Vytautas Bubnys. ŠVENTO VITO ŠOKIS. – Vilnius: Alma littera, 2007. – 246 p.; Alfredas Guščius. PO AUKŠTU DANGUM: VYTAUTO BUBNIO GYVENIMAS IR KŪRYBA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 368 p.

 

 

       Idėją šiam hibridiškam rašiniui padiktavo palankiai (o gal nepalankiai?) susiklosčiusios aplinkybės. Bedrožiant iešmą, ant kurio ruošiausi suverti naujojo – penkioliktojo – Vytauto Bubnio romano „Švento Vito šokis“ sukeltus įspūdžius, pasirodė Alfredo Guščiaus monografinė apybraiža „Po aukštu dangum“, skirta rašytojo gyvenimo kelio ir kūrybos apžvalgai, apmąstymams, apibendrinimams. Šiaip jau vengiu skaityti literatūros kritikos tekstus apie kūrinius, kuriuos pats rengiuosi analizuoti ir vertinti: vėliau būna įdomu, kartais ir smagu palyginti, kaip tas pats objektas atrodo skirtingų analitikų ir vertintojų akimis, kokią subjektyvių požiūrių, koncepcijų, skonių, nuomonių sklaidą gali sukelti lyg ir objektyvi, neva nuo mūsų pažinimo nepriklausanti, duotybė – kūrinys.

       Tiesa, šiuo atveju A. Guščius lyg ir neužbėgo už akių recenzijai apie naują rašytojo romaną: „Švento Vito šokis“ tėra paminėtas monografijos užsklandoje ir paliktas kitiems, autoriui jo kritiškai neaptarus. Suprantu, kad taip atsitiko dėl „techninių kliūčių“: leidybos ratas, matyt, buvo taip įsisukęs, kad kaišioti į jį naujus „pagalius“ buvo jau per vėlu. Dėl to monografija neteko, tikėkimės, įdomaus skyriaus, bet tai – ne esminė prielaida. Esmingesnė gali būti išvada, kad kūrybiniai V. Bubnio žingsniai yra tokie tankūs ir platūs, jog kritikams jį pasivyti yra beveik neįmanoma. Ir garbė kritikui, kuris ne tik ryžosi tai padaryti, bet ir beveik sėkmingai įgyvendino savo pasiryžimą. „Beveik“ čia apima jokiu būdu ne visą reikšmingą kritiko darbą, o tik tą faktą, kad, rodos, jau prisivijus vieną produktyviausių mūsų romanistų jo kūrybos kelyje, šis vis dėlto suspėjo parodyti kulnus. Tad jeigu kritikus įsivaizduosime kaip pailsusius medžioklinius šunis, besigainiojančius savo jėgų nepraradusį literatūros briedį, tai monografijos autoriui tektų kolegiškai padėkoti, kad tuos kulnus paliko neapkandžiotus. Gal bent vieną pavyks grybštelėti nesivijusiam, bet pasaloj laukusiam?

       Tokias niūrokas asociacijas sukėlė vienas neva kritiko išpuolis prieš romaną, deja, ne bulvariniame leidinyje. Kai pavadinau tokį išpuolį chuliganizmu, Gintaras Grajauskas mane turbūt motyvuotai pataisė: chuliganizmą dar galima suprasti, bet pateisinti chamizmą – ne. (Gal šios replikos nė nereikėjo, bet mano kartos žmogui sunku susitaikyti su „postmodernistinėmis“ vertybių devalvavimo tendencijomis, nieko bendra neturinčiomis su kritišku vertinimu, kuriam pagrįsti vis dėlto būtina tam tikra motyvacija.)

       Rimtą ir atsakingą autoriaus užmojo motyvaciją norėčiau pabrėžti, aptardamas A. Guščiaus monografiją: tiek pasirinkdamas objektą, tiek numatydamas žanrinę ir kompozicinę savo veikalo perspektyvą, tiek nuosekliai ir tvirtai dėliodamas vertybinius akcentus, kritikas ne tik neslepia savo nuostatų, bet juos nuolat išskleidžia, pakartoja, patikslina. Skaitytojas nuo pirmųjų puslapių pajus, kad autoriui V. Bubnio kaip žmogaus gyvenimas ir kūryba nėra atsitiktinis pasirinkimas, eilinis literatūrologinis objektas, kad pasirenkant tokį autorių, kritiko siekta ne tik objektyvaus rašytojo kūrybinių ieškojimų vaizdo, bet ir kuo adekvatesnės neslepiamai subjektyvių savo vertybinių apsisprendimų išraiškos.

       Kritikas, jau kelis dešimtmečius aktyviai besidarbuojantis literatūros lankose, kaip ir dažnas literatas, istorikas, apskritai inteligentas, atsidūręs ant tautos istorinio lūžio bangos, turėjo ką permąstyti, iš naujo pasverti ne tik pačioje istorijoje, konkrečiau – bent jau pusės amžiaus literatūros istorijoje, bet ir savo idėjinių, socialinių, etinių vertybių sistemoje. Charakteringas toks savikritiškas, tegu ir skliaustuose pateiktas autoriaus prisipažinimas, išskiriantis jį (save) iš tų nedaugelio, kas „pagal pasaulėjautą, etines nuostatas“ buvo V. Bubniui artimesni: „(Prie jų jokiu būdu nepriskiriu savęs, anuomet suvaržyto dogmatinių analizės metodų)“. Šiek tiek polemiškai galima būtų pastebėti, kad „dogmatinių analizės metodų“ varžymus yra patyręs ir jų paliktų pėdsakų neišvengęs ne vienas vyresnės kartos literatas, ir muštis į krūtinę, pasitaikius tinkamai progai, teko ir tenka ne vienam. A. Guščiaus savikritika išsiskiria nebent tuo, kad jis net po poros dešimtmečių neapsimetinėja pamiršęs savo „nuodėmes“. Jas „pamirštančiųjų“, o kartais net tam tikrais nuopelnais paverčiančiųjų memuaristų fone toks prisipažinimas atrodo krikščioniškai moralus. Moralumo epitetas A. Guščiui taikomas specialiai, nes krikščioniškos dimensijos, jau pakankamai išryškėjusios kai kuriose poezijos ar prozos knygose, literatūrologiniame diskurse taip nuosekliai laikomasi bene pirmą kartą. Prie šitos dimensijos mes dar sugrįšime jau vertindami kelerių metų autoriaus darbą, bet paminėti ją, kaip svarbią išeities poziciją, reikia iš karto. Atrodo, kad V. Bubnio kūryba, jo idėjiniai ieškojimai ir buvo pasirinkti kaip parankiausias objektas ne tik reikšmingam literatūriniam reiškiniui apmąstyti, bet ir savo šiuolaikinėms socialinėms, idėjinėms, etinėms aspiracijoms kuo nuosekliau išreikšti.

       Autoriaus apsisprendimas dėl monografinės apybraižos žanro nėra (ar to būtinai reikia, ar tai iš viso įmanoma?) itin originalus: galima nurodyti nemaža pripažintiems literatūrologijos autoritetams priklausančių panašaus pobūdžio knygų, kuriose rašytojo gyvenimas ir kūryba nuo pirmųjų iki paskutinių puslapių yra glaudžiai supinti, savotiškai paaiškinantys vienas kitą. Tad išbandytas metodas yra ne tik nepretenzingas, bet ir visiškai save pateisinęs.

       Vytautas Bubnys monografijoje parodytas ne tik kaip nepakartojamai individualaus likimo žmogus, bet ir kaip tipiškas savo kartos atstovas: patriarchalinės valstiečių šeimos atžala, gavusi tvirtus religinio ir patriotinio auklėjimo pagrindus, dar spėjusi tegu ir ne sąmoningai, tai bent jau emociškai, intuityviai prisiliesti prie anų laikų nepriklausomos Lietuvos tikrovės, imliu vaiko ir paauglio protu sukaupti trijų okupacijų lemties įspūdžius, tiesiogine prasme išgyventi ginkluotų pokario kovų baisumus, ne „literatūriniu“, bet fiziniu savo krauju aplaistyti gimtąją žemę (kaipgi šią poetinę klišę išversti į buitiškesnę kalbą, jeigu iš tiesų yra taip atsitikę?), sunkiai kapstytis iš mirties nagų, nepasiduodant aklai keršto jėgai, kuri kitų žmonių gyvenime lemdavo net pražūtingus apsisprendimus, siekti mokslo aukštumų, pasirinkti mokytojo profesiją. Lygiagrečiai – kita linija: anksti patraukusi knyga, prasikalę pirmieji talento daigai, literatūrinis debiutas, palankus jo sutikimas, jau visam gyvenimui užvaldžiusi rašymo aistra, redaktoriaus darbas. Trečioji linija – brendimas aktyvaus visuomenės piliečio, komandos žmogaus, ne tik natūraliai į ją įsiliejančio, bet ir galinčio ją burti, reikalui esant imtis lyderio vaidmens, nors šiaip jau geriau jį pažįstantys suvokia rašytoją greičiau linkusį į ramius pamąstymus, o ne mojavimus žodžių vėzdais iš tribūnų. Pagaliau ketvirtoji linija (gal geriau jas vadinti pluoštais?) – tai, kas netelpa į biografines anketas, enciklopedinius duomenis, kas ilgai glūdėję, formavęsi ne išorėje, bet menininko viduje: nuoširdžios iliuzijos ir sąmoningi kompromisai, sėkmės bei pripažinimo keliamas svaigulys ir slapta ėdantis nepasitenkinimo savimi kirminas, siekis nuo visuomeninių rūpesčių pasitraukti į kūrėjo vienatvę ir vėl spontaniškai prasiveržiantis noras taisyti pasaulį pagal savo modelį, kol ateis galutinis išblaivėjimas ir supratimas, kad rašytojas ne tik pasaulio, bet net savo raštų negali ištaisyti pagal kokį nors tegu ir idealų, bet vis dėlto labai abstraktų modelį, kad vienintelės – bent jau menininkui – didesnes ar mažesnes pergales žadančios grumtynės yra tik su savo žodžiu, bet ne sambūrių, partijų ar frakcijų barikadose. Iš tokių keturių pluoštų supinta septyniasdešimt penkerių metų žmogaus gyvenimo pynė tampa pagrindu, šerdimi, apie kurią vyniojama puri, vietomis storesnė, vietomis plonesnė kūrybos gija. Ir monografijos autoriui, ir jos herojui, aišku, lieka nekvestionuojama teisė patikslinti manąjį „perskaitymą“, nors galimą subjektyvų įspūdį galėčiau teisinti tuo, kad prieš akis – ne tik monografija, bet ir du gyvi, lyg ir neblogai pažįstami žmonės, po monografijos perskaitymo tapę dar labiau pažįstami ir giliau suvokiami.

       Reikėtų pridurti, kad monografijos autorius nepasiduoda pagundoms beletrizuoti savo herojaus paveikslą (ką čia slėpti, mums, „rašytojais netapusiems“ kritikams, tokios pagundos nėra svetimos, o retais laimingais atvejais net pasiteisinančios) – remiasi faktais, dokumentais, paliudijimais, prisipažinimais. Tiesa, vienam kažkur kirbančiam ar skaitant ne kartą sukirbėjusiam klausimui tvirtesnio atsakymo neturiu. Tai klausimas, ko monografijoje daugiau – nuoširdaus džiaugsmo atradus sau artimą žmogaus gyvenimo ir kūrybos erdvę ar tokių pat nuoširdžių pastangų pri(si)artinti žmogų ir kūrybą, toje erdvėje sąmoningai kreipiant žvilgsnį kryptimi, kuri žada daugiausia norimų atradimų?

       Paskutinis klausimas, beje, greičiau siejasi ne su rašytojo biografijos ar asmenybės, o su jo kūrybos traktuote.

       V. Bubnio kūryba kiekvienam jos vertintojui sukeltų aibę problemų, bent jau gerokai daugiau negu tų rašytojų, kurių ieškojimų kryptis yra kategoriškiau apibrėžta ir iš tolo matoma – lengviau, trumpiau nusakoma tematika, siauresnis problemų spektras, vienas kitam artimesnių meninių charakterių galerija, tvirčiau nusistovėję romano struktūrų rėmai, nuo pirmųjų puslapių autorių išduodantys stiliaus bruožai ir t. t. V. Bubnys tokių „komforto“ paslaugų savo kūrybos analitikams ir vertintojams neteikia: jo kūrybos kelio nepalyginsi su tiesia autostrada – galbūt jis lygintinas su maršrutu, nusitęsusiu miesto gatvėmis, kai beveik kiekvienoje sankryžoje tavęs laukia staigus, dažnai ir netikėtas posūkis.

       Kai prieš tave beveik trys dešimtys knygų ir visas privalu ar bent jau norisi aptarti, įrašyti ne tik į prozininko kūrybinę biografiją, bet ir į platesnį literatūros raidos kontekstą, kritiko pėdsekystė darosi labai problemiška. V. Bubniui, rodos, niekas niekada nėra papriekaištavęs, kad jis statybinį žvyrą savo literatūriniams statiniams imąs iš gerai žinomų, bet ir išsemiamų karjerų, kad jis kartojąsis ar tiražuojąs pats save, – tam paprasčiausiai nebuvo pagrindo. Vis dėlto keletą turtingiausių karjerų, prie kurių tam tikrais intervalais buvo grįžtama, galima būtų nesunkai įvardyti: istorinė ir socialinė Lietuvos kaimo bei jo žmogaus patirtis, industrializacijos proceso lemtas kaimiečio išėjimas į miestą ir nelengva jo adaptacija naujoje socialinėje erdvėje, sudėtingas inteligento dvasinių ieškojimų kelias su svarbia menininko temos atšaka, jauno žmogaus brendimo, asmenybės formavimosi problemos.

       Kaip galėjo atrodyti A. Guščiaus monografija, jei dešimtys aptartų V. Bubnio knygų būtų buvusios išrikiuotos ne chronologine tvarka, bet, tarkim, pagal tematikos ir problematikos, meninių charakterių genetinio (kritiko mėgstamas žodis) artimumo ar giminingumo požymius? Ar ne akivaizdesnės, iškalbingesnės būtų rašytojo ieškojimų ir meninių rezultatų atverstinės (skolinuosi J. Apučio terminą), ar ne geriau būtų matomi neabejotini, visai lietuvių literatūrai reikšmingi proveržiai, atokvėpio etapai jau pasiektoje aukštumoje, o kai kada ir stabtelėjimai įkalnėje, meniniu atžvilgiu nepakylant iki pasiektų ar bent numatytų naujų aukštumų? Šiaip ar taip, per penkiasdešimties kūrybinio darbo metų nueitą rašytojo kelią net su geriausiais ketinimais sunku būtų parodyti kaip nuolat į viršų kylantį, be didesnių ar mažesnių duobių bei nelygumų, su švariomis, nušienautomis šalikelėmis. Nekyla įtarimų, kad monografijos autorius būtų turėjęs panašių ketinimų, bet, kai užvertęs monografiją bandai įsivaizduoti rašytojo kelią „pagal A. Guščių“, neatsisakydamas ir to vaizdinio, kokį pats buvai susiformavęs, jis, tas kelias, atrodo lygesnis ir bent kiek monotoniškesnis: jei kiekvienas romanas yra savotiškas kelio ruožas, tai kiekviename iš jų kritikas mato ir įkalnes, ir nuokalnes, ir iki asfalto blizgesio užbaigtas, ir tik skalda padengtas atkarpas, o kai kada tik gerai įvažinėtus seno žvyrkelio gabalus.

       Atsakomybę už metaforas, suprantama, tenka prisiimti tik šių eilučių autoriui, bet tokį kelio vaizdinį vis dėlto esu linkęs adresuoti monografijos autoriui. Tiesa, neatmesdamas prielaidos, kad taip galėjo pasirodyti tik man. Todėl ir klausimas – retorinis: kaip galėtų atrodyti monografija? O atrodo ji taip, kaip sumanė autorius: struktūros pagrindą sudaro penkiasdešimt rašytojo kūrybos metų, suskirstytų į penkis etapus. Šešiolika metų skirta pirmajam (1953–1969), tolesniems trims padalyta po dešimtmetį (1970–1980, 1981–1990, 1991–2000), paskutiniam palikta tai, kas liko (1998–2004). Kadangi liko ne tiek daug, tai penktasis per porą metų, kaip rodo pateiktos datos, „užklotas“ ant ketvirtojo, tarsi 1998–2000 metai būtų buvęs kažkoks ypatingas pereinamasis etapas. Atvirai pasakius, toks susmulkinimas man pasirodė bent kiek formalus ir nelabai įtikinantis. Didelės žalos monografijai jis nedaro, bet kai kuriais atžvilgiais koją autoriui vis dėlto pakiša: kadangi etapai siejami labiau su biografija negu su kūryba, tai kūryba – gal net nesąmoningai – kai kada tempiama ant biografijos kurpalio. Taip atsiranda skirsnis „Pirmasis profesionalo kūrinys – satyrinis“, skirtas romanui „Kvietimas“. Išeitų, kad iki tol rašytojas kūrė mėgėjiškai, tokiu statusu išleisdamas gal septynias novelių ir apysakų knygas, plačiai nuskambėjusią trilogiją, įdomų ir brandų romaną „Pilnaties valandą“. Aišku, ir pats kritikas taip negalvoja (profesionalu pavadindamas rašytoją, tiesiog atsisakiusį valdiško darbo), bet nepasvertas žodis, ypač dar kartą primygtinai pakartotas („Antrasis profesionalo rašytojo romanas – „Rudens ekvinokcija“), gali būti suprastas ir neteisingai. Tuo labiau, kad „Kvietimą“ sunkoka priskirti prie iškiliųjų V. Bubnio kūrinių. Ir pirmiausia – dėl jo „satyriškumo“. Neneigiu, „Kvietimas“ – satyriškiausias rašytojo romanas, nors prasmingų satyrinių vaizdų prozininkas yra įterpęs ir į kitus kūrinius, įskaitant naujausią, tačiau satyriko epitetas prie jo vardo man ir iki šios dienos nelimpa.

       Panašiai atsitinka ir su „parlamentiniais“ romanais („Mėnesėta naktis ir šešėlis“, „Žmogus iš tenai“), taip pavadintais tik todėl, kad jie rašyti ar išleisti tuo metu, kai rašytojas dirbo Respublikos Seimo nariu. Monografijos autorius gali pasakyti, kad ne jis, o pats rašytojas tą epitetą sugalvojo, ir tai bus teisybė. Bet vienas dalykas rašytojui šiek tiek autoironiškai apibrėžti savo kūrinius ir visai kitas – įtraukti tokį epitetą į literatūrologinį diskursą.

       Prie neabejotinų A. Guščiaus monografinės apybraižos stiprybių – po įdomiai ir kompetentingai nutapyto pilietinio rašytojo portreto – priskirčiau prie biografinių skyrių bei epizodų gražiai priderintą didžiąją kūrinių analizės dalį. Kritikas, nuo savo kūrybinio darbo pradžios iš bendraamžių išsiskyręs didesniu dėmesiu literatūros socialumui, jautriai reagavęs į socialinio gyvenimo reiškinius, komplikuotus asmenybės ir visuomenės santykius, socialinės neteisybės ir skriaudos motyvus, ir šiandien lieka ištikimas savo nuostatoms, juolab kad V. Bubnio proza duoda pavydėtinai daug progų toms nuostatoms realizuotis literatūros kritikos kalba.

       Literatūros socialumas kai kuriems žmonėms, prisimenantiems laikus, kai jis buvo oficialiai, deklaratyviai proteguojamas, bet iš tikrųjų nuolat jautė virš savęs Damoklo kardą, ir šiandien skamba kiek įtartinai. Šių eilučių autorius ne tik nejaučia tokio įtarumo, bet drįsta teigti, kad gal kaip tik dabar ateina tikrai socialios literatūros laikas. Tokios literatūros esmei, parametrams, formoms aptarti, žinoma, reikia ir specialių studijų, ir kolektyvinių pastangų. Bet pirmiausia būtina išsivaduoti nuo įtarinėjimų ar įsitikinimų, kad socialios literatūros klausimas iškrito iš darbotvarkės kartu su liūdną atminimą palikusiu socialistiniu realizmu. Jeigu cituotas kritiko, „anuomet suvaržyto dogmatinių analizės metodų“, prisipažinimas būtų nuskambėjęs ne monografijos pabaigoje, bet jos pradžioje, tikrai būčiau sunerimęs, kad kritikas su socialistinio realizmo paplavom gali išpilti ir sveiką socialios literatūros „vaiką“. Gal ir gerai, kad ne nuo tokios „atgailos“ pradėta: monografiją nuo pradžios iki pabaigos skaičiau girdėdamas idėjiškai, socialiai angažuoto autoriaus balsą, nekeliantį negatyvių asociacijų.

       Tai gal savikritiškas autoriaus prisipažinimas dėl dogmatinių analizės metodų tėra formali duoklė įtariesiems? – gali paklausti skaitytojas. Ne, kritiko nuostatose ir vertybių sistemoje yra įvykęs esminis lūžis. Likdamas ne tik palankus ir dėmesingas literatūros socialumui, kritikas nuosekliai remiasi krikščioniška socialine doktrina, iš jos pozicijų naujai perskaito visą V. Bubnio kūrybą, pakankamai argumentuotai įrodo, kad rašytojo kai kada intuityviai, kai kada sąmoningai artėta link jos. Šiuo atžvilgiu A. Guščius, be abejo, yra pirmeivis, atveriantis naują perspektyvą ne tik analizuojamo rašytojo, bet ir platesnio prozos kūrinių rato interpretacijoms.

       Jeigu ši perspektyva kam nors iš pirmo žvilgsnio ir nekris į akis, tai V. Bubnio herojų dvasinių ieškojimų kelias, kurį kritikas apibendrina dievoieškos sąvoka, yra viena pagrindinių nuo kūrinio prie kūrinio kritiką vedančių minties gijų, beje, kaip jau sakyta, glaudžiai supintų su paties rašytojo šio pobūdžio ieškojimais. Monografijos autorius ilgokai sustoja ties plataus dėmesio, nors ir nevienareikšmių vertinimų susilaukusia V. Bubnio ir E. Kurklietytės knyga „Slaptingoji prema“ bei romanu „Balandžio plastėjime“, iš tiesų laikytinu viena iš rašytojo kūrybinio kelio aukštumų. Reikia pasakyti, kad kritikas, tiesiogiai neįvardijęs V. Bubnio kaip religinio rašytojo, dėmesingai seka ir argumentuotai atskleidžia jo kūrybos metafizinę kryptį, transcendencijos jutimą, eukumenines pastangas.

       Vis dėlto, kai viename monografijos puslapyje (285) net du kartus perskaitau, kaip „lemtingu momentu Bubniui apsireiškia Dievo Apvaizda“, ir ne kokiomis nors ypatingomis aplinkybėmis, o balotiruojantis į Seimą LDDP sąraše (!), tai sąmonę lyg zigzaginis žaibas perskrodžia kelios platesnės sklaidos tegu ir neįgijusios minčių atplaišos ar užuomazgos. Sulauksime naujo Adomo Jakšto (aišku, ne V. Bubnio, bet A. Guščiaus asmenyje)? Netark Dievo vardo be reikalo. Mums, kartą jau infekuotiems dogmatinio mąstymo virusu, pravartu visam gyvenimui prisiminti, kad jis gali mutuoti kaip paukščių gripas. Tokios tad viena su kita nesusietos mintys nudiegė galvoje. Kitu atveju gal būčiau jas tik sau pasilikęs, bet A. Guščius – bendraamžis, bendrų literatūrinių rūpesčių dalininkas, atviras ir tolerantiškas žmogus, ir graužtų paskui sąžinės kirminas ką nors veidmainingai nutylėjus.

       Kitas dalykas, kad iš viso išvengti nutylėjimų kritiko darbe neįmanoma. Bet gal tai net nevadintina nutylėjimais: tiesiog jauti, kaip baigiasi tau skirtas spaudos ženklų limitas, ir nervingai galvoji, kam skirti paskutiniuosius.

       Reikia pažymėti, kad monografijos autorius dėmesingai išstudijavęs nemaža religinės, krikščioniškos literatūros ir turbūt viską, ką apie V. Bubnį rašė literatūros kritikai, dažnai jais remiasi, kai kada net apdairiai „atsakomybę“ palieka anksčiau už jį ištarusiems savo vertinimus. Ypač estetinio, meninio pobūdžio vertinimus. Visą dėmesį ir energiją nukreipęs į idėjinius rašytojo ir jo vaizduojamo žmogaus ieškojimus, meninį tų ieškojimų įprasminimą kritikas dažnokai apeina, lyg ir traktuodamas jį kaip savaime suprantamą dalyką, jau galutinai suradusį savo vietą vertybių lentynoje. Bet juk taip nėra: kiekvienas gyvybės žymes išsaugojęs kūrinys toje lentynoje yra nuolat pastūmėjamas į vieną ar kitą pusę. Pervertinimų, vertinimų patikslinimo atžvilgiu man visuomet labiau imponuoja šerį pašiaušęs, bet ne pernelyg korektiškas kritikas. Korektiškumo stokos A. Guščiui tikrai neprikiši, o štai pašiaušto šerio, autoriaus kažkada demonstruotos poleminės aistros (net jeigu ji kryptų ir į šių eilučių autorių) monografijoje galėjo būti ir daugiau.

       Nepaisant ištartų ar galimų ištarti smulkesnių pastabų ar abejonių, vis dėlto reikia pasidžiaugti, kad gimė brandžiausia A. Guščiaus knyga, kad parodytas pelnytas dėmesys vienam iškiliausių mūsų prozininkų, kad gyvas, didelių akademinių pretenzijų nevaržomas žodis ne tik leidžia kiek netikėtu kampu pažvelgti į gausią V. Bubnio kūrybą, bet ir palieka galimybę, gal net provokuoja įžengti į ją pro kitokių teorijų, metodų ar koncepcijų vartus.

       Tokios užsklandos jokiu būdu nenorėčiau paversti įžanga į antrą rašinio dalį, kuriai savotiškai įsipareigojau jo pavadinimu. Pirmą kartą A. Guščiaus tik paminėtą romaną „Švento Vito šokis“ skaičiau kaip eilinį profesionaliai (ne kritiko pavartota, o tam tikrą kokybę žyminčio žodžio reikšme) dirbančio prozininko kūrinį, nesukdamas galvos, kokia vieta jam atiteks penkiolikos romanų ar vos ne dvigubai ilgesnėje visų jo knygų rikiuotėje. Apskritai patikimas jų išdėstymas pagal meninės kokybės rangus vargu ar yra įmanomas: kiekvienas skaitytojas ir kritikas turi savąją vertybių sistemą, kurioje yra ir dominuojantys kriterijai, ir šalutiniai motyvai. Net autorius, ne tik V. Bubnys, bet ir kiekvienas kitas, užkluptas tradicinio klausimo „O koks kūrinys jums pačiam brangiausias (ar brandžiausias)?“, labai retai atsako kategoriškai ir galutinai. Dažniausiai simpatijos atiduodamos naujausiajam arba kam nors iš ilgesnį laiko išbandymą praėjusiųjų. Suprantant klausimo keblumą, patiems rašytojams jį užduoti nėra itin prasminga, nors kartais autoriaus prisipažinimas ir padeda geriau suvokti jo siekius, kūrinio tikslų ar priemonių dialektiką.

       Dabar rašytojai ar savo iniciatyva, ar reklama suinteresuotų leidėjų paskatinti, dažnai knygos viršelį pamargina savotišku credo. Buvo toks credo ir ant A. Guščiaus monografijos viršelio, yra ir ant „Švento Vito šokio“. Pirmuoju atveju – kaip įsipareigojimas, antruoju – kaip bubniškai mįslingas idėjos komentaras:

 

       Kokia tik magistrale bevažiuoju per Lietuvą, akys užgriebia pirmaisiais nepriklausomybės metais sparčiai dygusius ir kaip mat mirusius pastatus. Be langų jie, be durų, vėjo nuplėštais stogais, apmirusiom sienom arba jau virtę nuodėgulių plytų krūvom. Ir štai aš įsidrąsinęs pasikasiau po viena tokia vaiduokliška „Kelio karčema“, iššniukštinėjau visas jo pakampes, tada susišaukiau į šio statinio pamatus dideles viltis ir gaižų pyktį liejusius žmones (net iš ano pasaulio!), išklausiau juos ir pašiurpau. Kodėl?

       Atsakymas ir pamąstymai – romane.

 

       Publicistiška pradžia, prozininko kuriamas vaizdas, detektyvo užmojis, mistiškas ryšys su šį pasaulį palikusiais, dvasinį sukrėtimą išgyvenusiojo būsena, – taip galima apibūdinti stilistiškai margą autoriaus žodį. Pridurkime dar neįprastą pažadą pateikti romane atsakymą (dažniausiai juk rašytojai sako, kad jiems svarbiausia iškelti klausimą), ir galėsime laukti intriguojančio pasakojimo apie nūdieną, – ne iš pikantiškų kelionių, egzotiškų miestų, tolimos praeities, o iš mus supančios kasdienybės. Anksčiau išėjusio rašytojo romano „Tas ryto laukimas“ pavadinimą taip ir norisi perfrazuoti į „tą prozos laukimą“, ar „tos prozos laukimą“, kuriuo dar tikrai gyvena dalis skaitytojų. Turiu omeny prozą, atsigręžusią į kasdienybę. O kasdienybė – juk ne tik egzotika, vizijos, smarkai suaižėjęs mūsų vidaus pasaulis, dešimtmečius tvinkę patirties pūliniai, staiga pakelti įvairiausių draudimų šliuzai, ne tik viliojantis, bet dažnai ir dezorientuojantis pasaulio galingųjų, vienadienių šou žvaigždžių gyvenimas, bet ir paprasčiausias rūpestis dėl duonos kąsnio, dėl vaikų, kurie be priežiūros ir globos gal net visam gyvenimui jau išėjo į gatvę ar Kariotiškes, ir dėl vaikų, kurių tiesiog bijomasi išleisti į gatvę, kur tyko smurtininkai, prievartautojai, narkotikų prekeiviai. Sakau ne „o“, bet „ir“, ne priešindamas realybės sferas, o siedamas jas į nedalomą vienį. Ne priešindamas skaitytojų poreikius ir skonius, bet teigdamas visų jų teisę atrasti literatūroje ir save, pajusti, kad gal net jiems patiems apkartęs gyvenimas vis dėlto turi kažkokią prasmę.

       Skaitytojų ratas apskritai yra smarkiai sumažėjęs (nors kai kas tvirtina, kad yra ir viltį teikiančių simptomų), ir tie patys, visokių bestselerių išlepinti, kai kada tiesiog snobiškai išdidžiai nusisuka nuo savos literatūros arba, mados vėjų pagauti, tenkinasi tik „topų“ kuriamais stabais. Nieko nepadarysi: popkultūra, anksčiausiai užvaldžiusi estradą, pasiglemžusi į savo įtakos sferą jau ne vieną paauglių kartą, nepalieka nuošaly ir literatūros. Kai kas ir iš rašytojų, ir iš kritikų, išmintingesnių už šių eilučių autorių, jau seniai supratę, kaip neperspektyvu užsidaryti klasikinių ar tradicinių vertybių saugyklose, priėmė, kaip dabar madinga sakyti, laiko iššūkius ir intensyviai naikina demarkacijos linijas kultūroje. Greičiausiai jie pasirodys teisūs, ir pasipriešinti naujausioms literatūros proceso tendencijoms būtų mažų mažiausiai neapdairu. Didžiausia malonė, kokios dar gali tikėtis tradicinių vertybių dirvoje ar atmosferoje išaugęs, susiformavęs skaitytojas bei kritikas, yra teisė likti ir su savo rašytojais, ir su savo knygomis. „Ir“ čia nėra tik gramatinis jungtukas – jis yra priešprieša kategoriškam „arba“. Mano įsitikinimu, literatūroje užtenka vietos visiems, ir takoskyros tegali būti tik tarp geros ir vidutinės ar prastos literatūros. Bet būna, deja, ir kitaip. Neseniai skaitydamas gerą, reikalingą knygą „Bliuzas Ričardui Gaveliui“, keletą kartų aptikau tokią priešpriešą: esą vis dar jaučiamas prisirišimas prie J. Apučio ar R. Granausko prozos, o R. Gavelis, J. Kunčinas, J. Ivanauskaitė likę nepakankamai kritikos įvertinti ar valdžios pagerbti. Betgi tai – netiesa. Tikrai talentingi, pačiu laiku literatūros avanscenoje atsidūrę, tik tragiškai ne laiku išėję rašytojai spėjo susilaukti svarbiausio įvertinimo – plačiausio skaitytojų rato dėmesio. Ateis laikas ir gilesniems jų kūrybos tyrinėjimams. Tačiau jų indėlis į nacionalinę literatūrą nesumenkina indėlio kitų ir kitokių – ne tik minėtų J. Apučio ar R. Granausko, bet ir V. Bubnio, P. Dirgėlos, L. Gutausko, R. Kašausko, R. Klimo, R. Lankausko, V. Martinkaus, J. Mikelinsko, D. Mušinsko, M. Sluckio, B.Vilimaitės,A. Zurbos, kuriuos čia vardiju ne kaip kokį baigtinį sąrašą, bet kaip argumentą žanrinei ir stilistinei mūsų prozos įvairovei pabrėžti.

       Kaip tik šitos įvairovės fone ir skaitytinas „Švento Vito šokis“. Romane „Balandžio plastėjime“ pabandęs aprėpti plačią erdvę nuo Indijos iki Balkanų, čia autorius grįžta prie lietuviškų rūpesčių ir problemų, prie gerai pažįstamų ar lengvai atpažįstamų realijų ir charakterių, prie savo paties ne kartą išbandytų meninių sprendimų. Romano centre – trys Jonykos: tėvas Tilius ir du sūnūs – nuo namų jau atitrūkęs dailininkas Povilas ir tėvo ūkį nusiteikęs perimti vyresnysis Laurynas. Ręsti romano statinį ant vienos šeimos narių charakterių ir likimų pamato V. Bubniui – ne pirmiena. Platesnėje romano analizėje galėtume prisiminti ne vieną iš ankstesniųjų rašytojo kūrinių, kur šeimos narių keliai išsišakoja į skirtingas puses, o charakteriai įgauna diametraliai priešingą konotaciją. Bene parankiausias palyginimas čia būtų su romanu „Po vasaros dangum“, mano nuomone, net iš dešimtmečių atstumo atrodančiu kaip viena ne tik V. Bubnio, bet ir visos mūsų stambiosios prozos aukštumų. Prisiminkime: Marčius Kreivėnas, atsisakęs stoti į kolūkį, net vaikams per jėgą diegęs mintį, kad subendrinta žemė jų nemaitins, stebi, kaip savo vietos neranda dvasiškai jam artimiausias sūnus Steponas, pasirinkęs klajūno po „plačiąją tėvynę“ kelią, kaip kabinasi į gyvenimą kombinuoti išmokęs Vacys. Palyginkime: Tilius Jonyka, buvęs kolūkio statybininkų brigadininkas, greičiau už kitus pajutęs naujų laikų dvasią, „subraškėjus kolūkiams“ taip apsisuka, kad „į jo kiemą pamažėl sugarmėjo nemenkas ūkio kraitis“. Taip ir kyla asociacija: Tilius Jonyka – savotiškas Vaciaus Kreivėno brolis dvynys, o jo sūnūs dabar galėtų būti bendraamžiai su išaugusiais Marčiaus Kreivėno vaikaičiais. Prabėgę gal trys ar keturi dešimtmečiai. Kas pasikeitę Lietuvos istorijoje ir likime, visiems žinoma. Kas pasikeitę lietuvio charakteryje, mąstysenoje, vertybių sistemoje, kol kas narsto daugiausia publicistai. Reikia ir tokio narstymo, bet gilią meninę proceso ar reiškinių analizę, kaip ir visais laikais, tegali sukurti tik grožinė literatūra, beje, ir pati ne kartą pajutusi, kaip rizikinga ir pavojinga žarstyti dar neatvėsusias, žėruojančias realybės žarijas. „Dabar apmąstymų laikai, o išvados ateis iš lėto“, – kažkada deklaravo A. Maldonis, kurio žodžius be išlygų galėtume taikyti ir šiai dienai. Ir be dvejonių atiduoti pripažinimo duoklę prozininkui, įveikusiam rizikos baimę ir pasiryžusiam ne tik pamąstyti, bet ir atsakyti į sunkiausią klausimą „Kodėl?“

       Nėra reikalo įrodinėti, kad penkiolikos romanų autorius yra pasiekęs tokią profesinio meistriškumo aukštumą, kai romano struktūros, kompozicijos, plastiško vaizdo, charakterio kūrimo technikos paslapčių beveik ir nebelieka: viskas ne kartą išbandyta. Jeigu „Švento Vito šokis“ būtų ne V. Bubnio, o mažesnę kūrybinio darbo patirtį turinčio autoriaus kūrinys, nesunku būtų tai argumentuoti. Pirmiausia kiekvienam iš Jonykų rastas vidinis variklis, įtikinamai įsukantis jų gyvenimo ir veiklos smagratį: tėvas nesitenkina, kaip galima būtų laukti, atgauta žeme ir laisvo ūkininko perspektyvom; jį užvaldžiusi aistra „prichvatizuotą“, rajono valdžios kažkada statytą, bet taip ir nebaigtą „kuklų poilsio kampelį“ aukštiesiems sostinės svečiams paversti pelninga užeiga pravažiuojantiems autostrada. Ta pačia aistra užkrėstas Laurynas, galima sakyti, ne tik nebevaldo jos, bet tiesiog pats tampa pragaištingai jos valdomas. Ypač tai išryškėja po netikėtos tėvo mirties, kai Laurynas žūtbūtinai nori tapti vieninteliu šeimininku, atimdamas tokią galimybę iš brolio, kuris niekada nerodė rimtesnio noro įsijungti į šeimos verslą, nors dabar yra įklimpęs į šeimyninių ir kūrybinių problemų liūną.

       Pridurkime, kad visiems trims pagrindiniams charakteriams autorius nepagailėjo ir papildomų bruožų ar biografijos akcentų, o romane veikia ir visas būrys gana pastabiai brūkštelėtų antraeilių personažų. Veiksmas vystomas labai dinamiškai, didžioji dialogų dalis skamba gyvai ir įtikinamai. Prozininkas intensyviai ieško kuo išraiškingesnio žodžio, kad ne vienoje vietoje natūraliai nuskamba ir satyrinės ar sarkastiškos gaidos. Autorius kaip visada lieka dėmesingas ir ištikimas moralinėms vertybėms. Taigi galėtume paskelbti kiek standartišką, bet neretai artikuliuojamą optimistišką išvadą, kad romanas, kaip ir ankstesnieji, susilauks skaitytojų dėmesio ir palankumo.

       Vis dėlto negaliu slėptis už tokios vilties širmos ir nepasakyti, kad savęs prie viską besąlygiškai priimančių skaitytojų negaliu priskirti: skaitydamas romaną keletą kartų atsitrenkiau į povandeninius akmenis, kuriuos, jei būtų mano valia, būčiau siūlęs išlupti iš romano upės dugno. Pirmasis – vienas hipertrofuotas Povilo ir tėvo santykių momentas. Neabejotina, kad Povilas turėjo teisę jausti ne tik nepalankumą, bet ir priešiškumą tėvui: ir pastebėta ar nujausta jo neištikimybė motinai, ir dažnai demonstruota kieta ranka sūnui, ir akivaizdžiai didesnis palankumas praktiškam Laurynui nei menininko kelią pasirinkusiam jaunėliui tam galėjo būti pakankamas psichologinis pagrindas. Bet autorius kaip pagrindinę iki neapykantos pakylančio priešiškumo priežastį nurodo vaikystėje patirtą šoką, kai tėvas papjovė jo mylimą aviniuką. Atskirai paimtas tas epizodas – stiprus, primenantis ne vieno kaimo vaiko patirtas traumas net tuo atveju, kai tėvai sąmoningai stengdavosi nuo jų apsaugoti savo vaikus, bet visą gyvenimą nešiojamas neapykantos jausmas ir prisimenamas nesąmoningas pažadas („Kai užaugsiu, aš jį užmušiu“) man atrodo meniškai nemotyvuotas. Net darydamas prielaidą, kad koks psichoanalitikas galėtų tame epizode atskleisti net edipinių gelmių, o A. Guščius, pratęsdamas V. Bubnio kūrybos tyrinėjimus, tikriausiai įžvelgs prasmingą avinėlio aukos simboliką, pats vis dėlto manau, jog autoriui to epizodo prireikė tam, kad parengtų skaitytoją dar didesniam išbandymui – per kelis romano skyrius kankinusiam klausimui: nejaugi pro užeigos statybas su savo „britva“ pralėkęs Povilas iš tiesų galėjo nuo pastolių nustumti tėvą? Šiaip ar taip, laikraštyje šalia Povilo nuotraukos pasirodžiusi skambi antraštė IŠKILUS DAILININKAS – TĖVAŽUDYS? tampa vos ne pagrindiniu jauku ne tik psichologinės, bet ir detektyvinės prozos mėgėjui. Dėl detektyvų mėgėjų įspūdžių negalėčiau pasakyti nieko, bet psichologinis raktas siužeto spynoje man neištraukiamai įstrigo jau pirmajame šią istoriją pradedančiame skirsnyje ir, kaip matot, lieka įstrigęs iki šiol. Nepriekaištauju rašytojui, romane panaudojusiam bulvarinės spaudos (mat kitokios ne kažkiek ir turime) mėgstamą „antį“, nesistebiu, kad istorija baigėsi taip, kaip baigėsi (Povilas galų gale pripažintas nekaltu), bet vieno dalyko, matyt, jau neįstengsiu priimti taip, kai norėta ir siekta autoriaus: nemažą plotą užėmę Povilo išgyvenimai per visą bylą, kaip ir jo dialogai su prokuratūros tardytoju, yra netikri ir negyvi. Tikros detektyvo versijos gali ir turi ilgai nežinoti skaitytojas, gali apsimesti jos nežinąs net pasakotojas ar autorius, bet tokio įtarimo užkluptas herojus tikros tiesos nežinoti negali. Ir negali savo miglotais išgyvenimais talkinti autoriui, laiku nepajutusiam, kad šia versija smarkokai šauta pro šalį.

       Dabar nuvertinkim šitos pastraipos turinį iki labai subjektyvios kritiko nuomonės reikšmės ir grįžkim į priešpaskutinę pastraipą, kurioje jau buvo suformuluotos šiek tiek objektyvesnės pozityvios išvados.