Serhijus Žadanas. Fotkelis (Paulius Karpas) nuotrauka
S e r h i j u s Ž a d a n a s (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų („Depeche Mode“, 2004; „Anarchy in the UKR“, 2005; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.
Iš ukrainiečių k. vertė Vytautas Dekšnys
Viešpats simpatizuoja autsaideriams
Pažvelgiau į jūrą ir viską supratau:
trečią dieną tampiausi palei tuščią pakrantę
ir išėjau ties įlanka, virš jos kabojo lietūs,
žinai, jie lijo į ją, į tą įlankėlę, ir plaukiojo
ten tarsi žuvys, trečią dieną aš mačiau auksines valgyklų ir
motelių šviesas
ir stoties bufetus su brigadomis darbininkų
baltais apatiniais marškinėliais, jie pylė į save alkoholį, ir
saldžios seilės
dažė rožine spalva jų degtinę,
ir štai ką aš galvoju:
aš manau, kad Jėzus buvo raudonas, jis tyčiomis
sugalvojo viską taip, kad tu kankintumeis
susidurdamas su klaidomis jo brėžiniuose,
jis tyčiomis tarsi sako:
žiūrėk, sako jis tau,
štai tavo širdis, štai jos širdis, girdi, kaip jos plaka?
tu gyvas, kol klausaisi visų judesių ir šlamesių po savo oda
tu gyvas, kol matai, kas ten vyksta
tarp daiktų ir dalykų, matai, kas ten kuriasi po matomu paviršium.
Ir dar aš pagalvojau: žinai, tie dviračiai smėlyje
ir dar tie pamokslininkai gelbėtojų bokšteliuose –
jei taip įbristum giliai į vandenį ir pamokslautum
medūzoms ir žuvims skraiduolėms, skaitytum joms, kol jos
kantriai plaukioja aplink tave, aiškintum joms
labiausiai miglotas ir šiurpiausias savo aiškinamojo žodyno
vietas, sakytum joms,
kad Jėzus buvo raudonas, visi tie jo kairuoliški triukai,
vaikščiojimas vandeniu, visi tie jo apaštalai –
inžinieriai iš politechnikos, jie rinkdavosi fabrike
savo paskutinių vakarienių, visi tie auksiniai siūlai tavo
megztiniuose,
nubrozdinti keliai;
Jėzus buvo raudonas, jis išskaičiavo
komunizmo principus iš paukščių skrydžio,
ir viskas tik tam, kad tu kankintumeis
bandydamas nugirsti medžių ir dviračių širdžių plakimą,
klausydamasis kalbantis brigadininkus, kurių liežuviai
plaunami šalta degtine lyg naujos detalės.
Jauna žolė auga iš šių pamatų,
jauna žolė, apie kurią niekas dar nežino, jauna
žolė, aplink kurią sukas dangus, žolė – jauna ir drėgna, dėl
kurios viskas ir vyko;
šitos mergaitės gyslos tokios plonos, kad kartais iš jų
negali prasismelkti kraujas
žiemomis, kai oda išdžiūsta lyg upės, ar girdi jos širdį?
jos širdis plaka lėčiau,
vadinasi, dabar ji miega
arba tiesiog labai rami.
Paprika
Į žalsvą prekystalių spindesį
paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
eini vakare per prekybos centrą –
mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
pilnos kišenės žalių daiktų,
auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
saldžios meilės, užburtos paprikos
išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
ir vidurnakčio
kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
valstijų, prifarširuotos
auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:
išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
artimiausią
autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
raitydamosi
drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
prekybos centro
ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas
išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
pasikišę po
liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
stotelės, iki artimiausio stadiono,
kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.
Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.
O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
dabar
atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
treji metai
auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
monetas
visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
tavyje, kur buvo švelnumas.
Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
niekam nieko įduoti;
eisiu toliau paskui juos
ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
gelsva žolė po kojomis
negyva žuvis rankose,
šildau jos širdį savo kvėpavimu
šildau savo kvėpavimą
jos širdimi.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
Socializmas
Lėta vasara niekaip nesibaigia, kai kurios dienos – tarsi jauni
stiebai, pasmerkti visiškai keisti struktūrą, įtempę
audinius; dangus virš geležinkelio, kažkokios pavienės naujienos,
aš tokiomis dienomis visada sutinku seną pažįstamą, su kuriuo
žaidėme vienoje
komandoje; jis buvo vyresnis už mane dvidešimčia metų,
anuo laiku buvo net kviečiamas į vieną tada dar
sąjunginės aukščiausiosios lygos klubą, į šiltą uostamiestį;
būtų žaidęs už jūreivius, sporto draugija būtų už viską
mokėjus, vakarais
vaikščiotų į miesto pliažą – įdegusių saulėje berniūkščių dievukas;
bet kažkodėl atsisakė, užsiėmė farcovke, prekiavo anaša,
net atsėdėjo metus, kažkas jį pakišo, paskui jis taip pasakojo, nors aš
asmeniškai tuo netikiu: vis dėlto, šiaip ar taip, anaša;
jis pasitraukė devinto dešimtmečio gale ir žaidė
mėgėjų komandose, kurias pats treniravo, tada su juo ir susipažinom,
kažkodėl iki šiol dažnai jį sutinku.
Žinai, – pradėdavo jis kartais, – sovietai mane išmokė
paprasčiau žiūrėti į save, pasirodo, užtenka rinktis iš gyvenimo
tik tuos skudurus, kurių tau reikia. Nori išgirsti, kodėl aš tada
atsisakiau? tiesiog pagalvojau, kad iš tiesų jokio skirtumo – žaisi
ar nežaisi, jokio skirtumo, supranti?
karjera? na aš ir dabar galėčiau neblogai žaisti, tiesa, anaša,
supranti?
nuolat gliūkai aikštėje, o šiaip visai nieko;
tada aš jo, aišku, nelabai suprasdavau, o štai dabar
galvoju: iš tiesų vaikinas turėjo kuo gundytis –
saulėti aštuoniasdešimtieji didelėje šalyje, farcovkė griovė
sovietus,
komunizmas, estrada ir jugoslavija,
jis ir dabar neblogai atrodo, tik jį nuolat gliūčina
per rungtynes, o šiaip visai nieko – normalus sporto meistras,
kaip turi būti.
Yra toks blogas įprotis – neštis iš praeities visokį šlamštą,
visai nereikalingus daiktus, kad kažkuriuo momentu sustotum
ir suprastum, jog neįmanoma išsinešti šitiek vargo ir džiaugsmo,
gyvenimas dovanoja per daug pagundų, pernelyg mielas dalykas
tas gyvenimas,
pakankamai trumpas, kad galėtum nupasakoti jį visą vienu ypu,
ir pernelyg niūrus, kad atsirastų pašnekovų tokiam pokalbiui,
kiekvieną vasarą tas pats: negali suprasti,
daugiau praradai ar daugiau įgijai,
ir viskas neįtikėtinu būdu tęsiasi,
ir net vanduo pamažu įkaista,
nes jame ritmiškai plaka
lanksčios vaikų širdys.