Pauzė
Kas? (Trumpa pauzė) Pensininkė? (Trumpa pauzė) Kokia pensininkė?
Pauzė
Kokiame laikraštyje? A, nesvarbu, visi jie vienodai meluoja.
Pauzė
Taip, prisimenu, prisimenu – du mėnesius nemokėjo už telekomunikacijų paslaugas ir bendrovė DP, taigi „Dievas ir partneriai“, paprašė mūsų pagalbos. Padėjome, nors paprastai mažytės skolos mūsų nedomina.
Pauzė
Devyniasdešimt penki litai šešiolika centų. Skola.
Pauzė. Abejingai
Sakai – vieniša, bevaikė, bedantė, drebančiom rankom, sena, labai sena moteris. Turi fotografinę atmintį? Sveikinu, niekad nebuvau pastebėjęs. (Trumpa pauzė) Tokių žmonių – daug.
Pauzė
Neįsižeisk, bet man jos istorija neįdomi. Na ir kas, kad ji, kaip tu sakai, kažkur Mašiūnuose augino vištas, prekiaudavo grybais ir uogom? (Trumpa pauzė) Na ir kas? Aišku, neturėjo tam būtinos smulkaus verslo licencijos, tai ne mūsų reikalas, bet valstybė negaudavo mokesčių. O tai jau neteisinga. Juk skolininkai tau irgi ne prie širdies?
Pauzė
Mes pamėginome jai padėti. Bandėme paaiškinti, kokią žiaurią klaidą ji daro nemokėdama savo
skolų. (Trumpa pauzė) Ponas antstolis iš jos teuždirbo trisdešimt litų. Tik trisdešimt litų. Atrodo. O gal tik trylika. Reikėtų pažiūrėti į popierius.
Pauzė
Kokie Judo skatikai?
Pauzė
Kas tas Judas? (Trumpa pauzė) Iš Seimo?
Pauzė
Taip, skaičiau, ją ištiko infarktas, bet čia jokios pono antstolio kaltės nebuvo. Laikraščiai kaip visuomet melavo, juk žinai, jiems tereikia vienadienės šlovės ir sensacijos. Pažįstu žurnalistų, kurie iš tėvo motinos išspaustų paskutines sultis, kad tik pasimėgautų kančia, atspausta rytiniame dienraščio numeryje. Tai šmeižtas, Klara. O už šmeižtą net ir seserį...
Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis
Ir vėl tu? Klausyk, aš tuščiai gaištu brangų laiką. Maniau, po tiek metų nori pasikalbėti, ką nors man paaiškinti. Juk aš per tave, puikiai žinai, praradau viską. (Trumpa pauzė) Ne, vainiko ponas antstolis nenusiuntė, suprask, mes negalime užjausti skolininkų, mes juos baudžiame. Bet prieš tai jie patys jau būna save nubaudę, mums palikę galutinį teisingumo kirtį.
Pauzė
Kuo čia stebėtis: eilinis laikraštis ir vėl rašė eilinę netiesą. Jie mėgsta ją tiražuoti. (Trumpa pauzė) Tai nebuvo įrodyta, o juk kiekvieną nusikaltimą būtina įrodyti. Kaltinimui būtinas teisinis pagrindas. Ponas antstolis už vieną litą nepirko jos žemės. Nepirko! (Trumpa pauzė) Turi įrodymų? Ak, liaukis. Kiek pamenu, visada elgeisi vaikiškai. (Trumpa pauzė) Tai kas, kad jo brolis – Europos Parlamento narys? Na pati pagalvok, tai juokinga.
Pauzė
Žinoma, man labai gaila tos nelaimingos pilietės, bet, kita vertus, jos istorija yra gera pamoka visiems, kurie piktybiškai vengia mokėti savo skolas. Pabrėžiu – savo, ne mano.
Pauzė
Kaip – kartais neįmanoma?
Pauzė
Jeigu nors vienas pilietis nemoka savo skolų, kažkas valstybėje badauja, – taip mėgsta sakyti ponas antstolis.
Pauzė
Ar aš pasitikiu ponu antstoliu? Be jokios abejonės. Nemirksėdamas. Juk sakiau: jis, jo tėvas, senelis, gal ir prosenelis... Visi – antstoliai, ir kokie! (Trumpa pauzė) Teisingumas šeimyninės rangos principu. Iš kartos į kartą. Pati matai! Ponas antstolis yra mūsų amžiaus žvaigždė!
Pauzė
Ne, ne! Nors ponas antstolis mane vadina „padėjėju, kokio daugiau niekada neturės“, nemanyk, kad mano gyvenimas toks jau ir lengvas! Po to, kai tau paskolinau tuos prakeiktus pinigus, viską praradau. Viską, ką turėjau. Ir sielos ramybė pateko į tą praradimų paketą. Aš tau nepriekaištauju, ne, bet mano gyvenimas pasikeitė. Žemė iki šiolei po kojomis sugrįžta tik įžengus į antstolio biurą.
Pauzė
Ar tu žinai, ką reiškia tiek metų nesilankyti jokiame restorane, dirbti kaip pamišusiam, gyventi kaip raupsuotajam, beveik neturėti draugų ir taupyti taupyti kažkokiam kitam, galbūt niekad neateisiančiam gyvenimui? Kasdien matyti pono antstolio akis... Bet matytum, kokios gražios, kokios gražios jo akys!.. Jau nebegaliu tikėti, kad kada nors vieną laimingą dieną… Et, apie ką aš čia? Tau, kiek suprantu, kažkodėl rūpi tik nešvarūs baltiniai, taip, daug yra tokių, kurie moka juos publikai brangiai parduoti. (Trumpa pauzė) Viso gero, brangi sesute.
Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis; pagaliau pakelia
Klausyk, nebenoriu girdėti jokių liūdnų pamokomų istorijų apie pensininkus, invalidus, vienišas motinas, apleistus našlaičius ir nestabilios psichikos karo veteranus. Prisiklausiau. Be to, puikiai žinai, kas atsitiko man, kai tau paskolinau tuos nelaimingus pinigus.
Pauzė
Galiausiai, jei bent vienoje tų istorijų ir slypi dalelė, dvi ar net trys dalelės tiesõs, aš čia tikrai niekuo dėtas. Visai. Galiu tau prisiekti: aš tarnauju valstybei, ne antstoliui. O mudu siekiame vieno tikslo. Ir įstatymus, beje, aš puikiai žinau.
Pauzė
Na ir kas čia tokio, jeigu teisėjas padeda advokatui, antstolis – teisėjui, advokatas – notarui, ir atvirkščiai? Broliška teisingųjų parama vienam kitam, nieko daugiau. Jeigu, tarkim, tu dirbi krautuvėje ir tau prisireikia degtukų – juk neini į kitą parduotuvę jų pirkti, tai būtų juokinga, ar ne? Todėl ir advokatas susijęs su teisėju taip, kaip antstolis su visa teisingumo sistema. Bendra kraujo apytaka, taip sakant. Bet jeigu tu klaustum manęs asmeninės nuomonės, sakyčiau, kad šiame akvariume tik antstoliai yra auksinės žuvytės. (Trumpa pauzė) Neneigiu, teisingumas, kaip ir įstatymo rėmai, gali turėti paklaidą. Žinai, net ir medikai kartais mirtinai klysta. Tačiau sąmoningai piktybinio pobūdžio skolos yra tyčia daroma klaida, kurią kaip sprogusį pūlinį reikia nedelsiant išpjauti. (Trumpa pauzė) Tai man nenauja: visi atvejai išskirtiniai, visi laiko save aukomis, visiems norisi atsikąsti kuo didesnį pyrago gabalą. O skaniausias, be jokios abejonės, – kaimyno pusėje.
Pauzė; pašiepiamai
Sakai, ponas antstolis nuskriaudė vieną tau ir man gerai pažįstamą žmogų? (Trumpa pauzė) Ar jis irgi pensininkas? Sunkiai bepaeinantis? Drebančiom rankom? (Trumpa pauzė) Tu mane gąsdini, nors man nebaisu. Kodėl? Nes aš žinau tiesą.
Kiek pavargusiu balsu
Na, nebent jis irgi buvo iš tos skolininkų kastos. (Trumpa pauzė; juokiasi) Apie tai jau daug ir išsamiai kalbėjome, panele, o gal jau ponia, Klara? Neskambinai man ištisus trejus metus.
Pauzė
Tvirtini, jog tai nesusiję su jokiom skolom, jokiais pinigais? Viskas šiame pasaulyje susiję su pinigais. (Trumpa pauzė) Ir tu nesiruoši nieko rašyti apie poną antstolį? (Trumpa pauzė) Tikrai, Klara? (Trumpa pauzė) Tai kam tu mane tardei kaip kokį dvylikametį per pirmąją išpažintį? Kam? (Trumpa pauzė; lyg ir sau) Ponas antstolis neseniai išsitarė, jog į kontorą turi skambinti iš kažkokio įtakingo dienraščio jo jubiliejaus proga. Atrodo, visai susipainiojau. (Trumpa pauzė) Hm.
Pauzė; užsimiršęs, tęsdamas pokalbį
Tą žmogų...
Pauzė
Išmetė iš antro aukšto?
Pauzė
Išstūmė? Kas išstūmė?
Pauzė
Klara, nesuprantu, kuo čia dėtas ponas antstolis? Ir kas tas į ligoninę paguldytas žmogus, kurį mudu pažįstame?
Pauzė
Klara. (Trumpa pauzė) Tavo toks gražus, retas vardas. (Trumpa pauzė) Pasiilgau tavęs.
Pauzė
Pauzė; lyg kažką įtardamas
Tu tikrai ligoninėje? (Trumpa pauzė) Ką tik atsigavai po komos? Ak, užtat tavo balsas toks silpnas.
Pauzė
Kur? Švento Jokūbo ligoninėje?
Pauzė
Palauk, palauk. (Trumpa pauzė) Nori pasakyti, jog tai tave iš antro aukšto išstūmė ponas antstolis? Nesąmonė. Viešpatie! Nieko nebesuprantu.
Pauzė; susitvardęs
Juk tu niekada neturėjai jokių skolų, aš tau nebūčiau leidęs skolintis. Niekam nebuvai skolinga. Niekam, tik man. Visada buvai gera mergaitė... O ta sena, skaudi skola... Dabar jau galim apie ją pasikalbėti? (Trumpa pauzė) Tada, kiek daugiau nei prieš trejus metus, paskolinau tau visas savo santaupas, užstačiau bankui butą, likau kaip stoviu, ir jeigu ne ponas antstolis, gyvenčiau gatvėje. Labai norėjau tau padėti, Klara... Ar prisimeni, kaip tu prašei, beveik maldavai pinigų tam naujam nedideliam dviejų kambarių butui miesto centre, netoli tavo darbo? (Trumpa pauzė) Nelaiminga meilė buvo tave sugniuždžiusi: abortas, depresija, nemiga, vaistai, daug įvairių vaistų. Bet jokio buto tada taip ir nenusipirkai, nes staiga vėl įsimylėjai. Džiaugiausi. Tikrai. Niekad nemačiau tavo naujo išrinktojo, nors visada vadinai mane mylimiausiu, vieninteliu broliu. Paslaptingai šypsodavaisi, kai paklausdavau, kokia jo profesija, amžius, pomėgiai. Atsakydavai, kad man jis patiks. Mintyse tuo šiek tiek abejojau. Žadėjai gauti paskolą ir iškart pradėti išsimokėti skolą. Bjaurią, didelę, juodą skolą, kuri kaip milžiniška rašalo jūra abu mus užliejo. Paskui tu dingai. Atsisakei su manimi bendrauti, o buto taip ir neįsigijai. Į jokias kalbas nesileidai. Porą mėnesių kone kas vakarą mėgindavau tau paskambinti, visada tuo laiku, kai jau turėdavai būti grįžus iš darbo. Niekada nekeldavai ragelio. (Trumpa pauzė) Klara, Klara. (Trumpa pauzė) Taip seniai tavęs nemačiau.
Pauzė; susigriebęs, labai ramiai, pusiau sau
Leisk susigaudyti. Reikia atkurti loginę įvykių seką. (Trumpa pauzė) Man seniai ramybės neduoda viena, atrodytų, niekuo dėta smulkmena, tačiau ji nesuprantamai graužia širdį. Man iš stalčiaus dingo (trumpa pauzė) kažkada dovanota tavo nuotrauka.
Pauzė; pasakoja lyg ir sau
Tokia graži nuotrauka. Labai graži. Tu ką tik baigei mokyklą, aukšta, šviesiaplaukė, dar net neįtari, kad tapsi drabužių dizainere. Tėvas laiko tave apkabinęs per pečius purpurinio aksomo fone vienoje mūsų mėgstamų fotoateljė. Abu atrodote labai laimingi. Tarsi būtumėte jaunavedžių pora. (Trumpa pauzė) Tu visuomet buvai tėvo numylėtinė. Manęs jis... (Trumpa pauzė) nemylėjo. Nežinau kodėl. Ir jau niekad nesužinosiu. (Trumpa pauzė) Aš mylėjau mamą. Dabar galiu jau pasakyti, kad buvau vienintelė jos meilė.
Pauzė
Ta nuotrauka gulėjo stalčiuje, pačiame dugne, ir vieną sykį, kai skubiai ieškojau kažkokių dokumentų, antstolis, ponas antstolis netyčia ją pamatęs paklausė – kas ta katytė? Pauzė
Klara, mano sesuo – nieko neįtardamas atsakiau. (Trumpa pauzė) Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašytas tavo namų adresas.
Pauzė
Prisimenu, tu pakeitei nuomojamą butą, norėjai, kad aš kada nors užsukčiau. Pameni, norėjai parodyti išsimokėtinai pirktus brangius, atrodo, olandiškus baldus, labai panašius į tuos, kokius turėjome vaikystėje. Rudos, tikros odos, labai patogius... (Trumpa pauzė) Tai buvo dar gerokai prieš mūsų kivirčą. Mudu nebendravome trejus metus, Klara. (Trumpa pauzė) Tu nieko nepaaiškinai, nenorėjai nieko man sakyti. Žinojau, nujaučiau, kad nebeturi tų prakeiktų pinigų. Ir staiga nuotrauka dingo, tarsi jos ir nebūtų buvę.
Pauzė
Sakyk, kas tau? Liga – nepavojinga?
Pauzė
Dabar jau nebe? (Trumpa pauzė) Komos pasekmės nenuspėjamos?
Pauzė
Palauk, bet iš kur pažįsti poną antstolį? (Trumpa pauzė) Kalbėk! Netylėk! Greta tavęs ant lovos albumėlis su judviejų kelionių nuotraukomis ir rašiklis su įspaudu – „Sąžinės šviesa“? (Trumpa pauzė) Juk tai pono antstolio įstaiga! Ak, tai štai kaip sužinojai mūsų telefoną!
Pauzė
Ne? Tu seniai jį pažinojai? (Trumpa pauzė) Gražu, mano antstolis ir čia įsivėlęs. (Trumpa pauzė) Dar viena moteris. (Trumpa pauzė) Klara, vienintelė mano Klara. (Trumpa pauzė) Kontoros baliukuose jis man į ausį vis pasakodavo tą pačią nuobodžią istoriją apie kelnaičių kolekciją, bet aš apie tuos moteriškus dalykus niekada nenorėjau klausyti. Ir tavo drabužėlis yra toje kolekcijoje?! Ponas antstolis! (Trumpa pauzė; susigriebęs) Ką visa tai reiškia?
Pauzė
Gal čia koks nelemtas atsitiktinumas, klaida, vaizduotės pokštas? Juk tavo smegenys rimtai sutrenktos? (Trumpa pauzė) Ar tau nebuvo haliucinacijų?
Pauzė
Trejus metus draugavai su tuo paslaptingu, angeliškos išvaizdos teisininku? (Trumpa pauzė)
Londone? Ar tu suvoki, ką sakai?
Pauzė
Tai jis ir buvo slaptingasis tavo mylimasis?
Pauzė
Ar gali taip būti?
Pauzė
Man jau senokai neramu. Nieko apie tave negirdėjau, maniau, gyveni kaip visada, bet…
Pauzė
Ponas antstolis? Dar netikiu. Netikiu.
Pauzė
Didelis apgamas virš dešinio antakio? (Trumpa pauzė) Taip, tai jis. Tai jis. (Trumpa pauzė) Nuostabiai gražios akys.
Pauzė; sau
Ji miegojo su ponu antstoliu, mano antstoliu. (Trumpa pauzė) Dar viena! Dieve mano! Dieve mano! Jis ją mylėjo! Galbūt mylėjo! (Trumpa pauzė)
Trumpa pauzė
O paskui jis tave išstūmė? (Trumpa pauzė) Už ką? Kad tylėtum? Bet ką tu jam padarei? Juk tu – mano Klara, niekam nieko neskolinga mano sesuo.
Pauzė
Atleisk, atsigersiu vandens. Daugiau nebegali kalbėti, pavargai?
Ilga pauzė
Klara, vargšė mano Klara. Vargšas mano antstolis. Tučtuojau lekiu ligoninėn.
Pauzė
Kaip neįleis? Aš – brolis. (Trumpa pauzė) Brolis.
Pauzė
Ateisiu lygiai trečią. (Trumpa pauzė) Palauk, kažkas rakina duris. Atrodo, tai jis, mano ponas antstolis. (Trumpa pauzė) Taip, tai jis. Atleisk.
Numeta ragelį, šis ima pypsėti – tildamas pypsės iki pat pjesės pabaigos
Ak, tai Jūs, pone antstoli.
Trumpa pauzė; šūvis
Pabaiga