. 34). Šiuolaikinės gyvenimo transformacijos, pasikeitimai pasidarė beveik fantastiški. Natūralus gyvenimas, kuris šmėkščioja sapnuose ir kuris ateina į sapnus vaikystės prisiminimuose, baigėsi, prarado jėgas ir gyvybę. Todėl ir minėtame eilėraštyje jis pasidarė nenatūralus, beveik nebeprimena įgimtų, natūralių žmogiškų santykių. Pasidarė nesuprantamas, fantastiškas. Ne vienas eilėraštis primena pasakas, jų herojų Jonuką. Bet net ir pasakos jau prarado realią vertę. Viskas taip sudildinta ir naujųjų laikų suvirškinta, kad jonukai pasidarė panašūs į manekenus.
„artėja nauja
generacija jonukų
su prisiūtais vokais
jie nemirksėdami laukia
kol jenerolas
inspektuos naujus pašauktuosius
žemuosiuose seimo kolidoriuose
tenka skaitytis
prieš miegą
arba po jo
po tris tabletes klonazepamo
ir tai matyt
dar ne pabaiga
nes ruduo prasidėjo
tiesiog po žiemos
ir atšilo
padai giliai po asfaltu
nežinomuos mūsų likimuos“
(p. 75)
Praeities ištuštėjimą simbolizuoja vanduo. Poetas kartais parašo paaiškinimą, kaip išnyko jo gimtasis Pajevonio valsčiaus Balandėlių kaimas, iš kurio net sodybų pamatų neliko. Išnyko ir iš žmonių atminties. „tik balsai iš tolimos praeities / jūron sugrįžę / ir virtę vandeniu / kėkštas / paslepia paskutinę / šio ąžuolo gilę / vidinėj kišenėlėj“ (p. 40). Pavirsti vandeniu, reiškia išnykti absoliučiai, nepaliekant jokių pėdsakų.
J. Kalinausko kūryba rutuliojasi toje lietuvių poezijos vagoje, kurioje bandoma išvengti retorikos, nuoširdaus emocinio jausmingumo, melodingumo, ritmo ir rimo monotonijos. Eilėse sustiprėja prozinio pasakojimo elementai. Atnaujindami poetinį meną, poetai kuria atskirą, specifinę, individualią poezijos pasakojimo konstrukciją, kurios kalbėjimo prasmė ar struktūros neužfiksuoja žodynai, gramatikos. Arba žodynuose užfiksuota prasmė nebeturi tokios svarbios reikšmės ir turinio, kokią turėjo tradicinėje klasikinėje poezijoje. Punktuacijos ženklų atsisakymas taip pat padeda sujungti nesujungiamus dalykus. Todėl skaitytojas poezijos turinį ir motyvus gali suvokti bendroje eilėraščio ar net rinkinio formos kompozicijoje, kurioje turi atsirasti naujos prasmės. Kiekvienas skaitytojas tos sąlygiškos formos turinį suvokia individualiai, nevienodai. Poezija tarsi labiau priartėja prie modernios muzikos. Posūkio pradžią, rodos, davė Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“, pasirodžiusios prieš trisdešimt metų. Tik dabartinė poezija nuėjo daug toliau. Žodis „lyrika“ net nebetinka šios krypties poezijai. Dabartiniai skaitytojai yra išlepinti televizijos ir šiaip popso kultūros. Ne tiek daug beliko skaitytojų, imančių į rankas eiles, kurias jie dažnai priversti interpretuoti kaip filosofinį tekstą arba tik kaip estetinį įspūdį sukeliantį žodžių žaismą, nutolusį nuo bet kokio turinio. Atsivėrusi kūrybos laisvė išreiškiama žaismingu siautuliu. Tikrovės daugiaprasmiškumą atspindi ir šiuolaikinės poezijos formos, metaforų ir simbolinių ženklų sistema. Tautosakinė tradicija, šiuo atveju – sapnų ir pasakų atvertos galimybės pasitarnavo ir J. Kalinauskui. Bet jis dar santūrus. Jis bando jungti atvirą, nepaslėptą po sąlygiška forma pasakojimą su beveik groteskišku, mįslingu. Tarsi neišsilaiko, netelpa sąlygiškame pasakojime. Gal ir be reikalo per daug priartėjama prie visuomeninių, politinių aktualijų: „prieš dvidešimtį metų / dar buvo tiek vilties / ir triukšmo galvoje – – – – –“ (p. 13); „ir nieko nėra geriau / už nieko neveikimą / patį sunkiausią / ypač per didžiąsias šventes“ (p. 56). Stipriau suskamba, kai pakrypstama į brutalų stilių: „prisivaryk į kelnes / ir neškis / per didžiuosius prospektus / be jokio reikalo / tiesiog taip / tiesiog niekaip jonuk / – – – – – su užkratu / laimingųjų skubėjimo / laiptais žemyn – – – – –“ (p. 36–37).
Tai kurgi slypi J. Kalinausko kūrybos individualumas? Tai jo polinkis į prozai artimą pasakojimą. Tik labai koncentruotą ir lakonišką. Sukurti siužetai ir pavartoti žodžiai iš pirmo žvilgsnio primena jau žinomas prasmes ir įprastą pasakojimo kompoziciją. Bet tikroji eilėraščio prasmė visiškai nutolsta nuo pirminių prasmių. Tik skaitant visą eilėraštį suvokiame, tiesa, apytikriai, tai, ką poetas norėtų pasakyti. O gal jis nieko nenori pasakyti? Turinį suteikia arba ne – pats skaitytojas. Štai:
kur tu bėgi –
klausia vaikelis
su gegutės kiaušinio lukštais
sužeistoj saujytėj
niekur sakau –
mane laiko
sunkvežimis be ratų
vėjas
aitrinantis veidą
telefonai ir skaičiai
spjaudyklės tualetuose
tu laikai
mane už rankos
ir negaliu pereiti
į kitą pusę uždangos
turiu gražiai nusenti
kas rytą prisukdamas
virtuvinę gegutę
(p. 7)
Pirmas įspūdis: kažkoks absurdiškas dialogas. Bet pagal užuominas ir mums jau žinomus ženklus galima kontekstą perskaityti. Vaikystė ir senatvė, laiko slenksčiai ir lūžiai, beprasmiškas skubėjimas ir laiko skaičiavimai. Įvairios gyvenimo kliūtys, ligos, buitis, priešiškos gamtos ir griūvančios civilizacijos jėgos. Gal bėgimas į laimę? Bet tempą mažina už rankos įsitvėrę vaikai, jaunoji karta. Lėkimas į ateitį nėra toks linksmas ar prasmingas. Tai ir perėjimas nuo vienos istorinės epochos į kitą, tarp kurių – nepermatoma uždanga. Vienoje uždangos pusėje jau sugriuvęs pasaulis, o antroje – senatvė ir primityvus likusio gyvenimo skaičiavimas. Dar – sužeista vaikystė. Gegutės priminimas dar labiau praplečia suvokimo galimybes. Gegutė deda kiaušinius ne į savo lizdą. Iliuzija, jog vaikai gauna vertybes iš svetimų, dvasią žeidžiančių rankų. Vaikai nesupranta vyresnės kartos egzistencinio dramatizmo, tragiškumo. Eilėraštį galima perskaityti pagal daugelį planų. Bet galima pasitenkinti tik estetiniu įspūdžiu. Gražiai, sklandžiai, konkrečiai, greitu tempu papasakota biografija ar dramatiškas žmogaus egzistencinis likimas. Pasakojimo sklandumą sustiprina ištariamų žodžių akustika, eilėraštyje atsirandantis akustinis aidas. Tuomet nebūtina ieškoti kokio nors papildomo turinio. Eilėraštis turi arba neturi estetinės kokybės ar savaiminės vertės. Tačiau tai priklauso nuo skaitytojų ir mažiau – nuo ekspertų. Manyčiau, jog kokybės atžvilgiu šio eilėraščių rinkinio vertę daugiau išreiškia jo visuma, o ne kuris nors atskiras eilėraštis. Nors tokių eilėraščių irgi yra ne vienas.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 8-9 (rugpjūtis-rugsėjis)