Rugsėjo 28 d. Taikomosios dailės muziejuje paminėta Tarptautinė vertėjų diena. Įteiktos dvi Šv. Jeronimo premijos: viena užsienio literatūros vertėjui į lietuvių kalbą, kita – lietuvių literatūros vertėjui į užsienio kalbą.

       Premijas įteikė dvi vertinimo komisijos. Pirmąją sudarė vertėjai Diana Bučiūtė, Laimantas Jonušys (pirmininkas), Audrius Musteikis, Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Rita Miliūnaitė ir VU Skandinavistikos centro lektorė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė. Įvertinusi devynių kandidatų darbus, 2007 m. Šv. Jeronimo premiją komisija skyrė Valdui V. Petrauskui už pastarųjų trejų metų darbus: Gabrielio Garcíos Ma´ rquezo, José Saramago, Margaret Atwood, Isabelės Allende romanus, taip pat už kitus nuopelnus vertimo menui bei užsienio literatūros populiarinimą Lietuvoje.

       Kitą vertinimo komisiją sudarė VšĮ „Lietuviškos knygos“ direktorė Aušrinė Jonikaitė, poetai Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, LR kultūros ministerijos vyriausioji specialistė Aida Dobkevičiūtė-Džiovėnienė ir Vertėjų sąjungos pirmininkė Jurgita Mikutytė. Ši komisija Kultūros ministerijos dotuojamą Šv. Jeronimo premiją įteikė Pietro U. Diniui – už profesionaliai į italų kalbą išverstus lietuvių literatūros kūrinius bei už lietuvių kultūros populiarinimą Italijoje.

       Spausdiname premijos laureatų kalbas.

 

 

 

 

       Dar prieš vasarą man pranešė, kad „būtų įdomu išgirsti mano asmeninį požiūrį į vertėjo amatą, santykį su vertimu, patirtį verčiant“ ir pan... Pagalvojęs supratau, nors ir gėda prisipažinti, kad iki šiol tų dalykų dar nebuvau rimtai apmąstęs. Apie amatą gal ir mąsčiau, aš laikau vertimą savo paraleline aistra, gyvuojančia kartu ir šalia filologijos bei kalbotyros mokslinių tyrinėjimų1. Bet apie savo paties santykį su vertimu ir apie asmeninę patirtį verčiant (o ypač poeziją), tiesą pasakius, niekados nebuvau rimtai pagalvojęs...

       Sutinku su tais, kurie mano, kad geriausias būdas apmąstyti bet kokią temą – pradėti nuo mąstomojo objekto pavadinimo. Taigi pasakysiu, kad mano santykis su vertimu paprasčiausiai išreiškiamas veiksmažodžio versti esamojo laiko pirmuoju vienaskaitos asmeniu: verčiu. Iš tikrųjų vertėjas yra tas, kuris sako: aš verčiu. Ir kaip vertėjas toksai „aš“ yra veiksmažodžio versti veiksnys ir atlikėjas. O vertimas nusako paties šio veiksmažodžio veiksmą (lygiai taip, kaip gyvenimas kilęs iš veiksmažodžio gyventi, mylėjimas – iš veiksmažodžio mylėti, arba galų

gale mirimas nusako veiksmažodžio mirti veiksmą). Lietuvių kalbinis patirties kampas (kaip, beje, pasakytų Antanas Maceina) yra veiksmas, procesas.

       Patirtis verčiant (tiek poeziją, kiek prozą) man parodė, kad vertėjas turi atskleisti ir išnaudoti visą veiksmažodžio versti galią, taip pat ir jo galimas metamorfozes. Joks prefiksas jam nėra svetimas. Vertėjui versti yra ne tik išversti, bet ir apversti, atversti, įversti, nuversti, paversti, perversti, priversti, suversti, perversti, užversti ir dar daugiau. Tad vertėjas originalą ne tik išverčia, bet taip pat įvairiai apverčia, atverčia, įverčia, nuverčia, paverčia, perverčia, priverčia, suverčia, perverčia, užverčia ir pan. Manyčiau, kad čia ir slypi tam tikra vertimo poetika. Arba bent jos užuomazgos ar bandymai.

       Iš tikrųjų kaip virškinimas prasideda jau burnoje, taip pat vertimas atsiranda jau skaitant. Pats originalaus teksto skaitymas jau tramdo trykštantį ar besiveržiantį vertimą turbūt todėl, kad pats geriausias būdas suprasti patį originalą yra jį išversti. Kai kurie prozos fragmentai arba kai kurie eilėraščiai kartais pasirodo tikrai sunkiai įveikiami, tada verta prisiminti Paulio Celano patarimą: „Lesen Sie, immerzu nur lesen, das Veständnis kommt von selbst“2 („Skaitykit, iš naujo tik skaitykit, supratimas ateina savaime”).

       Kaip žinoma, poezija ir proza kalbą keičia skirtingomis kryptimis. Prozoje dažniausiai vienam ženklui suteikiama tik viena reikšmė, o poezijoje ženklas pasižymi savo daugiaprasmiškumu. Todėl, rengdamas poezijos ir prozos antologijas, bijodavau išverstų tekstų kalbos homogeniškumo, tarsi visi autoriai kalbėtų viena (vertėjo) kalba.

       Iš tikrųjų, norėdamas versti arba jau versdamas, jaučiu, kad manyje prieš vertėją nuolat kovoja filologas, ir nieko nepavyksta, kol jie nesusitaria ir neranda tarpusavio pasitikėjimo (sakyčiau, kol neranda „bendros kalbos“). Versdamas linkstu visai nekeisti arba kuo mažiau nutolti nuo originalo turinio. Vis dėlto nenustebinsiu sakydamas, kad pagrindinis mano rūpestis daugiau susijęs su formaliąja proceso puse.

       Jeigu tiesa tai, ką pasakė José Ortega y Gassetas, kad „kalbėjimas yra vienas iš absurdiškų pratimų, kuriais rūpinasi žmonija“3, ką tada ir sakyti apie vertimą? Ką sakyti ir apie vertėjo veiklą, kuri būtų tik „rūpinimosi rūpinimasis“, tam tikro jau išsakyto žodžio atspindys ar tolimas aidas?

       Gal vertėtų pasvarstyti, koks yra bendras kalbėjimo ir vertimo pagrindas. Kas juos gali suvienyti ir kartu įgyvendinti? Turbūt tai yra išklausymas bei supratimas. Bet ką ir mes turime išklausyti bei suprasti?

       Manyčiau, išklausyti ir suprasti kito žmogaus žodžius. Vertėjas turi išklausyti ir suprasti kiekvieno jo verčiamo autoriaus bei teksto žodžius. Mes galime suprasti vienas kitą tiktai pro/per kitų žodžius. Kaip tik tokia jungtis ir yra vertėjas, kalbantis pro / per kitų žodžius. Kiekvieną šventą dieną pro / per kitų žodžius mes suprantame ir kitą, ir save patį, kaip tik pro / per kitų žodžius mes sugebame geriau suprasti ir mūsų gimtąją kalbą, ir tik per gimtąją kalbą žmogus supranta pasaulį ir save pasaulyje. Taigi pro/ per kitų žodžius mes nuolat su-siprantame... T. y. naudojamės protu tam, kad jungtis, vardu vertėjas, ne tik pasirodytų, bet ir veiktų. (Beje, tokia jungtis visada slypi mumyse, nes tam tikra prasme visi mes esame vertėjai.)

       Vertėjas yra ypač jautrus jungimo ir prisijungimo iššūkiui, nes pats virsta jungtimi pro/per kitų žodžius.O kaipgi vyksta jo veikla?

       Vertėjas braidžioja po niekieno ir kartu visų kalbančiųjų zoną tarp dviejų (dažnai ir daugiau) skirtingų kalbų, jis pavojingai gyvena tarp kalbinių mįslių ir išmoksta išmintingai laikyti pusiausvyrą ten, kur viena kalba praranda savo skiriamuosius bruožius, o kita – dar nesurado savųjų. Kas skiriasi paviršiuje, kartais neišnarpliojama gilumoje, o ten, kur viena su kita susilieja kalbos ir lyg sapne ar apsvaigusio žmogaus sąmonėje atsiranda fantastiniai hibridai. Niekaip kitaip nesugebu įsivaizduoti tų tarpinių klijų, kuriuos Walteris Benjaminas vadino „grynąja kalba“ („die reine Sprache“4).

       Manau, kad vertėjas daugmaž taip veikia pro / per kitų žodžius ir naudojasi protu susipratimo labui.

       Dar keletas žodžių pabaigai. Iki šiol vertėjo amatui apibūdinti buvo pasiūlyta daug palyginimų, ir, labai tikiuosi, jūs man atleisit, jei ir neiškenčiau nepasiūlęs savo „jungties pro/per kitų žodžių“ idėjėlės. Beje, nepatikslinau,kokia vertėjo kaip jungties prigimtis. Leiskit man vaizduojamuoju būdu jį palyginti su alchemine vaza (vas alchemicus), galinčia kalbinę medžiagą pa-versti, vadinasi, iš-versti į gimtosios kalbos bei į kitų supratimo žodžių auksą (aurum non vulgi).

       Mat aš irgi kadaise panorau būti jungtis, panorau tapti tokia neva „alchemine jungtimi“ tarp lietuvių ir italų kalbų. Ir aš kadaise panorau tapti vertėju. Ačiū Šventojo Jeronimo premijos komisijai, kad tai pastebėjo ir suprato. Ačiū Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai ir visiems čia susirinkusiesiems, jei jūs ir toliau palaikysite tokį mano norą.

 

 

 

       ________

 

1 Plg.Klioštoraitytė R. //Kultūros barai.– 2006.– Nr.1.–P.60–62.

2 Žr.: Chalfen I. Paul Celan: A Biography of His Youth.– NY: Persea Book.

3 Žr.: Ortega y Gasset J. Miseria y esplendor de la traduccion in El libro de las misiones. – Buenos Aires–Messico, 2a ed. – P. 129–172.

4 Žr.: Benjamin W. Die Aufgabe des Übersetzer. – Schriften. – Suhrkamp, 1955. – P. 9–21.