1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

       2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

       3. Kaip gyvenate kiekvieną savo dieną? Ar kūrybinį darbą lydi socialinio saugumo jausmas, o gal atvirkščiai – baimė ir nerimas dėl ateities? 

 

       GASPARAS ALEKSA

 

       1. Kai Mozei, ant Horebo kalno ganančiam avių bandą, degančio ir nesudegančio erškėčių krūmo pavidalu apsireiškė Dievas, baltų gentys, kitaip tariant, lietuvių protėviai, jau gyveno prie Baltijos jūros. Kristus gimė tik po 1200 metų. Taigi mūsų šaknys istorijos šaltiniuose daug gilesnės nei Šv. Brunono žuvimo data, su kuria ir siejamas Lietuvos minėjimas.

Anot Stasio Maziliausko, lietuvių vardas Vakarų pasaulyje iškilo VIII šimtmetį, kai Karolio Didžiojo žvalgai patraukė į šiaurę ir į valdovui didžiai rūpimą klausimą, o kas yra už slavų? atsakė: už slavų yra lietuviai. Lietuvių vardu, matyt, buvo pavadintos visos lietuviškosios gentys pagal reikšmingiausią iš jų, gal jau turinčią jėgos valdyti kitus, nes tik tokiais tada pasaulio galingieji domėdavosi. Manykime, kad senuosius mūsų gentainius jungė ne vien kalba, bet ir papročių, religijos panašumas bei vientisa teritorija.


       Šiais laikais įmanoma rasti ir daugiau įvairių faktų faktelių, siejamų su Lietuvos istorija, ir juos sureikšminti.


       Lietuvos vardo paminėjimas prieš tūkstantį metų tėra mitologizuota rašytinė informacija. Daug daugiau žinių apie mūsų ištakas suteikia archeologija, kalbos ir papročių tyrinėjimai. Pamėginkime įsigilinti, kiek informacijos sukaupta kiekviename lietuviško žodžio skiemenyje, mūsų upių ir ežerų pavadinimuose... Tikriausiai nė kiek ne mažiau nei japonų ar kinų hieroglifuose. Deja, Jono Jablonskio naujadarai, o ir šiandienos kalbininkų kuriamos abrakadabros, tokią galią jau yra praradę. Gaila... Nes žmogaus ištarmė, jo gyvasis žodis – arčiausiai širdies, tad juo labai daug pasakoma apie asmens, šeimos, gentainių, tautos, valstybės dvasios būklę.


       Sąmoningai nekalbėsiu apie įvairias tolimos praeities Lietuvos pergales ir pralaimėjimus, jos kančių kelius ir džiaugsmo voratinklius. Mane labiau domina mūsų pastarųjų dešimtmečių istorija. Tai pavojinga, nes už teksto dar per aiškiai glaudžiasi kontekstas ir gyvi to konteksto liudytojai. Nenorėčiau nukrypti ir į niurzgimo ar burbėjimo liūną: ak, kaip viskas blogai! Bet rašytojas privalo kalbėti apie dabartį net ir gerai suvokdamas A. J. Greimą: „Visa, kas regima, yra netobula: regimybė slepia būtį, tik regimybė kelia norą būti ir prievolę būti, o tai jau yra prasmės iškreipimas. Regimybė kaip galėjimas būti – ar galimybė būti (galbūt?) – yra vos ne vos pakeliama.“


       (Jau girdžiu jaunesnės kartos niurnesius: rašytojas nieko neprivalo, rašytojas turi būti kuo toliau nuo visokiausių įpareigojimų ir įsipareigojimų, nes jie susaisto menininką su institucijomis bei valdžia – ir visa tai yra blogis. Bet aš manau kitaip...)

Kai mąstau apie lietuvį – kaip asmenį, turintį bendriausias ir būdingiausias tautos savybes – labiausiai glumina tas faktas, kad per tūkstantmečius tarpusavio santykių pagrindiniai bruožai iš esmės beveik nepasikeitė, nors grynojo – baltiškojo – kraujo mūsų gyslose nebe tiek ir daug. Jį skiedė visi užkariautojai ir krašto puldinėtojai – mongolai, švedai, lenkai, vokiečiai, rusai... Baugu būtų išsitirti DNR – o jeigu paaiškėtų, kad manyje tūno vadinamoji Čingischano chromosoma? Nors gal ir vertėjo tą padaryti – jaunystėje! – kai (cha cha!) poligamiški potraukiai buvo stipriausi – bent žinočiau, ką sėjęs pjausiu...


       Bet grįžkime prie mitologijos... Kitas gerokai iliuzinis mitas – superpatriotinis tarpukario Lietuvos vertinimas. Antano Smetonos Lietuvos tikrai nederėtų laikyti stebuklų kraštu. Iš savo amžinatilsį tėvo tą patyriau. Mano tėvas gimė XIX amžiuje, o atkurtą Lietuvą gynė su šautuvu rankose, tad turi teisę būti to laiko liudytoju: tuomet (kaip ir dabar?!) atkuriant valstybingumą būta daug gražių ir prasmingų svajonių, tačiau jos greitai išsigimė, o krašte atsirado aibė nelaimingų žmonių. Jei būtų buvę kitaip, kuo galėtume paaiškinti tokį nemenką po Antrojo pasaulinio karo ir okupacijų metais atsiradusį kolaborantų, skundikų, išdavikų ir stribų skaičių? Dėl to tik dar didesnė garbė Lietuvos partizanams! Jų būta dvidešimt tūkstančių. O kiek tautiečių juos persekiojo, skundė, išdavinėjo? Kiek gviešėsi ištremtųjų į Sibirą turto? Kiek ėjo į dar neatvėsusius nacių sušaudytų žydų namus ir bogino iš jų šilku šlamančius patalus ar kitokį gerą? Sakysite, tokių nebuvo? Buvo! Ir daug! Per daug nedideliam mūsų kraštui...


       Tautos kaip ir žmonės – gimsta ir miršta. Apie smurtinį sunaikinimą kalbėti lengva, nes jis greitas ir matomas. O savaiminę tautos mirtį suvokti sunku, nes tai – ilgas procesas. Reikia didelės atidos, kad įžiūrėtum ir atpažintum nykimo simptomus... Suprantama, ne rašytojo valioje sukurti ar „pagimdyti“ tautą, tačiau žadinti ją, kelti iš „ligos patalo“ ir „gydyti“ – vienas svarbiausių (ar bent jau turėtų būti!) kiekvieno asmens, nepraradusio tautinės tapatybės, tikslų. 


       Man liūdna: valstybę prieš nepilnus dvidešimt metų mes atkūrėme, tačiau būti tauta nesugebame! Ginti lietuvio tapatybę šiandien trūksta ir politinės valios. Tautinę tapatybę suvokiu ne vien kaip kultūros (siaurąja prasme) stereotipą. Ją papildo žinios apie tautos sveikatos būklę, savižudybių, skyrybų, abortų, žmogžudysčių gausa. Deja, kiekybiniai rodikliai taip pat nėra patikimi. Beje, daugiausia sužinai prašnekinęs girtuoklėlį prie larioko, Vilniaus geležinkelio stotyje „budinčią“ paprastutę ar žemės seniai nebedirbantį, sraiges renkantį kaimietį...


       Tuojau po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo teko lankytis Švedijoje ir bendrauti su įvairių sluoksnių žmonėmis. Bešnekučiuodamas su švedų bankininko šeima patyriau keisčiausią kirminą... Dvidešimtmetė dukra savo tėvo paklausė: „Ar judu su mama ką nors žinojote apie lietuvių tautą, apie Lietuvos okupaciją? Juk mus mokykloje mokė, kad yra tik Sovietų Sąjunga, kurioje jokių tautų nėra.“ Kai tėvas prisipažino žinojęs prie Baltijos jūros gyvenant ne vien lietuvius, bet ir latvius, ir estus, duktė nemenkai supyko ir pradėjo gėdinti šeimos galvą: „Mokyklos mokyklomis, bet kaip tu drįsai nesakyti savo vaikams tiesos?“


       Zbigniewas Brzezinskis, nuspėjęs sovietijos pražūtį, komentuodamas Barringtono Mooro jaunesniojo paskaitą Kolumbijos universitete (1989 m.), rašė: „Tad ne didinga ir vieninga mobilizuojanti mases demokratijos vizija susilpnino, išsekino ir galutinai pakirto komunizmo idėjas. Veikiau užslopinti religiniai siekiai, esminiai žmogaus laisvės instinktai, liberalios idėjos ir daugybė kasdienių bei praktiškų susirėmimų su oficialia, prieštaraujančia sveikam protui realybe sudarė sąlygas staigiam ir netikėtai ramiam komunizmo – kaip sistemos ir doktrinos – žlugimui.“


       Ne vienas lietuvis šiandien pasakys, kad tokia demokratija, kuri šiuo metu kuriama Lietuvoje, nebeturi ateities. Akivaizdi ir kita šių dienų lietuviškosios (ir žmogiškosios!) istorijos klaikybė: kuo labiau tobulėja ir didėja materijos, technologijų galimybės, tuo stipriau žmogus naikina savo dvasią.


       Jau penkeri metai gyvenu mažame miestelyje, į kurį sugrįžau po keturiasdešimties metų. Čia įsikūrus subliūško sostinės intelektualų ir politikierių skleidžiamas mitas, jog kaimiečiai prasigėrę, degradavę ir pan. Svečias iš didmiesčio, progiškai atvykęs į provinciją, gal ir mato, kaip žmonės kilnoja stiklelį... Tačiau jis nemato ko kito: kad po šventės tas pats žmogus skuba sunkiai dirbti – šeria gyvulius, ravi daržus, pjauna šieną, kasa bulves, nors nukaršę seimūnai-valstybininkai ir labai stengiasi, kad jis to nedarytų – juk dabar įvairiausi Europos fondai ir fondeliai skatina (protu nesuvokiama!) ne darbą, o... tinginystę. Kaimo žmogui mokami pinigai už tai, kad jis nedirbtų žemės, neaugintų duonos, nebelaikytų gyvulių.... 


       Beje, miestuose buitinių girtuoklių ir veltėdžių, mano galva, kur kas daugiau nei kaime. Tačiau miestietiški „runkeliai“ lindi „dėžutėse“ arba tuose šiukšlynuose, į kuriuos kostiumuoti neužsuka. O kaimiečiai ne prasigeria! Jie yra girdomi! Nes pinigo neturi per daug, tačiau alkoholio surogatų perpardavinėjimo „taškai“ veikia nevaržomi jokių „europinių direktyvų“. Beje, pasitelkus moderniausias žmogaus psichologijos technologijas, šiandien Lietuvoje girdomi net moksleiviai! Man jokioje kitoje Europos valstybėje neteko matyti tokios netramdomos ir taip patraukliai nepilnamečiams gėralus siūlančios reklamos. Jei netikite, pabandykite kad ir Švedijos supermarkete ar degalinėje įsigyti kokio nors mixo ar alaus bambalį.


       Dar įdomesni pavyzdžiai – iš JAV. Gera pažįstama nusiuntė savo seseriai, dirbančiai gėlių parduotuvėje, mūsų „Panelę“. Žinoma, parinko patį „gražiausią“ egzempliorių. Ta sesuo, norėdama pasipuikuoti, kokie mes, lietuviai, pažangūs ir demokratiški, nusinešė leidinį į darbą. Darbdavė, pamačiusi iš rankų į rankas keliaujantį žurnalą, pasikvietė lietuvaitę „ant kilimo“: tai esanti gryniausia pornografija ir savininkė to nepakęsianti, o jeigu, neduokdie, situacija pasikartotų, reikėsią atsisveikinti su darbu... Ką visa tai byloja? Kad lietuviškoji demokratija „pavijo ir pralenkė“ Vakarų demokratiją?


       Esu įsitikinęs, kad „globalioji“ demokratija ir kapitalizmas, į kurių viliojantį glėbį nuoširdžiai giedodami ir dainuodami mes prieš dvidešimt metų puolėme, kuo toliau, tuo akivaizdžiau praranda žavesį, vadintiną Vakarų kultūra. Jeigu proto nestingantis žmogus jau svajoja, kaip jam savo televizorių, radijo imtuvą ir visus Lietuvos laikraščius bei žurnalus užkasti į gilią duobę vidury miško, kažkas karalystėje nebegerai...


       Esame „nepriklausomi“, bet kaip gyvenome melo ir kvailumo laikais, taip ir tebegyvename. Pasikeitė tik tų dviejų ponių – Melagystės ir Kvailybės – apdarai... Gal dėl „kosmetikos“ ir nematome, kad Lietuvoje įsigali viešas amoralumas, kad „propaganda“ dabar tarnauja individo materialiniams ir jausminiams įgeidžiams tenkinti. Individualus ir kolektyvinis hedonizmas tampa vyraujančiu elgesio motyvu. 


       Tad šiandien aš, lietuvis, kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kaip mane baigia pavergti naujieji laikai, pasitelkę „pinigų darytojus“. Esu (kaip ir kiekvienas iš mūsų) stumte stumiamas į vergiją – fiziškai ir dvasiškai. Ar įmanoma kitaip? Įžūlaus kapitalo laikais? Nebūkime naivūs... 



       2. Parodoksas: būdingiausias Vakarų kultūros bruožas – absoliutus kultūros ir moralės vakuumas. „Gerosios“ sąvokos – kultūra, demokratija, laisvė ir pan., buvusios tokios svarbios, prarado ankstesniąją esmę. Tarkime, laisvės sąvoka jau nebesiejama su morale, o individo skatinimas tarnauti visuomenei „nebemadingas“. Laisvė besiejama tik su teisėmis, su leidimais įvairiapusei ir neribotai saviraiškai. Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius, prisikėlę iš kapų ir pamatę, ką transliuoja mūsų televizijų kanalai, norėdami išlikti orūs ir garbingi, tikrai nusišautų. Šiandien juk net ir jų vardai tapo fasadine priedanga, už kurios šėlsta Mamona.


       Rizikinga ir velniškai graudu pripažinti, kad mūsų kultūrai daugiau nusipelnė komunizmo ir demokratijos (tironijos ir utopinės laisvės pasaulių) priešprieša nei demokratijos įsigalėjimas. Dar skaudžiau suvokti, kad Dievas mirė ir kad Dievo mirties filosofija suklestėjo anaiptol ne ateistinėje valstybėje (SSSR), bet liberalioje Vakarų demokratijoje. Moralės apatiją patiriame savo kailiu. Čia matau akivaizdų pavojų ne vien mūsų kultūrai, bet ir gyvensenai apskritai...


       Politikai ir šalies teisinė sistema skaldo visuomenę, poliarizuoja jos sluoksnių kultūrinę padėtį.


       Grožinės literatūros knygų išleidžiama daug, bet kokybiškiausios beveik nepasiekia skaitytojų. Valstybė remia ne skaitytoją, o leidėją, tad jis, gavęs dotaciją, elgiasi kaip jam patogiau – arba taip užkelia elitinės knygos kainą, kad niekas nebeįpirktų, arba nesivargina savo leidinio net ir platinti – didesnė tiražo dalis dulka sandėliuose... Būtų kitaip, jeigu valstybė skirtų pinigų ne efemeriškiems knygų projektams, bet „gyvoms“ knygoms, kurios nukeliautų ten, kur jų vieta – į bibliotekas... Gal tuomet nedidėtų kasdien atotrūkis tarp skaitytojo ir rašytojo, tarp „eilinio“ žmogaus ir kultūros darbuotojo?


       Kartais man atrodo, kad mūsų kultūros hierarchai ir valdininkai menininką, kultūros žmogų suvokia kaip nuostolingą pusprotį, kurį pamaloninti honoraru ar solidesne premija negaila tik tuomet, kai nelaimėlis suserga vėžiu...


       Katastrofiškas, mano galva, yra atotrūkis ir tarp menininko (ypač rašytojo!) bei kritiko. Menžmogiai (šis Jurgio Kunčino vartotas žodis puikiai atspindi dabarties rašytojo situaciją) paliekami vienišystėje ir nutylėjime grumtis su savaisiais demonais. Kapitalistui nerūpi menžmogio grumtynės, juk amžininkų kūryba neneša jam akivaizdžios naudos, tačiau valstybei (jei tik tokia yra!) visa tai turėtų rūpėti, net labai. Vadinasi, jai turėtų rūpėti ir kritikos situacija. Kad kritika netaptų lėkšta ir profaniška, kad ji būtų profesionali, suprantama, reikia mokėti pinigus – anaiptol ne tas ašaras, kurias siūlo kultūros leidiniai.


       Man prasmingi Vaclavo Havelo žodžiai: „Mes turime atsisakyti arogantiško įsitikinimo, kad pasaulis yra tiesiog galvosūkis, kurį reikia įminti, mašina su naudojimosi instrukcijomis, laukiančiomis, kada jos bus atrastos, informacijos duomenys, kuriuos reikia sugrūsti į kompiuterį, tikintis, jog anksčiau ar vėliau jis išspjaus mums universalų sprendimą. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad turime atskirti iš asmeninių įpročių srities tokias jėgas kaip natūralią, unikalią ir nepakartojamą pasaulio patirtį, elementarų teisingumo jausmą, sugebėjimą matyti daiktus kitų akimis, transcendentinės atsakomybės jausmą, archetipinę išmintį, gerą skonį, drąsą, gailestingumą ir tikėjimą tam tikrų priemonių, nesiekiančių tapti universaliu išganymo raktu, svarba.“

Didžiausia mūsų laikotarpio bėda laikyčiau tą faktą, kad tikroji kultūra nebeturi traukos lauko. Ji nebedomina daugybės žmonių, nes kultūrai priimti ir suvokti reikia ne vien pinigo, bet ir nemenkų dvasios pastangų.


       Ant mano darbo stalo guli kelios knygos, be kurių sunkiai įsivaizduoju kultūros pilnatvę. Viena jų – Jacques Derrida, Gianni Vattimo ir kitų autorių sudaryta „Religija“ (tai seminaro, vykusio Kaprio saloje, medžiaga – ilgų studijų reikalaujantis veikalas). Pasak J. Derrida, yra du religijos šaltiniai, jos kiltys: religija, siekianti Dievo malonių – gilumoje iš esmės neveikli, mokanti tik maldų ir troškimų – ir moralioji religija, „mąstantis tikėjimas“, kuris verčia žmogų keistis, lemia tikinčiojo dorą gyvenseną, valdo veiksmus. Kol mūsų kultūrą administruojantys asmenys nesuvoks, jog originali kūryba yra (kaip ir religija!) kultūros terapija, tol mes, rašytojai, būsime kultūros „bomžai“, besiviliantys: o gal koks „ponas“ pasigailės ir numes juodos duonos trupinį... Kad kultūros terapija būtina mūsų visuomenei, manyčiau, patvirtina ir Vilniaus universiteto prof. Danutės Gailienės pradėtas tyrimas apie sovietų okupacinio režimo psichologinį poveikį žmonėms. Psichologiškai traumuoti ir nukentėję yra ne vien tremtiniai, disidentai, partizanai ir jų vaikai bei anūkai; nė kiek ne mažesnės dvasios kančios kamuoja ir stribų, skundikų, kolaboravusių asmenų palikuonis – juk visi mes šiandien gyvename kartu... Kas kitas, jei ne rašytojas, gali padėti įvairiasluoksnei visuomenei susigaudyti šioje painioje istorijos vingių, lemčių ir nelemčių raizgalynėje? Nesena mūsų praeitis – tai „aukso kasyklos“ rašytojui.


       Vis dėlto pastarųjų metų lietuvių literatūros situacija, mano galva, anaiptol nežada, kad mūsų rašytojai taps visaverčiais Europos kultūroje. Originalių ir net meistriškai parašytų kūrinių lyg ir pakaktų, tačiau jie – kol kas – tėra tik kelių šimtų šalies gyventojų savastis: į garsiausias Europos knygų muges paprastai vyksta tiktai tie menžmogiai, kurie (kaip sovietiniais laikais) atitinka tam tikrus reikalavimus – amžiaus, lyties, išvaizdos ir pan. Mes neturime savo originaliosios literatūros – kaip nemenkos kultūros dalies – nei strategijos, nei taktikos. Ir, žinoma, patys dėl to esame kalti...



       3. Keturias dešimtis metų dirbau įdomų, žmogui reikalingą ir netgi šiek tiek pripažinimo sulaukiantį darbą. Valandas, skirtas kūrybai, tekdavo vogti – pačiam iš savęs. Gal todėl ir nesuprantu visokiausių „zvyglių“, dejuojančių, kad nesuduria galo su galu. Dirbkite, ponai, ir nereikės inkšti...


       Sugrįžęs į Veliuoną vis dėlto pasijutau kur kas laimingesnis: erdviau gyvendamas galiu pasirūpinti senute motina Teofile, padėti jauniausiam sūnui Gasparui, kuris dar tik stojasi ant kojų. Žinoma, kol neturiu pensininko „privilegijų“, stinga laiko knygoms, sodo medžiams, žolynams... Ne kas rytą tegaliu pavėpsoti pro langą į Nemuną, pasisveikinti su karvelių šeimyna, išperėta aukštame kaštone, ne kas vakarą „ganau“ per mūsų pievutę pūškuojančius ežius, klausau lakštingalų, pelėdų ar kuosų, besipešančių su varnomis ąžuole – vis tos komandiruotės, komandiruotės...


       Ar jaučiuosi „socialiai saugus“, nors ir užsidirbu duoną? Ar „socialinio saugumo jausmas“ – pats svarbiausias dalykas žmogui?


       Mane visados žavėjo akių gydytojo Frydricho Jozefo Haaso asmenybė. Šitas žmogus net nežinojo, kas yra socialinis saugumas, jis savo gyvenimą atidavė kaliniams...


       XIX a. pradžioje Rusijos kalėjimai buvo siaubingi: drėgni, be oro, be šviesos, pilni parazitų, sausakimši kalinių. Kamerose, kur labai ankštai tegalėjo tilpti 50 žmonių, buvo laikoma po 200. Daugelis kalinių – prikaustyti prie sunkių trinkų, moterų kaklai apjuosti geležiniais lankais su trimis aštriais virbalais, kad negalėtų atsigulti nei dieną, nei naktį... Dar baisesnė buvo siunčiamųjų į Sibirą dalia. Žmones – po aštuonis ar dešimt – prikaustydavo prie geležinio lanko ir varydavo nelygu gyvulius pėsčius – šimtus ir tūkstančius kilometrų... Bet ar atspindi šitą klaiką rusų literatūra? Ne... Milžiniškoje Rusijoje, tuo metu itin religingame krašte, neatsirado nė vieno humanisto, kuris padėtų kankiniams. Nei Puškinas, nei Lermontovas, nei Gogolis, nei Turgenevas, nei Žukovskis to „nematė“... Pamatė tik F. J. Haasas. Ir paaukojo kaliniams gyvenimą, palengvino jų dalią, garsiai liudydamas, jog šitaip kankinti negalima net ir nusikaltėlių! Kaliniai jį vadino „Dievo žmogumi“...


       Turime panašių asmenybių ir Lietuvoje. Asmenybių, nė nenutuokiančių apie „socialinį saugumą“. Toks šviesulys buvo kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas Paberžėje, toks – monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Vilniuje... Esame kiek primiršę sovietinių saugumiečių nužudytą kunigą Juozą Zdebskį... Jo dienoraščiai – tikras dvasios penas kiekvienam, vis dar „tebesergančiam“ idealizmo „liga“, ir nuolatinis mokymas, kad pirmiausia reikia išmokti duoti, pasidalyti, o tik paskui mąstyti, ką gauni pats... Juk duoti – tūkstantį kartų lengviau, negu imti. Pabandykite. Ir įsitikinsite patys.


       Ne vienas, skaitantis šį tekstą, gal paklaus: „Kitus mokai, o pats ar esi kitiems gero padaręs?“ Esu… Jau vienuolikti metai ginu neįgaliųjų teises ne vien savo leidžiamame žurnale „Bičiulis“, bet ir kasdienybėje... Ne per seniausiai kartu su žmona Violeta Veliuonoje įkūrėme neįgaliųjų ir bendruomenės dienos centrą, kuriame paslaugas teikia, vadinasi, ir darbą turi bent šešios moterys, o nusiprausti, išsiskalbti patalynę ir drabužius, visokeriopai lavintis, užsiimti tautodaile gali apie 300 miestelyje gyvenančių, socialiai ne itin apgintų žmonių. Kai kas stebisi: kam jums to reikėjo, juk neturite jokios naudos? O kokią naudą mes turime iš „Sidabrinio obuolio“, iš moksleivių interpretacijos konkurso, kurio prizinis fondas, nors ir nedidelis – iš mūsų pačių kišenės? Kokia nauda iš daugybės kitų kamerinių renginukų, kuriuos pasiūlome savo bendruomenei, iš parapijos laikraštuko „Šaltinėlis“, kurį du tris kartus per metus parengiame sykiu su klebonu Artūru Stanevičiumi?


       Pasakysiu tik tiek: kuo garsiau aplinkui „sklaidosi“ savanaudžiai pragmatikai, tuo labiau norisi kas rytą priminti sau daktaro F. J. Haaso žodžius: „Skubėkime daryti gera!“


       O „baimę“ teturiu tik vieną – nenoriu veltis į polemikas su valdininkais. Taip pat ir kultūros. Ypač – kultūros. Nes visi jie kažkodėl linkę į akis išsakytą tiesą priimti kaip asmeninį įžeidimą... Bet kol bijosime tiesos, kol būsime prieš ją užsimerkę, kol neperkainosime vertybių ir neįsidrąsinsime keistis, tol gyvensime baisioje glūdumoje. Megapolis – jokia išimtis. Vilniaus tamsa gali būti tamsesnė net ir už tamsą mažame miestelyje. Tokiame kaip, pavyzdžiui, Veliuona... 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)