Aldous Huxley. Puikus naujas pasaulis

       Menas taip pat turi savo moralę, ir daugelis šios moralės principų yra tokie patys ar bent jau panašūs į kasdienes etikos normas. Pavyzdžiui, atgailauti dėl blogo meno lygiai taip pat nepageidautina kaip ir dėl blogo elgesio. Tą blogumą būtina iškelti aikštėn, pripažinti ir, jeigu įmanoma, vengti jo ateityje. Blusinėti dvidešimties metų senumo literatūrinių kūrinių trūkumus, mėginti lopyti jų spragas ir siekti tobulybės, kurios jie stokojo pirmajame variante, gaišinti brandaus amžiaus metus besistengiant taisyti menines klaidas, padarytas ir paliktas tau kito asmens, kuriuo buvai jaunystėje, yra išties tuščias ir bergždžias darbas. Štai kodėl šis naujai leidžiamas „Puikus naujas pasaulis“ yra toks pat kaip senasis. Jo kaip meno kūrinio ydos yra didelės, tačiau, norėdamas jų atsikratyti, turėčiau knygą perrašyti, o perrašinėdamas aš, kaip vyresnis, kitas asmuo, turbūt atsikratyčiau ne tik kai kurių jos ydų, bet ir kai kurių pirmykščių privalumų. Taigi, atsispyręs pagundai pasimėgauti menine atgaila, norėčiau palikti visa, kas joje yra gera ir bloga, ir pamąstyti apie kitką.

       Vis dėlto, regis, vertėtų bent paminėti patį didžiausią šio kūrinio trūkumą. Štai šitą: Laukiniui siūlomos tik dvi alternatyvos – pamišėliškas gyvenimas utopinėje visuomenėje arba pirmykščio žmogaus gyvenimas indėnų kaime, žmoniškesnis kai kuriais atžvilgiais, tačiau kitais toks pat pamišėliškas ir nenormalus. Tuo metu, kai rašiau šią knygą, mintis, jog žmonės laisva valia gali pasirinkti vieną iš dviejų pamišimo formų, man pasirodė smagi ir visai reali. Tačiau dramatinio poveikio dėlei Laukiniui dažnai leidžiama kalbėti racionaliau, nei iš tikrųjų galėtų kalbėti asmuo, išauklėtas žmonių, išpažinusių religiją, kurioje vaisingumo kultas sumišęs su nuožmia saviplaka. Tokių jo kalbų išties nepateisintų nei jo pažintis su Shakespeare‘o kūriniais. Ir pabaigoje, jis, žinoma, priverčiamas prarasti sveiką protą; jam įgimta indėniška saviplaka įveikia jį, jis maniakiškai kankina save ir iš nevilties nusižudo. „Ir paskui jie nelaimingai pasimirė“ – dideliam pironiškojo¹ esteto, šio pramano autoriaus, pasitenkinimui.

       Šiandien nebejaučiu jokio noro įrodinėti, jog sveikas protas neįmanomas. Priešingai, nors po senovei konstatuoju, kad sveikas protas yra gana retas reiškinys, esu įsitikinęs, kad jis gali egzistuoti, ir norėčiau jį regėti kuo dažniau. Kai apie tai parašiau keliose pastarosiose knygose ir, svarbiausia, kai sudariau antologiją, kurioje išvardyta, ką sveikai mąstantys žmonės yra pasakę apie sveiką protą ir priemones, kuriomis galima jo siekti, vienas žymus mokslingas kritikas pavadino mane liūdnu krizės laikų inteligentijos kracho simptomu. Tai suprasti, matyt, reikia taip, jog pats profesorius ir jo kolegos yra džiugūs sėkmės simptomai. Taigi pastatykime panteoną profesūrai. Te iškyla jis vieno iš subombarduotų Europos ar Japonijos miestų griuvėsiuose, o virš įėjimo į kriptą įrėžčiau dvimetrinėmis raidėmis paprastus žodžius: „Skiriama pasaulio švietėjų atminimui. Si monumentum requiris circumspice“².

       Tačiau grįžkime į ateitį... Jei dabar imčiau perrašinėti šitą knygą, pasiūlyčiau Laukiniui trečią alternatyvą. Tarp utopinės ir pirmykštės kraštutinybių įsiterptų sveiko proto galimybė – iš dalies jau įgyvendinta tremtinių ir pabėgėlių iš Puikaus naujo pasaulio, gyvenančių draustinyje, bendrijoje. Šioje bendrijoje ekonomika būtų tvarkoma decentralizmo ir Henry George’o³ dvasia, o politika – Kropotkino⁴ ir kooperatyvizmo principais. Mokslas ir technika būtų naudojami pagal posakį „sekmadienis žmogui, o ne žmogus sekmadieniui“, tai yra taip, tarsi jie būtų sukurti žmogui, bet ne taip, kad žmogus turėtų prie jų taikytis ir jiems vergauti (kaip yra dabartiniame pasaulyje, o dar labiau – Puikiame naujame pasaulyje). Religija būtų sąmoningas ir protingas Galutinio žmonijos Tikslo siekis, vienijantis imanentinio Dao arba Logo, transcendentinio Dievo arba Brahmano pažinimas. O vyraujančia filosofija taptų Aukščiausiojo Utilitarizmo atmaina, kur Didžiausios Laimės principas atsitrauktų į antrąjį planą prieš Galutinio Tikslo principą ir kiekvienu gyvenimo atveju pirmiausia būtų klausiama ir atsakoma į tokį klausimą: „Kaip šis argumentas ar veiksmas padės (arba sutrukdys) man bei kuo didesniam skaičiui kitų individų siekti Galutinio žmonijos Tikslo?“

       Išaugęs tarp pirmykščių žmonių, Laukinis (šiame hipotetiniame naujame romano variante) būtų perkeltas į utopiją tik tada, kai jam būtų pasitaikiusi proga tiesiogiai susipažinti su visuomene, kurią sudaro laisvai bendradarbiaujančios asmenybės, atsidėjusios sveiko proto paieškoms. Šitaip perdirbtas, „Puikus naujas pasaulis“ įgytų meninio ir (jei galima pavartoti tokį aukštą žodį apibūdinti beletristiniam kūriniui) filosofinio baigtumo, kurio jam dabartiniame pavidale aiškiai trūksta.

       Tačiau „Puikus naujas pasaulis“ – tai knyga apie ateitį, ir kad ir kokios būtų jos meninės ar filosofinės nuostatos, knyga apie ateitį gali sudominti mus tik tuomet, jei jos pranašystės linkusios išsipildyti. Dabartiniu naujausios istorijos požiūriu po penkiolikos metų tolesnio slydimo jos nuožulnia plokštuma kiek pagrįstos atrodo tos pranašystės? Ar įvyko kas nors šiuo skaudžiu laikotarpiu, kas patvirtintų ar paneigtų 1931 metų prognozes?

       Viena didelė ir aiški spraga iš karto krinta į akis. „Puikiame naujame pasaulyje“ nieko nekalbama apie atomo branduolio dalijimąsi. Ir tai išties gana keista, nes atominės energijos galimybės tapo populiaria pokalbių tema gerokai prieš knygos parašymą. Mano senas draugas Robertas Nicholsas netgi sukūrė apie tai pjesę, sulaukusią pasisekimo, ir prisimenu, jog aš pats prabėgomis paminėjau tai romane, išleistame trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Taigi, kartoju, atrodo labai keista, jog septintame Fordo eros amžiuje raketos ir sraigtasparniai nevaromi atominiu kuru. Nors šitas riktas nelabai atleistinas, jis bent nesunkiai paaiškinamas. „Puikaus naujo pasaulio“ tema – ne pati mokslo pažanga, o tos pažangos poveikis žmogaus asmenybei. Fizikos, chemijos ir technikos laimėjimai tylomis priimami kaip savaime suprantami dalykai. Konkrečiai pavaizduoti tik tie mokslo atradimai, tie biologijos, fiziologijos ir psichologijos ateities tyrimai, kurių rezultatai tiesiogiai taikomi žmonėms. Gyvenimo kokybę radikaliai pakeisti gali tik gamtos mokslai. Mokslai apie materiją, naudojami tam tikru būdu, gali sunaikinti gyvybę arba padaryti gyvenimą be galo sunkų ir nepatogų; tačiau tik kaip įrankiai biologų ir psichologų rankose jie sugeba keisti gamtos formas ir pačios gyvybės apraiškas. Atominės energijos išlaisvinimas reiškia didelę revoliuciją žmonijos istorijoje, bet ne pačią giliausią ir galutinę (jeigu tik mes neišsitaškysime į šipulius ir šitaip padarysime galą istorijai).

       Tikrai revoliucinę revoliuciją įmanoma įvykdyti ne išoriniame pasaulyje, o tik žmogaus sieloje ir kūne. Prancūzų revoliucijos laikais markizas de Sade’as, kaip ir buvo galima tikėtis, pasišovė šia revoliucijų teorija pagrįsti savąją pamišimo atmainą. Robespierre’as įvykdė pačią paviršutiniškiausią revoliuciją – politinę. Siektelėjęs kiek giliau, Babeufas⁵ pamėgino sukelti ekonominę revoliuciją. Sade’as laikė save tikrai revoliucinės revoliucijos apaštalu, revoliucijos, neapsiribojančios vien politika ir ekonomika, revoliucijos visuose vyruose, visose moteryse, visuose vaikuose, kurių kūnai nuo šiol taptų visų bendra nuosavybe, o sielos apvalytos nuo visų prigimtų padorumo normų, nuo visų taip sunkiai įgytų tradicinės civilizacijos draudimų. Žinoma, tarp sadizmo ir tikrai revoliucinės revoliucijos nėra jokio būtino ar neišvengiamo ryšio. Sade’as buvo pamišėlis ir savo revoliucija – sąmoningai ar pusiau sąmoningai – siekė sukelti visuotinį chaosą ir susinaikinimą. Nors žmonių, valdančių Puikų naują pasaulį, negalima pavadinti normaliais (absoliučia šio žodžio prasme), vis dėlto jie ne pamišėliai, ir jų tikslas – ne anarchija, o socialinis stabilumas. Kaip tik dėl to stabilumo jie mokslinėmis priemonėmis vykdo galutinę, asmenišką, tikrai revoliucinę revoliuciją.

       Tačiau kol kas mes esame pirmoje stadijoje to, ką turbūt galima pavadinti priešpaskutine revoliucija. Kita jos stadija gal būtų atominis karas, ir tokiu atveju mums nebereikėtų kvaršinti galvos pranašystėmis apie ateitį. Tačiau gali būti, jog mums pakaks sveiko proto arba išvis liautis kariavus, arba bent jau elgtis taip pat protingai kaip mūsų protėviai aštuonioliktame amžiuje. Neįsivaizduojami Trisdešimties metų karo⁶ baisumai gerai žmones pamokė, ir paskui daugiau nei šimtą metų Europos politikai ir generolai sąmoningai atsispirdavo pagundai naudoti visą karinių resursų griaunamąją galią arba (daugelyje konfliktų) kovoti iki visiško priešininko sunaikinimo. Jie buvo, žinoma, agresoriai, godūs naudos ir šlovės; bet jie buvo ir konservatoriai, pasiryžę trūks plyš išlaikyti savo pasaulį nesuniokotą ir veiksnų. Dabar jau trisdešimt metų, kaip konservatorių nebėra; yra tik radikalūs nacionalistai, dešinės ir kairės pakraipos. Paskutinis konservatorius tarp valstybės veikėjų buvo penktasis markizas Lansdowne’as; ir kai jis parašė laišką į „Time“, siūlydamas, kad Pirmasis pasaulinis karas būtų užbaigtas kompromisu, panašiu į tuos, kuriais paprastai baigdavosi aštuoniolikto amžiaus karai, šio kadaise konservatyvaus laikraščio redaktorius atsisakė jį išspausdinti. Viršų paėmė radikalūs nacionalistai, o pasekmes visi žinome: bolševizmas, fašizmas, infliacija, ekonomikos nuosmukis, Hitleris, Antrasis pasaulinis karas, Europos griūtis, tetrūko tik pasaulinio bado.

       Taigi vildamiesi, jog sugebėsime pasimokyti iš Hirosimos tiek, kiek mūsų protėviai – iš Magdeburgo⁷, galime manyti, jog mūsų laukia jei ne taikos, tai bent ribotų karų ir dalinių sugriovimų laikotarpis. Tikėtina, jog šiuo laikotarpiu atominė energija bus pritaikyta pramonėje. Visiškai aišku, jog tai sukels nemaža ekonominių ir socialinių pokyčių, neregėtai sparčių ir visuotinių. Visi esami žmonių gyvensenos modeliai bus suardyti ir teks kurti naujus, atitinkančius nežmonišką atominės energijos realybę. Mokslininkas atomininkas, šis šiuolaikiškai apsidaręs Prokrustas, sukals lovą, į kurią turės gulti žmonija; ir jeigu lova bus ne pagal matą, tuo blogiau žmonijai. Teks žmogų šiek tiek apkapoti, šiek tiek ištempti – tai ir anksčiau buvo daroma nuo tada, kai taikomasis mokslas rimtai ėmėsi darbo, bet šįkart kapojimai ir tempimai bus kur kas drastiškesni nei praeityje. Šioms gana skausmingoms operacijoms vadovaus labai centralizuotos totalitarinės vyriausybės.To jau neišvengsime, nes netolima ateitis panaši į netolimą praeitį, o netolimoje praeityje greiti technikos pokyčiai, vykę masinės gamybos sąlygomis ir tarp iš esmės beturčių gyventojų, visada sukeldavo ekonominę ir socialinę sumaištį. Kad ją įveiktų, valdžia centralizuodavosi ir vyriausybės kontrolė stiprėdavo. Galimas daiktas, jog visos pasaulio vyriausybės taps visiškai arba beveik visiškai totalitarinės dar prieš atominės energijos pajungimą; kad jos bus daugiau ar mažiau totalitarinės per tą pajungimą ir po jo, beveik nėra abejonių. Tiktai plataus masto liaudies judėjimas link decentralizacijos ir savitarpio pagalbos galėtų sustabdyti šiuolaikinį polinkį į steitizmą. Tačiau šiuo metu nematyti jokių tokio judėjimo požymių.

       Žinoma, naujasis totalitarizmas nebūtinai turi panėšėti į senąjį. Valdyti lazdomis ir sušaudymais, dirbtinai sukeltu badu, masiniais įkalinimais ir masinėmis deportacijomis yra ne tik nežmoniška (šiandien dėl to niekas per daug nesirūpina), bet ir aiškiai neefektyvu, o technikos pažangos amžiuje neefektyvumas yra nusidėjimas Šventajai Dvasiai. Tikrai efektyvioje totalitarinėje valstybėje visagalė politinių bosų kohorta ir jų administratorių armija valdys vergaujančius gyventojus, kurių nereikės prievartauti, nes jie mylės savo vergystę. Ugdyti tą meilę šiuolaikinėse totalitarinėse valstybėse privalo propagandos ministerijos, laikraščių redaktoriai ir mokyklų mokytojai. Tačiau jų metodai tebėra grubūs ir nemoksliški. Senas jėzuitų teiginys, neva kiekvienas jų išauklėtas vaikas visada išsaugos jam įskiepytas religines pažiūras, tebuvo tik pasigyrimas. O šių dienų pedagogas turbūt kur kas silpniau ugdo savo mokinių įsitikinimus nei dvasios tėvai, lavinę Voltaire‘ą. Didžiausi propagandos laimėjimai pasiekti ne kokia nors veikla, bet susilaikymu nuo veiklos. Didi yra tiesos galia, tačiau dar galingesnis – praktiniu požiūriu – yra tiesos nutylėjimas. Paprasčiausiai neminėdami tam tikrų temų, atitverdami, pasak Churchillio, „geležine uždanga“ mases nuo tų faktų arba argumentų, kuriuos vietiniai politikos bosai laiko nepageidautinais, totalitariniai propagandininkai veikia viešąją nuomonę stipriau nei pačiais griežčiausiais pasmerkimais, pačiais įtikimiausiais ir logiškiausiais paneigimais. Tačiau nutylėjimo nepakanka. Kad išvengtume persekiojimų, fizinio susidorojimo bei kitų socialinės trinties simptomų, reikia teigiamus propagandos aspektus padaryti tokius pat veiksmingus kaip ir neigiamus. Patys svarbiausi ateities Manhatano projektai⁸ bus grandioziniai valdžios remiami tyrimai to, ką politikai ir dalyvaujantys juose mokslininkai pavadins „laimės problema“; kitais žodžiais tariant, tai problema, kaip įskiepyti žmonėms meilę vergijai. Betgi meilė vergijai negali egzistuoti be ekonominės gerovės; trumpumo dėlei čia darau prielaidą, kad visagalei valdžiai ir jos administratoriams pasiseks išspręsti ilgalaikės gerovės problemą. Tačiau prie gerovės žmonės labai greitai pripranta ir pradeda ją laikyti savaime suprantamu dalyku. Gerovės pasiekimas – tai tik paviršutiniška, išorinė revoliucija. Įtvirtinti meilę vergijai galima tik įvykdžius gilią, vidinę revoliuciją žmonių protuose ir kūnuose. Šiai revoliucijai reikia, be kitų dalykų, štai šitokių atradimų ir išradimų. Pirma, labai patobulintų įtaigos metodų – per kūdikių refleksų formavimą, o vėliau – tokiais vaistais kaip skopolaminas. Antra, kruopščiai išrutulioto mokslo apie skirtumus tarp žmonių, kuris leistų valdytojams nuskirti kiekvieną žmogų į jam (arba jai) prideramą vietą visuomeninėje ir ekonominėje hierarchijoje. (Žmonės, besijaučiantys ne savo vietoje, linkę turėti pavojingų minčių apie socialinę santvarką ir savo nepasitenkinimu užkrėsti kitus.) Trečia (kadangi žmonės gan dažnai jaučia poreikį pailsėti nuo tikrovės, kad ir kokia utopinė ji būtų), alkoholio ir kitų narkotikų pakaitalo, ne tokio žalingo ir suteikiančio didesnį malonumą negu džinas arba heroinas. Ir ketvirta (tačiau tai bus ilgalaikis projektas, kuriam sėkmingai užbaigti prireiks daugelio totalitarinio valdymo dešimtmečių), patikimos eugenikos sistemos, kurios tikslas – standartizuoti žmogų ir šitaip palengvinti valdytojų darbą. „Puikiame naujame pasaulyje“ žmogiškojo produkto standartizavimas išplėtotas iki fantastinių, nors turbūt visiškai įmanomų, kraštutinumų. Techniniu ir ideologiniu atžvilgiu mums dar toli iki kūdikių buteliukuose ir pusdebilių Bokanovskio grupių. Tačiau ir ne tokie dalykai gali atsitikti iki 600 Fordo eros metų! Kai dėl kitų būdingų šio laimingesnio ir pastovesnio pasaulio bruožų, tai somos, hipnopedijos ir mokslinės kastų sistemos ekvivalentai atsiras turbūt ne vėliau kaip per tris keturias kartas. Beje, ir palaidi lytiniai santykiai, pavaizduoti „Puikiame naujame pasaulyje“, ne toks jau tolimas dalykas. Jau dabar kai kuriuose Amerikos miestuose skyrybų skaičius susilygino su vedybų skaičiumi. Praeis dar kiek metų ir, be abejonės, bus galima nusipirkti vedybų leidimą taip pat kaip leidimą laikyti šunį, galiojantį dvylika mėnesių, ir niekas nedraus keisti šunis ar laikyti kelis vienu metu. Mažėjant politinei ir ekonominei laisvei, tarsi kompensuodama ją, didėja seksualinė laisvė. O diktatorius (jeigu jam nereikia patrankų mėsos ar šeimų kolonizuoti negyvenamoms arba užkariautoms teritorijoms) protingai pasielgs ją skatindamas. Drauge su laisve svajoti, stimuliuojama narkotikų, filmų ir radijo laidų, ji padės pavaldiniams susitaikyti su vergija, kuriai jie pasmerkti.

       Visa tai turint galvoje, atrodo, tarytum utopija kur kas arčiau mūsų, nei kas būtų galėjęs įsivaizduoti vos prieš penkiolika metų. Tuomet maniau, kad ji įsikūnys tolimoje ateityje, po šešių šimtų metų. Šiandien atrodo visai įmanoma, jog tas siaubas užgrius mus nepraėjus nė šimtmečiui. Jeigu tik, žinoma, anksčiau neišsidaužysime į šipulius. Iš tiesų, jeigu nepasuksime decentralizacijos keliu ir taikomojo mokslo nenaudosime kaip priemonės kurti laisvų asmenybių bendruomenei (bet ne kaip tikslo, dėl kurio žmonės tampa tik priemone), tai mums lieka tik dvi alternatyvos: arba tam tikras skaičius nacionalinių, militarizuotų totalitarinių valstybių, terorizuojančių viena kitą atominiu karu ir civilizacijos sunaikinimu (jeigu karo veiksmai būtų riboti, militarizmas būtų įamžintas), arba viena viršnacionalinė totalitarinė valstybė, gimusi iš socialinio chaoso, sukelto greitos technikos pažangos ir ypač atominės revoliucijos, ir besivystanti (efektyvumo ir stabilumo dėlei) į utopinę gerovės tironiją. Kas moka pinigus, tas ir renkasi.

       ² Jei ieškai paminklo, apsidairyk aplinkui (lot.).

       ³ Henry’s George’as (1838–1897), JAV ekonomistas, skurdo priežastimi laikęs žemės privatinę nuosavybę.

       ⁴ Piotras Kropotkinas (1842–1921), Rusijos revoliucionierius, anarchistas, tarpusavio pagalbą ir altruizmą laikęs svarbiausiais visuomenės gerovės veiksniais.

       ⁵ François Noėlis Babeufas (1760–1797), prancūzų revoliucionierius, skelbęs egalitarines utopines idėjas.

       ⁶ Trisdešimties metų karas ( 1618–1648) – Europos valstybių tarpusavio karas.

       ⁷ Per Trisdešimties metų karą Magdeburgas buvo sugriautas.

       ⁸ Manhatano projektas – JAV atominės bombos kūrimo planas (1942).