I KILLED MY DAUGHTER

 

       Paėmiau į ranką taurę vyno. Vynas buvo labai reikalingas. Priešais žaliavo parkas, kalno šlaitais čiurleno vanduo, ant raudonų pilies mūrų vaikščiojo maži tarsi skruzdėliukai žmonės… Vaizdas nesikeitė, keitėsi mintys, žodžiai...

       O vis dėlto – kas tai?

       Išgėriau vyno.

       Kas tai? Tai – aš pati?

       Ne...

       Bet aš girdžiu atsakymus.

       – – – – –

       Bet juk girdėjau? Girdėjau – taip? Juk girdėjau?

       – – – – –

       Bet juk girdėjau? Girdėjau, ar ne?

       Negirdėjai.

       Netiesa! Aš girdėjau! Girdėjau mintimis.

       Taip...

       Girdėjau mintimis?

       Taip...

       Vadinasi, aš kalbėjausi. Kalbėjausi – taip? Juk kalbėjausi?

       Taip...

       Aš kalbuosi su tavimi?

       Žinojau, žinojau, su kuo kalbuosi, – žinojau. Norėjau žinoti...

 

       Ir tuojau supratau, kaip tai pavojinga.

       Supratau ir išsigandau.

 

 

       Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 10

 

 

       Aš kalbuosi su tavimi? – jau virpėdama dar kartą mintimis paklausiau.

       Tyla.

       Man nebeatsakė.

       Ji suprato, kad nesu įsitikinusi, ar noriu su ja kalbėtis.

       Dar kartą ją atstūmiau.

 

       Daugiau nebeturėjau jėgų, laiko, noro čia sėdėti.

       Nebegalėjau gaišti. Reikėjo eiti ir išsimiegoti. Kuo greičiau. Psichika nebepakėlė krūvio.

       Išgėriau taurę vyno iki dugno ir atsiskaičiau.

       Ne, daugiau niekur nesislėpsiu, nebėgsiu, nesijaudinsiu. Viešbutis čia pat – su niekuo nesikalbėsiu, išsimiegosiu.

       Pasukau link viešbučio, portjė atidarė stiklines duris ir...

 

 

       O siaube!

       O siaube siaube siaube!

       Fojė ėjo mano vyras. Jis buvo apsiavęs brangiausiais batais, jie švietė iš tolo, odos blizgesys šaukė kainą, jis priėjo prie administratorės ir padėjo raktus, o laiptais minkšta lyg glaistytas pyragaitis lipo ta pati moteris, kurios rankinuke mačiau fonendoskopą...

       Ji išvydo mane ir lyg niekur nieko pasuko atgal – aukštyn. Mes niekada nebuvom supažindintos, bet, aišku, ji žinojo, kas aš.

       – Ačiū, iki pasimatymo, – mano vyras lakoniškai atsisveikino su administratore ir pasisuko durų link. Pamatė mane. Žaibišku judesiu atsigręžė į laiptus, bet jo fonendoskopės ten nebebuvo.

       – Klausssyyykch, – skaudžiai suspausdamas ranką virš alkūnės sušvokštė vyras, – klaussyyykch... Kur valkiojiesi? Nori į psichiatrinę? Šiaušk namo!

       Nesumojau, ką sakyti.

       – Kad grįžęs rasčiau namie! Pasikalbėsim, – jis pusbalsiu švogždė, nes šaukti neleido batai, kurie šiandien kūrė solidų jo įvaizdį.

       – Nusiramink, – staiga pati pajutau ramybės bangą, – nusiramink... Aš elgsiuosi, kaip norėsiu, – aš palieku tave.

       – Kąąą? – vyro veidą užliejo raudonis, jo akučių žvilgsnis įsmigo į mano akis. – Ką tu pasakei?

       – Ką girdėjai. Aš palieku tave. Aš turiu kitą.

       Jis paleido mano ranką ir atšlijo.

       – Tai štai kur tu... Vadinasi, ne viena... Aišku, aišku... Tai jūs susitarėte čia... šiame viešbutyje? Ir kas jis toks? Gal turiu teisę žinoti?

       – Neklausinėju aš, neklausk ir manęs. Aš turiu kitą ir prašau manęs netampyti už rankų, kai susitiksi mieste… Neįžeidinėti ir negasdinti psichiatrinėmis… Nors ką tik ir mačiau kažkokią moterį su fonendoskopu rankinuke kylančią laiptais į viršų, štai ten... Ji – psichiatrė?

       Jis atšoko dar toliau ir vėl apsidairė.

       Aš nuėjau prie baro, atsisėdau ir užsisakiau kavos puodelį.

       Kai pakilau nuo baro, viešbutyje jų nebebuvo.

       Išganinga mintis! Jis nebedrįs terorizuoti manęs, žinos, jog turiu kitą...

       Nebedrįs skriausti manęs – pirmą kartą žodį „skriausti” taikiau sau, iki šiol buvo gėda jaustis, jog esu skriaudžiama. Dabar, kai už manęs stovėjo „kitas”, vyras nebegalėjo manęs laikyti savo nuosavybe. Jis dabar supras, kad viskas, kas man dėsis, bus „kito” stebima. Mažute, dabar jis nebedrįs skriausti... mūsų.

 

       Naktį praleidau dirbtuvėje – miegojau neužsistūmusi kėde. Niekas manęs neieškojo. Išmiegojau ramiai, labai ramiai. Niekas neverkė.

       Dabar beliko tik laukti, kol bus išgertas mano paaukotas vynas ir bus suvalgytos prosvoros, apvalūs paplotėliai, simbolizuojantys Kristaus kūną. Kol mano kūdikis sugrįš į Viešpaties delną – „v lono Gospodne“...

       Turėjau nurimti. Nors supratau – tikslą pasieksiu, kai žinosiu, kad jos čia nebėra, jog ji ten, kur jai tikrai geriau... Kai žinosiu, kad dėl jos padariau viską, ką galėjau...

       Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, kuo stipriau šios mintys mane užvaldė ir pasidarė beveik vienintelės, tuo smarkiau jutau kylant pasipriešinimą, nusivylimą, pasibaisėjimą. Tarsi vandenyno dugne pulsuotų pasirengęs išsiveržti ugnikalnis. Jis nuplautų visą mano apsiraminimą, likčiau nuoga su savo kalte – viename katile su kalte virčiau ir negalėčiau net dejuoti, – juk neįmanoma neįmanoma neįmanoma pasislėpti Komunijos vyno šlakelyje, baltuose kvietiniuose miltuose, iš kurių kepamos prosvoros, likti švaria. Privalau įvardyti savo kaltę, būti nubausta už nusikaltimą, atlikti bausmę ir tada... Štai tada turėsiu teisę samprotauti, kiek padariau, o kiek liko ir amžinai liks nepadaryta, kad mano kūdikis ir visata taptų harmoningi. Privalėjau be baimės pripažinti savo kaltę ir atlikti bausmę. Troškau kentėti, kad tik kaip sena žievė nusilupčiau ir nukrisčiau nuo savo kūdikio, kad jis taptų laisvas ir toliau... Nežinau, kas toliau, tačiau jis turėjo tapti laisvas ir pamiršti mane, niekad jo neišvydusią ir nepažinusią...

       Troškau kentėti.

       Kelias dienas mąsčiau tik apie tai.

       Nebuvo įstatymo, kuris numatytų bausmę už savanorišką abortą. Dvylika savaičių – riba, nuo kurios embrionas laikomas žmogumi.

       Nesąmonė.

       Nesąąąmonėėė.

       Jei jie nepripažįsta kaltės, bet aš pripažįstu kaltę, gal šis tas priklauso ir nuo manęs? Gal aš, pripažindama savo nusikaltimą, galiu pareikalauti sau bausmės už jį? Juk aš turiu sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę ir laisvę reikšti savo mintis. Man tai garantuoja Konstitucija. Žinoma, tie, kurie kūrė įstatymus, tikriausiai buvo vyrai, – jie nė iš tolo negalėjo įsivaizduoti visų šios kaltės aspektų, tai aš patiriu kiekvieną akimirką daug metų.

       Gerai – tebūnie... Tas verksmas – haliucinacija... Jie taip sakys – tegul. Bet juk yra pretekstas man nerimauti. Yra! Ir tas pretekstas – kraplako spalvos dantys, kurie tiesiog įsikando į mano gyvenimo kraštą ir vilkte nuvilko į tą koridorių, prie to veidrodžio, kuriame mano veidas buvo žalias... Net jeigu jie sakytų, jog aš haliucinuoju, vis tiek yra reali to priežastis...

       Išėjau į gatvę pasiryžusi tvirtai veikti.

       Nusipirkau vokų, rašomojo popieriaus ir, nuvaliusi dulkes nuo dirbtuvės stalo, sėdau rašyti.

       Rašiau lengvai. Lakoniškai išdėsčiau savo nusikaltimo istoriją, paskui – pasamprotavimus apie kaltę, apie savo teisę turėti individualų kaltės suvokimą, galiausiai paprašiau pritaikyti man bausmę kaip už žmogžudystę be jokių lengvinančių aplinkybių. Atvirkščiai – pateikiau nemažai sunkinančių aplinkybių, pavyzdžiui, ilgametį tylėjimą, kuris šiandien mane slegia. Adresavau laišką generaliniam prokurorui. Beveik tokį pat laišką parašiau policijos nuovados viršininkui, o pagalvojusi, jog individualią mano patirtį turi apibrėžti įstatymas, parašiau laišką ir Seimo Teisės komitetui, siūliau padaryti įstatymo pataisą, kad bausmė už abortą galėtų būti taikoma nusikaltusiai motinai, pačiai pripažinusiai savo nusikaltimą, – žinojau, apskritai abortą įvardyti nusikaltimu neįmanoma šalyje, kur beveik kiekvienas namų slenkstis suteptas negimusio kūdikio krauju ir kur beveik kiekvienam kūdikiui įsčiose bręstant šeima savaites, mėnesius svarsto, ar leisti jam gimti, ar jį nužudyti... O siaube!

 

       O siaube siaube siaube!..

 

       Staiga pajutau kūdikių baimę, juk jie ir gimsta bijodami šio pasaulio. Gal jie gimsta su nuoskauda, gal ir nebegalėdami atleisti?.. Gal su baime ir neapykanta? Gal dėl to ir yra tiek daug žiaurių nusikaltėlių bei sutrikėlių, nedrįstančių gyventi?.. Jie ateina į šį pasaulį kaip į tremtį, grėsmingą ir pavojingą vietą gyvybei. Paskui – augdami – jie ugdo savigyną, kai kurie jų tampa agresyvūs, neapkenčia šio pasaulio, visur jaučiasi nesaugūs... Jie padaro nusikaltimus, kurie plaukia giliau nei iš pasąmonės, mes juos sodiname į kalėjimus, kalbame apie perauklėjimą... Galutinai juos suluošiname, sugniuždome jų egzistencinį pasitikėjimą šiuo pasauliu ir savimi... Juk mes pirmieji pagalvojome apie jų nužudymą, kai jie tebebuvo ląstelės... Bet tos ląstelės jau buvo sukaupusios visą savo ateities turinį, kurį mes norėjome sunaikinti...

       Pajutau kūdikių būsenas, tarsi būčiau jų advokatė.

       Žinoma, tai suvokti gali tik moteris, kuri pati susidūrė su panašiais dalykais. Turiu šiuos laiškus išsiųsti! Be manęs, niekas to nepadarys! Niekada!

       Pakilau ir išėjau. Vėl jaučiausi besielgianti teisingai. Labai teisingai. Ir kai sėdėsiu kalėjime už žmogžudystę, man bus lengva, nes būsiu teisi ir sąžininga. Vien jau įstatymo įtvirtinimas, jog nepagimdžiusiai kūdikio motinai, jai pačiai prašant, gali būti skirta bausmė kaip už žmogžudystę, šį bei tą gyvenime turėjo pakeisti. Pakeisti aborto statusą. Išplėsti nusikaltimo sampratą. Teisingumą priartinti prie tiesos. Galų gale tai lemia ir gyvenimo kokybę – negalima leisti tokioms moterims gyventi nuolatos kenčiant kaltės jausmą. Neabejojau, tokių moterų yra daugiau ir toks įstatymo patobulinimas palengvintų jų gyvenimą – jau tai, kad mirdamos žinotų, jog atliko bausmę už savo nusikaltimą, būtų joms Dievo dovana.

       Mano kūdikis buvo teisumo ir sąžiningumo sala – priartėjusi prie jos, nebegalėjau išsigąsti ir pasitraukti.

 

       Įmetusi laiškus į pašto dėžutę, parėjau namo. Parėjo ir „kitas“, mačiau, jį gerai jaučia ir vyras, ir duktė.

       Duktė vengė manęs. Man buvo jos šiek tiek gaila. Supratau, ji jaučiasi kaip išduotas, pamestas vaikas – motina susirado „kitą“. Tačiau nebeįžeidinėjo manęs. Sugniužo ir jos pasitikėjimas, kurį išreikšdavo kiekvienu žingsniu, mostu, stovėsena ar kalbėjimo maniera. Ją apėmė liūdesys. Nebegirdėjau net jos plepėjimų su tėvu. Žinoma, ji negalėjo numatyti, kad aš galiu turėti „kitą“, kuris taip pat turi teisių į mane ir aš leidžiu jų turėti.

       Vyras – atvirkščiai – replikuodavo kaip sugebėdamas, stengdavosi įgelti, pasityčioti, tačiau aš į kalbas nesileidavau. Užsiplikydavau virtuvėje arbatos ir nueidavau į savo kambarį. Jis dešimtis kartų kaišiodavo galvą pro kambario duris ir iš manęs tyčiodavosi:

       – Šventoji atsirado... Įdomu, kur jį nugriebei...

       Arba:

       – Kai dulkinsies, žiūrėk, kad pažįstami nepastebėtų, nes dukrai gėdą padarysi...

       Arba:

       – Artistė iš sudegusio teatro... Mat jai balsai girdisi, vaikai verkia... Kas žino, kiek abortų pasidarei...

 

       Aš laukiau atsakymo iš Respublikos prokuroro. Ir iš Seimo.

       Nuo susitikimo su akląja vienuole praėjo kelios dienos. Per tą laiką negirdėjau jokio verksmo. Akloji motina išvadavo mane nuo abejonių – pripažino mano kūdikį tikrai egzistuojant ir pamokė, ką turiu daryti. Ir nors žinojau, jog niekada negalėsiu akivaizdžiai patikrinti jos pamokymų veiksmingumo, man palengvėjo.

       Gyvenau tyloje. Stengiausi nesimaišyti nei vyro, nei dukters akyse. Tačiau įėjusi į virtuvę rasdavau padėtą kavos puodelį. Ji būdavo paruošta mano mėgstamame puodelyje, kurį kadaise padovanojo dukra, kai jai buvo gal tik dvylika metų. Pastebėjau, į mano vietą už virtuvės stalo niekas nesisėsdavo, tačiau kavos puodelis stovėdavo kaip tik ten. Tai buvo itin svarbus potyris: jutau, tarsi dukra – dar maža mergaitė – glaudžiasi prie manęs. Atrodė, ji bandė mane suprasti. Tačiau jos supratimas negalėjo būti teisingas – ji nežinojo tiesos. Nieko tokio... Sužinos, kai išeisiu į kalėjimą. Gal tada ji net šiek tiek mylės mane. Gal netgi tapsime artimos... Troškau to. Juk dukra turėtų suprasti, kad man buvo labai sunku, jeigu ryžausi tokiam žingsniui. Jutau, kad trokštu net jos gailesčio.

       Išgerdavau kavą, puoduką padėdavau į indaują. Kitą rytą jį vėl rasdavau ant stalo. Garuodavo kvapni kava.

       Slapta buvau dėkinga dukrai.

 

       Vieną dieną, kai vyro nebuvo namie, virtuvėje ant stalo šalia kavos puodelio radau laišką. Antspaudas liudijo: iš policijos komisariato. Atplėšiau.

       „Turime jums pranešti, kad nesate padariusi jokio nusikaltimo, „...abortas, padarytas iki 12 savaičių nėštumo, nelaikomas kriminaliniu…“

       Ne iš karto supratau, ką tai reiškia, – buvau jau susigyvenusi su būsima bausme, troškau jos. Jau ir jaučiausi beveik kaip nuteistoji, kaip atstumtoji – nebedrįsau nė prie dukters prieiti ir padėkoti už kavą... Bet šis laiškas parodė, kad galiu sutikti rimtų kliūčių. Jie nesupranta, ką noriu pasakyti. Aišku, policininkai ir negali suprasti – juk čia ne autoavarija, ne pasmaugta senutė, ne subadytos krūtinės ar nupjautos galvos...

       O Dieve! Bet čia kaip tik sudraskytos krūtinės, nupjaustytos galvos, rankos, kojos...

       Jie nesupranta to. Jie nesupranta! Nesupranta nesupranta nesupranta!

       Gerai...

       Bet gal Seime kas nors supras... Arba Generalinėje prokuratūroje... Ten juk pareigūnų mentalitetas kitoks...

 

       Bet ten „mentalitetas“ buvo toks pat. Tai patyriau jau kitą dieną.

       Virtuvėje gerdama dukters paliktą kavą, pro langą pamačiau į kiemą įvažiuojant vyrą. Dėl to, kaip jis cypiai sustabdė automobilį, susierzinau. Akimirksniu apniko pavojaus nuojautos.

       Vyras bėgte įbėgo į butą, atplėšė virtuvės duris. Keli grėsmingi žingsniai ir... Pajutau už nugaros tūžmingą šnopavimą.

       Laukiau smūgio, bet jis nemušė. Aš pastūmiau kavos puodelį ir, dėdamosi rami, atsigręžiau. Vyras stovėjo priešais, smilkiniuose iššokusios gyslos smarkiai tvinkčiojo, veidas buvo raudonas, kaip visada, kai smarkiai pakyla kraujo spaudimas. Jo lūpos virpčiojo, tarsi norėtų kažką išrėkti, bet nerastų tinkamų žodžių. Rankoje laikė nupjautą beisbolo lazdą, kurią nežinia kodėl pastaruoju metu vežiodavosi mašinoje.

       – Tu!.. Tu!.. – šnopavo jis. – Aš tave sudaužysiu! Aš suskaldysiu tau galvą ir vieną kartą viskas pasibaigs! Tu siurbėlė! Tu pamišusi siurbėlė!

       Tylėjau. Buvau sukaustyta baimės – tokio įširdusio jo nebuvau mačiusi niekada gyvenime, – širdis daužėsi, tvinkčiojo miego arterijos. Nesumojau, ką pasakyti ar paklausti.

       – Tu... Aš tave į beprotnamį įkišiu! Visam laikui. Visaaammm! – griebė mane už peties ir pirmą kartą gyvenime pajutau, kokie geležiniai jo pirštai.

       – Paleisk! Manęs laukia...

       – Laukia... – vyras atleido pirštus ir per žingsnį atsitraukė. – Laukia... Vieną sykį jis tavęs nesulauks. Pažadu tau...

       Jis vos tvardėsi. Jis neapkentė manęs. Baisiai neapkentė. Man jo pagailo, bet tai nieko nekeitė. Žinojau, kad jis niekada nesutiks dalytis su manimi kalte. Neieškos būdų, kaip ją išpirkti. Nesupras, neužjaus manęs... Ir niekada nemylės. Tikriausiai ir nemylėjo...

       – Kas atsitiko? Gal galiu sužinoti? – paklausiau, bet balsas buvo nenatūralus.

       – Sužinoti? – vėl puolė artyn vyras, bet manęs nebelietė. – Sužinoti? Pati nežinai? Tu man gadini visą gyvenimą, naikini mano karjerą, į šipulius sulaužai viską, ką pasiekiu. Ar tu nežinai, kad aš einu į politiką? Nežinai, kokai partijai priklausau? Nežinai, kad po mėnesio – suvažiavimas? Tu nežinai, nenutuoki, kad žadu balotiruotis į Seimą?

       – Na ir kas? – buvau girdėjusi apie kažkokią jo partiją. – Kuo tau trukdau? Ką aš turiu bendra su tavo partija ir rinkimais? – mano baimė vyniojosi apie jį – jaučiau, kad tuoj prasidės isterija. – Ko tu iš manęs nori? Kaip drįsti šitaip?.. Kaip koks... Į Seimą... Su beisbolo lazda?

       – Debile, – numetė lazdą vyras, – kokių ten laiškų Generaliniam prirašei? Ką pridirbai, idiote? Aš tau įdėsiu į galvą pataisas... Aš tau sugalvosiu bausmę... Aš tau pakeisiu įstatymus... Tau bereikia vienintelės pataisos, kad būtum uždaryta į beprotnamį... Tu nebevaldoma, visai nenuspėjama... Ne tik mano karjera tau nerūpi, – tau niekas neberūpi. Įdomu, kaip tavo duktė jausis, kai visi sužinos, kad jos motina dėl padaryto aborto veržiasi į kalėjimą. Ar suvoki, durnele, jog visame pasaulyje niekas taip iškrypusiai nemąsto. Tik tu. Duktė per tave neištekės – kas rizikuos turėti tokią uošvę? Tu vaikui gyvenimą sugadinsi. Jau sugadinai. Jau... Vaikystę atėmei... Tu net kačiuko neleidai jai turėti! Tfu!.. – vyras nusispjovė į kriauklę ir atsuko čiaupą. – Sentimentalioji sadistė!.. Tai juk iškrypimas...

       Supratau...

       Prisiminiau, kad vyras ir Respublikos generalinis prokuroras...

       Jis gi statė namą prokurorui... Jie mokėsi vienoje mokykloje, gal net vienoje klasėje... Suprataaau... Šito nebuvau numačiusi. Ir apie jo partiją nepagalvojau. Man svarbiausia buvo ji, tik ji, vienintelė... Suprantama, ir antra duktė, kuri gyvena. Bet – vienos neturėjau, o kita... Dėl kačiuko aiškinau jam... Bet dukrai nedrįsau paaiškinti... Iki šiol.

       Užsirakinau savo kambary. Vyras vaikščiojo po butą, trankė duris, putojo...

       Gulėjau skersai lovos. Ašaros ritosi, atrodė ne vien iš akių – ir iš gerklės... Springau, dusau...

 

       Nebejutau, kaip teka laikas, nežinojau, kiek valandų. Atsikvošėjau išgirdusi dukters žingsnius. Buvo jau tamsu. Nesuvaldoma jėga traukė prie dukros, bet eiti į jos kambarį bijojau, nežinojau, ką ji pasakys. Tačiau traukai atsispirti nepajėgiau.

       Eik... Dabar eik... Eik greičiau...

       Vėl girdėjau balsą – kur? Gal sieloje? .

       Eik... Nereikia delsti. Eik...

       Kur man eiti? Kur?

       Eik... Eik pas ją... Eik...

       Atsirakinau savo kambario duris ir nuėjau į virtuvę. Šviesa degė. Puodelis kavos stovėjo ant stalo. Man. Šalia ant lėkštelės – šokoladinis saldainis. Ji buvo čia pat. Jos abi buvo čia pat. Tik aš buvau visiškai viena. Turėjau ką nors daryti. Negalėdama atsispirti traukai ir nesiryždama eiti – kas bus, jei dukra mane išvarys? – vis dėlto žengiau porą žingsnių link durų, bet jos netikėtai pačios atsidarė. Dukra nustėro pamačiusi mano užverktą veidą, abi puolėme viena kitai į glėbį. Glaudžiau ją prie savęs ir jutau, kaip visu kūnu teka palengvėjimo bangos. Tas kažkas vėl virto ašaromis ir veržėsi lauk.

       Dukra taip pat virpėjo – ji irgi verkė.

       Kaip gera apkabinti ir glausti savo vaikus...

       Ar galėčiau jai viską pasakyti?

       Negaliu, neįmanoma – įvaryčiau jai nereikalingą graužatį, padaryčiau ją nelaimingą...

       Po to jau niekada... Niekada ji nebeapkabintų manęs.

       – Mama, kas tau atsitiko? – atsitūpusi priešais, kai jau sėdėjau ant kėdės, paklausė dukra.

       – Negaliu tau pasakyti.

       – Jei negali, nesakyk, – dukra įbruko į mano rankas kavos puodelį ir nulupo saldainį. – Nesakyk.

       – Negaliu...

       – Nesakyk. Išvažiuok ten, kur tau bus gera. Būk su tuo, kas tau geras.

       Daryk viską taip, kad tau būtų gera...

       Papurčiau galvą:

       – Tai nebeįmanoma.

       – Tu per daug sąžininga, per daug viską sureikšmini. Na ir kas, kad turi kitą... žmogų. Daug kas turi. Ar dėl to verta taip kankintis? Gyventi reikia. Reikia būti laimingai. Nėra jokios prasmės gyventi, jei nesijauti laiminga. Laimė, žinok, yra privaloma šiame gyvenime. O kito – juk nėra! Ir staiga mane apšvietė mintis!

       – Jei manęs čia nebebūtų, ar tu... nelabai?..

       – Jokių problemų dėl manęs, – paskubėjo atsakyti duktė, bet jos balsas buvo liūdnas ir netvirtas, tarsi ji pati prašytų pagalbos. – Ne, negalvok... Neturiu jokių problemų. Važiuok ten, kur tau bus gera. Jūsų su tėvu... niekas neberiša... Tu esi laisva ir gali elgtis, kaip tau geriausia. Tu turi taip elgtis.

       – O jei tu sužinosi, kad aš atsidūriau kur nors...

       – Kur tik nori. Aš suprasiu tave.

       – Nepasmerksi manęs?

       – Ką tu!

       Ji vėl apkabino mane, ir jutau, kad ji yra stipresnė nei aš. Ji be gailesčio traukė ryšius, rišančius mane ir ją, kad aš tapčiau laisva. Tačiau tie ryšiai buvo! Buvo – dabar tikrai žinojau.

 

       Iš tiesų dabar žinojau, ką daryti.

       Naktį apmąsčiau kiekvieną žingsnį. Viskas buvo aišku. Supratau: jei Prokuroras apie mano laišką papasakojo mano vyrui, vadinasi, jokių teisinių pokyčių mano klausimu neįvyks. Jis, be abejonės, susitars ir su Seimo Teisės reikalų komitetu. Aišku, Prokuroras „gelbėjo” mano vyrą nuo galimų mano nesuprantamo elgesio pasekmių. Aš nieko nepasieksiu... Jie niekada nesupras to, ką suprantu ir jaučiu aš. Be to, tikriausiai ir prosvoros iškeptos ir išdalytos žmonėms, gal jau ir vynas išgertas... Belieka atlikti atgailą. Ir aš atliksiu. Gal jau ji ir apleido mane...

       Ne.

       Tikriausiai ji jau apleido mane. Ji jau „v lone Gospodnem” – kaip gražiai pasakyta...

       Ne.

       Kas – ne?

       Ne...

       Neapleido? Tu manęs neapleidai?

       Ne.

       Tu negalėjai grįžti atgal? Tu negrįžai?

       Nėra...

       Nėra? Aš gerai supratau – nėra? Ko nėra?

       Atgal... Nėra atgal.

       Nėra atgal... O Viešpatie... Nėra! Ar yra kokia nors išeitis?.. Kokia nors...

       Reikia gyventi... Užaugti...

       Reikia užaugti? Bet tai – neįmanoma! Nebeįmanoma...

       Įmanoma...

       Įmanoma?.. Tai – įmanoma?!

 

       Mane vėl surietė skausmas. Naktis praėjo ties išprotėjimo riba – budėjimo ir sapno kančioje... Įmanoma... Tai – įmanoma...

       Jei tai įmanoma... Nežinau... Teatsitinka man tai, kas turi atsitikti, kad tik būtų įmanoma. Teatsitinka... Teatsitinka man tai, kas turi atsitikti, kad tik būtų įmanoma. Tebūnie taip. Tebūnie tebūnie... Tebūnietebūnietebūnie... Viskas. Kad būtų įmanoma. Tebūnie...

       Bent kitoms... Dėl kitų...

       Mes neturime tylėti. Apie tai... Mes negalime vaikščioti kaip gyvos kapinės, apsimesdamos, kad mumyse niekas nepalaidotas. Mes negalime būti kaip akmeniniai savų gyvenimų paminklai. Teatsitinka su man tai, kas turi atsitikti, kad tik būtų įmanoma, bet aš ką nors nuveiksiu. Tai ne mano vienos reikalas... Taip, aš esu jų ambasadorė šiame gyvenime ir šiame pasaulyje. Aš esu jų... Ne. Aš esu jūsų... Pasitikėkit manim. Viską padarysiu, kad tik būtų įmanoma jums užaugti. Tiesiog atiduodu save srautui, kur plaukiate jūs ir nešatės mus... Ne! Kur plaukiame mes, pamiršę jus. Ne!.. Teatsitinka man tai, kas turi atsitikti, kad tik būtų įmanoma. Tebūnie, kad būtų įmanoma. Ne ne ne... Srautas, kur jūs plaukiate, yra gyvenimo srautas. Gyvenimo? Taip, vis dėlto – gyvenimo.

       Gyvenimo...

       Gyvenimo? Tu pasakei – gyvenimo?

       Gyvenimo...

       Supratau. Aš supratau...

       Gerai. Aš ką nors padarysiu.

       Kad gyvenimą suprastume ne vien kaip mokyklą, vedybas, gimdymą arba negimdymą, reumatą, gastritą, masažą, aukštuomenės tūsus, kosmetikos ar gerantologijos centrus.... Aš ką nors nuveiksiu, pamatysi... Pamatysi?.. O siaube...

       Pamatysiu...

       Pamatysi. Noriu pamatyti kartu su tavimi...

       Aš padarysiu ką nors...

 

       Planas atsirado žaibiškai. Tiksliau – plano griaučiai. Turėjau apgalvoti visas jo detales. Aš padarysiu, paskui – tegul mane uždaro į beprotnamį. Jie privalės mane uždaryti. Areštuoti ir uždaryti.