Viktorija Daujotytė. APGLĖBIANTIS MĄSTYMAS. Literatūros teorijos mokomoji knyga. – Kaunas: Šviesa, 2007. – 209 p.
Imame į rankas naują teorinę Viktorijos Daujotytės studiją „Apglėbiantis mąstymas“, viršelyje perskaitome paantraštę „Literatūros teorijos mokomoji knyga“, pirmame pratarmės puslapyje matome prisistatymą: tai humanistiniai tyrimai, kurių mąstymui kryptį teikia fenomenologija. Pavartę žvilgtelime į turinį ir anotaciją: turinyje apstu fenomenologinių sąvokų, anotacijoje knyga apibūdinama kaip tęsianti „fenomenologinės tradicijos aiškinimą ir aiškinimąsi“ (žr. ankstesnes tos pačios autorės studijas, pirmiausia „Literatūros fenomenologiją“, 2003). Na ir nuosekliai pradedame skaityti „Apglėbiantį mąstymą“ kaip vienos iš šiuolaikinių literatūros teorijų – fenomenologijos vadovą. Skaitydami gretiname įvairias „fenomenologijas“, su kuriomis knygos autorė kuria dialogą: nuo Edmundo Husserlio iki Algio Mickūno. Giliau suvokiame ne vieną žinomų veikalų minties atspalvį: kaip tik taip elgtis su citatomis kviečia knygos autorė, kuri svetimą, bachtiniškai tariant, žodį ne tik interpretuoja, kalbina, bet ir girdi (tai reta besikalbančiojo savybė; galime ją apibūdinti ir kaip labai fenomenologišką). Įsimąstome į fenomenologijos sąvokas, terminus. Pagrindiniai kiekvienos teorijos terminai yra tos teorijos „vizitinė kortelė“, santrauka, kvintesencija. „Apglėbiantis mąstymas“ praskleidžia sąvokoje, termine glūdinčią filosofiją: skaitome ne filosofijos ar literatūros terminų žinynuose pateikiamus fenomenologijos sąvokų (tokių kaip sąmonė, patirtis, fenomenas, intencionalumas, epoche ir kt.) apibrėžimus, o žinyninius apibūdinimus komplikuojančią jų refleksiją. Jei taip skaitome šią knygą, – atsiliepdami į autorės kvietimą atidžiau ir giliau pažvelgti į fenomenologinę literatūros traktuotę, – ar skaitome adekvačiai? Be abejo. Tačiau toks skaitymas yra nepilnas, nesiekiantis esminės knygos intencijos.
Ką reiškia teoriškai mąstyti? Tai ne tik (ir ne tiek) būti perpratusiam vieną ar daugiau teorinio mąstymo sistemų. Beje, apie tokias sistemas, įskaitant ir fenomenologiją, „Apglėbiančio mąstymo“ autorė kalba ganėtinai skeptiškai – kaip apie jau praėjusio amžiaus teorijas. Graikiška teorijos sąvokos etimologija – žiūrėjimas. Norint žiūrėti, svarbu turėti atramos tašką, poziciją, forpostą. Literatūros tyrinėjimo kontekste forpostą sietume su literatūrologinio mąstymo pamatų kilnojimu: kas yra literatūra? kokia jos egzistavimo prasmė? kas vyksta rašymo ir skaitymo akto metu? ką, kaip galiu suvokti rašydamas, skaitydamas? kas esu aš, suvokiantysis? kokia mano, mūsų prasmė? – ir pan. Kaip tik toks mąstymo apie literatūrą modelis ir eksplikuojamas studijoje „Apglėbiantis mąstymas“. Studijos autorė siekia ne kurią konkrečią teoriją tyrinėti, juolab ne ją adaptuoti, – ji mąsto apie literatūrą iš intensyviai reflektuojamos asmeniškos ir asmenybinės pozicijos.
Studijos struktūra rodo, kad autorei svarbu ne siaurai pristatyti ir plėtoti vieną literatūros teoriją, bet pateikti kuo platesnį literatūrologinio mąstymo horizontą: literatūros fenomenologijos link artėjama nuo bendrųjų dabartinių humanistikos problemų svarstymo. Metaforiškai sakytume, jog pristatant teoriją vadovaujamasi ne obelisko, tačiau piramidės principu, siekiant ne siauro vienos srities išmanymo, o tvirtų ir plačių kultūrinių ir filosofinių mąstymo apie literatūrą pamatų.
Literatūrą mokslininkė suvokia pirmiausia kaip žmogiškosios savivokos formą: literatūra yra „gyvenimo reiškėja, jo prasmių telkėja ir skleidėja“ (p. 4), „gyvasis mąstymo šaltinis“ (p. 6); literatūra skatina egzistenciškai klausti: „kaip esame, kai skaitome“ (p. 6). Šiame kontekste gilinama literatūros teorijos validumo problema: teorija yra, autorei lietuvinant terminą, veiksni tiek, kiek ji „gali padėti norinčiam įeiti į literatūros pasaulį, įgyti kompetencijų jame veikti, patiriant, vertinant, kartu giliau suvokiant save, savo ir kitų gyvenimus“ (p. 25). Studija „Apglėbiantis mąstymas“ įtraukia į V. Daujotytės teorinius raštus literatūros antropologijos sąvoką, kuri konkretina literatūros filosofijos perspektyvą: „Literatūra gali būti suprasta kaip giluminė antropologija“ (p. 5). Reikšminga, kad akcentuojama literatūros antropologijos specifika, užkertant kelią literatūros redukavimui iki, pavyzdžiui, metaforomis dekoruotos filosofijos: „tik iš skaitymo patiriame tai, ko iš tiesų negalime nė vienu būdu gauti, kaip perspėta Martyno Mažvydo“ (p. 8). M. Mažvydo prakalbos frazė netikėtai ir taikliai interpretuojama literatūros teorijos kontekste: literatūra – specifinė, neatstojama savivokos forma.
„Apglėbiančio mąstymo“ leitmotyvas yra kvietimas mąstyti apie literatūrą iš literatūros, iš pat pradžių. Toks santykis su tyrinėjamais tekstais apskritai būdingas V. Daujotytės literatūrologinei rašysenai. Siekiama kuo adekvačiau išgirsti, ką „žino“ literatūra apie save pačią (kiek įmanu redukavus visas recepcijos prielaidas, bene pirmiausia – išankstinius teksto sampratos, analizės, interpretacijos modelius kaip prokrustiškumo pavojų), ir kuo autentiškiau reaguoti pasitelkiant asmenišką patirtį, – kai literatūrologinio žargono triukšme akivaizdžiai „daugėja tekstų, kurie su autentišku mąstymu neturi nieko bendro“ (p. 25). Tai pirmasis tyrinėtojos santykio su tekstu etapas (ne tiek chronologiniu, kiek svarbumo atžvilgiu); tolesniame etape redukcija panaikinama, „atskliaudžiant“ visą turimą literatūrologinę erudiciją.
Indukcinio mąstymo apie literatūrą akcentas vyrauja nuo Aristotelio besidriekiančioje klasikinėje literatūros tyrinėjimo tradicijoje, kurią XX a. varijuoja formalizmas, Naujoji kritika, struktūralizmas, fenomenologija, psichoanalitinė kritika ir pan. Klasikinės literatūrologijos dominantė – dėmesingumas literatūros kūriniuose matomoms giluminėms tvarkos struktūroms, – tam, kas yra. Fenomenologijos vykdoma modifikacija – dėmesingumas tam, kas reiškiasi, redukuojant klausimą, ar tai, kas reiškiasi, yra. Literatūros fenomenologija akcentuoja maksimalų susitelkimą ties autoriaus žodžiais išreikšta sąmone: įsiklausyti, įsižiūrėti į tekste matomą sąmonę, į tekste matomą suvokimą, savivoką. Sureikšminamas ir asmeniškas kritiko atoliepis, dviejų sąmonių (interpretuojamos ir interpretuojančios), dviejų patirčių susitikimas (taip atsiribojama nuo pozityvistinio „objektyvumo“), artėjama prie skaitytojo reakcijos kritikos arba recepcijos teorijos. Tačiau su pastarąja nesutampama: aristoteliškai akcentuojant literatūros kūrinio duoties primatą, atsiribojama nuo atsidavimo nevaržomam asmeniniam „skoniui“.
Tad „Apglėbiančio mąstymo“ autorės literatūrologinė pozicija yra ir originali, ir turinti atitikmenų visoje klasikinėje literatūrologijos tradicijoje, o kalbant apie klasikinės literatūrologijos modernizaciją – pirmiausia fenomenologijoje. Tikriausiai todėl aptariamoje studijoje ir sakoma: „Pasakyti, kad fenomenologija, kaip ir apskritai Vakarų filosofinio mąstymo tradicija, prasidėjo antikoje, nėra klaidinga“ (p. 70).
Galėtume klausti: ar Viktorijos Daujotytės tyrinėjimuose matoma mąstysena yra iš esmės fenomenologinė, ar su fenomenologija mokslininkė kuria dialogą ieškodama literatūros teorijos pasaulyje atitikmenų, fenomenologines sąvokas pasitelkdama kaip adekvačią asmeniškos teorinės pozicijos artikuliaciją? Vienaip ar kitaip žvelgiant, „Apglėbiantis mąstymas“ yra knyga, parašyta kviečiant skaitytoją kartu vaikščioti autorės literatūrologinės minties keliais ir mokanti ne tik literatūros fenomenologijos, bet, svarbiausia, teorinio mąstymo apie literatūrą autentikos. Rezultatas priklausys ne tik nuo autorės.