Regimantas Tamošaitis. Taigi pokalbis apie rašytoją ir tikėjimą. Bet pradėkime nuo esminių sąvokų: kas yra kūryba ir tikėjimas? Sąmonė visuomet yra kryptinga, išeinanti iš ją apribojančio daiktiškumo, ieškanti sau tikslo ar prasmės anapus daikto. Anapus daikto sąmonei visada yra kažkokia paslaptis, traukos laukas, įgyjantis ir šventumo reikšmę. Kaip Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje: mūsų riba – begalybė. Mąstymas niekaip negali apsiriboti savimi, maitintis tik savo mintimis ir tuo labiau pasitenkinti tiesiog daiktiškojo pasaulio tiesa. Mąstymui reikia kažko, kas jam ne tik prilygtų, bet ir jį pranoktų, užduotų prasmingą mąstymo kryptį. Ir gyvenimo orientyrą. Sąmonė kūrybinga, nes ji kuria savo erdvę. Tas intencionalumas kyla iš gyvybės prado, kaip – tai gyvybės plėtimosi bei savisaugos pastanga. Gyvybė bando įsišakoti už daiktų slypinčioje nežinomybėje, ieškodama ten giminingos būties kaip egzistencinės atramos.

Taigi sąmonė, spiriama gyvybinio poreikio, ieško kažkokios aukštesnės sferos ir joje įkurdina savo vertybes. Sąmonės erdvėje – visos mūsų viltys. Sąmonė dėl tokios intencionalios prigimties kuria religines reikšmes, ji pati įgauna religinį matmenį, kuris gali būti ir atviras, matomas kitiems, ir paslėptas. Bet jis visuomet yra.

To metafizinio matmens, kuris inspiruoja tikėjimą, tiesiog neįmanoma ignoruoti ar apsimesti, kad jis mums nerūpi – tikėjimo rūpestį mums iškelia pats mūsų egzistencinio baigtinumo faktas. Sąmonė negali negalvoti apie savo baigtinumą ir neieškoti kokios nors išeities ar paaiškinimo.

Ir bet kuris tikras literatūros kūrinys turi tokią pačią vertybinę orientaciją, aksiologinę nuostatą, nes literatūra pirmiausia yra sąmonės išraiška, o tik paskui pasaulio atspindys ar estetinė daiktiškosios tvarkos transformacija. Nėra literatūros be vertybinio branduolio, pranokstančio kasdieniško, daiktiško suvokimo ribas. Tai – literatūros kūrinio esmė ir prasmė. Be prasmės nėra kūrybos, o visų prasmių prasmė dažniausiai išreiškiama Dievo sąvoka. Arba, tarkim, sielos, nemirtingumo, amžinybės. Mūsų mintis nuolat ieško galutinių atramų, tos atramos yra absoliutinės idėjos – nemąstomos, neišreiškiamos, neaprėpiamos. Kūryba yra vienas iš būdų, kuriuo mes mėginame prasimušti pro savo mąstymo ribotumą ir atsiremti į kažką, kas yra viskas, absoliutas.

Tačiau tos esminės vertybės, susijusios su gyvenimo paslaptim, yra veiksmingos tol, kol jos nėra tiesiogiai deklaruojamos, kol netampa vieša autoriaus pozicija.

Pamėginkim pakalbėti apie tuos subtilius dalykus: koks yra santykis tarp asmens, autoriaus kūrybinės raiškos ir sakralumo jausmo? Koks literatūroje religijos vaidmuo? Kiek mums svarbi rašančiojo konfesinė pozicija? Man ji nė kiek nesvarbi. Ir dar daugiau – apie autoriaus tikėjimą tiesiog nieko nenoriu žinoti, jis trukdytų skaityti kūrinį, apribotų interpretacijų laisvę, užgniaužtų prasmių erdvę. Tikėjimas kaip praktinis sąmonės santykis su absoliutine idėja turi būti privatus reikalas. Domėtis kokio nors rašytojo tikėjimu man būtų tiesiog amoralu ir primityvu. Bet tai nereiškia, kad aš esu abejingas rašytojo pasaulėžiūrai. Visiškai ne, bet metafizinės kūrinio nuostatos turi išryškėti netiesiogiai, per estetinę prasmių sistemą, o ne išgirstos kaip tiesioginė informacija.

Visgi pabandykime čia apibrėžti kūrybos paslaptis ir tikėjimo miglas.

Ir dar: ar yra gerai, kai žinomas rašytojas visiems deklaruoja savo tikėjimą, per renginius verčia kartu dalyvauti mišiose arba skatina žavėtis kokia nors kitokia savo tikėjimo forma? Tokius dalykus vertinu kaip ideologinę agresiją ir kartu su rašytoju būnu linkęs nustumti į šalį ir jo knygą. Nes kūryba – kaip ir žmogaus dvasia – turi būti laisvės sfera.

Be to, su tikinčiais autoriais apie religiją neįmanoma racionaliai ir tolerantiškai kalbėtis: jiems tikėjimas yra jų sielos, jų asmenybės dalis, ir blaivus žvilgsnis ar – tuo labiau – kritiškas klausimas šiuo atveju yra visiškai nepriimtinas. Tokie pokalbiai skausmingi, liguisti, pokalbio objektas niekaip neverifikuojamas, neuniversalizuojamas, nes tikėjimas yra be galo intymus, vidinis reikalas, sakyčiau – tai pati sielos savastis. Juk negalime kritinių svarstymų objektu paversti intymių savasties dalykų. Tarkim, būtų sunku su kuo nors diskutuoti apie jo tėvų, vaikų, žmonos vertę, nes patys giliausi žmonių ryšiai yra iracionalūs, nepaklūstantys elementarių samprotavimų bei sprendimų logikai. Iš esmės ir žmogaus noras gyventi yra visiškai iracionalus. Tai ne žmogaus protingas sumanymas, bet gamtos balsas žmoguje, kurio jis prie savo intelektinio tikslingumo kategorijų pritempti niekaip negali. Tik pamėgink ko nors paklausti: kodėl tu nori gyventi, ar neatrodo, kad tas tavo noras nėra protingas? Susidurtume su tokia pat reakcija, kaip ir aptarinėdami konkretaus asmens tikėjimo reikalus. Tikėjimas, regis, yra tiesiog noras, tokia vidinė išlikimo valia. Ir apie ją jau nieko negalime pasakyti. Ji tiesiog neišvengiamai yra, kaip yra ir gyvybė.

Bet vis dėlto – visi iracionalumai turi kažką bendra, kyla iš tų pačių versmių, iš kurių maitinasi ir kūryba. Ir mes juose kažkaip susitinkame – kaip žmonės su vertybėmis, kaip bendram klausimui ir likimui paklūstančios būtybės.

Vytautas Rubavičius. Norėčiau kiek paabejoti pradinėmis nuostatomis. Nemanau, kad vien netikintys autoriai geba kažkaip ypatingai racionaliai kalbėti apie kūrybą ar tikėjimą. Kur jų pranašumas? Greičiau priešingai – juk netikinčiųjų svarstymai apie tikėjimą bei religiją yra kalbėjimas apie jiems visiškai nežinomus ir nepatirtus dalykus. Tad jei esu tikintis, turėčiau pasijusti jau savaime menkesnis ir svarstymų apie kūrybą atžvilgiu. Prisipažinsiu, nejaučiu jokio savo minčių neracionalumo. Tikėjimas yra esmiškai religinis, jis yra sielos gebėjimas ar galia, tad turėtume vertingesnėmis sielomis laikyti tos galios stokojančias. Nemanau, kad religinis tikėjimas kaip nors išskirtinai riboja žmogų: riboja lygiai taip, kaip visokios ideologijos, beje, šiuo metu labiausiai – laisvosios rinkos ideologija, dogmos, įsitikinimai ir kiti žmogaus būčiai būdingi bruožai. Tikėjimas praturtina ir sužmogina teikdamas neišsakomus asmeninio santykio su Dievu potyrius, taip pat šventumo įžvalgas, tačiau tikėjimo dalykai, juolab instituciniai, gali ir riboti ar pavergti. Tačiau derėtų prisiminti, jog krikščionybėje didžiausia vertybė yra meilė ir visokiems žmonių, taip pat žmogaus ir Dievo santykiams taikomas meilės „matas“, tad visi ribojimai su tuo matu ir sietini. Šiaip jau gyvenime visi kultūros dalykai turtina ir civilizuoja ribodami. Šitai gerai žinojo senieji graikai – svarbiausia jiems buvo šiuo metu gerokai primiršta saiko kategorija. Beje, tikėjimas ypatinga vakarietiškojo racionalumo galia ir primygtinis technologinis žmogaus gyvenimo suracionalinimas yra veiksmingas žmogaus pavergimo įrankis. Tad į kūrybos ir tikėjimo ryšius siūlyčiau žvelgti be išankstinių nuostatų tikinčiųjų bei netikinčiųjų atžvilgiu.

Viktorija Daujotytė. Taip, kiekviena agresija baugina – taip pat ir tikybinė. Rašytojas ir tikėjimas – jungtis, kuri rašančiam žmogui yra neapeinama. Pats rašymas kaip kūrybinis veiksmas susijęs su tikėjimu ir nuo jo neatskiriamu pasitikėjimu. Tikėjimas nėra tas pats, kaip pasaulėžiūra, kuri nors religija. Rašytojas gali nepriskirti savęs kuriai nors religinei konfesijai, nelaikyti savęs krikščioniu ar musulmonu, bet tikėjimo klausimas tokiu savęs išlaisvinimo aktu nesibaigia. Kūryba labiau negu kitas koks veiksmas iškelia sąmonės klausimus, į kuriuos atsakyti yra sunku, o kartais ir neįmanoma, ir žmogus nulenkia galvą ištardamas: nežinau... Nežinomas dievas (ar Dievas) yra didžioji kūrybingo žmogaus mįslė. Galima tikėti ir Nežinomu Dievu. Tokio tikėjimo tradiciją mums perteikia mitiniai pasakojimai: dar antikos laikais kažkuriame Graikijos mieste greta svarbiausių dievų stovėjusi ir Nežinomo Dievo statula, ir jai žmonės aukodavę bijodami užrūstinti tą, kurio vardas ir galia yra nežinomi.

R. T. Yra toks panašios intencijos Rigvedos himnas: „Nežinomam Dievui“. Maironis jį išvertė į lietuvių kalbą.

V. D. Lietuvių poezijoje gana aiškiai įbrėžta Nežinomo Dievo linija – Jurgio Baltrušaičio „Deo ignoto“, Vinco Mykolaičio-Putino „Nežinomam Dievui“. Kad ir kaip aiškintume tuos tekstus, svarbiausia yra ne kuri atskira mintis, o būsena, iš kurios kalbama. Ši būsena neatskiriama nuo tikėjimo arba nuo tikėjimo ieškojimo. Tikėjimas yra tikėjimo tikėjimasis, laukiančios sąmonės būsena.

R. T. Įspūdis toks, kad tikėjimas neįmanomas be išankstinio nežinojimo (jeigu jau žinai savo dievą, tai kam dar tas tikėjimas?), keliančio ir pagarbą, ir – paradoksalu – tikėjimo laisvę. Gal tikėjimas, kaip ir kūryba, taip pat yra žmogaus laisvės išraiška, jo dvasios galia? Kai jau tikėjimas virsta įrodinėjančiu žinojimu, kažkas darosi ne taip. Bent jau susikalbėti su tokiais Dievą žinančiais žmonėmis neįmanoma. Todėl šioje diskusijoje ir nėra tikėjimo autoritetų, suinteresuotų asmenų. Net nekilo mintis pasikviesti kunigą. Būtume visi iš karto suvaržyti.

V. R. Na, aš tikrai nebūčiau pasijutęs suvaržytas – tiesiog būtume kiek kitaip kalbėję ir kitokias pokalbio gijas nuviję. Buvo galima pakviesti kunigą rašytoją.

R. T. Tokių beveik nežinau. Arba tie kunigai apsimetėliai. Kam dar rašyti, kam ieškoti, jeigu jau esi įsitikinęs ir žinai savo kelią. Man tas kunigo kelias aiškus – tai askezės, atsižadėjimo, gyvenimo pakeitimo kelias. Pagal iniciacinę schemą. Ir galas bet kokiam rašymui – tai tiesiog aksioma. Kam kutenti jausmingumą, nebent savo kunigiškai laikysenai dekoruoti? Pokalbis su kunigais apie tikėjimą ir literatūrą būtų be manęs. Ne dėl to, kad būčiau nusiteikęs prieš kunigus. Nedalyvaučiau dėl literatūros suvokimo aiškumo ir savo tikėjimo grynumo...

V. D. Tikėjimas išveda į transcendencijos erdvę. Gal ir atvirkščiai: transcendencija, kuri pasirodo sąmonei kaip patirties atsivėrimas, yra ir tikėjimo atsivėrimas. Tai ne koks loginis išprotavimas ar žinojimas, o tiesiog patirtis. Kartais atrodo, kad transcendencija slypi kalboje, kad kalboje yra jos šaknys, kurios gali atsidengti, kai susiklosto aplinkybės, susidaro atitikmenys. Tokių akimirkų yra Igno Šeiniaus kūryboje – apysakoje „Vasaros vaišės“, romane „Kuprelis“; ištariama: „jutau Dievą kiekvienoje žolelėje...“ Jutimo tvarka – tikėjimas, kad kažkas yra, kad yra kažkas tenai, kur viskas baigias, kaip ištarta Justino Marcinkevičiaus (cituoju iš atminties). Tikėjimas – tai vienas sąmonės kelių į tai, kas nėra tik ji pati, bet tas kelias nuo sąmonės neatskiriamas...

Kūrybos problema – kaip sąmonės suintensyvinimo keliu patekti į kito sąmonę. Be tikėjimo, kad tai įmanoma, to padaryti negalima. Birutės Baltrušaitytės įrašas dienoraštyje: „Man rodosi, kad aš gimiau su tam tikra paskirtimi ir kad mano būdo bruožai, visa sielos sandara, tas nepaprastas jautrumas ir meilė grožiui ir gyvybei lėmė man būti neeiliniu visatos gyventoju.“ Žmogus savo sąmonėje tarsi aptinka savo galimybių galimybes.

R. T. Taigi visiems mums aišku, kad žmogus be tikėjimo – nevisavertis. Bet kai tik pradedame kalbėti apie lyg aiškiausiai tikinčius, atsidavusius, kaip nors apiforminusius savo tikėjimą, mes kažkodėl imame jais nepasitikėti. Juk iš nepasitikėjimo tikėjimais kilo ir minėtas V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Nežinomam Dievui“. Jis tikrai atsirado iš begalinės pagarbos paslapčiai ir būties šventumui. Ir mintis jo tokia: žinantis žmogus su Dievu fatališkai prasilenkia, nes absoliutinių reikšmių sąmonė negali aprėpti, negali žinoti. Su jomis suartėjame, susiliejame jau nustodami būti. Nors gyvendami jas nujaučiame, kaip ir savo mirtį. Ar galima žinoti savo mirtį? Neįmanoma, kaip Dievo. Bet ji yra. Visuomet yra. Iš ten – ir tas tikėjimo, ir kūrybinio klausimo aštrus poreikis. Ir nepasitikėjimas tais, kurie skelbiasi žinantys. Jei žinai begalybę, tai esi kaip ir miręs, tavęs čia nebeturi būti. Beje, pati religija moko kuklumo, tik kad praktikuojantys išvirsta į fariziejus.

Arvydas Šliogeris. Nepainiokim dviejų dalykų – tikėjimo ir tikybos. Tai – visiškai skirtingi dalykai. Kol kas mes kalbame apie tikybą kaip apie religinę praktiką: kiek autorius, rašytojas sieja savo raštus ar orientaciją su krikščionybe, t. y. katalikybe. Apie islamą, manau, čia neverta ir šnekėti. Kaip ir apie kokias jorubių religijas. Kitas dalykas: kiek apskritai kalbos žmogui (nemėgstu to žodžio rašytojas; aš ir pats esu rašytojas), arba poetui, lemtingas dalykas yra tikėjimas? Tas tikėjimas, kuris nieko bendra neturi su tikyba?

R. T. Su konkrečia konfesija?

A. Š. Būtent. Tikėjimas visada ir visur, ir visai nepriklausomai nuo konkrečios tikybos, t. y. konfesijos, yra žmogaus santykis su kalba, atsieta nuo tiesiogiai regimų juslinių daiktų ir įvykių. Norėdami suprasti tikėjimo esmę, privalome jį aiškiai atriboti nuo kalbos turinio, kuris susijęs su tikyba arba – konfesija. Tikybos rėmuose tikėjimas nukreipiamas į tam tikrą kalbos matricą, šiuo atveju – į tikybos simbolį. Taip atsiranda islamas, judaizmas, krikščionybė, jorubių religija, senosios lietuvių religijos, taip pat Šventojo Televizoriaus religija. Kalbėdami apie tas tikybas susipainiosime ir prarasime bet kokią orientaciją. Bet jeigu klausiame apie tikėjimą kaip apie santykį su kalba apskritai, tada taip, man tas klausimas yra prasmingas.

R. T. Pokalbį kaip tik tokį įsivaizdavau – kaip klausimus apie principus, ne kaip ginčą dėl įsitikinimų.

A. Š. Taigi griežtai atriboju du dalykus – tikėjimą ir tikybą. Manęs visiškai nedomina reiškinys, kurį vadiname krikščionybe, arba domina tik tiek, kiek jis veikia šiuolaikinę žmogaus situaciją, nepriklausomai nuo pačios krikščionybės turinio. Manęs nedomina islamas, manęs apskritai nedomina konkrečios religijos. Mane domina viena – religinis sąlytis su pasauliu. Tą sąlytį galima apibūdinti taip, kaip sakiau, – tai žmogaus santykis su pamatine duotimi, lemiančia patį žmogiškumą – individo santykis su anonimine kalba. Kadangi esama tik dviejų pamatinių duočių, lemiančių žmogaus situaciją šioje planetoje, – bekalbių, nežmogiškų daiktų ir kalbos daiktų, žodžių – neišvengiamai esama ir dviejų pamatinių būdų atsiverti šioms duotims – bekalbės juslinės pagavos ir tikėjimo. Juslinė pagava atveria bekalbį daikto nežmogiškumą. O tikėjimas – bedaiktę kalbą.

R. T. Žodis ir daiktas? Žodis ir kūnas?..

A. Š. Visos religijos kontroliuoja ir cenzūruoja žmogaus santykį su kalba, tikėjimą įsprausdamos į tam tikros tikybos, t. y. tam tikros, dogmatiškai įtvirtinamos kalbos matricos rėmus. Nors filosofija, pavyzdžiui, priešingai – spjauna į kalbą ir bando klausti: o koks mano santykis su bekalbiais daiktais? Poezija irgi kristalizuoja tam tikrą individo santykį su grynąja, nuo bekalbių daiktų atsipalaidavusia kalba, tačiau poetinė kalba nepripažįsta jokios cenzūros, ir šiuo požiūriu yra visiška religijos priešybė. Iš principo neįmanoma „konfesinė poezija“ – tokiu atveju poezija virstų paprasčiausia propaganda ar ideologija. Tačiau poetui grynoji kalba yra jei ne vienintelė, tai – akivaizdu – aukščiausia tikrovė, intensyviausių jo pastangų tikslas, todėl poetas pagal apibrėžimą yra tikėjimo (o ne bekalbės juslinės pagavos) žmogus, galima sakyti, Tikėjimo Riteris. Poetas yra kalbos žmogus! Jam žodis medis turi aukštesnę, metafizinę prasmę, negu tas medis, kurį jis mato kieme už savo lango. Nes tikrą medį tu gali matyti, bet prieš jį esi priverstas tylėti. Nieko apie jį negali pasakyti. Todėl manau, kad netikinčio poeto tiesiog negali būti. Jeigu jis tikrai yra poetas, jeigu jis, kaip sakoma, yra poetas iš Dievo malonės. Ir tas posakis, manau, nėra atsitiktinis. Kiekvienas poetas gali pasakyti tą patį, ką sakė evangelistas Jonas: Žodis yra Dievas. Ir be jokių perkeltinių prasmių. Žodis poetui yra aukščiausia ir pavyzdinė tikrovė. Todėl eidamas į kalbą aš realizuoju intensyviausią tikrovės matricą, per kalbą susiliečiu su intensyviausia tikrove. O jau visa kita, kas už kalbos, – antrinė tikrovė. Jos negaliu paneigti: jinai yra, aplink mane yra daiktai, automobiliai, restoranai, karaliai, kopūstai, kalnai, vandenynai, utėlės, globalizacijos, kapitalizmai, klounai, seksai, zvonkės, ekstrasensai, alachai, kanalizacijos vamzdžiai, gęstančios žvaigždės, bet visa tai poetui yra antriniai dalykai. Tačiau man, kaip poetui, aukščiausia tikrovė – į visus bekalbius daiktus spjaunantis Žodis, laisvai sklandanti ir bet kokią daiktų cenzūrą niekinanti kalba. Taigi poetas pagal apibrėžimą yra tikintis žmogus. Tikėjimą taip ir suprantu: tai yra kalbos iškėlimas aukščiau bekalbių daiktų. Ir ypač reikšminga šiuo požiūriu darosi krikščionybė. Tai pirmoji religija, kuri taip aiškiai, kaip imperatyvą formuluoja nuostatą, jog aukščiausia tikrovė yra kalba. Tai pripažino visos religijos, bet daugiau ar mažiau nesąmoningai. O krikščionybė pirmoji tai suformulavo aiškiai. Todėl G. W. F. Hegelis ir sako, kad tai – absoliuti religija. Krikščionybė pareikalauja iš žmogaus pripažinti – tiesiog teroristiškai, kaip gerai žinoma: inkvizicijomis, ekskomunikacijomis, prakeikimais ir t. t., – kad aukščiausia tikrovė yra kalba. Tik nedidelė korekcija: ne visa, o tik tam tikra kalba. Kuria sakoma: vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ortodoksai sako kiek kitaip: vardan Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios, o jei tu jiems dar pridėsi Sūnų, tai tau nuims galvą, kad daugiau taip nesakytum. Tai reiškia, kad tikyba savaip nepakanti tikėjimui, tikyba net sunaikina tikėjimą, todėl bet kokia religija yra didžiausias poezijos priešas.

Bet štai paradoksas: poetas, ypač dabartinis – S. Mallarmé stiliaus – poetas, yra savotiškas „pasaulietinis krikščionis“, nes jis remiasi ta pačia metafizine prielaida, kaip ir evangelistas Jonas – kalba yra aukščiausioji realybė, kalba yra poeto absoliutas. Tačiau kartu poetas yra antikrikščionis, ne jis kategoriškai atmeta bet kokią kalbos cenzūrą, taigi bet kokį tikybinį kalbos dogmatizavimą ir cenzūravimą. Poetas yra visai laisvas mirtingasis, neleidžiantis kalbai uždėti jokio konfesinio ar ideologinio apynasrio.

R. T. Maždaug taip ir norėjau pasakyti, kad tikra literatūra neturi surišti meninio žodžio su religiniu...

A. Š. Todėl geras poetas nebūtinai turi būti katalikas, musulmonas ar jorubių šamanizmo išpažinėjas. Tas poetas, kuris demonstruoja savo katalikybę, krišnaizmą, judaizmą, ištikimybę Budai ar, sakykim, patriotizmą, mano požiūriu yra antrarūšis poetas. Tai jau ideologas pačia prasčiausia prasme. Todėl nemėgstu, pavyzdžiui, Bern. Brazdžionio... Man nemalonus jo kičinis patriotizmas. Užtat žaviuosi Sigitu Geda arba Bronium Radzevičium, kadangi jie yra aukščiausio rango poetai vien dėl to, kad jie dievina pačią kalbą, ne kokią nors jos vienintelę ypatingą matricą. Skaitydamas S. Gedą gali net patikėti, kad kalba yra aukščiausia tikrovė. Arba B. Radzevičius – jo nepavadinsi nei kataliku, nei islamistu, nei dar kokiu, bet jis turi savo Dievą – žodį, tiki kalba kaip magiška realybe. Jis viską aprėpia, viską tvarko, viskam duoda prasmę, teikia intensyvumo. Taigi jie yra tikintys žmonės. Bet ne tikybine, o tikėjimo prasme. O jeigu tikėjimas pradedamas painioti su tikyba, atsiranda kičas, ir nesvarbu, kaip jis bus vadinamas – sovietiniu, katalikišku, islamišku, senųjų lietuvių tikėjimu – visų jų vertė vienoda. Nes tokia literatūra pradeda reikalauti visokių keistų, su literatūra nesusijusių dalykų – dorybės, pamaldumo, tam tikrų ritualų, šventeiviškumo, davatkizmo, moralumo, pilietiškumo, ištikimybės. Reikalauja atsidavimo tik vienos spalvos šventosioms karvėms, pavyzdžiui, tik žalmargėms arba paženklintoms pjautuvo ir kūjo įdagu. Tada viskas pasidaro juokinga. Lieka viena: aukščiausio rango poetas yra pasmerktas pačiam intensyviausiam tikėjimui. Jam kalba – absoliutas, ir ne kitaip. Ir ne kokia nors konkreti, bet apskritai kalba. Jeigu žmogus netiki kalba, niekuomet nebus tikru, autentišku poetu, bet jeigu jis laisvai sklandančią kalbą pradės sprausti į kokį nors konfesinį korsetą, tuomet jo poezija gali tapti kiču, tegul ir aukšto rango. Pavyzdžiui, M. Proustas, W. Faulkneris, S. Mallarmé yra aukščiausio rango poetai, tikri Tikėjimo Riteriai, o štai Dante yra tik antrarūšis poetas, nes jis išduoda tikėjimo grynumą, – jis jau pradeda aiškinti: štai tą aš pasodinsiu į septintą pragaro ratą, nes jis eretikas, štai aną į penktą, nes jis blogas katalikas, štai Sokratą ir Brutą su kompanija į devintą ratą, kadangi jie pagonys, nepažinę „tikrojo Dievo“ ir t. t. Man tokie dalykai labai nepatinka. Man norėtųsi pašlovinti S. Mallarmé, kuris pirmas žmonijos kultūros istorijoje ištaria lemtingus žodžius, įsismelkiančius į pačią poezijos, kartu ir į tikėjimo esmę; jis sako: brangusis, poezija daroma ne iš idėjų, ji daroma iš žodžių. Poezija Vakaruose ir atsiranda tik su S. Malarmé, iki jo poezija buvo šioks toks nesusipratimas. Jei esi poetas, privalai tikėti kalbos galybe, suvokti ją kaip absoliutų orientyrą.

Panašiai, visiškai anarchiškai, kaip naivaus tikėjimo dalykas kalba suvokiama ir dabartiniame moksle, todėl mokslas (ypač grynoji matematika) labai artimas poezijai, tačiau neturi nieko bendra, pavyzdžiui, su filosofija, kuriai rūpi ne kalba, o bekalbiai daiktai. Mokslininkai, kaip ir poetai, kliedi laisvai sklandančios kalbos matricomis, neturinčiomis jokių sąlyčio taškų su bekalbiais nežmogiškais daiktais: gęstančios žvaigždės, raudonieji nykštukai, dinozaurai, juodosios skylės, kvarkai, genai, šviesmečiai, evoliucija, galaktika, Didysis Sprogimas – ar tai ne poezija? Kliedesiai. Visi tie sprogimai egzistuoja tik kalboje. Tačiau jie šventai tiki savo žodžiais, ne mažiau nei poetai. Tai puiku, tikėjimas visada yra gerai. Štai posakis iš mokslo jaunystės: fiat veritas, pereat mundus. Tegyvuoja tiesa, teprasmenga pasaulis. O kur duota tiesa? Kalboje. Reiškia, tegul pražūna bekalbis pasaulis, tegyvuoja kalba. Poetas irgi gali taip pasakyti. Kuo jis skiriasi nuo mokslininko? Tik tuo, kad, nutaisęs geležinę Torkvemados miną, nesako: tai Tiesa, Vienintelė ir Tikroji. O kaip kalbos fetišizmo būdai religija, poezija, mokslas yra visiškai tie patys dalykai. Juos visus sieja besąlygiškas, netgi naivus tikėjimas kalbos galybe ir absoliutumu. Skiriasi raiška, detalės, bet ne esmė. Tačiau poetas yra geresnis už tuos savo dvynius – konfesininką ir mokslininką. Man poeto egzistencinė figūra labiau patinka nei mokslininko arba tikinčiojo (religine prasme), nes poetas iš manęs nieko nereikalauja, nieko man neprimeta. Štai S. Geda parašo kokias eilutes – gudobelėms žydint, aš linus pasėjau, sėmenys kaip auksas molio kalnuose... – jis jas parašo, bet nesako man: tik taip galima pasakyti! Jei bent vieną žodį pakeisi – nuimsiu tau galvą! O štai jūsų kunigėlis, kurį norėjot čia pakviesti, aiškintų: jeigu tu žegnojiesi ir sakai žodžius – Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – tu mano draugas! Jeigu bent vieną žodį iš tos magiškos formulės išmesi – būsi mano priešas! Arba, tarkim, mokslininkas. Jis sako, štai buvo dinozaurai ir jie išnyko, mat nukrito didelis akmuo, meteoritas... Ir tu privalai jam pritarti, negali ginčytis. Bandysi ginčytis – neapsiginsi disertacijos. Taigi poetas – unikali figūra, nes neprimeta savo kalbos matricų kitam žmogui. Deja, visi kiti kalbos žmonės – primeta.

V. D. Bet ar nebūna taip, kad kartais ir poetas atsigręžia su kumščiu prieš kitaip rašantį?

V. R. Ir pavyzdžių nemažai yra.

V. D. Šimtai...

A. Š. Na, būna visaip. Bet tai jau ne poezijos esmė, tai žmogiški dalykai, aš gi kalbu apie principus. Pati poeto kalba yra nesuvaržyta, nesukišta į visiems privalomas matricas. Kalbėdamas, dėl aiškumo, aš imu idealizuotą situaciją. Ir nė vienas tikras poetas – S. Mallarmé, J. Borgesas, W. Faulkneris – nereikalavo, kad kiti rašytų taip, kaip rašo jie.

V. R. Net priešingai – poetas tiesiog neleistų šitaip daryti, nepakęstų panašių į save.

A. Š. Ir teisingai. Yra kontoros, kurios gina poeto kalbos unikalumą, netgi draudžia vadinamuosius plagiatus. Per tuos reikalus gražiai atsiveria poezijos esmė – jos pakantumas visiems įmanomiems kalbos pasauliams. Nes kalba tokia turtinga, kad natūralu būti pakančiam. Kitas kalba kitaip, kuria kitus kalbos pasaulius. Tai labai gražu. O religija? Čia negalima kitaip šnekėti, draudžiama. Dievas sukūrė žemę per šešias dienas, ir viskas! Kliedesiai...

V. R. Gal čia mes painiojame tikinčiųjų nuostatas ir religijos esmės dalykus. Kaip poetai nepakantūs vieni kitų kūrybai, lygiai taip pat gali būti nepakančios viena kitai tikinčiųjų grupės. Bet visa tai niekaip nepaveikia tos esmės, kuri išreikšta žodžiais: mylėk savo artimą kaip pats save. Jos niekaip nepaveikia jokios inkvizicijos, jokie politiniai tikinčiųjų susivienijimai, religinės kovos ir pan. Taip ir poezijos esmės, tikėjimo kalbos galia nepaveikia konkrečių asmenų kumščio argumentai. Vienu atveju mes atskiriame ir išgražiname poezijos esmę, kitu – suplakame religiją su tikinčiųjų veiksmais ir įrodome tarsi kokią religijos beprasmybę ar jos esminį ydingumą.

A. Š. Poetas yra religinga figūra...

V. R. Mano požiūriu, niekas netrukdo ir poetui, ir žmogui įžiūrėti dievišką ar sakralią tikrovę ne vien žodyje, bet ir per žodį visiškai tikrai ir lemtingai išgyventi tos tikrovės apraiškas. Juk galime manyti, kad žodis yra ne savaime sakralus, o kreipiantis į tokią tikrovę ir ją perteikiantis, nuo jos priklausantis.

A. Š. Pasakyk, nuo ko? Čia kažkas ne taip. O man žodis ir nėra sakralus.

V. R. Niekas netrukdo įvairiai suvokti žodžio ir dieviškos ar transcendentinės tikrovės ryšių, žodžio sakralumo ir tą sakralumą pasitelkiančios poezijos galios perteikti kitos tikrovės apraiškas. Niekas negali žmonėms uždrausti ne tik skirti tuos dalykus, bet ir sieti. Ir religiją su religinėmis tiesomis, ir tikėjimą su tikyba. Nes kai tuos dalykus pradedame taip ramiai skaidyti ir rūšiuoti, tai kaip tik ir atsiduodame mokslinio mąstymo magijai, pasiduodame tariamai mokslinės – klasifikuojančios, skaidančios ir rūšiuojančios – kalbos burtams. Mokslinis mąstymas nėra kalbos mąstymas. Mano nuomone, mokslinis mąstymas kaip tik remiasi prielaida, kad jis gali atmesti kalbą, net mokslinę, ir kalbėti grynomis mokslinėmis patikrinamomis tiesomis, „nekalbiniais“ matuokliais – skaičiais, formulėmis, neva jomis viską galima teisingai aprašyti.

A. Š. O skaičiai ir formulės ar nėra kalba?

V. R. Kalbėkim apie nuostatas. Jei skaičiai, tarkim, būtų kalba – nors taip ir yra – tada pati abstrakčiausia, tad ir gryniausia kalba, matematika, būtų arčiausiai poezijos, nes poetiškumas ir glūdi grynoje kalboje. Ji teisingiausiai mums išreikštų nekalbinę tikrovę. Tačiau vargu ar rasime taip manantį mokslininką. Kalbos magija ten, kur viskas žymima iksiukais ir ygrekais. O šiaip mokslo nuostata labai aiški: kad ir koks jis būtų kalbiškas, jis siekia atmesti kalbą ir viską pasverti, apskaičiuoti, įvertinti tiesiogiai. Ir tas įsivyraujantis projektinis rašymas – jis nėra kalbinis mąstymas, nes žmonės nerašo projektų: projektai pritraukia žmones ir per juos pasirašo patys. Žmogus prie projekto nieko nebegali pridėti, prikurti, – jis pats yra projekto dalis. Jį patį projektuoja kalbinė sistema, kuri įsikūnija per mūsų vakarietiškąją skaičiavimo ir rūšiavimo aistrą. Aš taip nesuplakčiau mokslo ir religijos, taip pat atskirčiau ir poeziją. Man atrodo, kad daugelis mūsų baimių – kad ir noras skirti tikybą nuo tikėjimo – kyla iš vakarietiškojo mokslinio nusakralinto pasaulėvaizdžio, kuris įsivyrauja gal nuo XVII a. Pasaulis buvo nušventintas, nudievintas. Ir dar to nepakako, antroji nušventinimo banga – XX a. ateizmo ideologija, kurią mes išgyvenome kaip žmonės, o ne žinome kaip teorinę tiesą. Todėl man neįsivaizduojama, kad šiandien žmonės atvirai galėtų kalbėti apie nuodėmę, apie savo kančias dėl kitiems padarytų skriaudų ir pan. Juk daugelis žmogaus vadinamųjų vidinių išgyvenimų susiję pirmiausia su religiniais dalykais, ir tik tokie jie gali būti. Ir tai yra bendri dalykai. Ar įmanoma, tarkim, mąstyti apie sąžinę be religinio nuodėmės suvokimo? Krikščioniškame pasaulyje – beveik neįmanoma, kad ir kokie ateistai būtume. Daug rašytojų – tikintys religingi žmonės.

A. Š. Visi rašantys – tikintys...

V. R. Kalbu ne apie santykį su žodžiu, bet apie paprastą tikėjimą, tikybą. Daugelis, sakykim, rusų rašytojų yra stačiatikiai, ir jų tikėjimas tvirtas, esmiškas, o ne parodomasis. Kitas dalykas: kaip jų asmeniškas tikėjimas pasireiškia jų kūryboje? Tiesiogiai, atvirai, deklaratyviai ar netiesiogiai? Daugeliu atvejų – netiesiogiai. Geroje literatūroje religiniai autoriaus įsitikinimai reiškiami netiesiogiai per įvairių herojų likimus, santykius, apmąstymus. Tačiau žmogus, kuriam tikėjimo dalykai yra svarbūs, rašo kitaip nei tas, kuris jiems abejingas. Tikintis rašytojas kiek kitaip suvokia ir pasaulį, ir žmogų. Jam nusikaltimas siejasi su nuopuoliu, nuodėme bei atgaila. Kodėl turėtume manyti, kad tokios sąsajos riboja kūrybą ar kaip kitaip jai kenkia? Netikinčio rašytojo kūrinyje bausmė už nusikaltimą bus vykdoma pasaulietiškai – teismu. Išėjau iš kalėjimo, išbuvau bausmę ir viskas – kokios dar iš manęs laukiate atgailos, sąžinės teismo? Reikia pripažinti faktą, kad Lietuvoje daug tikinčių rašytojų, tačiau savo kūryboje tikinčio herojaus tiesiogiai jie nevaizduoja. Talentas – tikėjimą išsakyti per kalbą, per meninių vaizdinių, meninio pasaulėvaizdžio sistemą. Šiuo atžvilgiu išskirtiniai yra V. Jasukaitytės pastarųjų metų romanai, a. a. J. Ivanauskaitės svarstymai apie tikėjimą ir Dievą, paremti asmenine patirtimi, įgyta gyvenant skirtinguose religiniuose pasauliuose. O jau kitas klausimas – kaip kas tai vertina, mato ar nemato. Ką iš tokių lietuvių literatūros tikinčiųjų dar galėtume paminėti?..

R. T. Jonas Biliūnas... Nors ir buvo laikomas laisvamaniu.

V. D. Bet pats apie save: aš ir nesmu bedievis...

V. R. Taip. Bet ar galime ką nors taip lengvai pavadinti laisvamaniu? Nežinome žmogaus širdies kertelių, kuriose gyvena religinis jausmas.

A. Š. Mūsų pokalbis darosi nekonstruktyvus. Jeigu jau pradedame kalbėti tokiomis sąvokomis – laisvamanis, nuodėmė, kaltė, atgaila... Tai jau krikščioniškas žargonas. Jis absoliučiai nieko bendra neturi su poezijos esme. Nesuprantu, kaip iš viso tuos dalykus galima painioti. Poetui nėra nei nuodėmės, nei atgailos... Žinoma, tas temas literatūroje gali rasti, jas skaityti, bet kaip savaimines, atitrauktas nuo religijos. Bet jeigu tu pradėsi jas matyti pagal Biblijos kontekstą, tada viskas, poezija mirė! Jau du tūkstančiai metų mums primestas krikščioniškos kalbos teroras, ir tu dar jam bandai pajungti poeziją! Bet kokia dogma yra teroro instrumentas! Viskas, jokios poezijos tuomet nebelieka, ją keičia kliedesiai. Pavyzdžiui, rodos XIII a. vienas toks pilietis, tiksliau – pusprotis, parašė „Giesmių giesmės“ komentarą (knyga išleista ir lietuvių kalba), kuriame aiškina: kur toje poemoje parašyta „krūtys“, tai suprask kaip Bažnyčios metaforą! Atsiprašau, bet tai jau paistalai, apie kuriuos save gerbiantiems žmonėms neverta net kalbėti. Kokia čia poezija? Dar daug ten visko pripaistyta. Neva poemoje vaizduojama kūniška meilė iš tiesų yra Dievo meilė Bažnyčiai ir t. t. Tai viskas, mirtis poezijai!

V. R. Žinoma, literatūroje daug visokių paistalų bei išmonių – negi mes jų dabar paisysime ir, jais remdamiesi, darysime tokius galutinius nuosprendžius? Paistalu kai kas gali laikyti ir „Don Kichotą“.

A. Š. Ir jeigu tu kūrinį prievarta perkeli į tikybos kontekstą, tai netgi ta poezija, kuri vertinga savaime, kad ir „Giesmių giesmės“, jinai sunaikinama! Ji virsta kažkokiais absurdais.

V. R. Vieniems virsta absurdais, kitiems – gal ir ne... Juk Bažnyčios simbolinis erotiškumas – galingas fantazijos šuolis, kreipiantis į erotinę tikėjimo plotmę, kuri teikia gyvastį poetiniam žodžiui ir kreipia jį „aukštyn“. Vėlgi prisiminkime senuosius graikus: tik Erotas gali pakylėti sielą taip aukštai, kad ji įžvelgtų tikrajame pasaulyje tikruosius mūsų pasaulio reiškinių pradmenis bei pavidalus.

A. Š. Religija yra pikta – nes ji priešina žmones, nes ji prakeikia kitatikius vien todėl, kad jie kitaip kalba. Ir „artimo meilė“ – man tai veidmainiški žodžiai. Nes artimojo meilė tikram katalikui reiškia meilę kitam katalikui, ir tik jam. Tas artimas katalikui negali būti koks musulmonas arba – jokiu būdu – koks prakeiktas pagonis. Juk jei tie šarvuoti banditai, kurie čia Viduramžiais perėjo Lietuvą, būtų iš tiesų mylėję savo artimą, jie nebūtų skerdę ir deginę mūsų žmonių!

V. R. Bet negi tai keičia pačią esmę? Negi tie neteisingi veiksmai griauna patį principą? Suniekina, subanalina, sužmogina, bet nepanaikina. O ir meilės artimui principas juk derinamas su kitu – nebėra nei pagonies, nei...

A. Š. Žinoma, kad griauna. Jei tam tikros kalbos matricos – dogmos – prievarta primetamos tikrovei, jos ima veikti kaip giljotina. Religinė matrica motyvavo tų šarvuočių banditizmą. Negi dabar jūs norite atiduoti religijai dar ir poeziją? Aš jos neatiduosiu – poezija yra laisvos kalbos Feniksas, o ne Didysis Inkvizitorius.

V. R. Visoks mokymas, dėstymas – netgi filosofinis – neišvengiamai yra prievarta, štai ir viskas...

A. Š. Filosofijos dabar nelieskim!

V. R. Bet ir neapsiribokim.

A. Š. Vėl privalau pabrėžti: filosofas yra poeto (tikinčiojo) antipodas. Jam – kaip mokė Herakleitas, Sokratas, Platonas – aukščiausia realybė yra bekalbė!

V. D. Nagi, Arvydai, tu pats sau prieštarauji. Esi filosofas. Ir ar gali pasakyti, kad esi poeto antipodas?

A. Š. Taip, esu antipodas. Nes man kalba nieko nereiškia. Aš ją niekinu. Kalba yra totalinis melas. Pati aukščiausia tikrovė – pavyzdžiui, Grūdos upelis ar mylimos moters veidas – yra bekalbė.

V. R. Tai tipiškas savo religingumą neigiančio pranašo pavyzdys. Tokie buvo ir mums žinomi ideologai.

A. Š. Filosofo nelaimė ta, kad bekalbius, nežmogiškus daiktus jis turi perkelti į kalbą, bet juk tie bekalbiai daiktai visiškai nenori būti ištirpdyti kalbos lavoje. Herakleitas, pats nuostabiausias ir įžvalgiausias visų laikų filosofas, sako: nežmogiškieji daiktai – filosofo absoliutas – ir nenori, ir nori vadintis Dzeuso vardu. Tikrai taip, bekalbė realybė nenori vadintis jokia kalba, ji nori likti tokia, kokia yra anapus kalbos. Ir kartu – nori, kadangi vienaip ar kitaip turi byloti filosofo lūpomis. Taigi kalba yra filosofo nelaimė. Ir poeto palaima. Poetas yra kalbos fetišistas.

V. R. Labai lengva nebūti filosofu...

A. Š. Lengva nebūti ir poetu!

V. R. Bet jeigu filosofas savo aukščiausiu minties skrydžiu suvokia, kad būtis nenori būti įvardijama...

A. Š. Tada jis jau nutyla. Aš tai jau padariau. Pasiėmiau fotoaparatą ir fotografuoju.

V. R. Tada jis neturėtų nieko aiškinti ir studentams. Antraip sąmoningai mulkini studentus – juk jau žinai, kad kalbėjimu nieko pasakyti neįmanoma. Vadinasi, esi paprasčiausias sofistas.

A. Š. Taip, visiškai sutinku, – aš ir esu grynas sofistas. Nes sofistai yra filosofijos išdavikai, jie iš tiesų yra poetai ir, anot Aristotelio, tik imituoja, tik simuliuoja filosofiją. Sofistams kalba taip pat yra aukščiausia realybė.

V. R. Tai tu dabar jau paneigi prieš tai pareikštą atsiskyrimą nuo poetų. Juk esi poetas pačia tikriausia žodžio prasme. Ir dar suvoki savo išdavystės mastą.

A. Š. Per paskaitas – taip. Nieko čia nepadarysi. Tik noriu pasakyti vieną pastabą: nešmeižkim žmonių, kurie to nenusipelnė. Sakei, kad kokie ten švietėjai nusakralizavo gamtą. Bet juk tai daro visos pasaulinės religijos. Visa tiesa duota Biblijoj: bekalbiai daiktai turi būti pakeisti, priderinti prie kalbos, tiksliau – sunaikinti. Viskas. Tai ir yra baisumas – ir krikščionybės, ir jos tiesioginio įpėdinio – mokslo, kuris daro tą patį. Mes priversim daiktus atitikti kalbą, sako mokslininkas. I. Newtonas dabar – įsivaizduojat – viešpatauja visai visatai. Juk visiems gerai žinoma, kad visatą valdo I. Newtono dėsniai!

V. R. Ne dėsniai, o meilė. Dėsniai skiriasi nuo meilės ir daiktų.

V. D. Milžiniškas skirtumas.

A. Š. Bet juk dėsniai duoti tik kalboje, ir niekur kitur.

V. R. Viskas priklauso nuo to, ko sieki. Ar tu garbini dėsnius, ar sieki meilės ir ją teigi.

A. Š. Be abejo, čia jau nieko nesakau. Ar meilė, ar dėsnis – tai didelė alternatyva. Grįžtu prie aptariamos temos: krikščionybė įtvirtina terorą, bet ne meilę. Aš šiame pasaulyje ir mylėti galiu ne bet ką. Mylėk savo artimą, sakoma man, o ne kokį nors kitokį! Kaipgi aš galiu tą artimą mylėti, jeigu jis man, tarkim, negražus! Jeigu dvokia! Nuo tokio artimo aš geriau bėgu. Ne, sako man, vis tiek mylėk, ir dar duoda pavyzdžių apie visokius išsigimėlius. Ten toks ir toks sutinka raupsuotąjį, sugula su juo, apkabina... Tikra beprotystė, o ne meilė! To betrūko, kad gulčiau su kokiu... Poezija ir šiuo požiūriu nuostabi – ji nieko neliepia, nieko tau nenurodinėja. Jokių imperatyvų poezijoje nėra.

R. T. Norėčiau, kad iš naujo pradėtume mūsų pokalbį, galbūt jūs, profesore, pasakytumėte tas mintis, su kuriomis čia atėjote.

V. D. Na, iš naujo gal nepradėsime, palikime tuos jau užkabintus dalykus. Gal pažiūrėkim, kaip atrodo lietuvių literatūra. Esminė mintis jau pasakyta: tikėjimo problema yra sąmonės problema. Žinoma, sutinku, kad tikėjimas ir tikyba – skirtingi dalykai. Nors perėjimai tarp abiejų polių yra galimi. Rašytojas – arba kalbos žmogus – yra labai intensyvios sąmonės žmogus. Kitaip jo negalima net įsivaizduoti, nes kūrybingumas kaip tik kyla iš sąmonės intensyvumo: iš labai stipraus reagavimo į daiktus, į reiškinius, žmones, žodžius – į viską. Ir šitame kelyje sąmonė susitinka su dviem pamatiniais dalykais, kurie čia irgi buvo pasakyti, – su paslaptimi, kurios žmogus negali suvokti nei protu, nei kalba. Ir šios paslapties akivaizdoje sąmonė turi vienaip ar kitaip apsispręsti. Arba ji pasiryžta išlikti nežinojimo, abejojimo rate, arba ji ištaria vienokį ar kitokį tikėjimą. Ištaria tikėjimą, kuris jau gali būti susietas ir su konkrečia tikybos sistema. Tai neišvengiama. Jei grįžtume prie lietuvių literatūros, prie raštijos pradžios... Lemtinga, kad mūsų raštijos pradžia, pirmieji lietuviški raštai yra krikščioniškų tekstų vertimai. Ir „Giesmių giesmės“ vertimai taip pat. Jie dėjo pamatus mūsų literatūrinei kalbai. Tos lietuvių rašto kilmės tiesos labai paprastos, bet negalime jų neregėti. Lietuvių kalba yra perėmusi – gana anksti, prieš kelis šimtus metų – perkėlusi į lietuvių kalbos sistemą krikščioniškojo pasaulio sampratos elementus, taip pat „Giesmių giesmės“ poetines ištartis. Šią poemą vertė visi senieji vertėjai. Atrodo, kad „Giesmių giesmės“ vertimais buvo bandoma sąmoningai ar nesąmoningai užpildyti tą poetinės kalbos, arba poezijos, trūkumą, kuris ilgai buvo jaučiamas ir mūsų kultūroje, ir kalboje. Ir vėl, nėra atsitiktinis dalykas, Arvydai, kad ne kas kitas, o S. Geda buvo vienas iš tų, kurie iš naujo grįžo prie „Giesmių giesmės“. Tai viena mūsų literatūros linija. Yra ir kalbos, ir tikėjimo kalba linija. Taip, tikėjimas ir kyla iš kalbos, jis yra nepaprastai intensyvus ir poetiškas. Ir jis pirmiausia įsikūnija tautosakoje. Iš tautosakos eina tas pasaulio švytėjimas, jo šventumo jausmas. Šioje kalboje atsiveria ne vien tas pasaulis, kuris yra suvalgomas, suvartojamas. Kalboje jis švyti savo paslaptimi ir šventumu. Taip žodis pats atsiremia į savo skliautą. Ir sunku pasakyti, ar jis atsiremia į sąmonės skliautą, į aukštas patirtis, ar pats į save. Tos senos tautos dainos, kurios tikriausiai atlikdavo sakralinę, apeiginę funkciją, jos visą laiką rodo ir tikėjimą. Ir įdomu – tai jau būtų Regimanto mintis – kaip mes prieiname prie taško, kai sąmonėje tos patirtys ima kirstis: tikėjimo, kurį duoda krikščionybė, ir tikėjimo, ateinančio iš tautos kalbos. Krikščionybė teikia tikėjimą kaip tam tikrą programą, kaip pasaulio matymą, bet jis nebūtinai yra suvaržytas, uždaras, negyvas. Ir kitos patirtys ateina per liaudies dainas, per tautosakinį žodį, per pasakas. Šios dvi sąmoningumo linijos ima kirstis, kaip man atrodo, tik XX a. pradžioje. Nors jau gal ir Maironio kūryboje matome jų sąveikų. Ką tai reiškia? Gal čia galėtų Regimantas pratęsti? Ne kartą yra kalbėjęs apie šiam pokalbiui reikšmingus vardus. Krėvė, Vydūnas...

 

Skaityti toliau

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2007 m. Nr. 12 (gruodis)