Našlių namai
Netikėtai autobusas pasuko į siaurą vokiečių nutiestą kelelį. Vien posūkiai ir pakalnės, kuriose visaip susiraitęs vingiavo upelis, senuose žemėlapiuose pavadintas keistu Romintės vardu. Pavažiavęs kelis kilometrus tamsia ir ūksminga alėja autobusas sustojo.
Poetas Vasilijus, tik išlipęs pro duris, pamatė neatspėjamo amžiaus ir neatspėjamos lyties žmogelį, apsivilkusį pilka šimtasiūle. Žmogelis stovėjo užsikniaubęs ant tvoros ir vėmė. Geras ženklas, pagalvojo Vasilijus, jeigu vemia,
vadinasi, gėrė. Jeigu gėrė, vadinasi, kas nors jam įpylė. Jei įpylė tam žmogui, įpils ir Vasilijui. Bet žmogelis buvo toks girtas, kad į jokį klausimą negalėjo atsakyti. Dar blogiau – jis tik mostelėjo ranka ir nuvirto. Poetas gerokai paprakaitavo, kol vėl pastatė žmogų ant kojų. Mažas, rupūžė, bet sunkus kaip granitas.
Tai ožius lupi, paguodė jį Vasilijus. Na lupk ožius, lupk.
Dar gerai, pagalvojo, kad prie tvoros, bet ne vidury plento jo tautietis susirado poilsio vietą. Kiek tokių rupūžių, užmigusių ant plento, pervažiuoja traktoriai? Paskui gramdyk šaukštu smegenėles. Nusispjovęs poetas nuėjo palei tvorą į tą pusę, kur matėsi daugiau pilkų blokinių ir mūrinių kolūkio namų.
Viename jų būtinai turėjo būti įsikūrusi ūkio kontora, greta, kaip čia įprasta, įvairių prekių krautuvė, kur parduoda vinis, batus, duoną, sūrį ir visokių rūšių gėrimus. Ir geriausiai į tokią krautuvę įsmukti per kiemą, nes įėjęs pro duris pamatysi tik tuščias lentynas ir nuobodžiaujančią pardavėją. Vaska taip ir padarė. Įžengęs iš kiemo pusės į vidų, jis pamatė įspūdingą moters sėdynę. O ši, žinojo Vaska, yra geriausia vizitinė moters kortelė. Jos savininkė, pasilenkusi po prekystaliu, kažką barškino.
Sveika, Marusia, kostelėjęs tarė poetas.
Aš ne Marusia, atsisuko moteris.
Koks skirtumas – Marusia Nemarusia, nusijuokė poetas ir atkišo jai dešimt rublių. Duok už visus.
Nėra, burbtelėjo pardavėja.
Palauk, nepasidavė Vasia. Tu blogai supratai. Vienas butelis man, kitas – tau. Už visus.
Sakiau, kad nėra, pakartojo Marusia Nemarusia. Liko tik šampas ir konina.
O baltakė? – nusiminė poetas.
Išpirko. Ir baltakę, ir rašalą. Liko tik brangūs gėrimai, ne mūsų mužiko kišenei.
Tai duok tos koninos ir du butelius šampano. Vieną man, kitą – tau.
Ir staiga pajuto, kaip džiūsta burna. Visada, kai ilgiau laisto reisą. Trys dienos, kol įsibėgėja, dar trys, kol atsitokėja. Ši diena buvo tik penktoji, nes sutrukdė jo geriausias draugas Olegas.
Rašai tik apie jūrą, priekaištavo Olegas. Ar nėra kitų temų?
Šitame vaiduoklių mieste? Čia nieko neliko tikro, viskas laikina. Tikri žmonės čia tik jūreiviai. Visi kiti – biurokratai, kurvos ir kolchozninkai.
Bet tas miestas turi gilią istoriją, pasilenkęs per stalą dėstė Olegas. Čia gyveno Imanuelis Kantas, Hofmanas ir Herderis.
Vien tik vokiečiai, supyko Vasilijus.
Čia gyveno ir lietuvių poezijos pradininkas – Donelaitis. Parašyk apie jį, nežinomą tavo plunksnos brolį. Juo labiau kad šiais metais bus jo jubiliejus.
Na ir skiedi, Vasilijus piktai numojo ranka, paskui naktį negalėjo užmigti, vartėsi nuo šono ant šono ir galvojo apie kažkokį jam nežinomą, prieš daugelį metų mirusį lietuvių poetą. Ne jūreivį, ne biurokratą. Galbūt tikrų tikriausią poetą.
Vasilijus, prieš važiuodamas į Donelaičio tarnybos vietas, dėl visa pikta perskaitė jo biografiją ir kelis kūrybos fragmentus, verstus Davido Brodskio. Rašė senis be jokių poetinių įmantrybių – tiesiai šviesiai šūdą vadino šūdu, keikėsi kaip senas bocmanas. Visai kitaip nei Puškinas ar Deržavinas, rusai tokių neturėjo.
Gavęs butelį, Vasilijus nulaužė vielutę ir suspaudė kamštį ranka, kad ramiai išliptų pirmos putos.
Marusia, gal turi ir stiklinę?
Katerina aš, ne Marusia, papūtė lūpas pardavėja.
Puiku, Katia, išgerkim už tavo grožį, kad nenuvystų tamsiame kaime.
Juokauji, drauge korespondente. Tikriausiai vėl apie kritusias karves rašysi?
Ne, maloniai atsikvėpė Vasia. Karvės man neįdomios, man įdomesnė tavo sėdynė.
Labai jau prireikė mano sėdynės, sukrizeno Katerina.
Sėdynė graži kaip bažnyčia, tarkim, ta, kur pro langą šviečia raudonu stogu.
Ji ne mūsų, lietuvių. Atšils orai, tai litovcai šniūrais eis apie tą savo cerkvę. O ko? Ar mažai tavo krašte bažnyčių?
Kaip ko? – nustebo Vasilijus. Čia juk dirbo jų kunigas, pirmasis lietuvių poetas Donelaitis.
Palauk, palauk, susimąsčiusi Katerina pasikrapštė ausį. Ar tas senas jautis, kur lankydavo visas kaimo našles?
Nežinau, ką kalbi, sutriko Vasilijus. Pas kokias našles jis vaikščiojo?
Ne mano reikalas, nuraudo moteris. Klausk Tamaros Borisovnos, ji geriausiai žino šią istoriją.
O kas ji – Tamara Borisovna?
Eik jau, eik, kumštelėjo jį Katerina. Nepažįsti mūsų pirmininkės? Paskubėk, kol darbo laikas nesibaigė. Nebegersi?
Užteks, Vasilijus atsistojo ir švelniai paglostė moters užpakaliuką. Gera sėdynė, gaila, kad nežinai savo kaimo istorijos.
O tu ateik, kai sutems, kai istoriją sužinosi, Katerina ėmė kikenti. Papasakosi ir man apie litovcų kunigą.
Gal ateisiu, o gal neateisiu, sumurmėjo Vasilijus ir leisdamasis laiptais pagalvojo: jeigu visos šio kaimo moterys tokios linksmos ir šnekios, konjako butelio gali neužtekti. Tik ką veiksi, kai piniginėje vėjas švilpia?
Tamara Borisovna kontoroje sėdėjo viena ir, atrodo, apsidžiaugė išvydusi svetimą žmogų.
Svečiai! – suplojo rankomis. Maloniai prašau atsisėsti.
Ji buvo giedro rusiško veido su dviem linksmom duobutėm skruostuose, tos duobutės Vasilijui patiko. Neaukšta, bet pilna, jos krūtys net veržėsi per palaidinės iškirptę. Kokie vėjai atnešė, drauge korespondente?
Vasilijus be užuolankų ir ilgų išvedžiojimų išdėstė savo kelionės tikslą – aplankyti bažnyčią. Ne fermas, karves ir kiaules, bet bažnytėlę ir tas vietoves, kur gyveno poetas Donelaitis.
Koks Donelaitis? – sukluso Tamara Borisovna.
Lietuvių poetas, paaiškino Vasilijus ir ištraukė iš portfelio butelį konjako. Už mūsų pažintį – galima?
Žinoma, linktelėjo moteris. Tuoj išvirsiu arbatos ir apšnekėsim vokiečių kunigą.
Jis buvo poetas.
Žinau, žinau, parašė kažkokius „Metus“.
Tai – pirmoji lietuvių poema.
Fignia. Kam mužikams reikėjo jo poemos? Jis buvo sielos ganytojas, anot vokiečių, – pastorius. Ir ne toks prasigėręs kaip rusų popas. Tikras vyras. Aplankydavo iš eilės visas savo kaimo našles. Našlėms pastatė net namą, kur jas aptarnaudavo.
Nesuprantu. Bene kokį viešnamį?
Arbata jau garavo moliniuose puodeliuose. Tamara Borisovna pastatė dvi stiklines ir įpylė konjako.
Neišgėręs nesuprasi.
Jie susivertė po puselę. Moters skruostai užkaito, nejučia, o gal tyčia ji prasisegė vieną palaidinės sagą, ir jos krūtys dar labiau išryškėjo.
Jeigu nori suprasti kunigą Donelaitį, turi čia ilgiau pagyventi, pasivaikščioti, pasikalbėti, aplankyti vienišas moteris. Juk mūsų kolchoze – vien našlės. Jei kuri turi vyrą, tai dar didesnė našlė...
Čia jau užlenkei, nusijuokė Vasilijus.
Pasilik nors savaitei. Pabūk kaime Donelaičiu, suprasi. Mūsų moterims reikia vyro, o ne girto skuduro.
Bet kuo čia dėtas lietuvių poetas?
Jis mums kaip legenda, tikro kunigo, tikro vyro idealas. Supranti, savo kaimo našlėms pastatė net atskirą namą. O mūsų mužikas? Nė iki savo durų nepajėgia atrėplioti.
Prasimanymai, papurtė galvą Vasilijus. Nežinomo lietuvių kunigo garbinimas jam kėlė vien pyktį ir nuostabą. Nesusitvarko bobos savo gyvenimo, tai laukia malonės iš pašalies.
Jis juk turėjo žmoną?
Na ir kas? – Tamara Borisovna įkaito nuo savo kalbų ir vaizduotės. Vaikų tai jis neturėjo. Negalėjo turėti. Užtat be baimės visas našles lankė. Matyt, ir tada bobos buvo laisvos. Matyt, ir tada mužikai gerdavo kaip kiaulės.
Nesityčiok iš vyrų, įsižeidė Vasilijus. O aš – kas?
Atsiprašau, pasislinko arčiau Tamara Borisovna, tu – poetas. Gal geresnis už Donelaitį? – prasisegė dar vieną palaidinės sagelę.
Patikrinti nori, sumurmėjo Vasilijus. Čia, kontoroj, ar namuose?
Nesijaudink, nušvito moteris. Kontoroj mes įsirengėm jaukų raudonąjį kampelį, yra viryklė, šaldytuvas ir sofutė. Naujo tipo našlių namai. Išbandysi?
Moteris net užsimerkė išdrįsusi pasiūlyti, bet Vasilijus, pajutęs keistą norą prasivėdinti, atsistojo.
Vakaras pakvipo meilės nuotykiu. Naujų patirčių jis nevengė, net ieškodavo, kol buvo jaunas, lenktyniaudavo su Olegu, kuris per naktį daugiau turės arba kuris pasirinks labiausiai netikėtą vietą – lėktuvą, traukinį, restorano tualetą, daugiaaukščio namo stogą. Bet mylėtis dėl kažkokio lietuvių poeto?
Išeini, suglumo Tamara Borisovna. O Donelaitis? Ar išsigandai lietuvių poeto?
Gal turi raktą nuo bažnytėlės?
Vasia staiga suprato, ko jam labiausiai reikia ir ką jis turi daryti. Pasivaikščioti poeto takais. Užlipti į varpinės bokštą ir pažvelgti į vakaro sutemas. Gal pajus, supras tuos keistus Donelaičio hegzametrus?
O tu nepabėgsi? – moteris įtariai pažvelgė jam į akis. Dar betrūksta, kad išsineštum bažnyčios raktą.
Gali eiti kartu.
Geriau jau palauksiu, susigėdo Tamara Borisovna. Paklosiu tau lovą mūsų našlių namuose. Ir palauksiu.
Nusileidęs laiptais, jis stabtelėjo prie lango ir pasiklausė Tamaros pokalbio telefonu.
Eik tu, mamočka, koks vyras! Donelaitis. Būtinai ateik, pasakyk ir Varvarai, kad atlėktų...
Pakliuvau, šyptelėjo Vasilijus. Negi ir prie vokiečių kunigą Donelaitį bobos taip nešiojo ant rankų?
O kodėl ne? Mados keičiasi, mainosi papročiai, bet žmogaus prigimtis – ta pati. Ir visada bobai reikia gero vyro. Su spragilu, ne su pieštuku. Bet argi jisrusas? Argi jis vyras? Liuteronas reformatas. Gal jie mylisi nenusirengę? Gal visai nesiporuoja? Dauginasi ląstelių skilimo būdu? Ką aš, kvailys, kalbu? Jei Donelaitis buvo poetas, tai buvo aistringas kaip Puškinas ir, be abejonės, jam reikėdavo moterų.
Jis priėjo bažnyčią ir ilgai krapštėsi, kol atrakino surūdijusią durų spyną. Pastovėjo prieblandoje, akys joje apsiprato, jis pamatė mažas duris ir medinius laiptus, vedančius į bokšto viršų. Tais laiptais neabejotinai laipiodavo poetas, galbūt lėtai, neskubėdamas, pasižvalgydamas į melsvas vakaro sutemas. Ko jis klausėsi, apie ką galvojo, kokie rūpesčiai jį kamavo? Tikriausiai lipdamas laiptais savo žingsnių ritmu jis dėliojo hegzametro skiemenis? Buvo senas ir nejudrus, tais laiptais negalėjo lakstyti kaip koks piemuo. Bet juk ir jis kažkada buvo jaunas, kaip dabar šit poetas Vasilijus.
Vasia stabtelėjo ir įsiklausė. Tolumoje pasigirdo žinoma paukščio giesmė: kukū, kukū, kukū... Gegutė, ji skaičiuoja metus jau labai seniai, daug seniau nei čia vaikščiojo Donelaitis. Jo laikais ir pievų, miškų, krūmų žalumos buvo žymiai daugiau, ir vandens telkiniai nebuvo užteršti traktoriaus tepalu ar fermų srutomis kaip dabartiniai Čistyje Prūdy. Iškukavo gegutė hegzametrą pastoriui. Poetas Vasilijus net sustojo: pirmoji būsimos poemos eilutė savaime suskambo jo ausyse! Iškukavo gegutė. O gal geriau – suskaičiavo? Jis aukščiau nė nebelipo, ta eilutė buvo nuostabi, ją privalėjo kuo skubiau užsirašyti, kad nepamirštų.
Gegutė. Šis paukštis savo nekintama giesmės melodija ir visoms tautoms suprantamais žodžiais sujungs jį su pirmuoju lietuvių poetu. Jis klausysis paukštelio kaip kunigas Donelaitis. Vasilijus, atsisėdęs ant laiptų, godžiai užsirūkė ir lėtai, tarsi norėdamas geriau įsiminti, apžvelgė geltoną pienių pievą prie šventoriaus. Pienių vynas. Atrodo, Bredberis parašė tokiu pavadinimu romaną. Geltonai žydi vokiečių pievos. Gegutė ir pienė. Ir aukštos liepos prie šventoriaus tvoros. Tuos medžius, be abejonės, sodino kunigas Donelaitis. Augino vėjas, amžinas vėjas, pučiantis nuo jūros ir marių. Suskaičiavo gegutė hegzametrą pastoriui? Gegutė kukuoja visais laikais. Tik vėliau iš Genadijaus C., prisiekusio Donelaičio kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, Vasilijus išgirs, kad mylimiausias poeto paukštis buvo lakštingala. Minėdavo ją ir savo
Donelaiti, staiga išgirdo. Einam namo, stalas padengtas ir lova seniai paklota.
Atsimerkęs jis pamatė tris moteris, stovinčias ant tako.
Man iš kairės – Varvara, paaiškino Tamara Borisovna. Iš dešinės – Olenka. Jai dar blogiau nei našlei. Jos vyrelis sėdi kalėjime.
Ak, jūs moterys, moterys, palingavo galvą Vasilijus.
Maloniai prašom, brangusis tėveli, Varvara pritūpė ir pasiūlė Vasiai duonos ir druskos. Olia taip pat pritūpė kaip prieš kunigą, Tamara Borisovna akis žemėn nudelbė.
Buvo jau tamsu, niekas nematė, kaip poetas Vasilijus našlių namuose duoną į druską dažė. O gal matė? Kas žino, kas žino?..