Šveicarijos lietuvių bendruomenė, kuriai vadovauja energinga ir savo veiklai atsidavusi anglistė Jūratė Jablonskytė-Caspersen, remiama Lietuvos Kultūros ministerijos, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento, Lietuvos rašytojų sąjungos, Generalinio Konsulato Ženevoje, palaikoma Šveicarijos institucijų ir bendruomenių, birželio pabaigoje surengė Maironio pagerbimą Megene – didžiausiam naujųjų laikų lietuvių poetui atidengta memorialinė lenta. Atidengta toje vietoje, kur prieš šimtą metų buvo pabaigta poema „Jaunoji Lietuva“, kūrinys, kurio prasmės ir vietos tautinėje sąmonėje dar nesuvokiame, nors Vanda Zaborskaitė, iškiliausia Maironio tyrinėtoja ir interpretatorė, ne kartą į tai atkreipė dėmesį.

Šveicarijoje, numylėtoje Maironio vietoje, prasidėjo jo 145-ųjų gimimo metinių minėjimas. Prieš dvidešimt metų jubiliejinis poeto pagerbimas – ypač Pasandravy, kur Justinas Marcinkevičius skaitė ciklą „Pavasario balsai Pasandravy (Maironis)‘‘, – pradėjo naująją mūsų erą. Maironis ne kartą buvo laikų pradžioj, tikriausiai ir dar bus. Megeno iškilmės sutapo su poeto mirties diena – birželio 28-ąja. Kaip apskritai būdinga Maironiui, ir Šveicarijoje parašytuose eilėraščiuose pakilumas, džiaugsmas, energija pinasi su liūdesiu, rezignacija, elegine nuotaika:

Ežero skaisčios bangos liūliavo

Žaliu smaragdu;

Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;

Varpai Liucernos

Dievui aukojo darbus vargingus

Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas

Nuspindo rasa;

Rožių iš kalnų papūtė kvapas

Skania sveikata.

Tai vieno žinomiausių, labiausiai vertinamų, daug sykių analizuotų ir interpretuotų Maironio eilėraščių „Vakaras“ (Ant ežero Keturių Kantonų) pradžia. Kantonas, ežero pavadinimas signalizuoja Šveicariją, ypatingą demokratinę valstybės formą, šalį, išlaikiusią autentiškus viduramžių senamiesčius, aukštą kultūrą, puošiančią Europą įspūdingais gamtos vaizdais, unikaliais viršukalnių (Pilatus, Rigi Kulm, Jungfrau...) ir nepaprasto skaidrumo (žalio, smaragdinio) vandens deriniais.

Maironis buvo vienas pirmųjų lietuvių, gerai pažinusių Šveicariją, ją lankiusių ir joje ilgiau buvojusių. Maironis dalyvavo ir vienoje Berno konferencijoje, kurioje buvo svarstomas Lietuvos valstybingumo klausimas. Šveicarija Maironio kūryboje paliko gilių pėdsakų, sužadino stiprių kūrybinių išgyvenimų („Alpių viršūnės“, „Rigi Kulm“). Maironio dvasioje, veikiamoje ir estetinių romantizmo idealų, itin svarbus aukščio, kalnų, viršūnių dėmuo. Reikia aukštumos, nuo kurios galima matyti, nuo kurios galima kalbėti ir kalbėtis. „Nuo Birutės kalno“, „Ant Punios kalno“, „Trakų pilis“, „Medvėgalio kalnas”, „Šatrijos kalnas“, – eilėraščiai, kurių struktūros vertikalę sudaro lietuviškojo aukščio jausmas ir jį atitinkanti kreipinio (į pasaulį ir į save) galia. Alpės, tolimos, snieguotos jų viršūnės, iš daug kur regimos ir tarsi lydinčios, dar jaunam poetui kėlė stiprių įspūdžių, skatino refleksiją,  olimosios tėvynės apmąstymą. Bet tai ne tremtinio, o laisvo žmogaus, savo dvasia europiečio, apmąstymai.

1907-ųjų vasarą Šveicarijoje Maironis užbaigė poemą „Jaunoji Lietuva“; šiuo kūrybiniu veiksmu užbaigė ir ankstyvojo epinio kūrinio „Tarp skausmų į garbę“ bylą. Pirmajam „Jaunosios Lietuvos“ leidimui (Kaune, Banaičio spaustuvėj) pridėjo tokią „Pratarmę“: „Bus jau metų apie 20, kaip išspausdinęs poėmą „Terp Skausmų į Garbę“, paleidau ją į žmones. Kritika kaip kritika: vieni ją šiek tiek pagyrė, kiti skaudžiai išpeikė. Su laiku patsai pasitikrinau, jog mano veikalas buvo tikrai menkutis ir buvau jo visai išsižadėjęs. Kai kurie man prielankūs draugai nekartą prašė, kad partaisęs poėmą, atspauzdinčiau ją antrą kartą, bet man buvo įkyru prisipažinti ją rašęs. Ant galo, bijodamas, kad kas jos neparspauzdintų užrubežyj senovės rūbuose ir be mano žinios, pasiėmiau ją taisyti, bet greit parsitikrinau, kad tai bergždžias darbas taisyti netikusį seną dalyką. Todėl tik vieną – antrą mintį kai kur pasiskolinęs iš pirmosios poėmos, parašiau bemaž visai naują, kurią štai garbiems  skaitytojams paduodu į rankas; prašydamas, kad senąją visai užmirštų. Villa St. Charles 25 d. Liepos 1907 m.“

Kituose leidimuose pratarmės atsisakė, bet pažymėjo pabaigą: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoj liepos 25 d. 1907 m.“ Neabejotinai vieta, kuri dabar ir paženklinta atminimo lenta, buvo poetui kažkuo svarbi, susijusi su pačiu kūriniu, kad reikėjo ją įrašyti. Kodėl, dėl ko, šiandien jau sunku beatsekti. Gal raktas slypi paskutiniame poemos posme:

Nelaisvėj gimę, nuskurdę žmonės,

Varguos sulinkę žemai!

Kai jums beveržias tik vien dejonės,

Nejau giedosiu linksmai?

Užgims didvyriai laisvos gadynės:

Linksmesnė mūza sūnums tėvynės

Kitą poetą,

Daugiau numylėtą,

palaimins.

Laisva, jau ir XX a. pradžioj turtinga Šveicarija, lyginant ją su Lietuva, kėlė poetui liūdnas mintis, nors jau atgauta spauda, jau vis intensyvesnis ūkinis ir kultūrinis gyvenimas. Bet klausimas „Nejau giedosiu linksmai?“ lieka. Klausimas, ištartas turtingoj, gražioj viloj, panašioj į rūmus, stovinčioj ant to paties Keturių Kantonų ežero kranto, supamoj parko, regint į dangų kylančias Alpių viršukalnes.

Staigi mintis – rūmai Maironiui, laimė, ne naujiena. Sugebėjo testamentu palikti rūmus lietuvių kultūrai, literatūros saugyklai. Pačioj Kauno širdy. Negalima tų rūmų atimti, privatizuoti, negalima paversti pelninga ponijos pasilinksminimų vieta. Gal pati saugiausia kultūros vieta, bet jos saugumą reikia stiprinti, lopyti, remontuoti, restauruoti.

Kalbant apie savo rašytojus, mums taip dažnai prisieina minėti vargą, skurdą, kad Maironis lyg atodūsis. Jo erdvioj dvasioj suderėjo kaimo sodybos ir rūmai, kuklios neužmirštuolės ir puikios parko rožės. Naujos giesmės kūrėjas, bet kartu ir LDK dvasios perėmėjas, istorijos jausmo kėlėjas. Derėjo sodybos bei rūmai ir Šatrijos Raganai, gynusiai Maironio ideologiją ir poeziją, studijavusiai Šveicarijoje, paliestai jos dvasios, transcendentinio kalnų jausmo (ypač „Mėlynojoje mergelėje“). Nėra Europoje kitos tokios šalies kaip Šveicarija, kur tiek daug lietuvių būtų sėmęsi kultūros, dvasinės patirties; jau nuo XIX a. pabaigos. Vienas svarbiausių taškų – Fribūras, viduramžių miestas, žymintis ribą tarp vokiškai ir prancūziškai kalbančių Šveicarijos kantonų. Fribūro katalikiškasis dvikalbis universitetas, įkurtas 1899-aisiais; beveik nuo pat pradžios jame studijavo lietuvių, jaunų kunigų ir pasauliečių. Lietuviai įkūrė „Rūtos“ (vėliau pervadintos „Lituania“) ateitininkiškos dvasios draugiją, turėjo puikią, aukso siūlais siuvinėtą vėliavą, kuri dabar saugoma rektoriaus seife. Disertacijas Fribūro universitete rašė Motiejus Gustaitis, Stasys Šalkauskis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Augustaitis, Kazys Pakštas, iš viso apie trisdešimt žmonių. Studijavo bei vėliau dirbo ir Juozas Eretas; Fribūre suartėjo su lietuviais, pažadėjo mirštančiam draugui, kad pavaduos jį dirbdamas Lietuvai. Savo pažadą tesėjo.Šveicarijos valstybė padėjo savo piliečiui sugrįžti, kai Lietuva neteko nepriklausomybės. Su motina, žmona ir dviem dukrom palaidotas savo gimtojo Bazelio priemiestyje.

Šveicarija – mylimiausia Salomėjos Nėries šalis. Ji puikiai mokėjo vokiečių kalbą, vertė šveicarų poetus. Vieną vasarą gyveno Liucernoje (Piloto 66), žvelgdama į rūsčią Piloto viršukalnę.

Šveicarijos lietuvių bendruomenė, susidariusi daugiausia iš jaunų ir energingų žmonių, perėmė ankstesnės (pokarinės) bendruomenės tradicijas (Lietuvoje gerai žinomas daktaras Vaclovas Dargužas; per Europos lietuvių savaites dar teko susitikti su Marija Milvydiene iš Davoso, ypatingos lemties žmogum; lietuvybei dirbusių žmonių Šveicarijoje buvo keliolika). Davosas minimas ir Maironio „Jaunojoje Lietuvoje“ – ten nuo džiovos gydytis išvažiuoja poemos herojus Juozas Rainys.

Šveicarijos lietuviams kultūrinę veiklą lengvina tas pėdsakas, kuris yra paliktas Berno universitete veikusių baltistikos ir lituanistikos studijų, kurių svarbiausias iniciatorius ir veikėjas buvo profesorius J. P. Locheris. Jo mokiniai, gerai mokantys lietuviškai, yra nemažai prisidėję ir prie Lietuvos bei Šveicarijos ryšių tyrinėjimų. Vienas kitas lietuvių kalbos Berno universitete mokęsis šveicaras dalyvavo ir Maironio pagerbime. Fribūre, lankantis premjerui Gediminui Kirkilui, buvo išskleista senoji šio universiteto studentų lietuvių akademinė vėliava (1899–1922); datos tikriausiai žymi draugijos įkūrimą ir vėliavos pašventinimą. Susitikime kartu su Fribūro unversiteto rektorium dalyvavo ir jau garbaus amžiaus profesorius emeritas E. B. Bluemle’is, kuris rūpinasi universiteto kontaktais su Baltijos šalimis, su akademiniais sluoksniais. Yra daug bendravimo ir bendradarbiavimo galimybių. Tik labai gaila, kad baltistika Berne sunyko; jeigu bus įkurta ambasada Šveicarijoje, būtų teisinga dėti pastangų baltistikos ir lituanistikos studijoms atgaivinti, kol tebėra gyva tradicija, knygų rinkiniai. Visur reikia bendrų pastangų; jei neturėsime čekų studijų Vilniaus universitete (taupiems mažos specializacijos neapsimoka), neturėsime lituanistikos ir Čekijoje; šykštus moka kelis kartus – deja, jis to nesuvokia.

Maironiui buvo svarbi ne tik Lietuva – poemoje „Jaunoji Lietuva“ jis kalbėjo apie pakylančias jaunas šalis, minėjo serbų poetus, čekų praeities tyrėjus, kovotojus už vengrų laisvę, skelbė: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys! / Už laisvę kariauti padės Visagalis!“ Maironio poema gali būti interpretuota ne tik kaip jaunosios Lietuvos, bet ir jaunosios, kylančios Europos ideologija; naujųjų laikų, besiplečiančios Europos, dar turėsiančios pakelti dviejų pasaulinių karų išmėginimus. Dabar naujoji Europa vėl naujai kuriasi. Karo nesugriauta, klestinti, kultūringa, savo galimybes Europos Sąjungoje vis dar svarstanti Šveicarija, dosniai remianti jaunas pakylančias šalis, turinti įvairių fondų ir projektų, skirtų ir Baltijos šalims, suteikė galimybę mums pagerbti Maironį ir kaip Europos poetą. Visi lietuvių kultūros vardai, kuriuos minėjome ar minėtume Šveicarijos kontekste, vienaip ar kitaip sietųsi su Maironiu. Ir čia Maironis būtų pirmas.

Lengva nuo sienos, kur pritvirtinta graži atminimo lenta (autorius Leonas Pivoriūnas), žvelgti į skaisčiai žalią ežero vandenį (šveicarai geria vandenį iš vandentiekio; toks švarus ir grynas, kad net gaila jį naudoti buičiai), į perstatytą, savininkus keitusią vilą (kai čia gyveno Maironis, ji priklausė turtingam kunigui, rodos, prancūzui, vilos vardas svyravo tarp Karlo ir Charles). Dabartinis privatus vilos fondas, naudojantis rūmus kultūrai ir reprezentacijai, sutiko, kad būtų pritvirtinta Maironio lenta. Fondo atstovas padarė išsamų pranešimą apie vilos istoriją. Buvo iškelta Lietuvos vėliava. Ne tos pačios sienos, bet ta pati vieta – topos; ta pati žvilgsnio – matymo trajektorija. Ir tas pats Šveicariją, o Liucerną itin, persmelkiantis varpų gaudesys – tokia ypatinga muzika, atmušama kalnų, atspindima vandenų. Labai sena muzika, kurią pagavo ir jautri Maironio klausa. Kaip ir Alpių ragą, nacionalinį šveicarų instrumentą („Vien ant saulės laidos vamzdžio aidas ringuos, / Vien kaskados teškent nenustos“ – „Rigi Kulm“). Maironis turėjo išskirtinį įsigyvenimo talentą – ne tik aprašyti, bet ir justi, kūnu ir sąmone perimti vietos, kitų žmonių, kitų kraštovaizdžių skleidžiamą energiją.

Šiandien lyg iš naujo įsimąstome į Jurgio Baltrušaičio, Šveicarijoje parašiusio nemažai eilėraščių, mintį, kad poetas vien savo buvimu tautoje kažką reiškia. Tikrai taip yra – net poezijos lyg ir neskaitantiems. Bet poezija pasiekia sąmonę ir neskaitoma, ji yra. Tą gerai suvokia Šveicarijos lietuvių bendruomenė – viena svarbiausių jos atramų ir yra kultūriniai lietuvių pėdsakai Šveicarijoje. Tiesiog lengviau būti, kai ir kiti tavo kraujo žmonės yra buvę, dirbę, kūrę, mąstę apie Lietuvą. Toks jausmas, kad į išeivijos bendruomenes (į tas, kur yra daugiau išsilavinusių, lengviau gyvenančių) savaip sugrįžta tai, kas Lietuvoje nebėra branginama, laikoma atgyvenusiais, konservatyviais dalykais. Ir pievelėje svarbu sudėti spalvotus rankšluosčius taip, kad susidarytų trispalvės įspūdis, svarbu neužmiršti padėti rūtų prie Maironio atminimo lentos, svarbu gražiai supjaustyti ir išdalyti juodą lietuvišką duoną – Romualdo Granausko duonos valgytojų psichologinė transformacija toli nuo Lietuvos.

Svarbu pamatyti, kaip jie gyvena – mūsų naujieji išeiviai, kurių dalis, ypač išsilavinusieji, imlesni, jautresni, niekur nėra išėję, nenori nutolti nuo savo tautos. Motinos, kurios iš paskutiniųjų stengiasi, kad vaikai bent suprastų lietuviškai (bet kiek kalbų gali mokėti penkiametis vaikas, jei skirtingai kalbina tėvai, darželio draugai, kaimynai, jei į savo pusę traukia seneliai). Pilietybės klausimo skaudumas – tie, kuriems Lietuvos reikia, jos pilietybę turėtų gauti, kad ir kaip tai būtų teisiškai komplikuota. Negalima atstumti savo žmonių. Svarbu mokyklos, lietuvių kalbos mokymas – saviveikla neišgelbės, reikia valstybinio požiūrio, reikia pasirengusių mokytojų. Nebūtinai iš Lietuvos mokesčių mokėtojų, turi būti sukurtos formos, kaip dalį iš Europos (iš Šveicarijos taip pat) gautų ar gaunamų pinigų panaudoti tose šalyse gyvenančių lietuvių švietimui ir kultūrai.

Šveicarijoje lankėsi ir Lietuvių bendruomenei talkino nemažas būrelis iš Lietuvos – Marcelijų Martinaitį, Aldoną Ruseckaitę, Viktoriją Daujotytę siuntė Rašytojų sąjunga. Dar – Danielius Sadauskas, Eugenija Lašienė, mokytoja lituanistė, puikios vadybininkės iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento. O svarbiausia – Kauno Maironio gimnazijos gimnazistų, maironiečių, dešimtukas su savo mokytojais ir vadovais; gražiai deklamavo, muzikavo, gražiai elgėsi.

Nėra mums taip blogai, kaip kartais manome.