S e r h i j u s  Ž a d a n a s (g. 1974) – poetas, prozininkas, viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių. Šešių poezijos rinkinių ir trijų romanų („Depeche Mode“, 2004; „Anarchy in the UKR“, 2005; „Demokratinio jaunimo himnas“, 2005) autorius. Šiuo metu gyvena Charkove.


Iš ukrainiečių k. vertė Vytautas Dekšnys

Viešpats simpatizuoja autsaideriams

Pažvelgiau į jūrą ir viską supratau:

trečią dieną tampiausi palei tuščią pakrantę

ir išėjau ties įlanka, virš jos kabojo lietūs,

žinai, jie lijo į ją, į tą įlankėlę, ir plaukiojo

ten tarsi žuvys, trečią dieną aš mačiau auksines valgyklų ir

                                                 motelių šviesas

ir stoties bufetus su brigadomis darbininkų

baltais apatiniais marškinėliais, jie pylė į save alkoholį, ir

                                                 saldžios seilės

dažė rožine spalva jų degtinę,

ir štai ką aš galvoju:

aš manau, kad Jėzus buvo raudonas, jis tyčiomis

sugalvojo viską taip, kad tu kankintumeis

susidurdamas su klaidomis jo brėžiniuose,

jis tyčiomis tarsi sako:

žiūrėk, sako jis tau,

štai tavo širdis, štai jos širdis, girdi, kaip jos plaka?

tu gyvas, kol klausaisi visų judesių ir šlamesių po savo oda

tu gyvas, kol matai, kas ten vyksta

tarp daiktų ir dalykų, matai, kas ten kuriasi po matomu paviršium.

Ir dar aš pagalvojau: žinai, tie dviračiai smėlyje

ir dar tie pamokslininkai gelbėtojų bokšteliuose –

jei taip įbristum giliai į vandenį ir pamokslautum

medūzoms ir žuvims skraiduolėms, skaitytum joms, kol jos

kantriai plaukioja aplink tave, aiškintum joms

labiausiai miglotas ir šiurpiausias savo aiškinamojo žodyno

vietas, sakytum joms,

kad Jėzus buvo raudonas, visi tie jo kairuoliški triukai,

vaikščiojimas vandeniu, visi tie jo apaštalai –

inžinieriai iš politechnikos, jie rinkdavosi fabrike

savo paskutinių vakarienių, visi tie auksiniai siūlai tavo

                                                        megztiniuose,

nubrozdinti keliai;

Jėzus buvo raudonas, jis išskaičiavo

komunizmo principus iš paukščių skrydžio,

ir viskas tik tam, kad tu kankintumeis

bandydamas nugirsti medžių ir dviračių širdžių plakimą,

klausydamasis kalbantis brigadininkus, kurių liežuviai

plaunami šalta degtine lyg naujos detalės.

Jauna žolė auga iš šių pamatų,

jauna žolė, apie kurią niekas dar nežino, jauna

žolė, aplink kurią sukas dangus, žolė – jauna ir drėgna, dėl

kurios viskas ir vyko;

šitos mergaitės gyslos tokios plonos, kad kartais iš jų

negali prasismelkti kraujas

žiemomis, kai oda išdžiūsta lyg upės, ar girdi jos širdį?

jos širdis plaka lėčiau,

vadinasi, dabar ji miega

arba tiesiog labai rami.

Paprika

Į žalsvą prekystalių spindesį

paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,

eini vakare per prekybos centrą –

mergaitė renkasi citrinas ir papriką,

duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.

Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai

kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,

pilnos kišenės žalių daiktų,

auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,

saldžios meilės, užburtos paprikos

išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių

                                                 ir vidurnakčio

kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių

                                                 valstijų, prifarširuotos

auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino

žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:

išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į

                                                 artimiausią

autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,

                                                 raitydamosi

drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš

                                                 prekybos centro

ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas

išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,

                                                        pasikišę po

liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios

                            stotelės, iki artimiausio stadiono,

kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.

Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu

niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti

pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau

neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.

O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur

                                                        dabar

atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar

                                                        treji metai

auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant

                                                        monetas

visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas

                                          tavyje, kur buvo švelnumas.

Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu

niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,

kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu

niekam nieko įduoti;

eisiu toliau paskui juos

ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis

gelsva žolė po kojomis

negyva žuvis rankose,

šildau jos širdį savo kvėpavimu

šildau savo kvėpavimą

jos širdimi.

Žodynai bažnyčios tarnyboje

Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė

išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:

žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,

gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,

o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus

su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį

kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels

ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?

Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai

panaikins. kaip panaikins? ims taip

ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.

aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu

ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?

o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.

Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu

kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,

pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?

ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?

Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,

aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos

tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?

dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,

o dabar kas belieka?

Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:

pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,

nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,

niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,

aš žinau: tai mano žodynas,

spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,

jį skaitau baruose ir vagonuose,

pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne

dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,

aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu

visiems laikams paliksi šią šalį,

aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,

net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,

aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai

jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.

niekas jos nesustabdys

niekas jos neįtikins

apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių

ir net nėra kaip su ja pasikalbėti

Socializmas

Lėta vasara niekaip nesibaigia, kai kurios dienos – tarsi jauni

stiebai, pasmerkti visiškai keisti struktūrą, įtempę

audinius; dangus virš geležinkelio, kažkokios pavienės naujienos,

aš tokiomis dienomis visada sutinku seną pažįstamą, su kuriuo

                                                 žaidėme vienoje

komandoje; jis buvo vyresnis už mane dvidešimčia metų,

anuo laiku buvo net kviečiamas į vieną tada dar

sąjunginės aukščiausiosios lygos klubą, į šiltą uostamiestį;

būtų žaidęs už jūreivius, sporto draugija būtų už viską

                                                 mokėjus, vakarais

vaikščiotų į miesto pliažą – įdegusių saulėje berniūkščių dievukas;

bet kažkodėl atsisakė, užsiėmė farcovke, prekiavo anaša,

net atsėdėjo metus, kažkas jį pakišo, paskui jis taip pasakojo, nors aš

asmeniškai tuo netikiu: vis dėlto, šiaip ar taip, anaša;

jis pasitraukė devinto dešimtmečio gale ir žaidė

mėgėjų komandose, kurias pats treniravo, tada su juo ir susipažinom,

kažkodėl iki šiol dažnai jį sutinku.

Žinai, – pradėdavo jis kartais, – sovietai mane išmokė

paprasčiau žiūrėti į save, pasirodo, užtenka rinktis iš gyvenimo

tik tuos skudurus, kurių tau reikia. Nori išgirsti, kodėl aš tada

atsisakiau? tiesiog pagalvojau, kad iš tiesų jokio skirtumo – žaisi

ar nežaisi, jokio skirtumo, supranti?

karjera? na aš ir dabar galėčiau neblogai žaisti, tiesa, anaša,

                                                        supranti?

nuolat gliūkai aikštėje, o šiaip visai nieko;

tada aš jo, aišku, nelabai suprasdavau, o štai dabar

galvoju: iš tiesų vaikinas turėjo kuo gundytis –

saulėti aštuoniasdešimtieji didelėje šalyje, farcovkė griovė

                                                        sovietus,

komunizmas, estrada ir jugoslavija,

jis ir dabar neblogai atrodo, tik jį nuolat gliūčina

per rungtynes, o šiaip visai nieko – normalus sporto meistras,

kaip turi būti.

Yra toks blogas įprotis – neštis iš praeities visokį šlamštą,

visai nereikalingus daiktus, kad kažkuriuo momentu sustotum

ir suprastum, jog neįmanoma išsinešti šitiek vargo ir džiaugsmo,

gyvenimas dovanoja per daug pagundų, pernelyg mielas dalykas

                                                 tas gyvenimas,

pakankamai trumpas, kad galėtum nupasakoti jį visą vienu ypu,

ir pernelyg niūrus, kad atsirastų pašnekovų tokiam pokalbiui,

kiekvieną vasarą tas pats: negali suprasti,

daugiau praradai ar daugiau įgijai,

ir viskas neįtikėtinu būdu tęsiasi,

ir net vanduo pamažu įkaista,

nes jame ritmiškai plaka

lanksčios vaikų širdys.