I KILLED MY DAUGHTER
Daugiau nebegalėjau...
Daugiau nebegalėėėjaau...
Viskas, ko troškau, – niekada nebebūti čia. Niekada! Niekada niekada niekada!.. Reikėjo kažką pakeisti. Viską! Nedelsiant!.. Reikėjo dingti jiems iš akių. Visam laikui...
Kad jiems palengvėtų nuo to, neabejojau.
Nervinau juos seniai – jutau pati, tačiau prieiti iki to...
Tebeskaudėjo nuo vyro rankų suspaudimo – pasitryniau odą aukščiau alkūnių... Pažvelgiau... Tamsiai raudonos dėmės, pro kurias iš gilumos ryškėjo ir būsimos kraujosruvos...
Dingti! Dingti iš čia visam laikui...
Įėjau į savo kambarį ir užsirakinau. Atsisėdau. Paėmiau cigaretę, bet ranka drebėjo taip, kad padėjau ją atgal... Kam čia imituoti nervingumą, susierzinimą, nusiraminimą... Cigaretė nepadės, nesuteiks ramybės. Jutau, kaip smarkiai daužosi širdis, ir pagalvojau: iš baimės. Pagalvojau, kad baimė užklumpa žmogų šiam nė nesuvokiant, jog tai – baimė. Dabar supratau, kad išsigandau jo. Jis taip purtė... Pajutau, dar kiek ir jis tėkš mane į sieną, ir jis taip pat pajuto... Iš visų jėgų pastūmė, nulėkiau į miegamojo gilumą, užkliudžiusi toršerą, nugara tėškiausi į lovos kraštą, akimirkai užėmė kvapą, atsigavusi išgirdau lauko durų trinktelėjimą, paskui – žingsnius per kiemą. Žingsniai buvo baisūs, pilni neapykantos. Jo žingsniai buvo brutalūs...
Širdis daužėsi per smarkiai... Kvėpavau, lyg būčiau bėgusi dešimt kilometrų. Kur išeiti? Kur dabar išeiti? Atsistojau ir nuo spintos nusiėmiau pilkai languotą lagaminą. Jis buvo prikrautas visokių mažmožių... Pasidarė šlykštu. Jų lagaminas... Tai jie važinėja su lagaminais. Jei jis mane paliktų, pirmiausia daiktus imtų dėtis į lagaminą. Nenorėjau nieko, kas būtų su juo bendra...
Išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo dukters mašina. Jie susitiko... Išgirdau žingsnius, jo ir jos... Klausiausi įsitempusi. Širdis tebeplakė. Jie nuėjo į virtuvę. Dabar ji gers kavą, o jis jai pasakos... Žinoma, jis turi jai pasiteisinti... Pasiteisino, – vėl durų trinktelėjimas ir jo žingsniai per kiemą.
Dabar ji ateis pas mane...
– Atidaryk, – išgirdau įsakmų dukters balsą, ji judino rankeną, – atidaryk, sakau!..
Sėdėjau, o širdis dar smarkiau trankėsi. Jutau, kad trūksta oro.
– Atidaryk, nes išlaušiu duris!.. Motin, atidaryk... Ar tu žinai, kad esi beprotė? Atidaryk atidaryk atidaryk!.. – duktė daužė duris kažkokiu daiktu. – Atidaryk! – ji spardė duris. – Atidaryk atidaryk atidaryk atidaryk! – Ji talžė duris delnais... Pajutau, kad gali įvykti kažkas nepataisoma, priėjau ir pasukau raktą. Ji įlėkė, – vos spėjau atsisėsti, – ir įsisprendusi sustojo prieš mane kaip vaikigalis.
– Ką tu padarei? Ką tu vėl padarei? – žiūrėjo į mane duktė, jos veide buvo tiek pat neapykantos, kiek ir nevilties. – Ką jis tau padarė? Nežinojau, ką pasakyti. Lūpos virpėjo, ašaros pradėjo ristis nesustodamos, o galvoje... Galvoje aidėjo tik širdies dūžiai, tvinksėjo viršugalvis, smilkiniai, jutau, kaip dreba žandikaulis...
– Ką jis tau padarė? – dukters balsas buvo grėsmingas. – Čia jis – taip? – jos žvilgsnis sustojo ties mano viena ranka.
Pažvelgiau pati ir pamačiau raudonai mėlyną pabrinkusią dėmę...
– Motin, ar supranti, kad tu jį išvarei iš proto? Tu gi ne-nor-ma-li!..
– Tai ką man daryti, – tvardydamasi ištariau, – ką man daryti, jei atrodau jums nenormali.
– Tu ne atrodai, motin, – tu esi nenormali. Kiek aš atsimenu, tu visada
buvai nenormali. Tu net manęs nemylėjai kaip visos motinos.
– Aš tavęs nemylėjau? Tau atrodė – aš tavęs nemylėjau?.. – ašaros tebesirito, bet turėjau kalbėtis, jai irgi buvo sunku.
– Be abejo! Amžinai surakinta, įsitempusi, kažko besiklausanti... Tau – ką? – vaiduokliai girdisi? Manai, kad motinos nemeilę galima paslėpti? – Ak, štai ir lagaminas... Išeisi? Suvaidinsi, kad išeini? – dabar ji manęs tikrai nekentė. – Tai ir dink. Dink greičiau iš mūsų gyvenimo. Dink dink dink! – ji spardė lagaminą, o paskui puolė prie manęs.
Veidą prisidengiau, bet ji mušė mane delnais. Jutau jos skaudžius smūgius į galvą, pečius... Mušė ne norėdama primušti, o lyg norėdama nusikratyti, kas ant jos delnų prilipę, ir kai ji išlėkė iš kambario pakeliui kažką nuversdama ar paspirdama, mano pečiai ir rankos skaudžiai degė...
Įkvėpiau daugiau oro. Jos tūžmastis mane sutramdė. Iš rankinuko išsiėmiau pudros ir veidroduką ir pradėjau pudruoti užverktą veidą. Pasidažiau lūpas. Gėlė nugarą, sunku buvo pasisukti.
Čia pat ant kėdės atlošo kabėjo džinsai ir languota palaidinukė. Persirengiau. Lagaminą vėl užkėliau ant spintos, o ant peties užsimečiau nedidelę pilką kuprinę „Nike“. Judėjau lyg robotas. Kaip išspręsti neišsprendžiamą problemą, nežinojau. Supratau tik viena – jokiu būdu nebegaliu leisti, kad dėl manęs ji taip prarastų savitvardą. Žinojau, vėliau graušis, tačiau dabar ji galėjo dažniau mane mušti, tačiau to niekaip negalėjau leisti. Dėl jos pačios. Turėjau dingti.
Atsidariau langą ir pasilipusi ant palangės iššokau. Pasistiebusi langą atsargiai uždariau. Kai tik išėjau iš kiemo, man palengvėjo.
Kuo labiau tolau nuo namo, tuo lengviau buvo kvėpuoti. Atsidūriau prie upės, nusileidau krantu prie pat vandens ir atsisėdau ant žolės.
Žiūrėjau į tekantį vandenį, ir laikas sustojo. Čia pat po kojomis plaikstėsi tamsiai žalios vandens žolės, jų kuokštai buvo įspūdingi. Toliau kėpsojo permirkęs gal užpernai įmestas batas ir sulenktas dviračio ratas, beveik be stipinų. Ir batas, ir ratas kartu su vandens augmenija sudarė kažkokią darnią visumą. Vanduo tekėjo plaikstydamas ir sklaidydamas žoles, pats tapdamas žalias, ir atsikvošėjau tik tada, kai pamačiau, kad vanduo nebe žalias, o beveik juodas.
Temo.
Visą tą laiką galvoje nebuvo jokios minties, vidinis skausmas kažkur dingo ir ramiai galėjau eiti namo, tačiau supratau, kad turiu prisiversti ir įjungti protą, jei jo dar buvo likę...
Supratau, kad kaip tik taip moterys pasidaro nebesvarbios pačios sau, joms jau nerūpi, kaip su jomis elgiasi kiti. Supratau, kad dabar kaip tik ir yra tas momentas, kai mano vyras gali tapti smurtautoju, o duktė – neurotiška isterike. Ir jei grįšiu namo – taip ir bus. Jie mane praras. Aš jiems būsiu niekas, nors gal jau ir esu... Bet vis dėlto... Negaliu atimti savęs – bent iš dukters – visiškai. Negaliu būti namuose kaip daiktas, kuris visiems seniai įgrisęs. Žinojau, kad bręstančiai dukteriai dar tikrai esu reikalinga.
Be to, motinos žmonėms reikalingos amžinai...
Raktai buvo prikabinti prie džinsų dirželio ir nuleisti į kišenę. Galėjau nueiti į dirbtuvę ir ten pernakvoti, bet įtariau, kad jie, nesulaukę manęs, gali pradėti ieškoti, ir, be abejonės, pirmiausia dirbtuvėje. Prisiminiau, kaip baisiai prieš kelias valandas kentėjau... Dabar buvau nusiraminusi, tačiau nieko panašaus patirti nebenorėjau. Net prisiminti. Net atsidurti ten, kur taip neseniai kentėjau...
Nuvažiavau į tolimą miesto rajoną ir vaikščiojau gatvėmis be tikslo. Kiemuose šūkavo vaikai. Buvo šilta ir triukšminga. Galvojau, ką toliau daryti. mintys buvo visiškai padrikos. Atrodė, kad galvoju visai ne apie save, jog tai, apie ką galvoju, man neturėtų rūpėti ir nerūpi.
Pradėjo šviesti langai, troleibusų stotelėse stoviniavo vis mažiau žmonių. Keista, bet netrukus galvoje beveik nebeliko minčių. Supratau, kad sąmonė ginasi nuo pavojaus ir blokuoja pojūčius. Ginasi pati nuo savęs...
Pėsčia patraukiau link miesto. Kai atsidūriau centre, jau buvo beveik vidurnaktis. Pasirinkimo nebuvo, tad nuėjau į dirbtuvę, kuri buvo senamiestyje, namo pusrūsyje. Atsirakinau patyliukais duris ir įsmukau. Nedegiau šviesos. Niekas neturėjo matyti, kad čia esu.
Apgraibomis apgraibomis, net nesisėsdama ant senos kanapos, kad neliktų ženklo, jog sėdėta (juk čia yra dulkių), įslinkau į kampą tarp rašomojo stalo ir didelio pastatomo molberto. Ištiesusi ranką sugriebiau ant sienos kabantį seną paltą, pasimečiau ant žemės ir išsitiesusi ant jo prisitraukiau krėslą, kad jis mane užstotų, pridengtų, jeigu kas... Pasijutau gulinti beveik po krėslu.
Kūnas buvo pavargęs. Skaudėjo sutrenktą nugarą, rankas, kurios jau tikriausiai buvo kaip reikiant mėlynos. Jaučiausi visiškai nesaugi, tarsi gulėčiau ant šaligatvio.
Viešpatie, kodėl taip?..
Nejau tu man niekada neatleisi?
Tuojau supratau, kad ne Dievas baudžia mane.
Tiesiog sužinojau: realybė nesibaigia tuo, ką suvokiame penkiais pojūčiais. Manoji realybė išsiplėtė, ji manęs nebepaliks. Šito niekada nebūčiau suvokusi, jei nebūčiau padariusi to, ką kadaise padariau.
Dabar jie nekenčia manęs, nes atrodau jiems kitokia, negu jie.
Negaliu pasakyti dukrai, kas man atsitiko.
Kada tai prasidėjo? Kada pajutau, jog jie manęs nekenčia?
Gal tada, kai vyras buvo išvažiavęs į susitikimą su mokyklos draugais, o dukra paskambino, jog naktį nenakvos namie? Atsimenu tą naktį... Kažkodėl pasidarė liūdna. Lėtai temo... Nuėjau į dukters kambarį ir atsiguliau ant kušetės, kur ji paprastai susirangiusi skaito. Sėdėjau ir laukiau nakties, kol užmigsiu. Pro akis slinko gyvenimo nuotrupos. Jaučiausi taip, tarsi nebūčiau laiminga ir dėl to aplinkui buvo tuščia. Visada taip jausdavausi, kai jų nebūdavo namie. Padėjau galvą ant pagalvėlės ir, užsiklojusi dukters plačiu šaliku, nepajutau, kaip užmigau net neišjungusi toršero. Užmigau – kaip nugrimzdau... Ir nieko miego gelmėj nebuvo, netgi sapno. Tik staiga siaubingas nerimas ir kaltės jausmas perliejo visą kūną... Smogė, perkirto, netekau dalies savęs.
– Mama, man šalta, – tą pačią akimirką iš vonios pasigirdo prislopintas vaikiškas šauksmas, – mama!..
Kaip aš ją užmiršau vonioje, kas man atsitiko?! Kaip aš palikau savo mergaitę šaltame tamsiame vonios kambaryje, pro nesandariai užsuktą čiaupą varva vanduo... O siaube! Visą naktį...
Akimirksniu iššokusi iš lovos puoliau į vonią ir dar neatidariusi durų supratau, kad ten nieko nėra...
Uždegiau šviesą, atidariau vonios kambarį. Iš čiaupo lašėjo šaltas vanduo, patalpoje buvo šalta...
Sukrėsta patirtos realybės siaubo, pabandžiau grįžti į miegamąjį, tačiau nepavyko. Ten nebegalėjau būti. Siaubas tebekrėtė, virpėjo kiekviena kūno ląstelė, širdį kankino jausmas, tarsi krisčiau nuo stogo arba sūpuoklėmis leisčiausi žemyn... Tarsi krūtinė būtų be odos, o galvai net pralekianti minties nuotrupa atrodė nepakeliama. Net minties nuotrupa...
Supratau viską, tik neleidau sau įvardyti, neleidau atsigręžti į praeitį. Tačiau jau buvau supratusi...
Nuėjau į dukters kambarį ir vėl įsitaisiau ant kušetės – tik tame kampe buvo šiek tiek ramiau, tikriausiai dėl to, kad priešais mačiau jos daiktus... Užgesinau šviesą, bet apie miegą negalėjo būti ir kalbos. Kažkoks baisus nerimas graužėsi vis gilyn į širdį, ir taip baisiai, kad – jaučiau – jis gali prisigraužti iki ten, kur yra pati gyvasties esmė. Iš tiesų gali... Tuomet baigta, – manęs nebebūtų...
Tai buvo net ne nerimas. Tai buvo baisiai stiprus, nenumaldomas, absoliučiai negailestingas nuosprendis. Pasmerkimas... Jo nebuvo galima niekam apskųsti. Tai buvo kažkas niekada nepatirta, savo aštrumu gal stipriausia iš visko, ką patirti įmanoma. Tai buvo kažkas, kas buvau ir aš pati, ko nebegalima nuo manęs atskirti ir nuo ko visiškai tapau priklausoma...
Tačiau, matyt, prisnūdau.
– O Dieve! Ji ir vėl čia... Motin, ko tu amžinai šliauži į mano kambarį, kai manęs nėra? – išgirdau dukters balsą ir atsimerkusi pamačiau ją. – Ko tu čia ieškai? Klausyk, gal tau manija kokia, a?
Duktė numetė rankinuką, nusispyrė batelius ir rengėsi griūti į lovą. Nuo jos padvelkė silpnu alkoholio kvapu.
– Dukryte, man pasirodė... Niekur kitur negalėjau rasti vietos...
– Žinom tuos tavo siaubiakus. Amžinai kas nors pasirodo...
– Ar tau viskas gerai? Nieko tokio?.. – pabandžiau sužinoti, ar ne dėl jos man prasidėjo tas košmaras.
– Nieko tokio, nieko tokio, uždaryk duris iš antros pusės ir
Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie lango.
Aušo. Jau važinėjo pirmieji troleibusai.
Galėjau išsivirti arbatos ar kavos, galėjau nueiti į vonią, galėjau atsigulti savo lovoje ir ką nors paskaityti, tačiau...
Ne... Į vonią nebegalėjau nueiti...
Vaikiškas balsas „...mama, man šalta“... Pojūtis, kad neapsakomai ilgai,
daugiau negu dvidešimt metų, buvau tarsi be sąmonės, tarsi amnezijos būklėje... O visą tą laiką pamesta tamsioje šlapioje vonioje, varvant neužsuktam čiaupui, kentėjo mažytė mano duktė – kūdikis, kuris dar negali nei išlipti, nei ko nors prisišaukti... Jausmas, kad ji taip kentėdama ir užaugo... Užaugo tiek, kad jau galėjo garsiai išrėkti aną sakinį... Supratau, tas kažkas ir darė mano gyvenimą bespalvį, neleido patirti jokio džiaugsmo, visiškai sugniuždė optimizmą.
Kai grįžo vyras, dukra virtuvėje valgant vakarienę organizavo mano košmaro aptarimą. Interpretavo ir vyrui mano košmarą pateikė ji, aš kalbėti apie tai nebenorėjau. Tebebuvo gyvas kaltės pojūtis ir jaučiausi taip, tarsi tebeturėčiau ryšį su kažkuo, realiai egzistuojančiu.
– Ar tu nemanai, motin, kad tai – depresijos pradžia? – mano duktė, ką tik iškepta žurnalistė, buvo aktyvi. – Aš neseniai rengiau straipsnį apie vieną psichiatrę, ir tai, ką ji man papasakojo... Hm... Labai panašu... O rytą, saulei patekėjus, tau praėjo? Depresija paprastai rytą praeina, pikas – prieš aušrą. Tau juk irgi praėjo, ar ne?
– Ne, – papurčiau galvą, – man nepraėjo. Ir aušra buvo dar toli...
– Gerai. Einam miegoti, – užvertė laikraštį vyras, per vakarienę jis visada po ranka turėdavo laikraštį. – Baikit tas nesąmones abidvi... Maža ką susapnuoji... Nesuprantu, kodėl dabar tam teikiama tokia reikšmė...
– Todėl, kad ji, kai manęs nėra, amžinai lenda į mano kambarį, ir tai jau nusibodo! Tėvai, ar tu gali vieną kartą įdėti spyną į duris? – rėkte išrėkė duktė. – Jai mano kambaryje saugiau, tu supranti, tėvai? Ji bijo!
Ne, aš nebijojau. Nuo to pasislėpti negalima niekur, tai buvo nepakeliama. Tačiau pasijutau kalta ir tyliai pasižadėjau niekada daugiau neperžengti dukters kambario slenksčio. Dėl mano kaltės ta diena baigėsi negražiai...
Matyt, vis dėlto prisnūdau. Atsimerkiau – vos aušo. Kažkas rakino dirbtuvės duris. Širdis susitraukė į kamuoliuką ir ėmė tankiai mušti. Durys atsidarė, ir tarp kėdės kojų pamačiau ant slenksčio vyro batus. Užsimerkiau, kad jis nepajustų manęs, o jei ir atrastų – tegu mano, kad miegu.
– Po velnių, – nusikeikė probalsiu vyras ir, kiek pastovėjęs, duris uždarė.
Manęs ieško...
Turėjau apgalvoti, ką daryti.
Bet galvoti nesisekė. Geriausia, patogiausia buvo čia, kamputyje už krėslo ant šviesiai rudo palto. Kofe s molokom... Nekenčiau šios spalvos, bet vilna buvo švelni. Ją mėgau. Gaila buvo vilnos, kurią nudažė kita spalva... Paglosčiau rankovę ir švelniai prisiglaudžiau prie jos. Ir vėl užmigau.
Pažadino silpnas šniurkščiojimas, tarsi kas verktų. Ilgai girdėjau jį pro miegus, bet nesupratau, ką reiškia, o kai jis pasiekė sąmonę... Akimirksniu pabudau ir ėmiau klausytis... Įsitempiau, net nebekvėpavau. Bet nieko nebegirdėjau, jokio verksmo. Ir vis tiek neabejojau, kad man miegant kažkas verkė...
Ne, tai nebuvo vos gimusio kūdikio verksmas, – tai buvo verksmas mažos mergaitės... Nelaimingos ir nuskriaustos, taip pat pasislėpusios. Nejaugi ji yra čia?
Tas baisus jausmas vėl smogė. Ir dar kartą, ir dar... Pasmerkimas, nebeįmanomybė ištaisyti to, ką labai trokščiau ištaisyti. Tas jausmas nekaltino manęs, jis buvo toks, koks yra – negailestingas ir neatšaukiamas, nepermaldaujamas... Prieš jį aš buvau vien sumaigyta, kraujuota kaltė, kuriai nepakeliamai gėlė širdį.
Greitai atsisėdau ir atstūmiau krėslą. Išlįsdama iš savo kampo vos nesudejavau – taip skaudėjo sumuštą nugarą...
Matyt, įprotis ryte gerti arbatą arba kavą, o gal alkio jausmas, kurio kol kas nesuvokiau, nukreipė žvilgsnį į arbatinuką. Čia pat buvo ir kriauklė, buvo ir pernykščios kavos...
Bet negalėjau atsispirti pojūčiui, kad dirbtuvėje, be manęs, dar kažkas yra. Kažkas, ko negaliu palikti, kuo turiu pasirūpinti. Supratau – jei pradėsiu kaip nors bendrauti su tuo, ko nematau, teisėtai ir legaliai galėsiu būti laikoma išprotėjusia. Turėjau kuo greičiau išeiti. Už lango jau buvo visiškai šviesu, valytoja ką tik baigė šluoti gatvę už dirbtuvės lango. Tačiau...
Beveik nevalingai ištiesiau ranką link stalo ir pagavau save betariančią: „...mažute...“ Lūpos ir balsas pasirodė tarsi ne mano... Nukrėtė šiurpas ir pasišlykštėjimas savimi tokia, kokią staiga pamačiau save iš šalies... Nedelsdama išlėkiau iš dirbtuvės, įkvėpiau ryto oro ir nuskubėjau link aikštės su varpine. Pakeliui gatvėje nusipirkau totorišką pyragėlį su mėsa ir atsikandau. Nuo mėsos skonio supykino, išspjoviau į šiukšlių dėžę. Aikštės kampe ant balto grindinio vaikščiojo keli balandžiai – galėjau juos palesinti.
Balandžiai seniai sulesė pyragėlį, o aš tebesėdėjau ant laiptuko prie arkikatedros ir padėjusi galvą ant kelių žiūrėjau į batelių galus...
Tas verksmas... Jis nutilo, bet jaučiau, kad keistu būdu jį tebegirdžiu. Ne ausimis, ne... Kažkokia vidine klausa... Baisiai sunkus jausmas... Tarsi kažkas šauktųsi pagalbos, bet išgelbėti nieko negali... O ten vis šaukiasi...
Yra taip buvę...
Nuo tada vyras pradėjo reguliariai nebegrįžti namo nakvoti. Iš pradžių kartą, vėliau du kartus per savaitę.
Sykį miegodama su juo taip pat pabudau nuo kažkokio silpno, vos girdimo garso. Kažkas verkė, tylutėliai šniurkščiojo. Tarsi verktų mažytis vaikas, kuris nenori, kad jį išgirstų. Atsimerkiau, įsiklausiau... Naktinės užuolaidos buvo neužtrauktos, už lango švietė žibintas, vėjas judino medžių šakas ir ant grindų judėjo šešėliai. Pasukau galvą į šoną ir pamačiau...
Tarp manęs ir lango stovėjo mergaitė... Keista mergaitė – iš rūko ar kažko panašaus... Ji buvo perregima, tačiau aiškiai mačiau – tai mergaitė. Tiksliau – mačiau jos petuką, ranką, daugiau nei pusę veidelio... Ji šluostėsi ašaras.
Vėl tas pats kaltės jausmas užplūdo krūtinę. Aš pašokau ir jau iš tiesų pabudau.
Ak, mergaitę aš tik sapnavau. Tačiau lygiai taip pat judėjo šešėliai, ir vėl išgirdau vos girdimą verksmą...
Vyras ištiesė ranką ir prisitraukdamas arčiau mane apkabino. Aš atstūmiau jį ir nukėliau nuo kaklo ranką, bet jis vėl mane prisitraukė. Žinojau, kas bus toliau, bet atsipalaiduoti negalėjau.
– Kas tau? Nenori? – suniurnėjo į ausį vyras. – Na eikš, pamatysi, bus OK.
– Klausyk... Klausyk, aš taip negaliu, – bandžiau jam prieštarauti.
– O kaip tu gali? Aš pasistengsiu... Nori kaip nors kitaip? Pabandom... Na pabandom...
Žinojau, kad jis mane tuojau išvadins frigidiška, nenorėjau tų žodžių girdėti. Sukaupiau visą savo valią ir pasidaviau, tačiau negalėjau atpalaiduoti klausos. Jaučiau vos girdimą verksmą. Kūdikio, kuris buvo tarsi mano.
Ir staiga pamačiau save ir vyrą atstumto, nereikalingo vaiko akimis. Vaiko, kuris eina prie motinos, o ši...
– Paleisk mane! – surikau ir atstūmiau vyrą. – Paleisk ir daugiau niekada šito nedaryk.
Ir tyliai pravirkau.
Miegamajame pakvipo cigaretės dūmai – vyras, atsukęs man nugarą, sėdėjo ant lovos krašto ir rūkė. Atsigręžiau į jį ir pakėliau ranką, – iš tikrųjų man pakriko nervai, – jokios mergaitės nebuvo, niekas neverkė. Mano veidas buvo šlapias, ore tvyrojo kažkas nešvaraus, tarsi kokios lytinių sekretų emanacijos...
– Klausyk, – paliečiau vyro ranką, – klausyk, na kodėl mes negalim pabudę naktį pasišnekėti... Paprasčiausiai pasišnekėti... Na, net arbatos išgerti – kodėl negalim? Ar vyno?.. Kodėl iš karto – taip? Aš neapkenčiu mechanikos.
– Ko ko? – jis atsigręžė į mane. – Tu tai jau dabar vadini mechanika? Na, negirdėjau iki šiol... Tai gal aš – mechanikas? – jis dar stipriau patraukė dūmą.
– Aš visada taip jaučiau...
– Visada? – jis nustebo. – Visada? Tai kodėl niekada to nesakei?
– Todėl, kad tu niekada nebūtum atsižvelgęs, – aš žinau... Tau visada svarbiausi tavo poreikiai.
– Mano poreikiai? Bet šie poreikiai tau buvo malonūs, ar ne? Kas atsitiko dabar? Nebemalonūs?
– Gerai... – atsidusau, – nepyk... Negalėjau. Man pasirodė, kad mus stebi verkiantis vaikas... Mergaitė... Mažytė tokia, čia – tarp lovos ir lango... Beveik permatoma... Aš neabejoju, kad girdėjau...
– Ar tu vieną kartą užsičiaupsi, ar ne? – skaudžiai suspaudęs pečius kratė mane vyras. – Ar tu baigsi?
Beveik išsigandau, tačiau jo balse girdėjau tikrą neviltį ir pasijutau esanti mazgotė – man buvo jo gaila ir jis galėjo su manimi daryti ką nori. Manęs čia nebebuvo, pasitraukiau pati nežinau kur. Tačiau vyrui manęs nebereikėjo.
– Tu mane išvarei iš proto, tu apnuodijai man gyvenimą, tu varai iš proto dukterį – kas tu per žmogus? – jis kapojo rankomis orą, vaikščiojo tarp lovos ir lango, ir vieną akimirką man pasirodė, kad jis gali sutrypti tą nematomą vaiką, – reikėjo jį sustabdyti. – Gerai... Aš nueisiu pas gydytoją. Eikim dabar į virtuvę ir pasišnekėkim, – pabandžiau jį išvesti iš miegamojo. – Arba atsigulk... Pasišnekėkim...
– Na apie ką su tavim šnekėtis? Viešpatie, apie ką su tavim šnekėtis?.. Ar tu nepastebi, kad tau užeina? Ar tu pati nepastebi – sakyk?
– Iki šiol nepastebėjau ... Tiesą sakant, dabar man keista...
– Ne dabar, ne dabar! – šaukė vyras, o jo balse buvo girdėti neviltis. – Ne dabar... Atsimeni, kai duktė buvo maža? Ji norėjo kačiuko, ir aš jai parnešiau. Atsimeni, kas darėsi? Tu vaiką prie isterijos privedei. Jau tada pagalvojau, kad tau kažkas negerai. Įsivaizduoti negalėjau, kad motina taip beprotiškai užsispirtų ir neleistų mergaitei turėti kačiuko...
– Gerai... Nusiramink... Leisk, aš tau viską paaiškinsiu... – Ką tu man paaiškinsi? – vyras, paveiktas mano beveik atgailaujančio tono, atsisėdo ant lovos. – Tu jau aiškinai man... Bet juk neįmanoma, kad mūsų visų trijų gyvenimus reguliuotų tavo pamišėliški sapnai...
– Leisk, aš tau pasakysiu, aš tuomet ne visą sapną tau papasakojau... Kai tas kačiukas žiūrėdavo į mane, aš jausdavau, kad į mane žiūri galinga baisi jėga, gudri ir pražūtinga. Kažkas užimaskavęs... Kažkas – tik kačiuko pavidalu... Todėl, kad tas sapnas... Atsimeni, aš tau pasakojau, kad sapnavau, jog einu kažkokiais požeminiais koridoriais, kur sienos žalsvos, o lempos blausios... Einu ir šalia manęs eina katinas, juodas toks, glaustosi ir taip miaukia žiūrėdamas man į akis, taip seka mano žvilgsnį ir laižosi... O aš einu pro vienas duris, paskui pro kitas, ir jis vis kartu prasmunka. Paskui aš atidarau duris ir patenku į koridorių, kuris veda į vonią ar į skalbyklą... Grindys šlapios, daug kraujuoto vandens. Ant sienų – kraujo lašai, pasieniuose – mėsos gabalėliai, odos... Ir man atrodo, kad ta mėsa – žmogaus. Ir tas katinas ėmė taip miaukti, kad man šiurpas nugara nuėjo. Supratau, jam prasideda puota, akimis jis kviečia ir mane puotauti... Apimta siaubo pabudau.
– Matai?.. Tai ligonio sapnas... – vyras lingavo galvą jau beveik užjaučiamai.
– Ne... Ne ligonio. Aš iš tiesų ėjau tais koridoriais. Ir grindys buvo šlapios. Tik ne kruvinos. Ir pasieniuose nieko nebuvo primėtyta. Ir, suprantama, nebuvo katino. Bet atpažinau tą koridorių – žinai, kada? Kai tu mane nuvedei pas savo draugą... Pas tą... Na, pas tą ginekologą. Atsimeni, palydėjai į priimamąjį ir mane nusivedė sanitarė. Žinai, kur ji mane vedė? Į rūsį – ten buvo drabužinė. Ten ji mane perrengė ligoninės drabužiais ir vedė kažkokiais koridoriais... Pats žinai kur... Ir tuos koridorius aš atpažinau, nes buvau jau sapnavusi. Ir tada, eidama pro kažkokią vonios patalpą, pažvelgiau į veidrodį. Mano veidas buvo žalias. Niekada daugiau nemačiau tokio žalio žmogaus, kokia buvau aš prieš abortą. Niekada to neužmiršiu. Visada, kai einu rytą prie veidrodžio, galvoju, kad pamatysiu save žalią... Atrodo, jog ir pudruojuosi tam, kad nebūčiau žalia... O jei dar būčiau turėjusi pakęsti to katino žvilgsnį namie... kasdien... Ir miaukimą... Ir būčiau turėjusi jį lakinti... Ir būčiau mačiusi, kaip mergaitė jį glosto, gal net miega su juo... Būčiau išprotėjusi, supratai? Viskas! Aš tau viską pasakiau. Tai nėra liga. Aš tiesiog taip jaučiu. Tai mano jutimai, ir jie nėra liga. Suprask, vaikui aš negalėjau to paaiškinti. Ir dabar negaliu.
– Taip... Dėl tų tavo jutimų mergaitė augo įsitikinusi, kad motina jos nemyli. Visi turim jutimų... Įdomu, kokie, tavo nuomone, gali būti mano jutimai šį rytą...
Pradėjo švisti. Vyras nurimo. Jis nemėgo kalbėti šia tema. Atsikėliau ir išviriau kavos su kardamonu. Tylėdami išgėrėme, ir jis nieko man nebesakė. Jaučiausi kalta prieš dukterį ir norėjau jai kaip nors įtikti, tik nežinojau kaip. Todėl iškepiau pusryčiams jos mėgstamų blynelių su obuoliais ir cinamonu, tačiau ji atsikėlusi visas mano pastangas sumalė į miltus:
– Kam kam, o tau, motin, svarbiausia nuo pat ryto prikimšti pilvą. Ar normalūs žmonės nuo pat ryto užsiima tokia maisto industrija? Nepanašu, kad būtum baigusi dailę, veikiau tave traukia į kulinarijos technikumą. Nors, beje, – skanu! Po tos nakties vyras bent kartą per savaitę ir nebegrįždavo nakvoti. Aš neužmigdavau arba kiek pamiegojusi pabusdavau ir žiūrėdavau į tą vietą tarp lango ir lovos, tačiau niekada nieko daugiau nebemačiau. Bet žvilgsnis vis krypdavo ten...
Vyro neklausiau, kur jis nakvoja. Galėjau jį suprasti, tačiau kad ir kaip būčiau supratus, vis tiek būčiau protestavusi prieš jo naktinėjimą, jei ne tie keisti dalykai... Dabar man svarbiausia buvo tik viena – ar dar pamatysiu kada nors tai, ar nepamatysiu. Išgirsiu, ar ne... Svetimi kvepalai vyro mašinoje nebeturėjo tokios reikšmės, kad kaip nors komentuočiau vyro elgesį.
Dabar svarbiausia man buvo – ji...