Vien ilgesio rasa, kuri blakstienas vilgo,
Lig rytmečio žėrės...
„Rauda“
Lietuvai rengiantis paminėti Okupacijos ir genocido dieną, į Kauną, deja, jau tik amžinam poilsiui, birželio 12 dieną grįžo dar vienų išgintųjų – poeto Antano Gustaičio (1907–1990) ir jo žmonos aktorės režisierės Aleksandros Zdanavičiūtės-Gustaitienės (1905–1995) – palaikai ir visam laikui atgulė Petrašiūnų kapinėse. Atgulė šalia buvusių draugų poetų Stasio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio. Gustaičių sūnus Algimantas, kuriam įsimintinomis atsisveikinimo su Tėvyne dienomis tebuvo septyneri, savo gimtinę aplankė pirmą kartą. Lyg ir kasdieniškas, nelabai įspūdingas žiniasklaidai, tačiau iškalbingas faktas, kaip okupaciniai režimai keičia žmonių likimus ir mūsų istorinę atmintį.
Gustaičiuose, Marijampolės apskrityje, gimęs rašytojas Antanas Gustaitis baigė Marijampolės mokytojų seminariją, studijavo Kauno universitete, 1936–1940 m. dirbo Kauno ir Klaipėdos radiofonuose, tapo vienu radijo dramaturgijos pradininkų. 1940–1941 m. buvo Vilniaus dramos teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių gyveno Vokietijoje, kur neįprastu kultūriniu reiškiniu tapo gastroliuojančių poetų – „keliaujančio ketvertuko“ – gimimas. Ją sudarė Ravensburge gyvenę Bern. Brazdžionis su A. Gustaičiu ir S. Santvaras su Pulgiu Andriušiu iš Tiubingeno. Ketvertuko kelionių maršrutas driekėsi per visą sąjungininkų užimtą Vakarų Vokietiją, išskyrus britų zoną. Jos nariai turėjo ir daug pasakančius pseudonimus: Peklininkas (A. Gustaitis), Bajoras (S. Santvaras), Popiežininkas (P. Andriušis) ir Pranašas (Bern. Brazdžionis). Didžiąją gyvenimo dalį A. Gustaitis praleido JAV, Bostone, aktyviai dalyvaudamas kultūriniame ir literatūriniame išeivijos gyvenime.
Gyvendamas svetur A. Gustaitis parašė penkias pjeses, iš kurių daugiausia pastatymų sulaukė „Sekminių vainikas” ir „Kelyje į pažadėtąją žemę”, kur ryškiai atsiskleidė ir jo kaip eleginio balso satyriko talentas, stebinantis dviem dalykais: nesenstančiu aktualumu ir satyros etiškumu. Poeto derlius – penki poezijos rinkiniai („Anapus teisybės”, 1956; „Ir atskrido juodas varnas”, 1966; „Saulės šermenys”, 1973; „Ko liūdi, putinėli?”, 1982; „Pakelėje į pažadėtąją žemę”, 1987) bei 1987 metais leidyklos „Vaga“ išleista rinktinė „Pasiglostymo palaima”.
Š. m. kovo 12 dieną poeto gerbėjai paminėjo A. Gustaičio 100-ąsias gimimo metines. Taigi pastarasis įvykis sutapo ne tik su istorine, bet ir su asmenine poeto data. Ir vieną, ir kitą įprasmino Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojai, parengę parodą „Sugrįžimas į pažadėtąją žemę“ ir atminimo vakarą. Parodoje – rašytojo palikimo (fotonuotraukų, knygų su autografais, rankraščių, asmeninių daiktų: rašomoji mašinėlė, parkeris, laikrodis, skulptūrėlė, albumas, medinis apdovanojimas ir kt.) dalis, atspindinti du kūrybos laikotarpius: Vokietijos (1944–1948) ir Amerikos (1949–1990). Tai – A. Gustaičio sūnaus Algimanto (nors pastarojo žodžiais, žmonos Mary, paskatinusios ne tik Gustaičių palaikus grąžinti juos išauginusiai Lietuvos žemei, bet ir archyvą perduoti jų jaunystės dienų mieste esančiam muziejui) nuopelnas. Ši archyvinė medžiaga tapo Virginijos Paplauskienės ir Daivos Bumblauskaitės parengtos bei Algimanto Gustaičio lėšomis ką tik išleistos knygos „Antanas Gustaitis” pagrindu.
Birželio 13 dieną, jau po perlaidojimo iškilmių, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, dalyvaujant rašytojo sūnui su žmona, aktoriui Algimantui Žemaitaičiui (Los Andželas), trombonistui Linui Skučui ir šių eilučių autorei, įvyko pagrindinis A. Gustaičio 100-osioms gimimo metinėms skirtas renginys. Simboliška – „sugrįžęs“ į jaunystės miestą, jį „pradėjo“ pats jubiliatas: iš privačios vaizdajuostės buvo parodyta nedidelė ištrauka, kurioje įamžintas poetas, skaitantis savo kūrybą namų aplinkoje. Vėliau prisiminimais dalijosi sūnus Algimantas; apie įspūdžius, patirtus pirmą kartą pamačius A. Gustaitį poezijos vakare, ir apie vėliau užsimezgusią kūrybinę draugystę ir garsiuosius humoristinius vakarus šmaikščiai pasakojo aktorius A. Žemaitaitis. Jis taip pat skaitė ir A. Gustaičio satyrinius eilėraščius, nuosekliai atskleisdamas poeto kūrybos evoliuciją. „Pasijutau, lyg pats Tėvas būtų skaitęs“, – jautriai reagavo Algimantas. Vakare taip pat buvo pristatytas minėtas leidinys „Antanas Gustaitis”. Viena jo rengėjų ir pagrindinė A. Gustaičio palikimo tvarkytoja V. Paplauskienė trumpai papasakojo apie poeto gyvenimą, suminėjo kai kuriuos kūrybos ir kitokios veiklos faktus. Skambėjo rašytojo