Didelis noras gyventi
jei sustosiu dabar? ir jei
nebesikeis šie vaizdai,
moterys, bangos, jei mirsiu
ir jei paskutinė mintis,
į kurią įsitversiu, jei ta
pati paskutinė
mintis nulems, kaip
atgimsiu – niekaip,
Purušotama, juk niekaip,
kiek besistengčiau, nesiseka
nebegalvot apie žmoną,
dukrytę
jūrai iššiepusio žiurkės
dantis buvusio deputato
ir patarėjo, o ypač
tuos du jų padykusius
kudliukus, gyvus
ženklus gerovės, brangiuosius
šunelius, šunelyčius –
net nežinau,
bet veislės
visai tokios pat kaip ir brolių
dvynių
Lavrinovičių
2005 12 09
Prie jūros
žuvėdros plėšriai žvilgčioja į mus,
ak, į mane, nes jūsų čia, kaip vėjo,
beveik nėra, ramu, tik vertimus
išduoda bergždžios pastangos vertėjo
prozodijoj, kuri mane ridens
kalbos mūšoj, ilgėjančiu šešėliu
kirs tuštumą tarp smėlio ir vandens
ir tuštumą, kur tarp vandens ir smėlio
tiek pastangų: prigėrusi šaka,
kažkoks vilkikas, velkantis kažką
ties horizontu, sąmonė prakiurus
į užkampį visatos vidury,
kur nežinia kuris sukurs kurį
provincijoj, kaip sakėte, prie jūros
2006 05 03
Spring fiction
ir nutolstančiam parko taku
orbita, tave pasirinkusia,
nesutampančia su laiku
ir žinojimu, kad numirsime
tai, kas yra, kas buvo, ir kas
būti galėjo, be abejonės,
matos geriau pro plikas šakas
pavasary
pabaigoje kelionės
tartum užmirštas kosminiame laive
plauktum kosmosu ir nesuvokiama
būtis, kur lakštingalų suokiama
išsirinktų kaip indą tave
ir sąmonėj skleistųsi vietoj
to kas yra ir kas būti galėtų
2006 05 05
Liūdnojo vaizdo
Parodija, nuginkluojanti
realybę. Tasai, kurio
žvilgsnis pastėręs. Kuriuo
gali pasitikrint
gyvenimo vertę.
Labiau yra negu
buvo. Tekstuose
pašarvotas. Apsišarvavęs
kontekstais. Klejojantis
eilėmis. Šuoliuojantis
į malūną, kuris buvo
labiau nei yra.
2006 06 15
Dūzgiantis
gyvenu mėgindamas
parašyti gyvenimo vertą
eilėraštį ir rašau
mėgindamas nugyventi
gyvenimą, vertą tokio
eilėraščio, štai
ir dabar, imanentiškai
pralaimėjęs, o Dieve,
kaip dūzgia jazminas
2006 06 16
Dainuojamasis
senstu, raukšlėjuos,
traukiuosi vis labiau
į save, vis mažiau
tuos, kuriuos myliu,
kamuoju krikščioniška savo
kančia ir eilėraščiais
man nusisekusiais tolstu
ir tolstu nuo jų
suvokėjų prieš minią
gerbėjų dainuojamosios
poezijos pastatytas
tegaliu išlementi esu
kaltas, esu kaltas,
esu labai kaltas
pasaulis, esu
kaip ir jūs
dieviškas, dieviškas
ramtadrylia
2006 06 17
Susapnavau, kad vėl nėra manęs
susapnavau, kad vėl nėra manęs,
tik tuščios gatvės miesto nematyto
neaišku ką ir kur, ir kaip nuves,
taip pat neaišku kam, bet tarsi švito
ir vis labiau ryškėjantys daiktai
save iš nebūties į formas liejo,
ir ką dabar išvydot, buvo tai,
ko pamatyti niekaip negalėjau
nes ten manęs nebuvo, nes manęs
išvis nėra, negali būti, nes
į veidrodžiuose nutupėtą musių
to miesto šviesą tuneliu sruvau,
mėgindamas įrodyt, kad buvau,
kaip mėginau įrodyti, kad būsiu
2006 06 29
Iš neišmoktų pamokų
ir esi ir esu ir gerai
ir pilnai ištuštėja galva
ir išskristi būriuojas gandrai
ir pro debesį kyšo spalva
ir skubu ir vėluoju ir vėl
ir anksti ir vėlu pamatuot
ir subjektas objektas todėl
ir objektas subjektas dėl to
ir daugėja kas dieną nakties
ir kas naktį mažėja dienos
ir atsiima iš atminties
ir dalijasi tik iš vienos
ir atrodo kad negyvenai
ir susideda metų suma
ir kas kartą žinau nežinai
kaip ateina žiema
2006 08 05