Neseniai žiūrėjau prancūzų filmą „La Lectrice” (,,Skaitytoja“) ir pagalvojau, kad knygnešystė šiandien galėtų būti apiforminta kaip specialybė ir įtraukta į universiteto programą. Knygnešiais parengti absolventai turėtų užsiimti vaikų nuo kompiuterių nujunkymu, priverstinio skaitymo represijomis ir pačiai aukai gyvybiškai reikalinga knygų populiarizacija. Taip, girdėjau, yra tokios akcijos – visą parą trunkantis ,,Don Kichoto“ skaitymo maratonas ar miss knygų rinkimai. Tačiau tokio nacionalinio fenomeno kaip knygnešystė prikėlimas iš numirusiųjų – visai kas kita. Tai reikštų išėjimą iš sąstingio ir galbūt – neskaitymo krizės įveikimą. Net žaidimus tokius būtų galima steigti švietimo infrastruktūrose: sugauk knygnešį. Arba rask knygnešį ir perskaityk jo gabenamas knygas. Perduok jas kitam. Ir pan.

       Kai prieš kelerius metus atlikinėjau pedagoginę praktiką mokykloje, atkreipiau dėmesį į penktokų skaitymo prioritetus. Svarbu, kad tai buvo provincijos moksleiviai, gal nesugadinti akropolinių shopinimosi tradicijų, turintys neblogus konservatyvių pažiūrų lituanistus. Mokyklinį literatūrinį uolumą jie traktavo paprastai – perskaityti visas Rowling knygas, žinant, kad jos ,,storos“, ,,garsios“, ,,yra filmas“ (tokio amžiaus vaikai dar nėra pajėgūs suvokti tokio dalyko kaip reklama ir simuliakrai). Aprašyti jų įspūdžius gėlėmis, širdelėmis ir kitais mergaitizmais išpuoštuose užklasinio skaitymo sąsiuviniuose. Tai nėra blogai, priešingai – archetipinis skaitymo judesys apgaubiamas meile ir šiluma, jį stropiai stengiamasi demonstruoti, jis patenka netgi į savotišką religinę plotmę. Savo perskaitytų knygų ir jų autorių stabams vaikai piešia tam tikrus altorėlius, atnašauja kelis sakinius (,,man patiko...“) ir atiduoda privalomąją duoklę. Daugeliu atvejų tai būna net nuoširdu. Iš lietuvių autorių vaikai skaitė kažkokias senienas, jei tik rasdavo bibliotekoje. Blogai apie jas rašyti tuose savo sakralizuotuose sąsiuvinėliuose, be abejo, nedrįso. Ir bijau, kad tai buvo nenuoširdu. (Tuo metu dar nebuvo išleistas V.V. Landsbergis (net man sunkiai paskaitomas, neįsivaizduoju vaikiškos recepcijos) su K. Kasparavičiaus iliustracijomis arba Sigute Ach, iš esmės sugadinta, mano manymu, masinio tiražavimo. Iliustracijų svarbą pabrėžiu dėl tų knygų atraktyvumo.)

       Šiandien tie penktokai jau gerokai ūgtelėję; nebuvau jų sutikus, bet stengiuosi įsivaizduoti, vogčia pasidairydama po jų bendraamžių knygų lentynas (sic!) bei taip mėgstamus internetinius portalus. Mažaraštiškumo ,,kartos nuo kompiuterių“ internetinio diskurso požymiai kelia nerimą visai ne dėl to, jog tai lietuvių kalbos nykimo simptomas (ta kalba išnyks ir taip, ne mūsų pečiams ją išgelbėti), bet todėl, kad tauta praradinėja mentalines struktūras, nes nebesugeba jų išreikšti. Rašyba niveliavosi, mobiliųjų telefonų, elektroninio pašto, skype ir internetinės komunikacijos formų įvairovė jaunimui atveria galimybes priartinti savo diskursą prie kažkokios žvėrių kalbos, gyvuliško ir primityvaus kelių signalų spektro, išsiverčiant su kokia dvidešimčia žodžių. Baisu ir tragiška, mano nuomone, yra tai, kad jų komunikacijos poreikiai dažniausiai nėra patenkinami niekaip kitaip, tik internetiniu būdu – o juo, deja, jie net savo minčių suregzt nemoka, jei tik tokių iš viso turi. Vartodami banaliausias klišes, jie paprastai atlieka kažką panašaus į ,,bendravimą“, kurio raiška yra pritrenkiančiai skurdi, skubi ir teletabiška (jei tik šiuo pasakymu neįžeisiu teletabių). Man, kaip žmogui senamadiškam, alergiją kelia internetinio diskurso sraute matomos rašybos klaidos (skyrybą, stilių ir logiką kol kas palikime kokiai nors Dievo malonei) bei visišką jausmų verbalizavimo baimę rodantys emotikonai. Tačiau čia aktualūs ne tik graudūs verksmai ir padėties beviltiškumo konstatavimas, o ir visi įmanomi atsakymai į klausimą ,,Ką daryti?“. (Nejaugi uždrausti raštiją ir spaudą? Internetą? Knygnešystė tuomet išsirutuliotų kaip organiška rezistencijos forma.)

       Išeitis vienintelė ir visiems žinoma – skaityti. Rašymo dykuma neretai būna susijusi su skaitymo dykuma – žmonės dažniausiai nesugeba dėstyti savo minčių raštu, jei nėra pratę skaityti. Agresyviais būdais savo gaminius (neapsiverčia liežuvis kitam žodžiui) platinančios stambios leidyklos skatina skaityti visai ne tas knygas, kurias reikėtų – dėl visos žmonijos gerovės: jos parduoda knygas–žaislus (skirtas vaikams), knygas-mėsainius (skirtas paaugliams) ir knygas-dovanas (skirtas suaugusiems). Ką galėčiau pasiūlyti pažįstamiems penktokams, būdama rami, kad jie tikrai tas knygas skaitys? Nieko. Mat jie yra visiškai normalūs paaugliai, be jokių meninių ar humanitarinių polinkių. Kai tik patikrinu, ką skaito, – plaukai piestu pasistoja. Visokį Dano Browno briedą, kažkokias neva pseudomokslines brošiūras, neaiškių leidyklų proteguojamą makulatūrinę produkciją ir kartais dar – vadovėlius.O enciklopedijų apie gamtą ir kitų literatūrinių ,,mėsainių“ aš jiems piktybiškai nepirksiu. Tuo labiau nebruksiu per prievartą ir gerų, mano (bet ne jų) įsitikinimu, knygų. Guosdamasi mintimi – kaipgi čia siūlysi visokius lietuvių literatūros nykūnus, paskui atgrasinsi ir išvis nieko nebeskaitys; reikia laikytis demokratijos, tegul patys pasirenka – išmoksta vaikščioti į bibliotekas, pamėgsta jų kvapą ir popierinių puslapių vartymo terapiją. Giliai širdyje žinau – taip vis tiek neatsitiks; nevaikščios jie į tas bibliotekas (ypač bernai, jiems ten rodytis netgi gėdinga), į knygynus irgi užsuks tik iš reikalo, įsigyti pažymių knygelių, biologijos pratybų ir kelių eismo taisyklių. Habent sua fata libelli.

       Taigi, knygnešystė. Vaikams, kad skaitytų. Prisimenant efektyviausias praeities pamokas. Mokantis iš istorijos ir tautos atminties. Atgaivinti knygnešystę, kuri galbūt suklestėtų moderniomis ar bent jau postmoderniomis formomis. Tik tų formų reikia ieškoti, ant kelio nesimėto. Ar daug yra humanitarų, gebančių tvirtai pasakyti ir parodyti, kas yra kompiuteris? Bent vidutiniškai išmanančių jo galimybes ir sistemas? Galinčių užsiimti animacija? Ar bent sukurti tarpdisciplininius projektus? Norinčių gurkštelti šlakelį pedagogikos kartu su filologijos kava? Turinčių vaikų? Tendencijos prastos. O jeigu tas knygas nešiosim senoviškai – ant pečių, piršim jas praeiviams į rankas, šūkausim nuo stogų – atrodysim mažų mažiausiai įtartinai. Tarsi kokie Vilniaus krišnaitai ar mormonai. Nėra jokių tendencijų.

       Knygos visais laikais buvo itin stropių arba ne itin socialių vaikų draugės. Tiesa, nebuvo interneto (jis aukštyn kojomis apvertė visus papročius ir įpročius). Skaitymą mano vaikystėje buvo galima sieti ne tik su kognityviu ir sielą taurinamu užsiėmimu; egzistavo tam tikras knygos kultas, skaitymo apoteozė. Pradinėse klasėse skaitymas buvo smarkiai propaguojamas – ne be ideologinio karkaso, tačiau įtaigiai: rengiamos knygų šventės, vaikiškų kūrinių inscenizacijos, skirtas garbingas dėmesys poezijai; tokiomis formomis dažniausiai buvo ugdoma meilė gamtai (lektūrose būta daug animalistinių antropomorfizacijų), Tėvynei (pilietiniai ir patriotiniai jausmai) ir artimui (tam tikra etika). Gal ne visada skoningai; tačiau tuo buvo patikėta. Sovietinį auklėjimą ir švietimą lėmė savotiška knygų skaitymo kultūra: šeimoje buvo reguliariai perkamos vaikiškos knygelės, vokiški žurnalai ,,Frösi“ ir ,,Die ABC Zeitung“ (jie atkeliaudavo iš Rytų Vokietijos – bent jau per paveiksliukus matėm tą kitą pasaulį), ,,Genys“, vėliau ,,Lietuvos pionierius“, ,,Žvaigždutė“. Beje, čia formuojantį vaidmenį turėjo net laiškanešė (provaizdis atitinka simbolinę tų laikų knygnešės transformaciją), kuri, įžengusi į kiemą, sakydavo: ,,Atnešiau tau ,,Genuką“, žinau, kad laukei.“ Publikacijas vaikiškoje spaudoje buvo įmanoma aptarti su bendraamžiais, nes vaikai masiškai ją skaitė. Vaikystėje perskaičiau (visam gyvenimui, tiksliai atsimenu net eilėraščių sekas) Maironį, S. Nėrį ir J. Janonį ,,Vyturiuko“ serijoje, A. Baranausko ,,Anykščių šilelio“ ištraukas, adaptuotas vaikams ir gana gražiai iliustruotas. Paauglystėje skaičiau tuos kūrinius iš naujo, pilnus, adaptacija nepaveikė manęs bukinamai. Pranas Mašiotas – vienas pirmųjų mano skaitytų lietuvių autorių, kurį jau sąmoningai suvokiau kaip rašytoją. Taip pat J. Biliūno, Žemaitės (adaptuoti?) apsakymėliai vaikams, Vaižgantas, D. Poškos ,,Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Ir, be abejo, serija ,,Pasaulio pasakos“ – su tokiu slibinišku logotipu; kaip ir mokyklinę emblemą primenantis ,,Vyturiukas“ ar amžinai dešinėn kulniuojantis ,,Šviesos“ moksleivis, reiškiantis pirmykštį atpažinimo ir klasifikavimo potyrį. Įvairių tautų pasakos, vienos priimtinesnės (Rytų ir Vidurio Europa), kitos ne taip (Kaukazo tautos, Vidurinė Azija, Indija). Pasakose strigdavo kultūriniai dalykai, keisti atrodė papročiai, neįprasti buities reikmenų, valgio, drabužių pavadinimai. Mamos bibliotekoje (nors ji visai ne literatė, biologėchemikė) šiandien randu ne tik visas privalomas tarybinių autorių ,,raštų“ serijas, bet ir nemažai tuometinių pk (kai kuriais metais išleistos net penkios, ir visos yra pas mus lentynoje); šeimoje buvo skaitoma tuometinė ,,Pergalė“ ir dar krūva įvairiausio pobūdžio laikraščių bei žurnalų. Knygos, beje, buvo skirtos vartoti, o ne laikyti dėl grožio. Dabartinė jaunuomenė, pagal visas privalomas mados tendencijas besižavinti ,,Mažuoju princu“ ir Coelho kliedesiais, pasiskaito dar ir visokio kitokio žalingo šlamšto, kurio apstu knygynuose ir bibliotekose; nekalbu apie bulvarinę spaudą ir internetą. Mūsų skaitymo dimensija, susiformavusi nedidelių galimybių laiku, regis, buvo kita. Pasiūla, be abejo, diktavo savo skonį, tačiau reguliarų skaitymą lemdavo natūralus noras pažinti pasaulį ir maloniai praleisti laiką. Tikiu, kad prie to prisidėjo ir tarybinė animacija – ekranizuoti Mikės Pūkuotuko ar Karlsono naratyvai vaikystėje gundė susirasti knygas. Taip, pagal pasaulio literatūros kontekstą mūsų ankstyvosios lektūros buvo graudžios: J. Baltušio ,,Parduotos vasaros“, M. Sluckio ,,Geri namai“, I. Simonaitytės ,,Aukštujų Šimonių likimas“. Keisti S. Gedos eilėraščiai, ypač ,,Baltojo Nieko“ ciklas; iš prozos vaikams – V. Žilinskaitė. Paskui graikų mitai, verstinė literatūra, pradedant Erichu Kestneriu ir baigiant Marku Tvenu. Vėliau patyriau kažkokį pertrūkį – dešimtoje klasėje lituanistas, kuriam, tiesą sakant, sunkiai su manim sekėsi, privertė prenumeruoti ir reguliariai skaityti ,,Šiaurės Atėnus“ bei ,,Metus“. Tikras stebuklas, bet paklusau tam spaudimui ir ėmiau juos skaityti – kaip kokią Torą, beveik kasdien, nesuprasdama daugelio žodžių, tačiau patirdama vis ryškesnį praregėjimą ir vis didesnę nuostabą. ,,Literatūra ir menas“ bei kiti kultūros savaitraščiai jiems prilygstančio kokybinio rango neturėjo. Apie internetą buvome tik girdėję.

       Kitas klausimas – bibliotekos. Ką pasiūlydavo ten dirbančios tetos, tą ir imdavo mano bendraamžiai. Kartais pasiūlydavo protingai. Aktyvesniems leisdavo ilgokai rinktis. Sykį manęs vos neužrakino apytamsėje bibliotekoje, kur tarp lentynų aš slampinėjau kelias valandas, svaiginama senstančių knygų popieriaus kvapo. Taip, tas kvapas. Gal nuo kvapo ir reikėtų pradėti? Arba nuo vietos? Saugi daugybės viena su kita besiglaudžiančių knygų ramybė, minčių solidarumas. Bibliotekininkė net išsigando, aptikusi savo valdose taip ilgai ir tyliai kiūtantį žmogų. Paskutiniais mokyklos metais ypač mėgau bibliotekas, nes tai buvo tarsi užuoglauda nuo rėksmingo propaguojamo technologinio progreso, priverstinai kišamų darboholiškų vertybių ar žūtbūtinio žvaigždėjimo perspektyvos. Baigusi vidurinę mokyklą, aš net puoselėjau svajonę nesiekti aukštojo mokslo, o dirbti lauko darbus ir laisvalaikiu atsigauti miestelio bibliotekoje – įsivaizdavau tai kaip rezistencinį gyvenimo būdą. Nesuvokiau, kad tokius užkampius pasiekia minimali dalis naujų knygų, o internetas prieštvaniniuose kompiuteriuose ir šiandien ten veikia sraigės greičiu.

       Kai dabar lankausi provincijos bibliotekose, kur visos knygos (kad neišvogtų; be to, trūksta patalpų) nėra prieinamos skaitytojo akiai – iš saugyklų jas atneša bibliotekininkės, – neretai mane apima neviltis, nes pasiaukojamai ir kilniadvasiškai ten dirbančios moterys, dažniausiai užsiimančios skaitytojų socializacija, vietinių grafomanų poezijos renginiais, vaikų teatru ir dar dievai žino kuo – deja, sunkiai pažįsta knygas. Bibliotekoje, be savo tiesioginio darbo, jos teikia absoliučiai diletantišką psichologinę pagalbą vienišiems arba kiek pačiuožusiems provincijos gyventojams, prižiūri natūralųjį moksleivių prieauglį ir skatina miestelio publiką pompastiškiems kūrybiniams impulsams. Jos nėra girdėjusios Heideggerio ar Camus; tokias pavardes, jei nori gauti knygas, reikia joms tiksliai paraidžiui užrašyti. Dažnokai saugyklose jos neranda ir grynai programinių knygų, lietuvių literatūros klasikos; iškilių, chrestomatinių užsienio autorių. O vis dėlto jų darbas turi daugiau prasmės negu mano tinginystė: suvokiu jas kaip savamoksles knygnešes, kurios tebetiki savo pačių entuziazmu ir idealizmu bei vykdomos švietėjiškos misijos prasme.

       Dievaži, kol dirbau knygyne, neįdėjau į tą reikalą visos širdies. Kaip, pavyzdžiui, viena mano bendradarbė filologė, prie kasos atkalbinėjanti pirkėjus: ,,Ir kam jums tas ,,Durnių laivas“... Jūs verčiau Škėmą paskaitykit.“ Kuo ne knygnešystė? Dabar suprantu, kad žiūrėjau į tai labai atsainiai. Kai įkaušęs plebėjiškos išvaizdos žmogus imdavo reikalauti ,,ko nors filosofiško“, man būdavo akivaizdu, kad jam reikia pasiūlyti kokio garsaus stileivos ,,Mintis apie gyvenimą“ ar albumėlį su gyvūnų nuotraukomis. Mano bendradarbės tokiems yra pardavusios ir Proustą, ir, regis, net Derrida. Aš pati retai kada taip elgdavausi. Man atrodė – ko žmogui reikia, parašyta jam ant veido. Vienam multimilijonieriui, tiesa, iš pykčio esu įsiūliusi Dostojevskio ,,Lošėją“. Vis dėlto labiausiai įsiminiau mamą su vaiku, kuris su epochai nebūdinga aistra ir susidomėjimu vartė ant prekystalių išdėliotas knygų stirtas. ,,Nepasitikėk knygomis, – ištarė mama vaikui. – Pasaulis yra visai kas kita, jo neįmanoma aprašyti.“

       Knygnešiai, kaip ir vienuoliai, pirmiausia turėtų būti rengiami širdimi.