Kai vėl pašokau – nuo kažkokio negirdimo signalo – buvo šviesu. Pašokau nuo aiškaus signalo, jį man kažkas pasiuntė... Ilgokai sėdėjau ir žiūrėjau pro langą, pumpurai buvo dar didesni. Pajutau, kad turiu kūną, kuriam reikia skirti šiek tiek dėmesio. Nusiprausiau kriauklėje ir susišukavau plaukus. Ėmiau apžiūrinėti daiktus, kuriuos – vakar? – sanitarė atnešė. Jie čia atrodė nebūtini, beveik nereikalingi. Bet palata atrodė kitaip, tai mane trikdė. Atsisėdau ant fotelio, nuspyriau ligoninės šlepetes ir basas kojas padėjau ant kilimėlio. Švelnumo pojūtis mane beveik pravirkdė…

       Mintys nebuvo ramios... Jutau, vienintelė vieta, kur turiu jėgų gyventi, – būti su ja... Ten, kur nieko nėra.

       Nebūtina...

       Kas?

       Nebūtina...

       Kas nebūtina? Kas nebūtina?! Ar čia tu? Mažute?.. Čia tu?

       Blaškiausi ten, kur nieko nėra. Čia ji? Iš kur atsklido tas nebūtina?..

       Nebūtina...

       Gerai... Susikaupiu. Apie ką galvojau? Pradedu nuo pradžių: mane nori atimti iš jos... pojūčiai... nepasiduosiu... niekas manęs nuo jos nebeatplėš...

       Nebūtina...

       Nebūtina? Niša? Nebūtina niša?

       Nebūtinai TA niša...

       Nebūtinai ta? Nebūtinai? O kur kitur aš galiu su tavim būti?

       Nebūtinai čia...

       Nebūtinai čia? Kur, kur dar?.. Kur išgirsiu tave?

       Visur... Visada... Bet kada...

       Išgėriau vaistus, atneštus prieš pietus. Bet pietūs jau artėjo, tie vaistai nepadės užmigti. „Visur... Bet kada...“ Ji mane ramina. Ji nenori, kad aš taip plūduriuočiau ten, kur nėra nei garso, nei šviesos, tik jos balsas, atsklindantis kaip virpesys, kaip mintis, – persmelkiantis kiaurai... Mažute, bet man taip gerai... Aš taip noriu...

       Negerai...

       Negerai? Tu neleidi man būti čia? Neleidi būti su tavimi? Tu man draudi? Nesutinku! Ne ne ne! Niekur iš čia neisiu ir nereikia man jokių kilimų, jokių fotelių... Jokių paveikslų!

       Jokių paveikslų man nereikia! Daugiau niekada neisiu į skalbyklos priestatą... Nereikia jokių paveikslų. Nereikia!

       Ir aš turiu savo nuomonę. Ir aš žinau, ko man nereikia.

       Reikia...

       Reikia? Ką tu sakai? Mažute, klausau tavęs...

       Reikia...

       Žodis reikia skambėjo švelniai ir tyliai. Taip tyliai ir paprastai vaikai ramina suaugusiuosius, kai juos užklumpa neviltis, nelaimė, skausmas…

       Reikia...

       Reikia paveikslų? Klausau tavęs... Klausau... Klausau tavęs, per amžius klausysiu... Būsiu su tavimi ir klausysiu tavęs...

       Iš akių pasruvo ašaros, bet jos veržėsi per gerklę, tiesiai iš gerklės – į akis. Jos veržėsi srautu... Srautais... Virpėjo pečiai, fotelis...

       Klausyk...

       Klausysiu tavęs... Klausyyysiuuu...

       Viduje kažkas cypė ir inkštė – supratau, tai darau aš, bet jau ir ne aš. Cypė ir inkštė… sukramtytos kraplako dantimis, sumaigytos kaput morton spalvos lūpomis... mano liekanos... Mano kūno? Mano buvusio kūno. Buvau pasikeitusi, net kūno ląstelės jau buvo visai pasikeitusios per tuos dvidešimt penkerius metus, nebebuvo nė vienos ląstelės, kurios anąsyk žaliai nudažė mano odą... Bet kažkas liko – sukramtytas ir kraujuojantis... Įsikibau dantimis į chalato rankovę ir garsiai šniokšdama kvėpavau... Kad necyptų... Įsikandau dantimis chalato diržą, surištą jo mazgą... Ji neturi to matyti. Mes turime bendrauti kitaip. Švelniai ir ramiai, susitaikiusios su tuo, kas yra iš tiesų. Mes abi priimame tą realybę, tą – kitą, nematomą... Mūsų realybę.

       Pavyko nutilti.

       Išslinkau iš palatos ir apsidairiau. Koridorius buvo tuščias. Greitai pasieniu nubėgau į procedūrinį. Mane traukė ten... Man ten reikėjo. Bėgdama pastebėjau, kad visi daiktai koridoriuje sumažėję – likę man iki kelių. Net moterys, kurios po palme susėdusios už staliuko žaidė kortomis, buvo mažos. Neturėjau kada apie tai galvoti. Supratau, jog pažeidžiau kažkokį jausminį balansą ar pusiausvyrą. Tokia negalėsiu jos girdėti.

       Viešpatie! – procedūrinio durys buvo neužrakintos, jas stumtelėjau ir įsmukau vidun. Kušetė buvo mažytė, tarsi žaislas. Ir stiklinė spinta, ir kėdė, ir svarstyklės – mažos... O aš – didelė, iki lubų. Žinojau, kad taip gali atrodyti. Realybė kartais gali gąsdinti. Nebijau. Nieko... Turiu užmigti, kad neišeičiau iš realybės, kurioje yra ji. Vakare vėl viskas atrodys normaliai.

       Didelis buvo vienintelis vaistų butelis. Įtariau, kad jis galėjo būti kokių trijų litrų, bet atrodė – kaip trijų kibirų. Nieko... Susitvarkysim.

       Pačiupau menzūrą ir prisipyliau į ją vaistų iš butelio. Šis buvo lengvas – tik atrodė didelis.

       Užsiverčiau menzūrą ir gurkštelėjau vaistų.

       Palengvėjo nuo jų kvapo. Jis buvo gaivus, kvepėjo šaknimis... Supratau, kad to juodo skysčio pastaruoju metu man atnešdavo į palatą.

       Užsiverčiau dar kartą ir išgėriau...

       Dar išgėriau... Ir dar...

       Butelis ėmė mažėti. Gerai.

       Užsiverčiau dar ir _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ __ _ _ _ _ _ _ išgėriau _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Kai atsimerkiau, pirmiausia pamačiau vyro veidą – kažkur jį buvau mačiusi. Vyriškis žiūrėjo į mane, aš – į jį. Pabandžiau liežuviu suvilgyti išdžiūvusias lūpas. Vyriškis kažką pasakė ir klausiamai į mane pasižiūrėjo. Žodžių neišgirdau. Negirdžiu? Nebegirdėsiu garsų – labai gerai...

       Veidas ėmė kažką aiškinti, šypsotis... Nesupratau, kur galėjau jį matyti...

       – Ar tu girdi mane? Laba diena, sakau! Tyli? Tu – ką? Neprisimeni manęs? – staiga nugriaudėjo Zigmo balsas. – Po galais! Na ir duodi! Dvi valandas stoviu čia ir burtininkauju, kad pabustum...

       Prisiminiau. Tai buvo jis, studijų bičiulis, tapybos katedros vedėjas. Vėl jis...

       – Nešauk, – pasakiau.

       – Ką tu padarei? Kodėl taip padarei? – jis prisistūmė fotelį prie mano lovos. – Man viską papasakojo...

       Aš tylėjau. Nesupratau, ką padariau ir ką jam kas papasakojo.

       – Palauk, gal tu neatsimeni? Gal tu tikrai neatsimeni? Na ir duodi... Keturias dienas išgulėjai be sąmonės...

       Keturias dienas? Aš – keturias dienas... Keturias dienas nekalbėjau su ja ir jos negirdėjau... Mane apėmė siaubas.

       – Kiek? – perklausiau bičiulį.

       – Keturias dienas... Kodėl taip padarei? Dabar!.. Kai pradėjai tapyti! Tokius paveikslus! Kodėl tu norėjai mus palikti? O aš jau užsakiau salę parodų rūmuose... Turi tris mėnesius laiko... Mes vakar pasirašėm sutartį su tuo durdomu, meno terapija dabar vadinsis jūsų darbai, tu čia turėsi atskirą studiją – ji bus skirta dailininkams, kurie čia patenka. Nuolatos kas nors čia užsidaro – vienam nuo gėrimo baltos pelės ima rodytis, kitas bekaldamas akmenį su skulptūrom pradeda šnekėtis... Dabar tu viena, taigi dabar studija – tavo... Ligoninė patenkinta, jau laikraštyje apie juos parašė... Bet pasakyk, kodėl tu...

       – Aš nenorėjau, – atsakiau jam. – Ir nešauk taip. Garsas mane gąsdina... Įvyko klaida. Nenorėjau nusižudyti...

       Užsidėjau ant galvos pagalvę ir nusisukau. Nebegalėjau girdėti tokio garsaus balso. Iš žingsnių supratau, kad jis išeina.

       Aš vėl pabandžiau pasinerti ten, kur yra ji... Gal ji mane paliko... Gal nesuprato, kas man... Nuo tos minties akimirksniu ėmė šalti galūnės.

       Atsidarė durys ir įėjo seselė.

       Ji leido man vaistus, bet akimis tyrinėjo mano veidą.

       – Nedaryk daugiau taip... Išgąsdinai mus. Kodėl taip padarei? – paklausė ji paprastai, moteriškai. – Kodėl norėjai mus palikti?

       – Aš nenorėjau, – atsakiau. – Norėjau užmigti. Įvyko klaida, mirti nenorėjau. Kur yra ta studija? Norėčiau ten nueiti...

       Man palengvėjo...

       Pajutau, kad tai ji ištarė mano lūpomis savo norą.

       Eik ten... Eik... Dabar eik...

       Ji buvo tvirtesnė, negu esu aš...

       Einu, mažute... Einu... Klausysiu tavęs... Tik leisk man būti su tavimi...

       Esi... Būsi... Tik eik dabar... Klausyk...

       Ar man padėsi, mažute? Ar aš surengsiu tą parodą? Klausau tavęs... Klausau... Ar padėsi man? – mano širdis šnekėjosi su ja. Aš viena negalėjau nieko. Man vienai nieko nereikėjo. Tik jos.

       Tapyk... – atplaukė švelnus, bet stiprus ir beveik įsakmus impulsas. Tapyk... Mes abi...

       Norėčiau ten nueiti. Sakė, teturiu tik tris mėnesius laiko.

       Seselė ištraukė iš kišenės ir padėjo ant spintelės raktą _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

       Kiekvieną rytą ji mane pažadindavo...

       Pašokdavau suvokusi, kad kažką sužinojau. Sąmonė niekada nepajėgdavo išsiaiškinti, ką sužinojau, – mintys likdavo tarsi už draperijos. Tačiau kažkoks naujas impulsas jau skatindavo mane veikti. Pašokdavau iš lovos ir tuojau atsidurdavau prie lango, už kurio jau kalėsi žolė, žiūrėdavau į akmenimis grįstus takelius, žvilgsnis skverbdavosi pro šakas į jauną lapiją, tarsi iš jų turėtų kas išnirti. Kažkas... Tarsi man kažkas būtų svarbu. Aš buvau su ja, niekas nebegalėjo mums sutrukdyti. Gyvenau, norėjau gyventi taip, kaip norėjo ji. Ji vadovavo mano gyvenimui. Ir kol aš gyvensiu, kaip liepia ji, – vadinasi, ir ji gyvens. Būsiu jos gyvenimo priemonė, būdas. Ir tam, kad ji gyventų, man tiko bet kokios sąlygos, beprotnamio – labiausiai. Ypač dabar, kai mums niekas nebetrukdė.

       Pavalgydavau, išgerdavau kasrytinę vaistų dozę ir išeidavau į studiją. Studija dabar buvo vadinama patalpėlė pirmame aukšte, kur iki šiol būdavo laikomas inventorius aplinkai žiemą, vasarą valyti. Kelios suremontuotos šiukšlių dėžės buvo išneštos į parką prie suolelių, plačios geležinės sniego gramdyklės, laužtuvai, laistytuvai – į priestatą prie skalbyklos. Senoj aukštoj iki lubų spintoj atradau drobės ritinių, – mažesnių, didesnių, atraižų, porėmių – senų, aptaškytų dažais ir dar visai naujų. Buvo ir senų nevykusių tapybos darbų, kuriuos gal prieš dvidešimt metų nutapė negabūs studentai ir mėtėsi kur nors akademijos palėpėse, dabar mano bičiulis suvilko juos čia. Jam visada būdavo svarbu ką nors išgelbėti. Dabar jis gelbėjo mane. Jo nuomone, mano gyvenimas buvo didelė tragedija, bet dar pataisoma. Jis norėjo keisti mano gyvenimą, ir šis iš tiesų keitėsi – aš tapiau.

       Ji mane kasdien atvesdavo į tą studiją ir pasitraukdavo. Ne, ji niekur nedingdavo, būdavo su manim, kartkartėm net kažką man savaip pasakydavo... Man užtekdavo tik žinoti, kad ji yra čia pat, ir aš galėdavau tapyti visą laiką. Atrodė, galėčiau tapyti tol, kol ištirpčiau erdvėje ir niekas, atėjęs į tą kambarėlį, pavadintą studija, manęs neberastų. Galėtų įvykti visiška anihiliacija, keista, kad ji to nenori.

 

       Aš beveik nenorėjau valgyti, tačiau ji įsakmiai paliepdavo: o dabar – valgyti. Ir aš paklusdavau. Eidavau į procedūrinį išgerti vaistų ir pavalgyti, – po to, kai man leido vaikščioti į studiją, nei vaistų, nei maisto į palatą nebenešdavo, tad, užuot kritusi pietų miego, vėl grįždavau tapyti.

       Praeitis manęs nebedomino. Tik ji vienintelė buvo mano praeitis, dabartis ir ateitis. Kaltės jausmas buvo toks didelis, kad tik ji vienintelė, įrodžiusi savo buvimą, mane gelbėjo. Neabejojau, kad nusižudžiusi atsidurčiau ten, kur jaučiau esant ją, bet aš be galo troškau sugrąžinti egzistenciją į pirmapradę padėtį ir pagimdyti ją, deja, nebeįmanomybė tai padaryti trupino realybę, draskė bet kokius santykius, bet kokį bandymą gyventi, tik negalėjau suprasti, kodėl neteko sutikti nė vienos taip kaip aš kenčiančios moters. Nujaučiau, kad jų yra labai daug, bet jos gyvena savo tylos kalėjimuose kartu su nepagimdytais vaikais. Pragaro statinės... Gyvos verdančios pragaro statinės... Jos vaikšto ir verda jose, jų balsas išvirtas, jis atsilupa nuo žodžių, kuriais jos kasdien kalba, prasmės... Jų išvirtos mintys nebeįkrenta į niekieno sąmonę, jų niekas neįsimena, jos nepasėja nieko gyvo ir naujo. Tos moterys gyvena, augina kitus vaikus, bet jų meilė – išvirusi, nebeturi gyvos galios, ji pamažu virsta drebučiais, klijais, šiaip taip suklijuojančiais kankinantį gyvenimą.

 

       Ir aš tapiau.

       Tapiau savo minčių nuotrupas, realybės nuolaužas, nuojautas tobulo gyvenimo, kuris dar galėtų tik prasidėti. Aš buvau abejinga žmonėms, jie manęs nebejaudino, – jaudino tik ji, vienintelė, tačiau pastebėjau, kad nemėgstu kraplako ir kaput mortono. Šios spalvos mane erzino, aš joms tarsi keršijau. Čia jau galėjau parodyti savo galią – su tomis spalvomis galėjau daryti ką noriu. Aš jų nenaudojau niekam gražiam nupiešti. Aš jas priklijavau, privirinau prie stambios, didelės moters krūtinės, prie mėsingų pečių... O stambūs dantys ir pavytusios lūpos tyčiojosi iš jų... Iš kaput morton ir kraplako. Štai jums jūsų grožis, šekit...

       Minioje tarp žmonių ant plonų paliegusių kojų vaikščiojo sžonnaja slonovaja kost’ spalvos statinės, rūkstančios, pilnos dervos, jų juoduose ežerėliuose skendo, murkdėsi kažkokie balti gyvūnėliai, iš ištiestų rankyčių buvo galima suprasti, kad tai – kūdikiai.

       Manęs nejaudino žmonės. Viena statinė atitrūko nuo kojų ir ritosi žemyn gatve per išsigandusią minią, derva iš statinės išsiliejo ant grindinio ir žmonių kojų – tik balti kūneliai kaip angelai ar drugių lėliukės nuskriejo tolyn...

       Žinojau, kad už šio kambarėlio sienos, už akmenimis grįsto kiemo, už parko, kur augo seni liūdni medžiai, už kalniuko, aptverto vielos tvora, už gatvės, kuria nesustodamas švilpia įvairiausių mašinų srautas, už... už... už didelio kabineto užtamsintų langų stiklų, kurie nepraleidžia ultravioletinių saulės spindulių, gyvena žmogus, kuris neilgai (palyginus su amžinybe) buvo mano vyras ir lietė mano kūną, prasiskverbė į mano įsčias... Ten gyvena ir mano pagimdyta duktė, antra duktė, kuriai aš nereikalinga, nes ją taip pat atėmė... Na aš pati, to nenorėdama, ją iš savęs atėmiau... Tačiau tiek to. Antroji duktė turi šį pasaulį ir gali jame daryti ką nori: gali kalbėti ir valgyti, gerti vyną, nešioti žiedą ant piršto, eiti su jaunu žmogumi susikibusi už rankų, skaityti knygas, sveikintis su tais, kuriuos pažįsta... Ji turi savo veidą, charakterį, įpročius... Ji turi norus ir nenorus ir gali juos apginti. O šioji, kuri yra tik su manim, teturi tik mane... Aš esu jos veidas ir balsas, norai ir valia... Aš esu jos augimas ir tobulėjimas, jos prasmė, jos savirealizacija ir turiu viską padaryti, kad… ji atliktų paskirtį...

       Ji prikėlė mane... Ji pašaukė mane iš ten, kas man asocijavosi su šalto drumzlino vandens pilna vonia, kurioje guli ji... mano kūdikis...

       Tapiau savo kojas... Tapiau savo kojas, padėtas ant murzinos vonios krašto, ir... debesį, iš kurio… žvelgė dar niekas, dar neatpažįstamas.

       Tapiau savo namų langą iš lauko pusės, rudenį, šlapią asfaltą, žibintų atšvaitus ir prie degančio lango prilipusį spiečių... ko? Nežinau ko.

       Jėgų turėjau. Jėgų atsirado. Paveikslai uždengė visas sienas. Tapydavau, kol išgirsdavau:

       Gana, eik... gana... Šiandien gana...

       Grįžusi į palatą rasdavau ant spintelės maisto, nes vakarienė būdavo seniai pasibaigusi. Pavalgiusi užmigdavau. Rytą vėl pašokdavau nujausdama kažką naujo, išgirsdavau švelnų jos balsą: einam... eime... juk žinai, ką turi daryti...

       _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _

 

       Artėjo paroda.

       Man jos nereikėjo. Jaučiau, kad paroda gali būti apgaulė, vartai, pro kuriuos vėl būsiu įstumta ten, iš kur taip sunkiai pabėgau. Nebenorėjau dirbti jokia eksperte. Brrr... niekada... Nebenorėjau susitikti su žmogumi, kuris, pasivertęs ta moterim dažytais dantimis, prisliuogė ir mane sukramtė, sukandžiojo… iškando... dalį mano ir kito kūno...

       Paroda gali būti vartai... Apgaulė... Nelaukiau jos.

       Mano jaunystės laikų draugas vieną dieną atvažiavo ir išsivežė visus paveikslus. Jų buvo daug – per trisdešimt...

       Man nedalyvaujant jie nenorėjo parodos rengti. Atspausdino mano nuotrauką – neįsivaizduoju, iš kur ją gavo. Plakato apačioje didelėmis raidėmis buvo parašyta: I killed my daughter.

       – Kodėl – taip? – paklausiau. – Kas sugalvojo?

       – Tu! Taigi tu tai sugalvojai! Geresnio pavadinimo parodai nesurasi. Supranti – atviras, apnuogintas tragizmas čia – tikras, nesugalvotas! Aktualija! Moters sielos realybė! Tai trauks žmones. Furoras! Visa tavo istorija – furoras!

       – Nenoriu jokios parodos. Nenoriu... Jokio furoro...

       – Ką tu? Jau neįmanoma ką nors pakeisti. Atšaukti? Niekados! Jau prirašyti visi laikraščiai, televizija nuo pat ryto rodo... Užsienio žurnalistai, ambasadoriai, kultūros atašė... Visi pakviesti! Tokio šoko niekada nebuvo! Tegul miesčionys mato, kaip dirba menininkai. Savo likimais užmokėdami. Gyvenimų griuvėsiais...

       Nenorėjau niekur iš ligoninės eiti. Nenorėjau nenorėjau nenorėjau... Aš nenorėėėėėėjaaau...

       Bet jie man neleido pasilikti.

       Atėjo skyriaus vedėjas, atnešė kažkokius popierius ir pasakė, kad eksperimentas pasiteisino ir meno terapija dabar bus taikoma ypač sunkios formos depresijai gydyti. Dar kalbėjo apie kažkokį autizmą...

       Supratau viena: jeigu po tos parodos man nebeleis čia grįžti, atrasiu kur nors ramią vietą, atsisėsiu ir sėdėsiu... Ir kalbėsiuosi su ja. Kalbėsiuosi, kol ją pamatysiu, – žinau, kada nors tai įvyks, – tada susiimsime abi už rankų ir... Kas nors atsitiks. Ir tegul atsitinka mums abiem vienu metu.

 

       Nežinau, kas man nupirko naujų drabužių... Aš nemėgstu drabužių, kuriuos nuperka svetimi žmonės, todėl atsisakiau jais vilktis. Kažkokiu kostiumėliu – kelnėmis ir švarku... Nemėgstu svetimų rankų nučiupinėtų daiktų ant savo kūno. Seselė įkalbinėjo, tačiau aš tik pasiklausiau, ką ji sakė. Paskui apsivilkau savo drabužiais. Man jie buvo geriausi.

       Atsisėdau ant dermatinu aptrauktos kušetės. Labai bijojau, kad ji nepasiliktų čia, kai aš išeisiu.

       Nebijok... Būsim kartu... Aš viską matysiu...

       Gerai, mažute mano... Gerai. Tebūnie, kaip tu nori... Klausau tavęs. Eime.

       Čia pat buvo mano plakatas I killed my daughter. Norėjau jį užsidėti ant pečių ir jau eiti, bet staiga pajutau pasipriešinimą.

       Parašyta neteisybė. Visiška neteisybė. Tu to nepadarei. Tu negali to padaryti. Juk pati supranti, jog negalima manęs nužudyti.

       Dingtelėjo, kad ji sako tiesą.

       – Sesele, gal aš galėčiau štai šitą... kur nors palikti? – žiūrėdama seselei į akis paklausiau. – Gal galiu studijoj palikti?

       – Nesijaudink, – seselė paglostė mano pečius. – Ačiū Dievui, kad tau geruoju baigėsi... Esu mačiusi liūdnesnių atvejų...

       Ji palydėjo mane pro duris. Lauke prie modernaus automobilio stoviniavęs vyriškis atidarė dureles. Negalėjau lipti į vidų nežinodama, kur ji.

       Nedelsk... Neversk laukti...

       Įlipau...