Juozas Glinskis
 
 
Pirmas Alfo laiškas
 

Vakar buvo juoda diena. Paskendo mano geriausias draugas Lotas. Buriavau. Toli nuo kranto. Lotą palikau namie. Norėjau pabūti vienas. Galėjau išgelbėti, bet pavėlavau. Pamačiau besimurkdantį tarp bangų… Apgręžiau valtį… Loto nebebuvo. Ne, neprašau užuojautos. Jokia užuojauta nebepadės. Aš pražudžiau savo geriausią draugą. Aš išdaviau jį. Jaučiau, kad negalima palikti, Loto akys maldaute maldavo – nepalik, nepalik manęs… O aš vis tiek jį palikau. Bandžiau teisintis, kad per stiprus vėjas, per aukštos bangos, gali apversti valtį… Melavau, pats sau melavau. Norėjau, kad niekas man netrukdytų… Pabūti su Tavim… Nors mintimis… Mieloji, aš negaliu žiūrėti, kaip tie snargliai glaustosi prie tavęs, kaip jie siusiukina, kai tu šluostai jų nešvarius snapus… Kodėl manęs nematai, Vile? Kodėl vengi? Kodėl neatsakinėji į žinutes? Tu – tyčia? Tyčia? Tau smagu kankinti? Aš juk negaliu visiems matant prieit ir pasakyt... Na, kad myliu tave… Kad labai labai myliu… Kad niekas man neberūpi, nieko nebematau… Per tas savaites nė vieno uždavinio neišsprendžiau. O matematikas – geriausias klasėje. Iš manęs visi šaipos. Tai kas, kad tiesiai į akis nesako. Anksčiausiai skubu į mokyklą, kad nepražiopsočiau tavęs. O tu eini ir praeini… Nesisveikinu? Kaip galiu sveikintis, jei visas lyg paralyžiuotas, o širdis daužos kaip kultuvė? Mokytoja… Na ir kas? Tu pradinukams mokytoja, o man – nepagydoma širdies liga. Man tu – Loto žūties palikta žaizda. O, kokia žiauri meilės vilyčia!.. Betgi tu kalta, tu, ir nemėgink išsisukinėti, tu kaip skarlatina prilipai, užvaldei protą, paralyžiavai valią, ir sėdžiu per naktį kaip vergas, prie meilės laivo irklų prirakintas, gadinu popierių, draskau nervus, nors žinau – neatsakysi, nieko neatsakysi. Tai ką man dabar daryt? Vile, Vilyte… Kodėl tu manęs nepastebi, nors kitiems viską leidi? Kaip tau nešlykštu! Tas beždžionžmogis Kurmanskis savo knabliais glosto tau galvą, o tu nieko… Ir išvis, kodėl tu visiems tokia nuolanki? Mergšės sprogdina panosėj balionus, o tu tyli. Kai sykį jas užlaužiau ir priverčiau atsiprašyti, tu pažvelgei su tokia šypsenėle, lyg būčiau didžiausią kvailystę padaręs. Žinok, jei jūra sugrąžins Lotą, aš jį padovanosiu… Ponui Kurmanskiui… Audringą, gūdų vidurnaktį, kai raganos su velniais lakstys bangų keteromis, aš paimsiu vargšą Lotą ant rankų, paprašysiu atleisti ir nunešęs įvarysiu į Kurmio miegamąjį su visais stiklais. Tegul pasidžiaugia… O, sumauta akimirka, kai pirmąsyk tave pamačiau. Atleisk, aš nenorėjau taip pasakyti. Tai buvo nuostabi akimirka… Ką tik sugrįžęs tėvas. Iš tolimojo plaukiojimo. Parvežė dviratį. Super. Nešė kaip vėjas. Bernai seilę varvino, mergos iš tolo mojo. Paskutinė atostogų diena. Prasidės mokslų katorga, nepabaigiami disputai su mokytojomis, nuolatinės direktoriaus sankcijos… Tu stovėjai prie autobusų stoties. Viena. Greta didelio lagamino. Tu – gal metras penkiasdešimt, o lagaminas neką mažesnis. Tartum koks piktas raganius atgabeno siaubingą dėžę, burtais prirakino baltapūkę barbę ir prigrasino jos nepalikti. Kelintą kartą skuodžiau pro šalį – tu tebestovėjai. Viena. Greta to baisaus lagamino. Išvažiavo paskutinis autobusas. Leidosi saulė. Panele, daugiau autobusų nebebus, pristabdęs pasakiau. Neiškart atsiliepei. Stovėjai kramtydama lūpą, antakiai suraukti, akys liūdnos… Nikstelėjau koją, ištarei, pradeda tinti. Ką darom? – paklausiau. Gal netoli, apsižvalgei, man reikia pas mokyklos direktorių, atvykau į darbą. Pavėžėt? – pats netikėdamas savo įžūlumu paklausiau. Vilija, Vilė… – padavei ranką. Tavo akys atgijo. Persmelkė nenusakomas jausmas. Tūpk, mostelėjau. O lagaminas? Ak, lagaminas… Taip ir važiavom: rankoj ta prakeikta dėžė, ant bagažinės – žaviausia pasaulyje Vilė. Žado netekusios spoksojo sutiktos mergos, bernai žvengdami rodė dviprasmiškus ženklus. Ir pavėžėjau. Tiesiai į tos išverstakės Kurmanskienės glėbį. „Žiūrėk, kad neprisižaistum, mergyte. Mūsų Alfonsas – oho!..“ Šlykštynė… Kad kiek – tikrai būčiau „prisižaidęs“. Nesuspėjau – iš medžioklės parėjo ponas Kurmanskis. Ir kas galėjo žinoti, kad tas cerberis jau turėjo savo viloj parengęs tau kalėjimą?

Vile, nesupyk. Paštu nepasitikiu. Ir nenoriu, kad apie tave kas negražiai galvotų. Nenustebk, jeigu šis laiškas pasieks tave neįprastu būdu. Norėčiau išbučiuot. ALFAS.

 
Antras Alfo laiškas
 

Visąnakt sapne gaudžiau tavo žvilgsnį, o tu vis sukai akis į šalį, ir niekaip negalėjau jo sugauti. Nežinau, kas tave paveikė, bet tu pakėlei akis, ir mūsų žvilgsniai susitiko, tavo akys užsidegė tokia nuostabia mėlyna ugnim, taip mane suvirpino, kad ir pabudęs ilgai jaučiau krūtinėj šilumą. Kodėl tu nerimsti, kodėl lankai mane sapnuose? Juk turi savo gyvenimą, savo mėgstamą darbą, globėjus, vaikučius. Kam aš tau reikalingas? Kodėl neleidi pamiršti mėlyna ugnim degančių tavo akių?

Palaidojau Lotą. Tekant saulei. Ant aukštosios kopos. Radau prie kranto. Bangų skalaujamą. Varnų išlestom akim. Nemėgstu numirėlių, neinu į laidotuves, bet Lotas – visai kas kita. Pakėliau varvantį, priglaudžiau. Visai toks pat, koks buvo, tik labai šaltas ir šlapias. Ir be akių. Ir kodėl aš tavęs kartu nepaėmiau? Juk žinojau, žinojau, kad seksi iš paskos. Ne, tu nekalta, Vile. Atsiprašau. Aš nežinau, kas man daros. Kažkas mane apsėdo. Užgavau mamą. Kai atnešė valgyt, pasakiau, kad nelįstų į akis. Apsiverkė. Tėvas nesikiša. Nors tiek. Nesulaukiu iš tavęs žinutės. Ar radai mano laišką? Aš jį įmečiau į tavo kambarį. Pro langą. Buvo praviras. Praėjusią naktį. Ilgai negesinai šviesos. Kažką lovoj skaitei. Netrukdžiau. Bijojau išgąsdinti. Nors nežinau, ką būčiau atidavęs, kad atsidurčiau šalia. Viešpatie, koks aš skystas! Juk neišvarytum, Vile, sakyk, kad neišvarytum. Mūsų Alfonsas, cha cha. Ragana… Kumščiai taip ir gniaužias.

Ir vėl naktis. Už kopų griaudžia jūra. Kokia pašėlusi jėga. Kokia laimė atsiduot jos valiai, pasijust jos dalimi. Deja…. Tu iš manęs atėmei tą laimę. Tu atėmei iš manęs jūrą, atėmei mamą, atėmei draugus. Mane iš manęs atėmei. Aš nebeegzistuoju, manęs nebėr. Yra bevalis, nežinios kankinamas padaras. Kiek dar tai truks? Atleisk, jei atnešęs laišką pasibelsiu. Žinau, kad tai beprotybė, bet…

 

Trečias Alfo laiškas

 

Liurbis, liurbis, liurbis!.. Įsivaizduoju tų pitekantropų fizionomijas, jeigu rado. Rado, kaip neras. Ir, žinoma, perskaitė. Vile, aš – paskutinis žioplys! Tavo kambary buvo tamsu. Langas uždarytas. Suradau suoliuką, mėginau pasiekti orlaidę – ir pylė. Aišku, Kurmis. Iš abiejų vamzdžių. Taip pylė, kad į kelnes, atsiprašau, čiurkštelėjau. Ir laiškas išgaravo. Moviau kaip zuikis. Po gero pusvalandžio atsitokėjau. Grįžau. Šliaužte. Išsipurvinau kaip paršas. Nėr! Rado, paėmė… Kaip nepaims… Kurmio miegamajame degė šviesa. Aišku, skaito. Pasigardžiuodami skaito. Na palaukit jūs man! Žmogiūkščiai! Sugrūdau tą patį suoliuką į ponų Kurmanskių miegamąjį. Su visais stiklais. Ir pats nustebau – iškart palengvėjo. Aš galiu! Vile, mylimoji… Aš galiu!.. Dabar nebeišsisuksi. Susitinkam. Prie švyturio. Tuoj pat iš ryto. Išsiunčiu žinutę. Pasiimk, kas būtina. Aš paimu palapinę ir dviratį.

Neatėjai. Į mokyklą visai netraukė. Namie taip pat nenorėjau būti. Visą dieną prasibasčiau po mišką. Eglyne radau tris voveriukus. Menkai krutančius. Prasidėjus šalnoms, voverės juos kažkodėl išmetė iš lizdo. Vos kiek pabuvę užanty, atkuto ir ėmė krapštinėti pilvą. Turėjau kentėti, nes jų nagučiai gana aštrūs. Apėjau visus žinomus lazdynus, priskyniau riešutų. Bandžiau pagliaudęs šerti. Dar per maži. Reikės pamaitinti pienu.

Tūkstantis ačiū! Atėjo tavo žinutė. LAIŠKĄ RASI ANT AUKŠTOSIOS KOPOS… Kaip briedis lėkiau. Visą snukį šakos subraižė. Radau, radau!.. O, kokia tu saldi, meilės vilyčia!.. Išsiunčiau žinutę – PAĖMIAU TAVO, PALIKAU SAVO LAIŠKĄ. Skubu namo – tie vijurkai nenurimsta, pridirbo marškinius, taip atsidėkoja, kad juos išgelbėjau. Velniūkščiai… Ate…

 

Pirmas Vilijos laiškas

 

Mielasis, manai sau, priskiesi, kas šaus į galvą, ir susileis mergiūkštė, prikalsi tą skiedrą. Atrodo, kad ne ant tokios pataikei, gerbiamasai. Tiesa, tu simpatiškas bernas, bet jau karštakošis kaip reta. Cha, Alfonsas… Taiklesnio vardo tokiam tikrai nesugalvosi. Ar tu iš tikrųjų toks, ar tik dediesi? Negi taip su tom žvejų mergelėm pripratęs, kad kitaip jau nebemoki? Tai žinok, užsirašyk ant kaktos – jokių šansų. Pirmas argumentas – mokytojoms su bachūrais flirtuoti nepedagogiška. Antras – vien tavo vardas tetai Viktorijai įvaro migreną. Egzistuoja toks neseniai iškeptas muzikos mokytojas, ponios sūnėnas, truputį raišas rubuilis, dar gimtajame Marijos mieste buvau pristatyta, sako – nieko panelė, tiktų, bet kiek liesoka. Tikrai pagarbos vertas kavalierius: nepasakė – lenta ar griaučiai, pasakė – kiek liesoka. Ponia Viktorija ir užsikabino – dabar prie kiekvienų pusryčių papildai kūno linijoms taisyti, pietums – troškinti zuikiai su grietininiais padažais, vakarienei – karštas šokoladas. Neblogai? Nutįso seilės? Ir aš sakau. Kiek blogiau, kad mane nuo visų tų šokoladų vemti verčia. Bet nieko. Kaip nors. Jie tikisi, kad iki mėsėdo, vestuvių datos, visai padori pampuška būsiu. Tada tik laikykis, vaikeli: mano vartelius jau nebe du, o trys cerberiai sergės. Kodėl taip niršti, Alfai? Nebūk toks pikčiurna. Jei ne ponai Kurmanskiai, kaži ar iš viso kada nors mane būtum sutikęs. Nesunku įsivaizduoti, kas ir kur aš šiandien būčiau. Tikriausiai ne tokioj kompanijoj sukiočiaus… Nežinau, ko tie ponai tikėjos. Skiedrelė… Nepena… Matyt, dar vaiknamy koks soliteris įsimetė. Tad ir spoksodavau iš už spintelės lyg varliukas, kaip tetos ir dėdės traukia iš krepšių žaislus ir gardumynus, kaip godžiai juos graibsto numylėtiniai. Niekas manęs nepamatė, o ponai Kurmanskiai pamatė. Nors jų glostymai buvo tokie, lyg su šlepete brauktų, bet vis tiek malonu. Žinoma, visai kas kita, kada glosto taip, kad ir nejauti, tik per visą kūną švelnumas eina. Apie pabučiavimus nė nekalbu. Ką toks šlepetiškas pabučiavimas, tai jau geriau pačiai varlę pasigavus bučiuoti. Pripratau. Kuteno mintis, kad nesi visiškai viena, kad kažkas ir tavim rūpinas. Labai spaudė prie mokslų. Kaldavau, kol akyse pažaliuodavo. O galva kaip tuščia, taip tuščia. Ką iš vakaro iškalei, rytą jau išgaravę. Nei verkt, nei juoktis. Prieš valstybinius jau taip buvau „nusikalusi“, kad tiesiog komisijos akivaizdoj išvirtau. Pedagogai mano pastangas įvertino – dabar aš diplomuota pradinių klasių mokytoja. Taigi žinok, su kuo turi reikalų, moksleivi Alfai.

P. S. Užjaučiu dėl Loto. Liūdžiu… V.

 

Ketvirtas Alfo laiškas

 

Sėdžiu kaliūzėj. Su alkašais ir bomžais. Atsiprašau, areštinėj. Su Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidėjais. Kol kas visi išvaryti viešųjų darbų dirbti, tai dabar sėdžiu vienas. Perskaičiau tavo laišką. Šaipais iš mano vardo. Tai žinok – jis reiškia visai ne tą, ką visi mano. Alfonso – iš germanų. O lietuviškai – pasirengęs karui. Taigi… Laiką leidžiu žaisdamas su tarakonais. Prigaudau, paleidžiu ir spėju, kuris pirmas pasislėps. Į darbus nėjau. Kam atėmė nokiją. Kadangi nėjau, tai atėmė ir diržą, ir išpjaustė sagas, kad išvis niekur neičiau. Tad ir sėdžiu. Nenustebk, kad ant tokio prasto popieriaus rašau. Mūsų sąlygomis ir toks – prabanga. Sučiupo, kai parėjau namo su voveriukais. Mentai jau laukė. Būtų neėmę. Tėvas jau buvo susitaręs, kad pasirašysiu nuovados šaukimą ir to pakaks. Deja, aš apie tai negalėjau žinoti. Vos pamatęs prieangy žaliakepurį, dėjau į kojas. Už mūsų tvarto auga tankūs krūmeliai. Labai patogūs žaisti slapukus. Tai juose, tuose krūmeliuose, tupėjo dar vienas mentas. Ir taip užsimaskavęs, kad užšokau vargšui „slapukui“ tiesiai ant galvos. Konflikto išvengti nepavyko. Gavau į nosį, daviau grąžos ir buvau apdovanotas antrankiais. Mamos prašiau, kad baigtų žliumbti ir pasirūpintų mano rastinukais. Vile, o gal tu juos paimtum? Na kaip nori. Gali ir neimti. Jei nenugaiš, sugrįžęs užauginsiu. Buvo labai sušalę. Gali plaučių uždegimu susirgti. Reikėtų stebėti. Gal ir temperatūrą pamatuoti. Ir antibiotikų suleisti. Mama tikrai to nesugebės. Na, nugaiš tai nugaiš. Viską, kas nuo manęs priklauso, padariau...

Laiške užsiminei apie kažkokį raišį, už kurio ketini tekėti. Bent aš taip supratau. Tekėk, neatkalbinėsiu. Jeigu tau taip geriau, kas čia ką gali pasakyti. Tekėk. Kaip nors išsilaižysim. Tik nenorėčiau, kad visą gyvenimą tektų graužtis. Ne man. Tau pačiai. Taigi dabar atsakyk į keletą klausimų, kurie kyla perskaičius tavo laišką. Pati sau atsakyk. Kaip suprantu, esi visiška našlaitė. Tiesa, ar ne? Augi tame vaiknamy auklių nemėgstama, vaikų stumdoma. Plius nevalgi, serganti neaiškia liga. Niekam tu neįdomi, niekam nereikalinga. Ir štai horizonte pasirodo ponia ir ponas. Vaiknaminukų daug, visi neblogai įmitę, smagūs, lenda, glaustosi – rinkis, kurį nori. Bet ponams jie nerūpi. Jie pasirenka už spintelės prisiglaudusią „skiedrelę“. Kodėl? Iš didelės meilės vargšėms užuitoms našlaitėms? Kažin. Neglostytų kaip su šlepete. Taip tu patenki į tų „mielaširdingų“ ponų globą. Turbūt gražiai rengia, neblogai maitina, smulkioms išlaidoms negaili centų. Spaudžia prie knygų, stengiasi, kad įgytum profesiją. Pagaliau tavo rankose diplomas. Tu dirbsi, gausi algą. Tu – mokytoja. Štai čia dabar kaip tas Pilypas iš kanapių ir pasirodo ponios Viktorijos piršliaujamas sūnėnas. Man, žinoma, sunku įsivaizduoti tave prie altoriaus su kokiu nors raišu pilvūzu. Na bet jei poniai Viktorijai pasisektų tave atpenėti, gal ir įsivaizduočiau. Nežinau, kiek jam metų. Kad šviežiai iškeptas, nieko nesako. Daunų išvis neįmanoma iškepti. Tai pagaliau nelabai ir svarbu. Daug svarbiau kiti dalykai. Kiek esu matęs, visi muzikos mokytojai trenkti. Bet tavasis dar ir šlubas. Kodėl? Ar toks apsigimė? Ar kokia kaulų liga? Gal sąnariai nelaiko? Be to, aptukęs. Nuo ko? Nuo gausaus maisto ar kokių protą gydančių piliulių? Gal viskas kartu? Ką atsakysi? O jeigu visos tos bėdos progresuoja? Taigi invalido rateliai neišvengiami. Kas juos stumdys? Turbūt žmona? Lakstys į pamokas, uždirbinės litą, tampys maisto produktus ir stumdys ratelius, kuriuose sėdės kaprizingas peniukšlis ponų Kurmanskių sūnėnas. Vile, mieloji, argi tau dar neaišku, ko vaiknamy ieškojo „mielaširdingieji“ ponai, kodėl paėmė kaip tik labiausiai užuitą, suvargusį vaiką, kokią ateitį jam numatė?

Turi ateiti tėvas. Atneš eriksoną. Perduos tau laišką. Jei turi ką parašius, atiduok tėvui – atneš. Mudu viens kitą iš pusės žodžio suprantam. Iš to, kas čia man nutiko, tik pasijuokė. Sako, irgi nuo panašių žygdarbių pradėjęs. Jau. Eina. Ate.

 

Antras Vilijos laiškas

 

Nesikišk, berniuk, kur tavęs neprašo. Tas užuitas, suvargęs vaikas nėra toks išsižiojėlis, kaip tu įsivaizduoji. Jis ir mato, ir girdi, ir moka susičiaupęs pabūti. Apie kai kuriuos gudriukus to nepasakysi. Žinoma, nebaisiai malonu, kai tau pranašauja nemylimo vyro nešvarumų kuopėjos karjerą. Bet kai šiek tiek jau pažįsti patį pranašautoją, galima ir atleisti. Prisipažinsiu, iš karto, kai perskaičiau, taip supykau, kad net rankos ėmė drebėti. Kaip drįsti, pieninuk, taip apie mane galvoti… Lentoj nesugebėjau žodžio parašyti. Spoksojo nuščiuvę vaikai. Per skruostus plūdo karštos bangos. Mokytojų kambary kalbėjau ne tai, ką reikėjo. Mokytojos varstė pašaipiais žvilgsniais. Išėjau nebaigusi pamokų…

Iki vėlumos basčiaus prie jūros. Negali būti. Tu neteisus, neteisus… Ir man tavęs visai negaila. Ir sėdėk sau su tais bomžais. Taip tau ir reikia. Neberašyk laiškų. Aš juos vis tiek išmesiu. Neskaičiusi. Nes tu tyčia, tyčia viską darai, kad tik mane užgautum. Tu griauni mano ateitį, nori sugriauti viską, ką iki šiol pastačiau. Tavo svarstymai apie ponią Viktoriją – prasimanymas. Tau atrodo, kad ji nori mane padaryti neįgalaus vyro verge. O kur įrodymai? Tau kas žingsnis vaidenasi pikti Kurmanskių kėslai. Juk jie man tik gera daro. Jeigu ne jų pagalba, šiandien gal būčiau išmaldos prašytoja ar vagilė. Jau vaiknamy buvo kadrų, kurie slapčia išsivesdavo mane „padirbėti“, ir, turiu pasakyti, neblogai sekės… Kai mokiaus, Kurmanskiai man nuomojo kambarį, samdė šeimininkę, negailėjo pinigų maistui, drabužiams. Už šokių būrelį mokėjo. Tik pono Kurmanskio pastangų dėka turiu mokytojos diplomą. Ir dabar tu nori, kad atsukčiau nugarą. Negaliu, suprask mane, Alfai.

Tau linkėjimų. Nuo ko? Pasakau, nes vis tiek neatspėsi. Nuo Loto. Pajūry sutikau Loto sielą. Jaučiu – kažkas glaustosi apie kojas. Švelnus švelnus. Kaip vėjelis. Lūpos pačios išsišiepė. Pažvelgiu – nieko nėr, einu toliau – vėl glaustosi, pažiūriu – vėl nieko. Na, manau, nebežiūrėsiu. Užsimerkiau, pritūpiau, ištiesiau rankas – glaustosi prie rankų… Supratau. Ji galvoja, kad aš – tavo draugė. Užlipau ant kopos, pasėdėjau prie Loto kapo. Kokie mes maži ir koks didelis pasaulis; kiek daug jame vietos, kokie erdvūs keliai ir kokie siauri mūsų takeliai. Ak, kaip norėčiau paplaukiot po jūrą. Dideliu laivu… Buvo ankstyvas pavasaris. Bėgau smėlėtu keleliu, kuris vedė į mišką. Šaukė, kvietė, viliojo paukščiai – į žalumą, į tankmę. Balose atsispindėjo dangaus plotai, žaliaskarės eglės. Koks gilus, koks skaidrus atrodė vanduo! Bet koks jis seklus iš tikrųjų. Kiek jame dumblo ir puvėsių… Ak, argi tai svarbu? Jeigu gražu, juk neskaudu ir apsirikti, ar ne? Tiesa, buvau užsukus į tavo namus. Norėjau paimti voveriukus, bet mama sakė, kol tu sugrįši, pati žiūrės. Neišsidavė, bet, man rodos, truputį įsižeidė. Tėtis pavaišino rūkyta žuvim, parodė specialų ratą, kurį jis įtaisė tavo rastinukams. Duodas kaip tikri vijurkai…

 

Penktas Alfo laiškas

 

Išgrūdo… Kaip ožį iš kopūstų… Menkystos… Taip trenkiau durimis, kad visi tinkai susiūbavo. Įsivaizduoju mielųjų pedagogų veidelius… Tu įžeidei poną direktorių, moksleivi Alfonsai Kontrimai! Tu suteršei mokyklos vardą, moksleivi Alfonsai Kontrimai! Tu privalai atsiprašyt, moksleivi Alfonsai Kontrimai! Atsiprašiau… Taip atsiprašiau, kad jų žiaunos nukaro. Pasakiau: atleiskite, ponai ir ponios ne moksleiviai, atleiskite… Atleiskite už tai, kad iki šiol tylėjau ir niekas nepasakė, kokie jūs didūs, kokie protingi, iš kokių aukštybių žvelgia jūsų kaukės į ropinėjančius skruzdėliukus. Kilnumo, užuojautos kaukės, patriotiškumo kaukės. O, kaip jums knieti parodyti savo galią! Ir štai vienas skruzdėliukas atsiskiria nuo būrio, velka savo šapą nepramintu takeliu. Koks sujudimas aukštybėse! Ponai, jis pasuko į šoną! Jis tuoj paspruks! Laikykit, laikykit!.. Tai jūs turit atsiprašyti, mielieji. Už tuos tūkstančius bukagalvių avinų ir dar bukesnių avelių, kuriuos išugdėt. Už proto invalidus, kuriais paverčiate normalius vaikus. Už tuščiadvasius garbėtroškas, palaižūnus ir susitaikėlius. Išgrūdo. Už chuliganiškus poelgius ir įžūlų elgesį. Kaip nepasiduodantį auklėjimui. Sudie, aukštoji jūreivystės mokykla, gūdžių dienų, šviesių naktų svajone. Ponas direktorius ne iš tų, kurie lengvai paleidžia auką. Nežinau, kaip reikės pasakyti mamai. Tėvas tokių dalykų neima į galvą. Dar ne dugne, vadinasi, gyveni. Kaip nors išplauksim… Lengva pasakyt, kai esi lainerio šturmanas.

Keistas jausmas. Nebereikia į mokyklą. Laisvas. Nors skrisk į kosmosą. Pamokos, draugai, varžybos, diskotekos – ir staiga vienas, niekam nebereikalingas. Nebent koks gabuolis ateis uždavinių pasiaiškint. Šuns, ir to nebeturiu. Gerai, kad voveriukai yra, kad Tu esi. Nors… Štai rašau laišką ir nežinau, kaip jį tau atiduoti. Nežinau, ar tu nori jį gauti. Tiek visko prišnekėjau, net pačiam plaukai šiaušias. Atleisk, atleidimo prašyt nemoku… Kaip baisiai viskas komplikavos. Chuliganas lenda prie mokytojos! Kaip susimovė gyvenimas! O reikėjo tik nusiimt kepurę, nusilenkt iki žemės, na dar žemiau, pašliaužiot, paveblent… Nebedarysiu daugiau, nebevarysiu suolų su visais stiklais į direktorių miegamuosius… Ir būtų atleista, vaikščiotum iškėlęs kuodą kaip gaidys, žiūrėkit, štai Alfonsas Kontra, garbės ir išdidumo etalonas, visam gyvenimui prisiteršęs…

Vile, aš iškart pastebėjau, kad tu kažkokia kitoniška, bet kad tokia kitoniška, niekada nebūčiau pagalvojęs. Tu juk burtininkė, prisipažink. Sielą prisivilioti tau vieni niekai. Vargšas Lotas… Aš pradedu tavęs bijoti, Vile. Sykį apsižiūrėsi – sielos nebėr, tuštuma. Kaip tada gyventi? Kaip mirti? Kaip belstis į dangaus vartus? O gal jau prisiviliojai? Gal aš jos ir nebeturiu? Laikai uždarius kokioje slaptoje dėžutėje? Juk visi mano nuotykiai, nepasakyčiau, kad labai malonūs, prasidėjo kaip tik nuo tos dienos, kai sutikau tave. Vilija, mieloji, pasimatom. Kur pasakysi, ten ateisiu. A.

 

Trečias Vilijos laiškas

 

Taip ilgesingai „Klasikos“ programoje dainuoja smuikas. Šaukia tenai, kur visas gyvenimas – vien gerosios akimirkos. Šaukia, žada, vilioja, masina. Nekviesk, nekviesk, juk tu vis tiek nutilsi. Kaip man tada reikės gyvent? Kas širdį pasotins, kas nuramins, kas užgesins tą ugnį, kurios net laikas dienų pelenais neužkloja?

Kai tave skalpavo, sėdėjau namie ir žliumbiau. Ne, nežinojau, kaip ten tau iš tikrųjų, bet toks liūdesys buvo apnikęs, taip spaudė širdį, kad žliumbiau pasikūkčiodama. Man taip būna. Pirma pajunta širdis, tik paskui sužino protas. Kartais jis taip ir nesužino. Taip paslaptis ir lieka. Turbūt visą laiką kur nors dedas negeri dalykai… Nebijok manęs, berniuk. Nesu burtininkė. Nevilioju ir negrobiu sielų. O toje dėžutėje laikau tik savo liūdesį. Pasiganyt išleidžiu, kai viena, kai nieks nemato. Ai, sumelavau. Kartais netyčia išsprunka, tada jau saugokis. Norėčiau pasimatyt, bet ne viskas nuo norų priklauso. Dingo tavo laiškai. Radau išverstą lagaminą. Suskėliau isteriją. Pasiekiau to, kad nuo šiol į mokyklą – su ponu Kurmanskiu, o iš mokyklos – ponia Kurmanskienė pasitinka. Kas valandą tai kompotukas, tai bandelė… Kieme elektros žibintą įrengė, naują tvorą užtvėrė, turi užsakę Maskvos sargybinį. Kai parsiveš, būsime saugūs kaip konclagery. Turiu klasėj labai mielą berniuką. Irgi iš „skiedrelių“. Alfredukas. Mudu „įsimylėję“. Kažkas nušvilpė mobilųjį, turbūt ponia pasistengė, tai Alfredukas suorganizavo kitą. Skambtelsiu. Dėl visa ko. Kad numerį žinotum. Jis ir laišką nuneš. Įdomu, ar jis tau patiks, tas mažas, gerų akių jautrus vaikas. Reikia jam truputį stipresnės, gal kietesnės draugystės, sakyčiau, vyriškos. Nereikia, kad būtų labai švelnus, labai trapus, nes gyvenime tokiam žmogui labai sunku. Tuo metu, kai tu atostogavai toj kaliūzėj, mudu lankėm vaikų tėvus. Alfredukas vedžiojo. Jis man parodė įdomias kapines. Tu, aišku, jas žinai. Pušyne, prie upės. Ne, jos nelabai įdomios. Iš tikrųjų kapinės kaip kapinės. Bet už tvoros yra saulės išdeginta aikštelė. Prie pat skardžio. Sėsk, sako Alfredukas, prie paties krašto. Nuleisk kojas, užsimerk ir būk… Atsisėdu, nuleidžiu kojas, aišku, baugoka, išjudintas smėlis byra žemyn, teška į vandenį, užsimerkiu… Ir prasideda…. Spinduliukai, šalti šalti, sukiojas aplink akis, glaustos prie blakstienų, gnaibo skruostus, kutena lūpas… Atsimerkiu – vyt vyt, kregždučių pulkas nulekia išilgai upės. Kas tai? Nežinau, sako Alfredukas, bet čia, šiapus tvoros, laidoja negyvus vaikelius. Atveža maišeliuose ir užkasa. Kas taip daro? – klausiu. Nežinau, gal tie, kas juos nužudo. Nužudo? Daugiau neklausinėk, beveik supyksta Alfredukas, nes vis tiek nepasakysiu. Tai bent galvosūkis. Visą naktį skrido ir skrido kregždutės, niekaip neužmigau. Gal jos – tų nužudytų vaikelių sielos?

 
Šeštas Alfo laiškas
 

Panele mokytoja, tu bastais su tuo pacaniuku, svaičioji apie kažkokias kregždutes, o man – ką? Sienom laipiot? Ir kokie čia dar vaikeliai? Kokios sielos? Juk nesąmonės… Dabar man visai aišku – tyčia paistai nei šį, nei tą, dantį užkalbinėji. Jeigu nenori susitikti, taip ir pasakyk – kiek gali nervus tampyti? Raganiukė esi, bjauri raganiukė...

© © ©

Dar vienas „malonumas“ – išvyko tėvas. Atplaukė jo laineris. Į Klaipėdos uostą. Prisišvartavo prie didžiosios krantinės. Panašus į Titaniką. Pastovėjom ant viršutinio denio. Atsisveikindamas tėvas pasakė: jei nukabinsi nosį, mudu ne draugai. Vajėzau, na ir pasakė!.. Jei nukabinsiu, tai ir užkabinsiu!

© © ©

Šįryt… Tarsi nubudau, na, dar ne visai, ir jaučiu, kad tu šalia, ir nedrįstu pajudėti. Tu glaustais, kažką šnabždi, man nesvarbu, kas tu, nesvarbu kokia, svarbu, kad esi, ir taip panorau apglėbti, suspausti, nepaleisti… Galvoju, ką tau pasakyti… Kokiais žodžiais prašyti, kad neišeitum, pasiliktum, kad visada, visada būtum šalia. Žinau, kad galima susikalbėti be žodžių. Kad galima susikalbėti žvilgsniais, delnais, lūpomis. Deja, žinau – vos sukrutėsiu, tu pradingsi.

 

Ketvirtas Vilijos laiškas

 

Meiluti, tu gerokai klysti – esu ne raganiukė, bet tikra ragana. Turiu ir šluotą. Labai patogi skraidyti. Vos tu užsnūsti, pradedi šnarpšti, kelis ratus aplekiu tavo trobą ir prisistatau... Žinok, kad tokie tavo laiškai ir man netaiso nervų, kurie ir šiaip nėra tobuli. Koks pašėlimas jus apstojo, vyrai? Suaktyvėjo ir mano jaunikis. Svajūnas Šerys. Kaip matai, jau ir pavardę žinau. Šerys… Vadinasi, būsiu Šerienė. Vos ne šernienė. Košmaras. Vaikai – šeriukai… Šerniukai, ešeriukai… Apie kokius nervus galima kalbėt, kai šitokios perspektyvos? Ne, tas ponas Dievulis tikrai nebežino, ką daro. Būtum matęs… Per pusmetį taip išsipūtė (šerys, cha cha), kad nė nebeišmanau, kaip ponia Viktorija turės mane šerti, kad pritikčiau eiti prie altoriaus. O dar dviem mėnesiais paankstino registracijos datą. Žinoma, pasipiršo. Žinoma, su visom ceremonijom. Didžiausia puokštė raudonų rožių. „Laimos“ saldainių dėžė. Uždėjo Mendelsoną. Pukšėdamas atsiklaupė. Brangiausia, mylimiausia… Globėjai ašarėlę braukia… Ponas Šerys, pernelyg išraudęs, pernelyg įsitempęs, mauna man ant piršto žiedelį su akute, o aš vos nesprogstu, vos laikaus, mano akys sklidinos, beveik meldžiuos – ginkdie, kad, staigiau pajudėjus, mano Svajūnui neatsitiktų nelaimė. Neatsitiko. Uf… Neįsivaizduoju, kad su juo reikės gyventi.

 

Septintas Alfo laiškas

 

Vilija, pamiršk tas nesąmones, kurių tau prikliedėjau. Mudviem reikia susitikti. Mane ima į kariuomenę. Suėjo aštuoniolika. Gavau šaukimą. Tikriausiai ponas Kurmanskis pasistengė. Komisaras – medžioklės bičas. Galėčiau ateiti į namus, su vilkšuniu kaip nors susitarčiau, bet dar yra ponia Viktorija, bijau, kad neištiktų infarktas. Sapnavau košmarą. Tave ir tą Šerį. Jūsų vestuvių eisenoj. Priėjote tiltą. Šerys sustojo, žiūri į tave ir šypsos. Lyja. Tu vienplaukė, veidu srūva vanduo. Ko žiopsai, šaukia Kurmanskienė, nešk, tu – žmona! Suraukusi antakius tu žiūri į žmones… Nešk, šaukia svečiai, tu – žmona, nešk. Šypsosi Šerys, o aš ant lauko, vienas, mano kojos į tokį molį įklimpusios, kad ištraukti jokios vilties. Kur susitinkam? Kada? Turim kažką daryti. Dar suspėtume apsivesti. Nueitume pas Palangos kleboną – sutuoktų. Pinigų aš gausiu. Tėvas dešimt gabalų paliko. Mama supras. Viskas nuo tavęs priklauso. Juk tu to šerio nemyli. Juk nemyli. Kaip gali tekėti už jo? O Kurmanskiai… Pati matai, kokie jie žmonės. Negi nori visą gyvenimą prabūti tame kalėjime? Apsigyventum pas mus. Mano mamai labai patikai. Kasdien tave prisimena. Atiduočiau savo kambarį. Langai į vakarus. Jūra, laivai, saulėlydžiai. Parinktume tapetus. Suspėčiau dar remontą padaryti. Kol grįšiu, pagyventum. Ir mamai nebūtų taip vieniša... Daliniuose, sako, vakarinės yra. Gaučiau brandos atestatą. Jei ne – galima ir kitaip įsigyti. Nosies tikrai nesiruošiu nukabinti. Grįžęs paskambinsiu tėčiui, tegul ruošia kajutę, manau, darbų tokiuose laivuose netrūksta, užsikalsim eurų, Klaipėdoj nusipirksim butą, žinoma, ir naują „tačkę“, rytais – tu pas savo pradinukus, na o aš – į navigatorių kalvę, aukštąją jūreivystės mokyklą. Gausiu jūreivišką uniformą, aplankysim ponų Kurmanskių mokyklėlę, pasišnekučiuosim su pedagogais… Vilija, mieloji, nebedvejok. Tu suaugusi, būk savarankiška. Nesileisk žeminama. Jei dabar padarysi klaidą, ji gali būti pražūtinga. Ir ne tau vienai…

 

Penktas Vilijos laiškas

 

Taip, aš to „šerio“ nemyliu. Tačiau tai, ką tu siūlai, – smėlio pilys. Ir nenoriu daryti tos klaidos. Tiesiog negaliu, neturiu teisės. Gali nusiramint, mažiausiai man rūpi ranką ir širdį atiduot kokiam nors kad ir kelnes dėvinčiam vyrui. Ranką – dar dar, bet širdies – niekada, už jokius pinigus. Mano širdis jau atiduota. Padalyta – penkiolikai mažų būtybių. Tu neįsivaizduoji, koks jausmas apima, kai sužiūra į tave tiek daug spindinčių akių. Staiga tampi visai kitas žmogus. Įeinu į klasę – vaikai šypsosi, ką gi – šypsaus ir aš. Toliau dar geriau – ir krizenti pradeda, po vieną, po du, galų gale – garsiai juoktis. Ir juokiasi visi choru, juokiuos ir aš, nors nežinau iš ko, nors visiškai nelinksma… Gal iš manęs juokiasi? Nežinau, gal todėl, kad, man atėjus, jie pamiršta viską, kas gali būti nemalonu, skausminga, ir pasiduoda tokiam natūraliam vaikystės džiaugsmui. Blogiausia, kad aš negaliu padaryti rimtos minos ir nemoku jų sudrausti. Pasijunti patekus į visai kitą pasaulį, kuriame nėra dviveidystės, apsimetinėjimo, nejautrumo. Nereikia bijoti, kad būsi įžeistas, pastumtas, suniekintas. Supranti, kokia reikalinga esi. Visada atsiranda čerškučių, kuriuos turi išklausyti, nuraminti, drauge pasidžiaugti, paverkti. Alfreduką, apie kurį rašiau, suradau apleistoje baržoje. Palatvėje. Karščiavo. Nieko neprisileido. Netoli gyvenusi senutė kaip įmanydama jį slaugė, maitino. Papasakojo, kad kažkoks vyras, kažkoks Kurbskis, atvedęs, palikęs kelis litus ir daugiau nepasirodęs. Šiaip taip prisijaukinau. Atšėriau, leidosi nuprausiamas, perrengiamas, tačiau iš baržos – nė už ką. O jei tėvas ateis ir neras? Prirankiojom pajūry lentgalių, iš globėjo pasiskolinau vinių, plaktuką, sukalėm stogą, užtaisėm kajutės skyles, – visai neblogas namas išėjo. Paskui ir mano klasę lankyt prisikalbinau. Vedėja amžinai bara, kad, vertindama vaikučius, piešiu tik besišypsančias saulytes. Negaliu juk piešti susiraukusių mėnulių. Jie tokiom akim žiūri, kad negaliu. Tiesiog neklauso ranka. Toks pasiteisinimas kolegoms, žinoma, kelia juoką. Suprantu, tai nepedagogiška, tačiau ką galiu padaryti, jei man kitaip neišeina? Ir, įsivaizduok, atsitinka, kad toji „pedagogė“ netikėtai įsižiūri kokį nors dūsautoją. Vyrukas, ko gero, nesnaudžia, ir vieną gražią dieną panelė mokytoja ateina pas savo vaikučius, na turbūt nutuoki kokia… Manai, jiems pasiteisinsi? Išdavikė… Ką man tada veikt? Kaip gyvent? Tokį vardą gavus nebeišsiteisinsi. Mielas berniuk, žinok, ir man nelengva. Esu išsigandus, kad skaudinu tave. Bet ir man skauda: jaučiuos kalta, kad pažadinau tai, ko neturėjau žadinti, kad suteikiau nerealių vilčių, kad nežinau, kaip viską atitaisyti. Norėčiau padėti, bet tu bandai ištarti daugiau, negu reikia, daugiau, negu galima. Gal tikrai? Neskubėkim, nekaitinkim jausmų, pats matai, kaip sunku juos sutramdyti. Gal sutarkim taip? Kiek toj kariuomenėj? Rodos, metai? Pabandom, ką? Tą Šerį kaip nors atjunkysiu. Jei per tuos metus tavo košmarai nepraeis, tada nuomojamės cilindrus, kadilaką – ir Palangon, prie altoriaus… Pakeliui ir tiltą kokį susirasim. Taigi auginkis raumenis, kary…

P. S. Ieškodama tavo laiškų, užtikau „daktarės“ kartoteką. Joje yra baisių dalykų…

 

Aštuntas Alfo laiškas

 

Tavo humoras ne laiku ir ne vietoj. Ir visiškai nejuokingas. Po savaitės – į dalinį. Buvau komisijoj, apžiūrėjo nuo pakaušio iki kulnų – Irakui tinkamas. Vile, reikia pasimatyt, aš negaliu išvažiuot neatsisveikinęs. Aš turiu iš tavo lūpų išgirst, kad tuos metus tikrai lauksi. Kodėl taip manim nepasitiki? Mudu tik vieną kartą buvom susitikę, jeigu tai galima vadinti susitikimu, ir tu jau padarei išvadas. Juk tu brangiausias man žmogus, argi galėčiau kaip nors įskaudint? Kaip tave įtikinti? Nušokti nuo švyturio? Perplaukti Baltiją? Ištraukt už uodegos ryklį? Niekada nemaniau, kad būtum tokia apsimetėlė, tokia žiauri, tokia savanaudė. „Mano širdis jau atiduota… Padalyta…“ Viešpatie, rado kam atiduoti… O aš? Juk penkis laiškus man parašei. Šiaip? Iš niekur nieko? Žaisdama? Taip nebūna. Bent dalelę ir aš esu užsitarnavęs, turėjai palikti. Kalbi apie pasaulį, kuriame nėra dviveidystės, apsimetinėjimo, nejautrumo. O kaip elgies? Su vienu žiedelius mainai, kitam laiškelius rašinėji; vaikigaliams, kurie apie meilę nė bum bum, atvirai savo jausmus rodai, tik saules pieši, o vaikinui, kuris nieko, be tavęs, nemato, kurčia kaip užkalta silkių bačka. Tavo paskutinis laiškas – viršūnė... Jeigu kas kitas taip, dabar protezus nuo dirvožemio rankiotųs. Garantuoju. Žinau, kas kursto… Neslepiu: ne su viena esu draugavęs. Bet ar nors vieną nuskriaudžiau? Gali bet kurios paklausti. Aš ne toks. Tiek to. Jaučiu, kad visos mano kalbos – tai ciucio monologas prieš mėnulį. Man viskas aišku. Neberašyk. Nebegainiok to vaikiuko. Jis tikrai šaunus. Sudie.

P. S. Internete susiradau puslapį apie sprogmenis. Jei Kurmanskio vartai išlėks į orą, neatsakau – įspėjau. Pagaliau koks skirtumas – valyti batus diedams ar būt kalėjimo kamščiu?

 

Šeštas Vilijos laiškas

 

Visada būna gerai, kai gaunu tavo laišką. Nors šį kartą jis ir liūdnas, bet žinau, kad tai akimirkos nuotaika. Užeina debesys, uždengia saulę, dangų, visas žvaigždes, bet juk saulė yra ir už debesų… Zirzekli, iš kur ištraukei, kad nenoriu su tavim susitikti, kad nepasitikiu tavim? Ir netirštink spalvų. Patarsiu štai ką: įkišk galvą į šalto vandens statinę ir suskaičiuok bent iki dešimt. Ne taip nusišnekėsi. Nemanyk, kad išsigandau. Juk paprasčiausiai griebies už šiaudo, nors niekas tavęs neskandina. Man tik gaila, jog taip įsivažiavai, kad ir sustot nebesugebi. Būk geras, neniekink mano vaikų. Dar kartą perskaityk aną laišką, gal ką nors vis dėlto suprasi… Ką tau dar pasakyti? Pradedu pavargt. Ne nuo vaikų. Nuo smulkių intrigų ir plepalų. Globėjai kiekvieną žingsnį seka. Ir tu, žinoma, ne balzamas. Nemaniau, jog mudviem taip sunkiai eisis. Kad išvažiuoji, žinoma, liūdna. Bet gal ir gerai. Būsi karys. Kariška aplinka, kariška veikla, kariškos panos, sugrįši, jei, žinoma, sugrįši, nė į galvą nebeateis svaičiot. Į stotį aš tavęs, žinoma, nelydėsiu. Tačiau susieit ir pasišnekėt galim. Turiu dvi poilsio dienas. Gal pakeliaujam? Ką pasiimti, aišku, žinai. Palapinę turi. Šilčiau apsirenk. Penktadienio naktį ir marš. Tegul gaudo vėją laukuos. Alfredukui bus džiaugsmo. Jis taip mėgsta keliauti. Susiraukei? Bet suprask – širdis man neleidžia jo palikti. Tėvas nesirodo, jis vienas ir vienas. Pagalvok apie maršrutą, geriau ne pajūriais, jūra ne man, o audra tiesiog gniuždo, geriau palei kokią upę ar ežerą. Rudens spalvomis pasipuošę miškai, rytais rasos perlai ant voratinklių, be galo gilus ir žvaigždėtas dangus su krentančių meteorų dryžiais… Įtikinau?.. Tik nebandyk iki tol rodytis. Išeidama pašvyturiuosiu. Na nusišypsok. Viskas gerai. Tie metai netruks prabėgti. Tau tik aštuoniolika (beje, sveikinu!), visas gyvenimas prieš akis. Džiaugiuos tavo planais. Tikiu, kad taip ir bus. Jei kartais pasikeistų jausmai, pamiltum kitą mergaitę, manęs nežiūrėk, aš turiu ką mylėti. Ar tau literatūros mokytojas nesakė, kad esi gabus, sklandžiai reiški mintis? Aš paminėčiau ir pasakotojo talentą. Gyvybė iš kiekvienos eilutės trykšta. Kaip matematikui, gal net per smarkiai. Na, iki. Ramios nakties. V.

 

Septintas Vilijos laiškas

 

Prisijuokiau iki ašarų. Būtum matęs, kokiom akim pasitiko mane ponia globėja, kai lipau iš policijos mašinos. Maniau, sutrins. Nespėjau susigaudyt, griebė už alkūnės, nusitempė į savo kabinetą… Na?! Iškart bandžiau spyriotis… Ką tu prieš tokią machiną! Kaip plunksnelę į apžiūros krėslą įšveitė… Aha, štai koks reikalas!.. Deja, turiu jus nuvilti, ponia akušere, viskas kaip buvę… Žiūrėk, žiūrėk… Ar tik nebūsi susimovusi, ponia akušere?.. Ir matau – lūpa timpt timpt… Ir taip užbliovė, net pasipurtydama, kad ir nesupratau, ar džiaugias, kad augintinė neprarado, kas, jos manymu, turėjo būti prarasta, ar žliumbia baisiai įžeista, kad jos įtarimai nepasitvirtino.

Alfai, kaip tu? Kur dabar esi? Kai tau uždėjo antrankius, dingo ir Alfredukas. Nežinau, kaip reikės šį laišką atiduoti. O taip norėčiau, kad jis kuo greičiau tave pasiektų. Dar niekada neturėjau tiek daug minčių, taip netroškau pasakyti, kas širdy susikaupė. Kokia buvau paika… Skaičiau tavo laiškus, bet galvojau tik apie save. Ginkdie, tas jaunas vaikinukas peržengs ribas. Gal geriau nuo tokio atokiau laikytis. Nedaug trūko – ir būtume apsilenkę. Paskutinę akimirką kažkas apšvietė. Ačiū Dievui. Šiurpu ir pagalvoti, kad galėjome taip ir nesusitikti. Tokia maža, tokia silpna buvau… Tu priėjai – ir viskas pasikeitė. Aš stipri, aš mylima. Aš turiu tikrą draugą. Aš nežinau, kaip įėjai… Kai beldeis – negirdėjau… Ir nekviečiau tavęs, o įėjai… Kaip spindulys… Kaip mielas svečias… Dariau sumuštinius, judu su Alfreduku statėt palapinę, kūrėt laužą… Viešpatie, juk mes – šeima! – pagalvojau. Ir taip norėjau visus išbučiuoti. Paskui – ir tave vieną… Sėdėjom paežerėj, leidosi saulė, tu apvilkai mane savo megztiniu, priglaudei, kažką šnekėjai. Nieko negirdėjau. Nieko nenorėjau girdėti. Laukiau tavo kad ir menkiausio judesio, kad galėčiau atsiliepti ir bučiuoti, be galo bučiuoti. Nesulaukiau… Ir paskui, kai gulėjome praviroj palapinėj, tu skaičiavai palydovus, aš ieškojau žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo jausmus, deja, lūpos jų neįstengė ištarti… Knietėjo pačiupti tave už ausų, papurtyti, – žmogau, aš myliu tave, myliu! Liko dar viena naktis… Paskutinė… Buvau apsisprendus… Atleisk… Kas galėjo žinoti, kad ponai Kurmanskiai jau pakėlė aliarmą ir mūsų pėdom seka vokiečių vilkšunis?

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)