Norvegiška saulė

 

dienos plaukia

miestietiškai pilkas dangus

užtiestas

ant mano žalių akių

gal tai ir yra šalčiausias rytas

šį ramų pavasarį

skambant nežinomai sonatai

sukurk sidabro kamuolį

įdomiausią papuošalą

velniškai gražų kūrinį

prisegtą prie pilko

dangaus

 

 

 

***

vienoje pusėje – miškas ir jūra ir

šūkčiojanti gatvė

įvairiais garsais besiplūstantis

ankstyvas ir vėlyvas laikas

vingiuojančios miesto arterijos

pripildytos amžino skubėjimo

prakiurusi mano burna šaukia

tekančios saulės pusėn kur

raudonų plytų namai užstoja dieną

kur šešėliai ir šviesos gelžbetoninėje

ritmikoje išdėlioja kasdienybę

 

 

 

***

tulpės raktažolės snieguolės

klivijos kolumnėjos

ir šventmedis

sproginėja dienos

spalvomis ir garsais

 

vasaros ir rudens kvapai

skverbiasi aplenkdami

sovietinio asfalto pilkumą

miesčioniškai besisupantį

metalinėse sūpuoklėse

nučiuožiantį rūdimis

užakusiu paviršiumi

 

smėlio dėžėse nežaidžia

kiemo vaikai

ūkiant galingiems

marketingų ventiliatoriams

sauso oro gurkšnis

užspaudžia gerklę

ašarojančiose akyse

žvyro ir purvo purslai

 

tuštuma ir kartėlis

atvira nuogybe išdėlioti

tavo ir mano daiktai

nerimo ir geismo atšvaitai

spindintys nesuprastojo

tamsoje

 

 

 

Paminklas

 

Baltu sniegu nuploviau kūną:

šlaunis, blauzdas, padus tryniau,

saulėtoje ežero pakrantėje.

 

Keliavau pro sugriuvusius

paminklus, išdavusiems mane

bičiuliams ir mylimajam,

iš vaikystės peizažo

žvelgusiam naiviomis

žydromis akimis

kiaurai

krūtinę ir jausmus,

nuplasnojusius

su žuvėdromis ir kormoranais,

margaspalvėms pelėdoms

Ventės rage ūbaujant.

 

Keliavau pakrante

pro Nidą ir Preilą, ir Pervalką,

ir Juodkrantę...

Tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin,

ir suokiant strazdams, ir

į kitą krantą, į kitą pasaulį,

ir kitą gyvenimą.

 

Dūlėjantis svetimkūnis –

neįprastoje egzistencijos

plotmėje...

 

 

 

Jūržolės krante

 

Suputojusio laiko paviršius – ažūrinis

smėlio audeklas po kojomis it

pleiskanojanti nuo šalčio oda.

 

Ta pati spengianti plokštuma

pakitusiame buvime tarp

sklandančių aitvarų, kamuolinių debesų,

tarp išėjusiųjų.

 

Veidas nupieštas ant

kranto apaugęs jūržolėmis.

 

 

 

***

Akmenėliai ir virvė šakelė,

dešimt tavo įsakymų, tėve,

sudėlioti tarp ligų ir knygų,

grįžtančio laukimo. Kas

suskaičiuos sausio snaiges,

tirpstančias sibiriniame narve,

kur netikras paukštis gieda?

 

 

 

Šiame liūdnume

 

Žydi bulvės

mano motinos darže:

juodžemis, durpės

ir Molis.

 

Sminga pirštai

į purų dirvožemį

gegužės lietuje.

 

– Neužmiršk atvažiuoti,

aplankysime kapą.

 

 

 

su moliniu veidu

 

vėjas piktais delnais talžo

molinį mano veidą

dvi liūdnos

vandens akys

stikliniame marių akvariume

 

pykčio pilnas butas

sklidini kambariai

tvinksi pulsuoja alsuoja

didėja lyg votys

 

byrančiose krantinėse

sprogimo bangų virpesiai

 

liūdnos vandens akys

dvi auksinės žuvys

plūduriuoja

stikliniame marių akvariume