Kam ir be kokio Seimo nutarimo dar neaišku, kad gegužė Lietuvoje – Poezijos pavasario mėnuo? Kam ir be kokių rekordų knygų dar neaišku, kad Poezijos pavasaris yra didžiausias ir margiausias, tradiciškiausias bei gyvybingiausias meno (taigi menų: ne vien poezijos ar apskritai literatūros) festivalis Lietuvoje ir plačiai aplink? Ne kitaip jis turėtų būti visur kur vardijamas ir pristatomas. Ir pačiam festivaliui laikas liautis drovėtis ir imti prisistatinėti – kaip tik šitaip. Reklamai, žiniasklaidai, galimiems rėmėjams. Instituciniams taip pat. Juk gal tik paprasčiausiu nesusivokimu aiškintinas faktas, jog garbe asmeniškai remti šitokio masto ir šitokio lygio festivalį iki šiol nesuskubo pasinaudoti nei Prezidentas, nei Ministras Pirmininkas (dabartinis bene turėtų ir asmeninių sentimentų, kad ir prisimindamas maudynes Kudirkos Paežeriuose su Stasiu Anglickiu…), nei kultūros ar kiti ministrai, – stokojama patarėjų? Rašytojų ir jų sąjungos renginio ankštarą Poezijos pavasaris seniai jau išaugo mums nelabai gal nė pastebint, toliau sau tebeauga, tad jau aiškių aiškiausiai yra – visos Lietuvos savastis, verta ir specialios nuolatinės šalies biudžeto eilutės, ir šiaip visokeriopo dėmesio. Tiesa, to dėmesio šiemet daugiau sulaukta iš žiniasklaidos, pirmiausia iš Lietuvos radijo ir televizijos: bene pirmąkart nacionalinis transliuotojas buvo ir oficialus festivalio informacinis rėmėjas, ir tai gražus jo savivokos ženklas. Didesnį kultūrinį susivokimą parodė ir Vilniaus savivaldybė, vietoj savo kuklaus prizo šiemet įsteigusi, kaip viena ausim girdėjau, gana solidžią Vilniaus miesto mero premiją. Gražu ir natūralu, kad pirmoji ta premija teko Antanui A. Jonynui, be kita ko, ir tikrų tikriausiam vilniečiui – nuo pat gimimo.
Iš tų dešimčių Poezijos pavasario renginių ne tik būti, bet ir aktyviau dalyvauti teko keliolikoje, bet gal užtektų ir kelių – kaip mėginių, – kad pasakytum: kalbos apie kokį nors Poezijos pavasario išsikvėpimą pačios yra išsikvėpusios. Tiesa, šiemet tokių nė nebeteko girdėti… Pagaliau nebeteko girdėti ir visokių laikraštinių šurmulių, skaityti internetinių komentarų dėl Poezijos pavasario laureato rinkimo aplinkybių. Dingsčių tokioms kalboms nė neturėtų būti, jų, bent kiek pagrįstesnių, tikėtina, ir nebebus: nustatyta aiški, laisvoms interpretacijoms nepalanki skyrimo tvarka, tad laureatų – ir iki šiol premijas gavusių – jokie iškreipti šnibždalai nebepersekios.
Vienu kitu žodžiu apie tai, kur būta, kas regėta, patirta. Bendras įspūdis: sklandu, solidu, beveik jokių blaivių ar neblaivių akibrokštų – kaip ir vakaresniame pasauly, taip ir Lietuvoj pernelyg bohemiškai palaidas poeto portretas, bent viešai rodomas, darosi nebemadingas (tad kai kurie būsim laiku suspėję mados privalumus laiku išnaudoti). Tą įspūdį sakau apie Poezijos pavasario atidarymą minėtame Vingy (nors tulpės, čia pasitikdavusios, šiemet jau buvo atžydėjusios, gamta, pralenkusi poetų žodžius ir fenologų kalendorius, slinkosi vis vasaryn). Sakau apie jaukias almanacho palydėtuves „Vagos“ knygų namuose ir sutiktuves Rašytojų klube. Ypač gražiai norėčiau ką nors pasakyti apie vakarą „Šokėja ant liepto virš prarajos“ Vilniaus paveikslų galerijoje, kur pristatyta tokio pavadinimo Viktorijos Daujotytės monografija apie Onę Baliukonę – jos 60-mečiui. Vienos man įsimintiniausių Poezijos pavasario akimirkų – Onės Kančėnai, dar anksčiau, sovietmečiui benusibaiginėjant, – Onės kopinėjimai dzūkų kalvomis, iš anapus, iš dar spygliais atitverto Punsko krašto žvelgiant Lietuvos pusėn... Tad po „Šokėjos ant liepto virš prarajos“ pristatymo – šviesu, jauku, ir viskas, ir... tyluma.
Gegužės 23-iąją, penktadienį, su Nijole Kliukaite-Kepeniene, Jonu Liniausku ir Violeta Palčinskaite jau buvom Dubline (kiti ankstesnėm ar panašiom dienom lankė Vokietiją, Punsko ar Karaliaučiaus kraštus). Susitikimai su lietuviškų šeštadieninių ar sekmadieninių mokyklų mokiniais ir jų tėvais, įsiliejant į mokslo metų pabaigos šventes Tulamore (Tullamore), pačiame Dubline ir Monagane (Monaghan). Taip pat ir Dublino Šventosios Teresės bažnyčios parapijos namuose – jau beveik be vaikų. Mus pasitiko, globojo, visur mus lydėjo šaunūs Lietuvos Respublikos ambasados žmonės, neminint pareigų, beveik visur su mumis buvo ir ambasadorė Izolda Bričkovskienė – su ja jautėmės savi bei laukiami ir tose mokyklėlėse, ir visur tarp lietuvių: bendravimo, bendro buvimo talentas. Aišku, kad neišgirdom daug ir visos tenykščių lietuvių teisybės, kokie čia kieno vargai įsikuriant ar įsigyvenant, prieš tai ir po to. Pamatėm tik vieną reikalo pusę. Bet gražiausia, kad ta – šviesioji – pusė iš viso yra, kad ji reali, ji didesnė ir spalvingesnė, nei Lietuvoj galėjai įsivaizduoti su naujosios emigracijos reikalais akis į akį nesusidūręs. Bent jau matyta nemaža lietuvių dalis visai nenutolusi nuo savo giminių ir kapų, nuo Lietuvos, yra jos išalkusi, lietuviais esą pasijutę gal smarkiau, nei jautėsi Lietuvoje, buriasi prie parapijų ar kitur, steigia mokyklas, vaikai, berniukai paaugliukai, maukšlinasi vėliavos spalvų kepures ar puikuojasi kokiu kitu atributu – regis, savaimingai ir vaikiškai išdidžiai. Poetų žodžio čia kuo įdėmiausiai klausosi ištisos jaunos šeimos, gal anaiptol ne humanitarai, gal ir tie, kurie Lietuvoje apie poeziją nebūtų nė pagalvoję. Lietuviškoji, sakykim, Dublino mokyklėlė jau nebesutilpo ambasadoj, iš pirmų dešimčių išaugo ar ne iki šimto šešiasdešimties, jau visa mokykla, jai ir kitoms reikia visko, ypač knygų, – dovanokit, mieli žmonės, kas tik kiek galit, kad ir ne pačių naujausių, leidyklos, ir po daugiau, neškit Rašytojų sąjungon, o jau ambasados autobusiukas nugabens ten, kur reikia.
Antrą šventės savaitę ėmė rinktis užsienio svečiai.
Autobusas prie Rašytojų sąjungos (13.14: sveika, Alicija!) – keliaujam Vilniaus rotušėn: mero priėmimas, minėtos premijos Antanui teikimas, Alicijos Rybałko, ne mažiau tikros vilnietės iš Miunsterio, žodis. Paskui retas Vilniuj daiktas – sėkmės jam padažnėti! – kelionė garlaiviu nuo Vilnios ir Neries santakos iki Trinitorių vienuolyno – pakeliui į Europos parką, į tradicinius svečių poezijos skaitymus, labai reikalingus ir mums, ir pagaliau jiems patiems susipažinti: tokia tikrai tarptautinio festivalio priedermė. Plaukimas nuotaikingas: Juozas Šalkauskas, ir pats prabildamas eilėmis, megafoną vis perleidžia kokiam poetui, turinčiam paskaityti eilutę kitą apie Nerį ar šiaip vandenį, iš tos vandenų antologijos bene skambiausias bus buvęs Vidmantės Jasukaitytės ir Liutauro Degėsio duetas... O ne! Jiedu dainuos rytoj, irgi plaukiant garlaiviu, tik jau iš Pažaislio į Kauno marias, ir nebe diktofoną, o jau mikrofoną nešios pats Petras Palilionis – šitaip atmintis ir gamina mitus (kai du liudija E. Mieželaitį vos nesukėlus gaisro Kišiniove, o trečias – Kijeve...), taigi pasitaisau: Neries garlaivyje smarkiausiai skambėjo – Emilija Liegutė!
Pagrindinių iškilmių Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje neaprašysiu ir kad ne vienąkart, matyt, aprašytos bei aprodytos, ir dėl paprastos priežasties: vis tiek pripainiočiau, kas kiek ir už ką apdovanotas, nes bendras įspūdis liko toks, kad čia svarbiausia ir buvo ne paskaityti ar pasiklausyti eilių, bet ateiti visų akivaizdoj atsiimti kokio apdovanojimo, nekalbu apie svarbiausiąjį ir svarbiausius, skirtus poetams, – tokiems apdovanojimams čia ir vieta, tačiau ant pakylos, atrodė, be galo pramaišiui vis eina gražūs rėmėjai ir rėmėjų rėmėjos, tad poetui kartais teliko pasijusti keisto (tolimesni svečiai gal pasakytų: provinciško) kurtuazinio šou prieplaka. Nemanyčiau, kad tai būtų rėmėjų pagerbimas: rėmėjas, mecenato dvasios įpėdinis, yra šviesus žmogus (sau ar kam atstovaujantis), jaučiantis džiugią pareigą jam prieinamais būdais prisidėti prie bendro reikalo ir nelaukiantis kokių ypatingų pagarbinimų. Antraip jis paverčiamas pigios autoreklamos pirkėju: įvykdomas toks skubus „barteris“, ir tiek. Ačiū, žinoma, šeimininkams už vaišingumą, bet... Pabandykim mintyse bent panašios kurtuazijos dalį perkelt į M. K. Sarbievijaus kiemą. Niekaip neišeis. Čia vakaro pabaigoje Jonas Liniauskas net tradicinio savo eilėraščio, kuriame būdavo pavardijami rėmėjai, neperskaitė. Toks santūrumas kilnus. Rėmėjų nepiginantis. Nemanau, kad jie to būtų nesupratę.
Šeštadienis Rumšiškėse. Su Leta Semadeni, Maryte Kontrimaite, Vytautu Rubavičiumi, Albertu Skyreliu. Ar man tik taip pasiseka, kad vis tokia iš pažiūros marga, bet puiki, jaukiai sutarianti kompanija? Airijoje, čia, visur... Kapinaitės, kur Vaidoto Daunio ir jau jo motinos kapai. Vidurinėje mokykloje klasė, kurioje Vaidoto mokytasi, dabar pavadinta jo vardu. Popietė Jono Aisčio muziejaus kiemelyje, Vaidoto sesers Vitos vadovaujamo folklorinio ansamblio dainos – pramaišiui su mūsų prisiminimų žodžiais, su mūsų eilėraščiais, lietuviškais ir retoromaniškais. Manau, ir ši diena Letai bus patikusi, kaip kad būtų patikęs ir baigiamasis Poezijos pavasario vakaras M. K. Sarbievijaus kieme, jaukus ir solidus. Deja, teko išskristi anksčiau.
Be Poezijos pavasario, vienu metu Vilniuje vyksta ir kitų renginių. Didžiausias, savaip jam artimiausias gal būtų tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Eidamas į Poezijos pavasario renginius, į baigiamąjį vakarą, sutinki mielų šio festivalio žmonių, lietuvių ir ne. Eini ir praeini – tavo kelias veda kitur, šiedu festivaliai nesišneka. Jokia katė nėra kelio perbėgusi: tiesiog nesusipažinę, nesisveikinantys – kaip susvetimėję vienos laiptinės kaimynai. Nesakau, kad reiktų tuodu festivaliu kaip nors itin glaudžiai sieti, kiekvienas yra savitas ir gyvena savo gyvenimą, bet bent vienas koks bendras renginys gal praturtintų ir vieną, ir kitą? Esu kalbėjęsis, tokią mintį smarkiai palaikančių yra abiejose pusėse, vienąkart kai kas net buvo padaryta, – deja, Poezijos pavasario vardo tenai nebuvo. Galvoju apie tikrą Poezijos pavasario tarptautiškumą, dėmesį mūsų svečiams, – rastųsi tarp jų ir tokių, kuriems miela būtų iš arti paregėti ir mūsų – tarptautinę – folkloro šventę. Juk, teisybę pasakius, nepriveikiam jiems sudaryti kokios specialesnės laisvalaikio programos: ir jie mūsų renginių kas kada užimti, ir mes patys nusilakstę... Lygiai taip pat kokiu bendru renginiu galėtumėm atkreipti dėmesį ir į dabar Vilniuje daugmaž tuo pat metu tyliai Romualdo Mieczkowskio rengiamą Lietuvos lenkų poezijos šventę. Tiesa, jos viešnių būta ir Poezijos pavasaryje: Barbara Gruszka-Zych Rašytojų klube dalyvavo susitikime su Krzystofu Zanussiu, bet kokių nors aiškesnių nuorodų į mūsiškių lenkų šventę kaip ir nebūta... Tačiau ji irgi Lietuvos kultūros dalis, savitumas, gal galintis būti įdomus ir mūsų užsienio svečiams. Lygiai kaip įdomu gal jiems būtų buvusios mūsų knygos, išleistos kitomis – gal jų ar jiems suprantamomis – kalbomis: poezija, kita literatūra, jos ir autorių pristatymai, pagaliau Lietuvos pristatymai, taigi tai, ką galėtų parodyti ar pasiūlyti leidyklos, „Lietuviškos knygos“ ar Lietuvos institutas (tarkim, Vilenicos festivaly tokių knygų kitomis kalbomis apie slovėnų poeziją, literatūrą, kultūrą gali pirkti ar tiesiog imti – nors ir glėbiais). Poezijos pavasario dienos svečiams itin trumpos, tad visai savanaudiškas – o kaip kitaip! – šeimininkų rūpestis, kad ir čia jos būtų visa ko tirštos ir kad išsivežti, paskui ramiai paskaityti galėtų kuo daugiau, – vien tik lietuviškas „Poezijos pavasario“ almanachas jiems nebylus. Ar daug jie išsivežė žinių apie Vilnių kaip kitų metų Europos kultūros sostinę? O net kviečiami, atrodo, buvo vien europiečiai, vien iš Vakarų pusės, iš kaimynų – tik lenkai. Gal kitąmet bus kaip tik į kaimynus atsigręžta? Manyčiau, kad mums, lietuviams, į savo poezijos šventes Vilniun bent poetus iš Latvijos derėtų kviestis lygiai taip, kaip kviečiamės savus – iš Skuodo ar Merkinės.
Bergždžia yra lygint, reikia džiaugtis abiem, bet Poetinis Druskininkų ruduo ir almanachu, ir pačia struktūra bei kai kuriomis detalėmis – tarptautiškesnis, užsieniečiai jame – aktyvesni festivalio dalyviai. Griežtai kalbant, Poezijos pavasaris yra lietuvių poezijos festivalis, užsieniečiai jame daugiausia – šio festivalio svečiai (užtat svečiais, ne dalyviais juos čia visąlaik ir vadinau). Tarptautinis festivalis ir turėtų – tarptautinę tarybą, valdybą ar kokį kitokį organą, tarptautinius ekspertus, komisijas, premijas ir visa kita, lietuviai būtumėm tik svetingi šeimininkai, pagrindiniai rengėjai ir visa ko (pa)rūpintojai. Ar stūmsimės ta kryptimi, nežinau, čia reikia būti atsargiems ir neprarasti, kas jau nelengvai sukaupta ir subrandinta. Bent iki pirmo pusšimčio festivalio metų gal palūkėkim...
Vieno nereiktų lūkėti – galvot apie almanachą. Ar jo struktūrą kaip nors atsargiai keisti, ar ne, – irgi klausimas. Jokių klausimų tik dėl dviejų dalykų: kitų metų almanacho sudarytojas turėtų būti aiškus dar gerokai prieš Poezijos pavasario šventę: jos metu almanachų sudarytojai vienas kitam – gal net rituališkai – perduotų estafetę. Sudarymui reikia laiko. Bet joks laikas ir joks sudarytojo genialumas nepadės, jei ir toliau almanachas bus toks vargšas pastumdėlis, kad jo sudarytojai, autoriai ir vertėjai pinigų tegaus – tik trupinius, likusius nuo kokio fondo (šiuokart – Kultūros ministerijos), parėmusio leidyklą. Ne čia vieta būtų kalbėti apie rėmimo ydas apskritai, tik tiek pasakysiu, kad laikas liautis mandagiai apsimetinėti, jog nesuprantam esą aklinami: iš esmės literatūros ir jos autorių fondai neremia – fondai remia leidybos verslą. „Poezijos pavasario“ pavyzdys čia bene skandalingiausias. Ir sudarytojai, ir skaitytojai pagrįstai tikisi, kad almanache bus surinkta geriausių, kokie tik Lietuvoje per metus parašyti, eilėraščių puokštė, ir dar neskelbtų eilėraščių, patys poetai, aišku, irgi būtų patenkinti patekę į tokią – išskirtinių žolynų – puokštę bent žiedeliu, bet leidybos verslas tik rodo sočią globėjišką šypseną ir sako: autoriams šnipštas, vertėjams beveik šnipštas, sudarytojams irgi. Tokia padėtis, pateikiama kaip savaime suprantama, yra absoliučiai žeminama ir nepateisinama – niekuo.
Jei mūsų, rašytojų, sukurtas ir išpuoselėtas Poezijos pavasaris pirmiausia mūsų pačių ir būtų suvokiamas kaip pasididžiavimo vertas Lietuvos menų festivalis (kai kam suprantamesne kalba tarus, aukščiausios kokybės kultūros produktas), – galėtų jis mums įkvėpti daugiau ramaus pasitikėjimo savimi bei atsparaus orumo. Tokią mūsų savivoką turėtų stiprint ir faktas, vis prisimintinas: baisiai mažai beliko laiko iki Poezijos pavasario penkiasdešimtmečio. Kas imsis sulasioti jubiliato bibliografiją? Kas pagaliau imsis nežmoniškai didelio darbo – sekdamas ta bibliografija, prisiminimais, rašto, garso, vaizdo dokumentais bei kita įmanoma medžiaga – atkurti gyvą Poezijos pavasario biografiją, apmąstyti jo fenomeną?
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)