Tokia nuostata paranki fenomenologinei bibliotekos, kaip kūrinio, traktuotei. Vadinasi, viskas, kas taikoma „kūriniui“ apskritai, tinka ir bibliofilinei bibliotekai. Viktorija Daujotytė yra kalbėjusi: „Įsirašydamas į tekstą kaip aš, rašantysis tampa autoriumi. Kuo stipresnė yra įsirašymo, įsirašydinimo energija, tuo stipresnė yra autorystės reikmė, kurią kartais bandoma sieti ir su teksto erotika“53. Analogiškai: kuo beatodairiškiau bibliofilas atsiduoda savo bibliotekos kūrybai, kuo aistringiau jai atiduoda savo širdį, tuo labiau tampa savo kūrinio (bibliofilinės bibliotekos) autoriumi kūrėju. Autorystės reikmė bibliofilui tampa esybinė54. Bibliofilinės traukos energija prilygintina erotinei traukai. Vokietijoje gyvenantis bibliofilas, senosios kartografijos kolekcininkas Thomas Niewodniczanskis (g. 1933), komentuodamas savo autografų kolekciją, prisipažįsta: „Aš nelyg erotinį pasitenkinimą jaučiu liesdamas tuos parašus. Lyg kokia energija iš čia sklinda. Napoleono rašyta…“55 Panašų labai charakteringą prisipažinimą taip pat yra palikęs kitas aistringas bibliofilas – Julianas Tuwimas (1894– 1953)56.

 

(Bus daugiau)

 

 

 

       _______________

 

       1 Kaip tik knygos naudotoju yra įvardijamas vienas iš galimų asmeninės bibliotekos savininko apibūdinimo variantų Lietuvos bibliofilų klubų narių anketoje (Ar „save laikote knygos naudotoju, t. y. knygos ir kitokie spaudiniai Jums yra profesinės ir mokslinės veiklos, žinių gavimo, mokymosi priemonė“). Žr. trečią klausimą kn. „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2001, p. 8. Vis dėlto lietuvių kalbininkų čia linkstama teikti terminą knygos vartotojas (plg.: informacijos vartotojas).

       2 Kai kurioms kišeninėms knygoms apskritai nepasisekė – perskaitytos jos išmetamos tiesiogine prasme.

       3 Куфаев М . Н. Библиофилия и библиомания. – Москва: Книга, 1980. – [C. 16].

       4 Richard de Bury. Philobiblon, arba Apie meilę knygoms. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. XXVII.

       5 Куфаев М . Н. Библиофилия и библиомания. C. 10.

       6 К р а у з е Ф. Хорст Кунце и библиофилия // Knygotyra. – 2002. – T. 38. – P. 232.

       7 Kaip tik šie dalykai sovietinėje bibliofilijoje būdavo pabrėžiami kaip neigiami, netinkami „tarybiniams bibliofilams“, todėl neva snobiški, nes tarybinėje visuomenėje „transformavosi toks klasinis tarybinio bibliofilo bruožas kaip aistra turėti ir pats procesas, suponuojantis pavydą įsigyti norimą daiktą“ [!]. Žr Петрицкий В . , Казанков Б. Советское библио_фильство 60–70_х годов: опыт историкосоциологического исследования // Книга и время. Москва, 1980. – C. 101. Sovietineje visuomenėje elitiškumas buvo traktuojamas kaip atseit tarybiniam žmogui svetimas, iš buržuazinės visuomenės perimtas, todėl neigiamas bibliofilo bruožas: „Bibliofilijos vaidmuo socialistinės visuomenės dvasiniame gyvenime kaskart didėja. Knygos mėgėjų judėjimo demokratizacija, elitiškumo, snobizmo elementų jame nebuvimas, aukštas dorovinis potencialas, taurinantis knygos poveikis – visa tai atitinka marksistinį visapusiškai išsivysčiusios asmenybės reikalavimą.“ Žr Ласунский О. Современное библиофильство: диалектика традиций и новаторства // Книга: исследование и материалы. – Москва, 1982. – Cб. 44. – C. 178.

       8 Patriotika čia ir toliau suprantama kaip literatūra, tematika, autoryste ir kitais knygos turinio ar leidybos parametrais susijusi su asmens tėvyne.

       9 „Ne visos knygos yra apdovanotos siela, bet kiekviena turi kūną. Laikomos rankoje knygos veikia kaip savotiški medžiagiški kerai. Tikiu, kad jos gali būti talismanas, apsaugoti nuo blogio ir bėdų. Žinau, kad jose esama turinio, kad jos skleidžia ryškesnę ar švelnesnę šviesą, ir dažnai persirašinėju Baudelaire’o eilutę: „Ak, koks didingas pasaulis knygų šviesoj!“ Jos grūdėtos, turi kvapą, odą. Voltaire’as apuostydavo knygas, vos tik gavęs, įžymėdavo savo nuosavybės ženklais, pridėdavo žymelių, slėpdavo jose laiškų skiautes.“ Žr.: S c hneider M. Įsivaizduojamos mirtys. – Vilnius: Alma littera, 2004. – P. 278.

       10 Anatole’is France’as: „Tikrąją laimę knygos suteikia tik tam, kuris patiria malonumą jas glostydamas. Iš pirmo žvilgsnio galiu nustatyti tikrąjį bibliofilą iš to, kaip jis ima į rankas knygą. Tas, kuris paėmęs į rankas seną knygą – ar tai būtų labai vertinga ir reta, ar tiesiog miela ir verta dėmesio, – nesuspaus jos tvirtai, bet kartu labai švelniai, neperves meiliai delnu per nugarėlę, šonus ir apraižą, tas neturi to įgimto instinkto, kuris sukūrė tokius bibliofilus kaip Grolier ir Double’is. Jis gali ilgai įtikinėti, jog myli knygas. Mes juo nepatikėsime. Mes pasakysime: jūs mylite jas už jų naudą. O argi tai meilė? Argi mylima vien galvojant apie naudą?“ Žr :Франс А. Собрание сочинений. – Москва: Изд_во худ. лит., 1960. – T. 8. – C. 113.Gitanas Nausėda: „Bibliofilui nepakanka vien žiūros, reikia dar rankų – knygai paliesti.“ Vandos Juknaitės pokalbis su Nausėda radijo laidoje „Apie riziką gyventi“. Antroji Lietuvos radijo programa „Klasika“, 2005 m. rugpj. 14 d. M. Schneideris: „Turiu mažai in folio ir daug kišeninio formato knygelių. Kaip Walteris Benjaminas, teikiu pirmenybę nenaujoms knygoms. Ne retoms ar vadinamoms gražioms. Skaitytoms, glostytoms akių,mylėtoms rankų.“ Žr.:Schneider M.Įsivaizduojamos mirtys.– P.282.

       11 Jutimiškumas, knygos įjautimas būdingas pasąmoningam vaikų elgesiui. Leonas Gudaitis prisimena: „Kai akys dėl vitaminų stokos ėmė kraujuoti, o gydytojos griežtai uždraudė namuose skaityti, aš paslapčiomis atidarinėjau tėvų rakinamos spintelės dureles ir glosčiau, glaudžiau prie širdelės spaustuviniais dažais kvepiančius romanus, bandydamas suprasti jų turinį.“ Žr.: Gudaitis L. Net piramidės privengia laiko // Nemunas. – 2006. – Kovo 9–15. – P. 3.

       12 Pokalbio su Kaziu Varneliu jo namuose 2003 sausio 10 d. garso įrašas. Autorės archyvas, 13A garsajuostė.

       13 Petrickij V. Bibliofilai, racionalumas ir intuicija / Knygos ir bibliofilijos kultūra. – Vilnius, 2005. – P. 141.

       14 „Galima sakyti, jog bibliofilas nuo bibliomano skiriasi tuo, jog pirmasis renka knygas todėl, kad jas mėgsta, o antrasis todėl, kad dar kas nors jų geidžia.” Žr.: Harper H. H. Library essays about books, bibliophiles, writers and kindred subjects. – Boston: S. n., 1924. – P. 61;„Bibliomanas yra bibliofilo parodija,jo karikatūra.“ Žr.: Robert M.,Warde F. A Code for the Collector of Beautiful Books.– New York: The Limited Editions Club, 1936. – P. 6.

       15 Куфаев М. Библиофилия и библиомания. – C. 27, 32.

       16 Ten pat. – P. 45.

       17 Ten pat. – P. 60.

       18 Ten pat. – P. 109.

       19 Desormeaux D. La figure du bibliomane: Histoire du livre et stratégie littéraire au XIXe sie³cle. – Saint-Genouph: Nizet, 2001. – P. 16.

       20 Bibliofilo ir bibliomano psichologija taikliai yra atskleista XIX a. prancūzų rašytojų Anatole’io France’o, Charles’o Nodier, Gustave’o Flaubert’o ir kitų psichologinio realizmo atstovų darbuose (šie autoriai patys buvo bibliofilai). Apskritai bibliofilijos ir bibliomanijos tema buvo itin populiari XIX a. prancūzų literatūroje. Vienas naujausių šios temos mokslinių tyrinėjimų yra Kentukio universiteto asoc. prof. Danielio Desormeaux knyga „La figure du bibliomane: Histoire du livre et stratégie littéraire au XIXe sie³cle“ (Saint-Genouph: Nizet, 2001).

       21 Oxford English Dictionary Online [interaktyvus]. – Oxford: Oxford University Press, 2003 [žiūrėta 2003 m. liepos 8 d.]. Prieiga per internetą: http://80-dictionary.oed.com.

       22 Г р и г о р ь е в И. Некоторые проблемные вопросы теории библиофильства / Актуальные вопросы теории и истории библиофильства. – Ленинград, 1982. – C. 12.

       23Ortega y Gasset J. Masių sukilimas.–Vilnius,1993.– P.81–82;Andrijauskas A. José Ortegos y Gasseto kultūros ir meno filosofija / Ortega y Gasset J. Mūsų laikų tema ir kitos esė. – Vilnius, 1999. – P. 525, 528.

       24 Р а ц М. О собирательстве. – Москва: Новое литературное обозрение, 2002. – C. 200.

       25 Vaižgantas: „Jei tad aš daugiau mėgiu knygų turinį, jų vidų, ne išvaizdą, ne išorę, jei negaudau gražiųjų nei retųjų, bet vartoju jas tik mokslo reikalui, tai ar aš esu bibliofilas, knygų mėgėjas, ar ne? Man rodos, esu ir net garbingesne prasme už ištaigaujančius pramogierius. Šiuo atveju aš esu tikras lietuvis, ainis tų senlietuvių, kuriems knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga.“ Žr.:Tumas J. Dvejopa bibliofilybė // XXVII knygos mėgėjų metraštis.–Kaunas: S. n., 1933. – [T.] 1. – P. 14.

       26 Žr. trečio klausimo atsakymus leidinyje „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“.

       27 Žemaitytė K. Lietuvos šiuolaikinės bibliofilijos tyrimų galimybės // Knygotyra. – 2003. – T.41.– P.40.

       28 F romm E. Turėti ar būti? – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 31.

       29 Munjė E. Personalizmas. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 113–114.

       30 Clifford J. Kultūros problema. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. –

P. 337.

       31 The Cultures of Collecting / Ed. By John Elsner and Roger Cardinal. – Cambridge: Harvard University Press, 1994. – P. 2–4.

       32Ten pat.– P.1.

       33Clifford J.Kultūros problema.–P.317–318.

       34 Baudrillard J. The System of Collecting // The Cultures of Collecting. Ed. By John Elsner and Roger Cardinal. – Cambridge, 1994. – P. 9.

       35 Петрицкий В. Библиофильство как творчество // Книгa: исследование и материалы. – Москва, 1976. – Cб. 33. – C. 190.

       36 Кунин В. Библиофилы пушкинской поры. – Москва: Книга, 1979. – C. 102

       37 Paprastas, bet iškalbus M. Raco pateiktas pavyzdys: bankai gali nusipirkti ir labai brangių paveikslų, bet tai dar nebus kolekcija. Žr Р а ц М. О собирательстве. – Москва: Новое

литературное обозрение, 2002. – C. 224.

       38 Ten pat. – P. 10.

       39 Ten pat. – P. 16.

       40 Vilius Kavaliauskas: „Šiuo metu Lietuvoje yra apie dešimt tikrų kolekcininkų.“ Laida „Kultūra“. Lietuvos TV pirmoji programa, 2005 m. kovo 19 d.; Andrius Tapinas: „Rimtų kolekcininkų Lietuvoje – apie penkiasdešimt.“ Laida „Paslaptingas kolekcininkų pasaulis“. Lietuvos TV pirmoji programa, 2003 m. rugs. 30 d.

       41 Р а ц М. О собирательстве. – C. 176.

       42 Ten pat. – P. 215.

       43 Bibliofilai apie asmenines bibliotekas. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. – P. 70.

       44 Trumpis G . Asmeninė biblioteka – mano gyvenimo savastis. – Vilnius: S. n., 2000. – P. 19.

       45 Казанков Б. Библиофильские собрания В. Петрицкого // Актуальные проблемы теории и истории библиофильства. – Санкт_Петербург: S. n., 2001. – C. 10.

       46 Р а ц М. О собирательстве. – C. 179.

       47 Oscaras Albertas Bierstadtas apie Grolier klubo įkūrėjo Roberto Hoe (1839–1909) 15 tūkst. vnt. biblioteką: „Nė vienai jo kolekcijai nebuvo leista užtemdyti kitų kolekcijų. Tai ne vienos knyginės stygos ar instrumento solo, tai ištisa harmoninga knygų simfonija – tokia beveik ideali biblioteka bibliofilui lyg dangus žemėje. <…> Bibliofilas, turintis tokią didingą asmeninę biblioteką, galėtų pasakyti: aš pasilaidosiu savo knygose, ir tegu velnias sau pypkiuoja. Jos žavesys toks didžiulis ir neišsenkantis kaip kad pati gamta.“ Žr.: Bierstadt O. A. The Library of Robert Hoe. – New York: Duprat et Co, 1895. – P. 5, 7.

       48 Žr. šešto klausimo atsakymus leidinyje „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“.

       49 Martinas Bodmeris (1899–1971), vienas didžiausių XX a. bibliofilų, savo 150 tūkst. vnt. rinktinę biblioteką dovanojęs Ženevos miestui, kai kurias labai mėgtas savo knygas ar net ištisas kolekcijas gan lengvai parduodavo. Jo agentu dirbęs Hansas Peteris Krausas tai mėgina aiškinti M. Bodmerio polinkių kaita ir apskritai bibliofilų, išleidžiančių didžiules pinigų sumas, mėginimu taip lyg ir reabilituotis savo šeimos akyse. Žr.: Kraus H. P. The Collector par exellence // Corona nova: Bulletin de la Bibliotheca Bodmeriana, (Cologny), 2001, [nr. 1]. – P. 52–53.

       50 Климанов Л . , Петров М. Феномен библиофильства // Книга: исследования иматериалы. – Москва: Книга, 1983. – Cб. 46. – C. 155–169.

       51 Šis L. Klimanovo ir M. Petrovo pabrėžtas bibliofilinio kūrinio bruožas sovietmečiu buvo itin aktualus. Vulgariai interpretuojant bibliofilinių bibliotekų reikšmę ir svarbą šalies kultūros raidai, pasigirsdavo balsų, raginusių reikšmingesnes kolekcijas vos ne prievarta inkorporuoti į valstybines saugyklas.

       52 Климанов Л . , Петров М. Феномен библиофильства. – C. 160.

       53 Daujotytė V. Tekstas ir kūrinys. – Vilnius: Kultūra, 1998. – P. 252.

       54 Nors kaip tik autorystės momentas dažnai yra ir bibliofilinio pavydo pagrindas. Bibliofilo pavydas, išvirstantis į nesveiką bibliomanišką norą bet kokiomis priemonėmis įsigyti norimą leidinį, psichologiškai taikliausiai yra atskleistas XIX a. prancūzų rašytojų bibliofilų kūriniuose.

       55 Žr.: Braziūnienė A. Imago Patriae: [apie kolekcininką Thomą Niewodniczanskį] // Literatūra ir menas.–2003. – Rugpj. 1. – P. 19.

       56 J. Tuwimas: „Tai, kad vynas juo senesnis, juo geresnis, žinau nuo seno. Bet tolyn labyn vis tvirčiau įsitikinu, kad tas pat tinka ir knygoms. Juo senesnė – juo vertesnė, t. y. įdomesnė. Esu aistringas bibliofilas – ir čia nemenka erotikos ar net tam tikro iškrypimo priemaiša: nes vien tik knygos senutės, susiraukšlijusios, pageltusios, iškaršusios, atsiduodančios maloniu rūsio kvapu, dvelkiančios nenusakomu pelėsių aromatu – ak! vien pagyvenusias knygas čiumpu virpančiom rankom ir švelniai jas, patiklias, glamonėju. Nenorom prisiminiau dabartinius tomus: tokie nenatūralūs ir net pernelyg estetiški, išsipustę nuvorišai, viešam rodymuisi išstatantys savo grožybes knygynų vitrinose; abejingai žvelgiu į pašėlusiai gražią ir pašėlusiai menišką leidybos produkciją: albumai, monografijos etc., kuriuos pagaliau gali įsitaisyti kiekvienas miesčionis ar gaujininkas už kelis šimtus tūkstančių ar kelis milijonus markių. Po teisybei, visa tai man tekelia nuobodį ir pasišlykštėjimą. Užtat susijaudinęs, sulaikęs kvapą, nekantrus ir užsidegęs ištisomis valandomis galiu raustis po dulkėtas antikvariato lentynas. Ieškoti, perdėlioti, purtyti dulkes nuo užmirštų, niekam nežinomų knygų, įnoringų, draudžiamų, nepasiekiamų akims nei širdžiai kokčių skaisčiasielių – daužantis širdžiai klausiu kainos, moku permokėdamas, ateina džiugus palengvėjimas ar apninka širdgėla – ir didžiausiąją brangenybę prispaudžiu prie širdies.“ Žr.: K empa A. Bibliofilskie silva rerum. – Warszawa, Wyd-wo SBP, 2002. – P. 136–137.