In memoriam. Birutė Pūkelevičiūtė 1923. VIII. 12–2007. IX. 21

       PASKUTINIO ATRADIMO RUDUO

       Vytautas Kubilius savo paskutinę monografiją „Birutė Pūkelevičiūtė – aktorė ir rašytoja“ (2004) užbaigė skyriumi „Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos“. Pirmoji: 1923 m. rugpjūčio 12 d. gimė Kaune. Tėvas – Juozas Pūkelevičius, Pranciška Asadauskaitė-Pūkelevičienė – valstybinių įstaigų tarnautojai.

       Nematoma ranka įrašė į šį skyrių ir paskutinę datą: Birutė Pūkelevičiūtė 2007 m. rugsėjo 21 d. mirė Vilniuje, buvo pašarvota Šv. Jonų bažnyčioje, asketiškai, beveik vienuoliškai, pagerbta mišiomis ir palydėta į Antakalnio kapines, į Menininkų kalnelį.

       Išsipildė mintis, mąstyta paskutinėje, itin gražiai išleistoje rašytojos knygoje „Atradimo ruduo“ (1990):

       „Kiekvienam gyvenimui – turi būti atrasta mirtis. Kaip kelrodė žvaigždė.

       Todėl mes kasnakt nukreipiam į dangų milžiniškus lęšius ir pro šviesmečių ūkus ieškom savo žvaigždės: mėlynai spindinčios. Ieškom, nors ir bijom ją aptikti.

       Tos valandos bauginamės.

       Ji sustos lyg ore pakibusi strėlė, kuri skrenda neskrisdama.

       Ji nutils, lyg nutrūkusi daina, kuri skamba neskambėdama.

       Laiką vadinam budeliu; turbūt jo lengvai atsižadėsim.

       Bet buvimas nebūty yra dieviška būsena, o mus gąsdina viskas, kas dieviška.“

       Nuo paskutinio atradimo rudens prasideda Birutės Pūkelevičiūtės „buvimas nebūty“, ir kiek tas buvimas prasitęs mūsų ir mūsų kultūros atminty, priklausys nuo mūsų.

       Jau ir šiandien galima pasakyti, kad svarbiausią vietą lietuvių poezijoje Birutė Pūkelevičiūtė užsiėmė pirmuoju savo poezijos rinkiniu „Metūgės“ (Torontas, 1952). Ši mažytė knyga yra kertinė, ypač lietuvių moterų kūrybos linijoje: ji, o ne pokarinė lietuvių poezija perima giliąją Salomėjos Nėries tradiciją ir permeta trapų lieptą anapus visų uždangų – galbūt labiausiai į Jurgą Ivanauskaitę, į jos kūno ir dvasios provokacijas, į būsenas, į laikysenas. „Metūgių“ moto, nutrupėjęs pirmajame leidime ir atkurtas „Baltų lankų“ perspaude (1997): „If the body were not the soul / what is the soul?“ (Walt Whitman). Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela? Amžinasis klausimas, kurio pradžia apaštalo Pauliaus laiškuose, įtaigiai skaitytuose ir atsisveikinimo su Birute minutėmis Šv. Jonų bažnyčioje.

       Suteikti kūnui kalbą, o dar tiksliau – perteikti kūno kalbą poezijos kalba, tokia pat sudėtinga kaip ir kalbantis kūnas, kalbėjimu pasireiškiantis kaip siela. Antro „Metūgių“ leidimo pratarmėje („Žvilgsnis į „Metūges“ – po 44 metų“) Birutė Pūkelevičiūtė nepaprastai tiksliai nusakė rinkinio būseną – geismą: „Geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio.“

       „Metūgės“ lyg buvo per ankstyvos tam laikui ir toms aplinkybėms, kuriose gyveno ir kūrė lietuvių išeivijos menininkai. Knyga ją vertinusių vyrų buvo suvokta pažodžiui – kaip pavojingas moters sielos išsprūdimas iš kontrolės. Taip, ir apaštalas Paulius buvo pavedęs moterį vyro kontrolei.

       Tai, ką Birutė kalbėjo po keturiasdešimt ketverių metų, ko vis dar klausė jau atsakydama, buvo pradėta svarstyti „Metūgėse“: „Tad ar poezija yra svaičiojimų surašymas? Iliuzijų skelbimas? Juk iš tikro aš nebuvau nei vilkė, nei lūšis, nei žalsvoji gyvatė... Toli gražu: buvau labai eilinė mergina. Turbūt poezijos netikroviškumas slypi žmogaus sieloje – tai jo mažųjų teisybių nerimas ir letargiška maišto būsena. Tai sapnų glamonėjimas; tai geidžiamybė, kurios nėra.“

       Negalima pasakyti apie rašytoją nieko, ko jis ar ji nebūtų apie save pasakę. Einantiems paskui, tyrinėjantiems lieka tik išskaityti. Išskaityti nepasiduodant tiesioginėms žodžių reikšmėms. Ne, Birutė Pūkelevičiūtė nebuvo eilinė mergina, eilinė moteris. Itin savita prigimtis, artistiška, persikūnijanti. Savito, išraiškingo grožio, didelių, spindinčių akių, kurių įspūdis išliko ir nuotraukose. Aktorystė ją ištiko kaip pašaukimas, teatras kaip liga. G. Hauptmanno Hannelės vaidmuo paskutinį pavasarį prieš pasitraukiant iš Lietuvos. Kitoje pasaulio pusėje – A. Škėmos Živilė, vėliau K. Borutos „Baltaragio malūno“ Jurga...

       Šaltas „Metūgių“ sutikimas pastūmėjo Birutę Pūkelevičiūtę į prozą. Laimingas postūmis – 1956 m. išėjo romanas „Aštuoni lapai“, premijuotas „Draugo“ paskelbtame lietuviško romano konkurse. 1982 m. – romanas „Devintas lapas“, taip pat premijuotas. Tai žymiausi Birutės Pūkelevičiūtės prozos kūriniai, 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pagrįstai išleisti kaip dilogija. Parašė ir dramos kūrinių, eiliuotų pasakų vaikams. Reiškėsi kaip skaitytoja, paliko įskaitytų, įrašytų tekstų.

       Nebuvo motina, bet subtiliai ir poetiškai jautė vaiko pasaulį.

       Nebuvo žmona, bet savitosios knygos „Atradimo ruduo“ pirmą dalį pavadino „Mišios už išdaviko žmoną“.

       Patyrė didelę meilę ir sunkių dvasios išbandymų. Pasiryžo grįžti į Lietuvą ir buvo tarp nedaugelio tų, kurie savo pažadą ištesėjo. Dar 1992 m. surengė keletą literatūros vakarų Vilniuje ir Kaune. 1999 m. įsikūrė Vilniaus senamiestyje, kaimynystėje su Bradūnais, Didžiojoje gatvėje. Galėjo matyti Šv. Jonų bažnyčios varpinę, akimis pasirinkti paskutinę susitikimo su savo skaitytojais ir gerbėjais bei atsisveikinimo su šiuo pasauliu vietą.

       Dar dalyvavo literatūros vakaruose (Rotušėje, Rašytojų sąjungoje, Vilniaus universitete), bet jėgos silpo, prarasdavo dvasios pusiausvyrą, gydėsi nuo depresijos. Vienatvė – neišvengiama ir neišgydoma.

       Gražus paskutinio atradimo Birutės Pūkelevičiūtės ruduo. Ilgas ir užbaigtas žemiškasis gyvenimas, įveiktas ratas – nuo išdidaus ir talentingo žmogaus provokuojančio mosto iki nuolankaus vienuoliško nusižeminimo.

       Pačioj jaunystėj Birutė buvo ištarusi: „Mano mirtis yra graži“; ir vėliau džiaugėsi aptarusi mirtį taupiai ir glaustai.

       Paskutinis „Metūgių“ eilėraštis pradedamas Omaro Chajamo epigrafu („Kaip vanduo atėjau, išeinu kaip vėjas“).

       O baigiamas eilute: „Visi mes turime nukristi.“

Viktorija Daujotytė