***

 

Jau prarasta gimta šalis,

Kuri tik laikraščiuos tėvynė.

Jau nugriauta aistrų pilis,

Kurios gal nieks rimtai negynė.

 

Tačiau juk lieka išminties

Krislai, kadais į sielą kritę.

Gal gyvastis dar sukrutės,

Išvydus mirtį – saldžią bitę.

 

2007.X.3

 

 

 

Ateities meilė

 

Meilė ta iš ateities gelmių,

Tau, atrodo, amžinai praėjus,

Kai seniai esi ne tarp žmonių,

Kai tavęs nelikę net muziejuos, –

Vis dėlto stebuklas atsitiks

Tavo nesapnuotų metų dieną:

Kas šimtmetę knygą paskaitys,

Taps tavim akimirką bent vieną.

 

2008.V.28

 

 

 

Nemiga

 

Langus uždangstau, užrakinu duris,

Užkamšau kiekvieną sienų skylę.

Gal dabar atkakti nebedrįs

Tie, kurių veidai, seniai suskilę,

 

Išlenda iš fotografijų gelsvų

Ir bučiuotis kaip girtuokliai puola,

Atskrenda sugedusiu jaunystės lėktuvu,

Teškias į bejausmę stalo uolą,

 

Žuvusių dienų krauju užliedami

Kambarį, kuris ir šiaip šiurpelį kelia,

Numeta pagalvę man su nemigos akmenimi,

Uždega galvūgaly žvakelę.

 

Ir ligi apyaušrio blaškaus

Lyg šikšnosparnis, kurio nė vienas neįžiūri

Prieblandoj pasaulio neryškaus,

Kur, ne savo noru atsidūrę,

 

Ieškom išeities iš aklumos,

Nors gal ir nemokame matyti,

Kaip tamsiuos vidurnakčio namuos

Praeities bespalvės akys švyti.

 

2004.VII.17

 

 

 

Atsisveikinimas su katinu

 

Ko ramiai taip į mane žiūri,

Katine? Juk mums abiem greit galas.

Mes tik dviese vargo kambary,

Kur mirtis nei siaubas, nei skandalas.

Katine, tu su manim švelnus.

O daugiau draugų mums šičia nėr jau.

Su tavim baidžiau pelių sapnus

Ir mėgėjiškai pats pelinėjau.

 

Šį bei tą, atrodo, sugavau.

Bet ir aš medžioklis juk netikras.

Tik kai užsimiršęs eiliavau,

Viens iš mudviejų gal buvo tigras.

 

2007.III.19




***

 

Nebeliko nieko svarbaus?

Nebeliko nieko reikšmingo?

Bet kodėl tartum aklas aplinkui graibaus,

Jeigu viskas pradingo?

 

Bet kodėl gi vis tiek praradimą juntu?

Gal todėl, jog dar gyvas.

Gal todėl ir apstoja melsvo graudžio tuntu

Kapinių alyvos…

 

2004.IX.11

 


***

 

Nebereikia nė gurkšnio šlovės.

Nebereikia nė kiek pinigų.

Kol pasaulis visai man atvės,

Balana tėvo gryčioj degu.

 

Ir tai mano didžiausia šviesa.

Ir tai mano didžiausia naktis.

Nei gyvenime, nei eilėse

Nieko tokio jau neatsitiks.

 

2007.VIII.27

 

 

 

Ten

 

Ten dabar šviesu ir žalia

Virš laukų lygių.

Ten pašėlę rūtos želia

Daržuose mergų.

Viskas ten kaip ne iš tikro.

Ten sugrįžt bijau,

Nes pasaulis tas – už stiklo,

Eksponatas jau.

 

2004.VIII.10

 



***

 

Neverk. Medinių tavo kaimo

Namų seniai nebėr jau.

Ir nebegrįš į kiemą kaimenė,

Raguotoji baubėja.

 

Lyg ir nebuvo klėties tos

Nei daržinės, nei tvarto.

Lyg filmo kadruose sulėtintuos

Judėjai ten. Bet kartą

 

Sustabdė pusgirtis mechanikas

Tą tavo lėtą būtį.

Ir šiandie jau visai be panikos

Tavoji siela liūdi,

 

Mylėdama, kas prarasta,

Kas jau nebe tikrovė,

Minėdama tą paraką,

Kurs taip ir neiššovė.

 

2004.VIII.21

 



***

 

Naktis kaip angelas gražus

Apyaušrio šviesoj pražus,

Ir mes matysim tik lavoną –

Pražiotą burną, gelsvą šoną,

Visus kitus negražumus,

Kurie tą angelą užmuš.

 

2004.VII.22

 

 

 

Gruodžio dienos tamsa

 

O kaip tamsu šiandieną, kaip tamsu.

Tamsa ir graudis vieną virvę veja.

Niekingas nusikaltėlis esu,

Ištrypęs šventą amžinybės veją.

 

Matyt, ne savo sodan įlindau

Ir pasprukau, sargybos nepagautas.

Bet gal atleisi man, garbus dangau,

Kad kurmis aš buvau, ne astronautas,

 

Kad panašus esu į garsų žveją,

Kurį žuvis apmovė tartum kvailį.

Tamsa ir graudis vieną virvę veja.

Taip baigiasi gyvenimas ir meilė.

 

2006.XII.20

 

 

 

Kodėl?

 

Aš mylėjau tave, kai buvau dar beviltiškai jaunas.

Tebemyliu tave, kai beviltiškai senas esu.

Tai kodėl gi tos katės visą gyvenimą pjaunas

Apleistam atminties kambary be šilumos ir šviesų?

 

Tai kodėl gi manau, kad galėjo ir šitaip, ir šitaip,

Kad kai kas neišėjo, o kai kas ir turėjo taip būt?

Tai kodėl manyje vėlei niaujas sunitai, šiitai,

Nors lig šiol neišmokau nei arabų, nei meilės kalbų?

 

2007.III.19

 

 

 

Raudonplaukė moteris

 

Raudonplaukė moteris sėdi prie gretimo staliuko,

Raudonplaukė, galbūt ir ne malonės pilnoji.

Raudonplaukė moteris geria iš spalvoto stikliuko

Ir susipažinti su manim tikriausiai nenori.

 

O ir aš dievaži jau senokai nenoriu

Nei raudonųjų, nei geltonųjų, nei kitoniškų rasių.

Ir, grįždamas vienas namo, patyliukais po nosim niūniuoju,

Kad savo moteries šioj žemėje nebesurasiu.

 

2007.X.19

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)