Požiūriai
1. Įdomu, kokias šiuolaikinės grožinės kūrybos tendencijas mato vertėjai?
2. Gal galėtumėte apibūdinti, kaip lietuvių literatūra atrodo pasaulinės literatūros kontekste?
3. Knygų srauto didžiąją dalį užima vertimai. Ką patys vertėjai mano apie kitų
šalių literatūros vertimus į lietuvių kalbą, jų kiekybę ir kokybę?
LAIMANTAS JONUŠYS
1. Šiuolaikinė grožinė literatūra pasižymi tuo, kad joje nėra kokios nors vyraujančios tendencijos. Kas yra bendro, tarkim, tarp tokių autorių kaip Leonardas Gutauskas, Herkus Kunčius, Laura Sintija Černiauskaitė, Vytautas Bubnys (čia kalbu tik apie prozą)? Gal ir galima surasti, kas sieja kuriuos nors du iš jų, bet skirtumai vis tiek bus daug ryškesni. Realistinis, absurdinis, buitinis, psichologinis romanas, jų įvairios samplaikos su sąmonės srauto, mitologijos, parodijos arba lyrizmo elementais – rasti galima visko. Teiginys, kad dabar rašoma paviršutiniška literatūra, kuria siekiama patraukti skaitytojus bulvarinės žiniasklaidos efektais, ko gero, netaikytinas nė vienam iš čia paminėtų rašytojų.
O lėkšta literatūra, žinoma, rašoma ir įgauna vis didesnio populiarumo. Tai laikyčiau normaliu reiškiniu, nes kodėl gi mūsų knygynų bestselerių sąrašuose turėtų vyrauti vien verstinė masinė produkcija? Dabar kalbama apie tokį reiškinį kaip „žurnalistinis romanas“. Tai parankus apibūdinimas, nes jį išgirdus galima iš karto suprasti, kad tai yra šlamštas. Nors gal irgi ne visada?
Rimčiau galima kalbėti apie meninę eseistiką. Nors šis žanras savo apogėjų gal jau ir nugyveno, bet anaiptol dar neišnyko – galima kalbėti apie esė ir novelės sandūrą, šių žanrų susiliejimą (pvz., Giedrės Kazlauskaitės kūryboje). Tai susiję su dar vienu būdingu šio dešimtmečio reiškiniu – konfesinės, pusiau autobiografinės literatūros pagausėjimu. Taip parašyta ir labai gerų kūrinių (pvz., Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“), ir „žurnalistinių romanų“. Bet tai irgi tik viena iš tendencijų – mano pradžioje suminėtų keturių autorių kūryboje asmeninės patirties linkmė ne(be)dominuoja.
Atsiradusios naujos humoro formos parodo, kad lietuvių literatūroje juokauti moka ne tik Juozas Erlickas. Pastaraisiais metais savitu komizmu sužėrėjo a. a. Gintaras Beresnevičius, Palemonas Dračiula (Eligijus Raila), Kęstutis Navakas, paveikaus humoro galima rasti S. Parulskio, Herkaus Kunčiaus ir kitų autorių kūriniuose.
2. Galvojant abstrakčiai, būtų galima sakyti, kad atrodo normaliai, kaip ir gali atrodyti mažos tautos literatūra didžiuliame pasaulio vandenyne. Tik kad tas pasaulinis kontekstas lietuvių literatūros beveik nemato. Tai iš dalies lemia su konjunktūra susiję atsitiktiniai veiksniai – Vakarų knygų rinkoje ir skaitytojų sąmonėje yra tam tikra stabili lentyna, skirta Rytų Europai, bet šio regiono mažiausioms valstybėlėms toje lentynoje – visai mažai vietos, o kadangi ją šiuo metu užima albanas Ismailas Kadarė ir estas Jaanas Krossas, tai kitiems jau kaip ir nebėra kur įsisprausti. Žinoma, atskirose šalyse kai kurie vertimai gali sulaukti dėmesio, bet tai jau tik dalinis reiškinys. Mes, deja, taip pat labai orientuojamės į Vakarų madas ir Vidurio ir Rytų Europos, kaip regiono, literatūra domimės per mažai.
Kalbant apie tai, kuo pati literatūra gali išsiskirti, reikia pirmiausia žvelgti vėlgi į visą regioną – Vidurio ir Rytų Europos literatūra kartais pasižymi keista dvasia, nesušukuota, bet autentiška raiška, nepaisančia gero tono taisyklių. Sunkoka įsivaizduoti, kad Vakaruose dabar būtų atsiradę tokie saviti rašytojai kaip Bohumilas Hrabalas, Andrzejus Stasiukas, Miloradas Pavičius arba Viktoras Pelevinas (čekai ir kiti Vidurio europiečiai tą keistumą sieja dar su Franzo Kafkos palikimu). Tokio autentiško impulso, netikėto plykstelėjimo esama ir kai kurių mūsų rašytojų kūriniuose. O štai vakariečiai neretai mus lenkia apgalvotu ir ištobulintu literatūriniu meistriškumu, istorinių aplinkybių studijomis. Pvz., Iano McEwano romanas „Atpirkimas“ (liet. 2005) gal ir nežaižaruoja originalaus įkvėpimo liepsna, bet yra nepaprastai meistriškai sustyguotas visais lygiais – charakterių, kompozicijos.
Žinoma, čia kalbu tik apie tendencijas, kurių negalima suabsoliutinti ir paversti stereotipais, nes kiekvienas talentingas rašytojas yra savaip unikalus. Tačiau paminėsiu dar vieną aspektą, kuris gerai literatūrai anaiptol nėra būtinas, bet, žvelgdami į bendrą panoramą, galime pastebėti, kad kai kurie Vakarų rašytojai šią ypatybę yra taip virtuoziškai ištobulinę, kaip nė vienas mūsiškis, – kalbu apie gebėjimą sukurti nuoseklų, patraukliai ar net svaiginamai intriguojantį pasakojimą. Čia turiu galvoje ne trilerius ar detektyvus, o solidžiąją literatūrą: iš pastaraisiais metais pasirodžiusių vertimų galima paminėti Mario Vargaso Llosos romaną „Tetulė Chulija ir rašeiva“, Roberto Irwino „Arabiškąjį košmarą“.
Šiuo požiūriu (o ir kitais) europiniame kontekste visai neblogai atrodo Andriaus Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“ – autentiškas istorinis fonas, patrauklus siužetas, savitas, neįkyriai šiuolaikiškas požiūris, intelektualus žaismingumas. Manau, jeigu šią knygą būtų parašęs koks Vakarų europietis, ji jau gal būtų
verčiama į lietuvių kalbą.
3. Verstinės literatūros leidžiama daug, ir visai neteisūs tie, kurie sako, kad leidžiami tik abejotinos ar vienadienės vertės kūriniai, reklamuojami kaip šedevrai. Tokių iš tiesų daug, bet kartu pasirodo nemažai ir vertingos literatūros – kitas dalykas, kad knygų masėje skaitytojams kartais sunku susigaudyti, o gal kartais geroms knygoms tiesiog pritrūksta gerų skaitytojų, nes kai kurie aukščiausio lygio romanai, daugelyje Europos šalių sulaukę ne tik kritikų susižavėjimo, bet ir didelių tiražų, pas mus nugrimzdo kaip akmenys į vandenį, nepalikdami raibulių. Regis, ir Orhano Pamuko „Juodoji knyga“ dulkėjo knygynų lentynose, kol staiga mūsų skaitytojus iš Stokholmo dangaus apšvietė žinia, kad jam paskirta Nobelio premija.
Per penkiasdešimt sovietinės cenzūros metų vertimų srityje buvo likę daug spragų – dabar daugelis didžiausių užpildytos, bet dar ne visos. Kartais jau imta mėgdžioti vakarietišką madą skubėti su knyga pas skaitytoją kaip su laikraščiu – natūralu, kai taip daroma su „Hariu Poteriu“, kurio išsižiojęs laukia visas pasaulis, bet kartais skubama iš rankraščio versti ir tokius autorius, apie kuriuos mūsų skaitytojai šiaip būtų nieko nė nežinoję ir dėl to nieko nepraradę. Be to, kartais dėl tokios mados mums dar nežinomi užsienio autoriai pradedami versti nuo naujausių jų knygų, t. y. nuo galo, nors išgarsėjo jie ankstesniais – ir geresniais – kūriniais (pvz., šveicaras Ursas Widmeris).
Bet tai yra rinkodaros dėsniai, kurių galia neišvengiama. Aš pasigendu, kaip jau minėjau, Vidurio ir Rytų Europos literatūros vertimų – per mažai verčiame net savo artimiausius kaimynus, o, tarkim, Balkanų kraštų literatūra mums apskritai beveik vien balta dėmė. Bet spragų yra ir verčiant daugelio kitų kraštų literatūrą. Geresnės literatūros vertimai dažnai išleidžiami su atitinkamų užsienio valstybių parama (štai kodėl pas mus taip suklestėjo skandinavų rašytojų vertimai). Anglai ir amerikiečiai savo knygų vertimų neremia, nes jas ir taip noriai verčia visas pasaulis, bet mes čia susiduriame su paradoksu, kad kartais leidykloms tiesiog neapsimoka kai kurių knygų imtis. Neišversti kai kurie svarbiausi XX a. klasikų Virginijos Woolf ir Williamo Goldingo romanai, o tokie šiuolaikiniai autoriai kaip Grahamas Swiftas arba Timas Parksas Lietuvoje visai nežinomi.
Ir pabaigoje – apie vertimų kokybę. Įsivaizduoju, kad dabar verstinės grožinės literatūros knygų išleidžiama gal kokius tris kartus daugiau negu sovietmečiu. Bet gerų vertėjų trigubai nepadaugėjo. Tačiau padėtis nėra tokia bloga, kaip kartais vaizduojama. Didžiausia prastų vertimų dalis tenka pramoginei literatūrai. Geros leidyklos vis dėlto siekia susirasti ir gerų vertėjų, ir samdo patyrusius redaktorius, tad galutinis rezultatas dažnai būna geras.
NIJOLĖ CHIJENIENĖ
1. Bene didžioji šiuolaikinės grožinės kūrybos (turiu omenyje verstinę) dalis man primena kunkuliuojantį srautą, kuris pagauna ir neša savo skaitytojus, nespėjus šiems susivokti, kur jie lekia, ir galop, gerokai primurkdytus, išmeta paslikus ant kranto. Jie jaučiasi išgyvenę „ekstremalius“ pojūčius ir trumpam užsimiršę arba gavę peno spekuliatyvioms teorijoms gromuliuoti. Perskaičiusi tokią knygą, jaučiuosi apgauta. Todėl bestselerių seniai neskaitau, padariau išimtį tik „Da Vinčio kodui“, nes rengiausi eiti į aptarimą, bet perskaičiusi jau niekur nebėjau. Ačiū Dievui, kad trokštantys apmąstymų tyloje vis dar randa ramių užutėkių ir kad šiame „netikrų pranašų“ amžiuje vis dar esama kūrybos, bylojančios širdžiai ir protui. Pasiryžęs peržengti knygyno slenkstį (o tam dėl suprantamų priežasčių reikia nemenko pasiryžimo) knygos mylėtojas ras kokios tik jo širdis geidžia prozos – poetinės, intelektualios, transtekstualios etc. Na o patraukliai apipavidalintus skaitalus pasirinks turbūt knygos vartotojas. Kur nors keliaudama visada stebiuosi, kad iš tokios daugybės žmonių tik vienetai sugeba kažką pasakyti pasauliui. Jų yra ir dabar, tik ar mūsų pašėlusiai besisukančiam kreivų veidrodžių pasauliui vis dar reikia knygų, kuriose su liūdesiu ar džiaugsmu atpažintum save, kuriose gyvenimas atsiskleistų visu savo sudėtingumu ir grožiu ir kurios tau primintų, kad egzistuoja tokie dalykai kaip garbė ir pagarba kitam? Šito tikrai nežinau. Per dienas sėdžiu prie kompiuterio ir vis neištaikau valandėlės atsiversti vieną kurią iš kokių penkių vienu metu skaitomų knygų. Guodžiuosi tik tuo, kad nesiimu versti vienadienės, kultinės, populiariosios ir kitokios prekinės literatūros, naiviai įsivaizduodama, kad tuo prisidedu prie jos sunykimo. Kalbant apie originaliąją literatūrą, įžvelgiu čia vieną džiuginančią tendenciją – vis daugiau matau gerų knygų vaikams. Vadinasi, lietuvių mentalitetas keičiasi, sąmonės horizontai plečiasi, ir mes pradedame įžvelgti vaike žmogų.
2. Tas klausimas man primena tradicinį lietuvių klausimą užsienio svečiams: „Kaip jums patinka lietuviai?“ Kada ateis laikas, kai mums tas neberūpės? Bendraudama su kitų šalių vertėjais ne kartą patyriau, kad jie domisi mūsų rašytojais, laiko savitais, prašo naujai iškilusių autorių pavardžių. Lietuvių literatūra pasauliui dar tik pradeda skleistis. Gal kiek vienpusiškai. Kur kas daugiau senųjų ir šiuolaikinių autorių yra verti, kad juos išgirstų platesnė auditorija, bet tai, matyt, natūralūs literatūros sklaidos proceso, o iš dalies ir asmeninės iniciatyvos dalykai.
3. Akivaizdu, kad vertimų bare itin nemaloniai jaučiamas rinkos „šnopavimas“. Stengiamasi išleisti visus madingus autorius, pamirštant, kiek dar esama spragų, kiek praeities šedevrų liko nepaliesta. Nors verčiama daug, bet ne visada gerai. Dažnai tiesiog vidutiniškai. Didelė kiekybė niveliuoja vertimams keliamus reikalavimus. Gero vertimo kriterijai tiek visuomenės, tiek, deja, ir kai kurių leidėjų požiūriu gerokai pakitę nuo tų laikų, kai naujai pasirodžiusi verstinė knyga buvo įvykis ir netgi deficitas. Stereotipiškai manoma, kad tekstas turi būti skaitomas lengvai, kalba žūtbūt praturtinta pavyzdžiais iš neišsemiamo akademinio lietuvių kalbos žodyno (nesvarbu, ar jie atitinka originalo stilistiką, ar ne) ir panašiai. Nesunkiai virškinama ir maistinga. Skaitytojui nė motais, kad originalo autorius buvo apsisprendęs netaisyti nė vienos savo parašytos eilutės ir todėl neišvengė „duobių“, o dažname sklandžiai plaukiančiame vertimo tekste nebelikę autentiškos kūrėjo dvasios. Be abejo, ir vertimo srityje egzistuoja mados. Bet, kiek žinau, pasaulinės tendencijos byloja grįžimą prie tikslaus vertimo. Taigi kai kam teks išmokti sutramdyti savo nesutramdomą kūrybiškumą ir, užuot rašius ilgą
TEODORAS ČETRAUSKAS
1. Klausimas ekspertams. Jei imčiau į jį žvaliai atsakinėti, būtinai nuklysčiau nuo savo kompetencijos kvadratinio milimetro centro ir prikalbėčiau nesąmonių. Todėl pasakysiu tik tiek, kad man atrodo, jog dabar vyrauja knygos, prikaišiotos įvairių sensacingų dalykų. Jos paprastai dėl to ir perkamos ir ryte praryjamos, tačiau kaipmat pamirštamos, išėjus naujoms su dar prašmatnesnėmis sensacijomis. Tikriausiai kuriama ir vertesnių dalykų, tačiau jie, matyt, dar tiktai autorių smegenų popieriuje arba leidėjų stalčiuose ir pasirodys vėliau. Juk negali pasaulis, juo labiau protaujanti jo dalis, nuolatos vien tiktai pramogauti. Be to, pasakyti ką nors verta taip greit keičiantis sąlygoms sunku. Didieji romanai parašomi po svarbių įvykių praėjus dešimtmečiams. Todėl ir nelabai reikšmingą rašymą reikėtų ne niekinti, o laikyti plunksnos miklinimu, treniruotėmis, be kurių neįmanomi didesni laimėjimai.
2. Lietuvių literatūra išlaikė rimtą egzaminą 2002 metų Frankfurto knygų mugėje, pakeitusi viešnios teisių atsisakiusią milijardinę Kiniją ir gavusi įvertinimą „klein aber fein“. Tik ta patirtis nebuvo rimtai aptarta ir ja beveik nesinaudojama. Tarkim, neįvertinama literatūrinių skaitymų užsienyje reikšmė. Mūsų autoriai jų kartais net atsisako įvairiomis dingstimis. O juk toks skaitymas, tarkime, Vokietijoje prilyginamas publikacijai, yra plačiai skelbiamas iš anksto ir būtinai paskui aptariamas spaudoje. Autoriaus knygų reitingas tada tuojau pakyla. Be to, tai puiki reklama mūsų dar palyginti mažai žinomai šaliai, beje, nieko nekainuojanti, nes apmokama rengėjų lėšomis. Vienas rašytojas, kaip savo šalies propaguotojas, kartais gali nuveikti daugiau už pusšimtį dainuojančių, šokančių ar kitaip meniškai besireiškiančių žmonių, kur nors nuvežtų už didelius pinigus. Negirdėti, kad rašytojai gautų pasireikšti ir Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, programoje. O labiausiai man nepatinka, kad tik spėję už mūsų šalies sienų bent kiek pasižymėti žmonės tuojau pat išskuba į anapilį, tarsi jiems tarp mūsų būtų per prasta.
3. Pastarieji du dešimtmečiai vertėjams buvo puikus metas, – reikėjo išversti tai, ką ankstesnis režimas draudė ar ribojo. Išėjo daug gerų knygų, kurių srautas dabar, šiek tiek apmažinus atsilikimą, natūraliai menkėja. Knygų lentynas užpildo skaitalas, vadinamoji naujoji literatūra, kurios viršūnės, kaip jau minėjau, žemokos. Tačiau jos palaiko verslą ir jų rasi kiekvienos leidyklos programoje. Na o gerą leidyklą pažinsi iš to, kokiomis proporcijomis ji sugeba tą palaikančią ir rimtą literatūrą kombinuoti. Rimtą knygą galima išleisti leidyklose „Alma littera“, „Gimtasis žodis“, „Baltos lankos“, dar vienur kitur, todėl padėties, kaip buvęs vienintelės „Vagos“ vertėjas, autorius ir darbuotojas, nedramatizuočiau, tačiau dėl to, kad kartais pasiryžęs ir pasiruošęs išversti ką nors reikšminga nemažiau energijos išeikvoji, kad tai įpirštum, reikėtų ne nervintis, o manyti, kad dirbi šviečiamąjį darbą – nepastebimai ir be atlygio.