Metų laikai – viena universaliųjų laiko struktūrų, į kurias nuolat atsigręžia kultūra. Mūsų kultūroje ši struktūra ryškiausiai patiriama per Kristijoną Donelaitį, tvirtinama jo „Metų“. Rašydamas atskiras giesmes metų laikams, K. Donelaitis aprėpė žmogaus būties ritmą, siekė papasakoti apie gyvenimo tvarką, pirmiausia regėdamas ją gamtoje. Metų laikai yra pati pirminė žmogaus patiriama ritmo struktūra – buvimo tvarka. Ji pasirodo anksčiausiai: vaikystėje laikas pirmiausia suvokiamas kaip metų laikų kaita. Jis patiriamas jutimiškai, nes ritmizuoja ir struktūruoja buvimą, ypač kaimo erdvėje, kur metų laikai ryškiausi.

       Metų laikai turi labai bendras, archetipines reikšmes, kurias galima vadinti topais, bet tuo pat metu – ir labai individualias, atskirai išgyvenamas. Bendra struktūra implikuoja individualią patirtį, kuri tvirtina bendrąsias reikšmes ir kartu jas peraiškina, modifikuoja. Visuotinė struktūra negalėtų būti neperrašoma, netvirtinama, ji turi būti nuolatos perklausiama, nes pati mus pasiekia kaip klausimas. „Taigi ateitis prasminga tik tada, kai ji yra Erbe, paveldėjimas, ir tik tiek, kiek pats Dasein yra paveldėtojas. Savo paveldėjime Dasein vėl atranda savo potencijas, savo ateitį ir būtį-link. Čia svarbiausia yra pa-kartojimo, ontologinio perklausimo procesas“1.

       Jonas Juškaitis savo rinkinio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ skyriuje „Natiurmortas su namų dvasia“ iš naujo perklausia metų laikus kaip pamatinę tiek vidinio laiko, tiek pasaulio tvarkos, jos prasmės struktūrą. Jis iš naujo atsigręžia į šią struktūrą, nes pats yra jos klausiamas, ją perima kaip paveldimą (dėl to veikiančią) ir kuria savo autentiško laiko modelį, nes „‚tik autentiškas laikiškumas, kuris kartu yra ir baigtinis, įgalina tokį dalyką kaip dalia, t. y. autentišką istoriškumą“‘2. „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ – kaip tik tokio perklausimo ir autentiško laiko kūrimo metafora. Likimas – būtis-link, tad būsimojo laiko kategorija čia užklausiama atsigręžiant atgal. Žibutė – pirma, pirmapradė: „Duok mėlyną žibutę pirmą: / Tegu apšvies likimą“3 (čia ir toliau cituojant kursyvas mano – J. Ž. R.), atsirandanti iš nubundančios žemės – pradžios laiko metafora. Laiko pradžia nušviečia jo ateitį, dvi laiko atkarpos sujungiamos per esantį dabar.

 

 

       Pavasaris – pasaulio radimasis ir šventasis matmuo

 

       Knygos „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ skyrius „Natiurmortas su namų dvasia“ sudarytas pagal metų laikų modelį: visi eilėraščiai vienaip ar kitaip susiję su kuriuo nors metų laiku ir sudėti iš eilės, nuo pavasario iki žiemos. Pavasaris žmogaus sąmonėje siejasi su pradžios, gimimo įvykiais ir dažniausiai metų laikų struktūroje atsiduria pirmas. J. Juškaičio rinkinyje visi pavasario eilėraščiai yra paženklinti besirandančio, „jauno“ laiko. Pirmasis tekstas fiksuoja tuštumos ir radimosi situaciją. Jame, nors tai gana neįprasta J. Juškaičio lyrikai, aptinkame ne tankų ir tapybišką pasaulio vaizdą, o pagrindines pasaulio struktūras: vandenį, žemę, dangų. Arvydas Šliogeris straipsnyje „Patyrimo link“, mąstydamas apie patyrimo ištakas, mėgina atsekti pamatines patirties struktūras, vadindamas jas pirminėmis duotimis: „Visi mes buvome, esame ir būsime ant šios žemės ir po šiuo dangumi, Žemė buvo, yra ir bus visų mūsų motina, o Dangus – visų mūsų tėvas. Tai toks gali būti pirminių duočių apibūdinimas: pirminės duotys duotos ant Žemės, po dangumi ir akivaizdžiausiai pasirodo toje vietoje, kur Žemė susitinka ir apsikabina su Dangumi – ant Horizonto linijos. Taigi dabar mes jau turime pirmines duotis: tai Žemė, Dangus ir Horizontas“4. Šios pirminės duotys dalyvauja kiekviename „santykyje su tuo, kas nesu aš pats, ir su tuo, kas esu aš pats“5. Pirmajame J. Juškaičio rinkinio eilėraštyje aptinkame pagrindinius elementus: vandenį, žemę, dangų ir paukščius – kaip būtybes, sklendžiančias tarp jų ir savotiškai jungiančias, tarsi priklausančias abiem sferoms. Vanduo eilėraštyje regimas kaip jungtis, kurią įgalina atspindėjimas, vaizdas kaitaliojasi tarp vandens–žemės ir dangaus polių. Šio eilėraščio erdvę galima pavadinti pirminių duočių erdve. Matome „nuogas“ pasaulio struktūras ir radimosi situaciją.

 

              Vilnis viršūnėj auksu plykstels,

              Ji, mėlyna, dejuoja.

              Oi žeme! Tarp žvaigždynų klyksmas

              Išdildo raukšlę juodą.

 

              Duok mėlyną žibutę pirmą:

              Tegu apšvies likimą.

 

                                   (p. 7)

 

       Vilnis išskirta kaip vandens ritmo sutelktis, aukščiausiam bangavimo taške, kai iškilusi vilnis susijungia su šviesa. Patirtyje jungiasi vandens monotoniškas, ritmingas garsas bei vaizdas ir žmogaus dejonės, aimanos ritmingumas: kylantis ir tylantis kaip vilnis. Klyksmas – aukščiausia balso moduliacija, į kurią gali peraugti dejonė, susijungianti su aukščiausiu vilnies ritmo tašku – plykstels, tai nurodo ir posmo rimas. Vilnies-balso kilimas yra tarp žemės ir dangaus. Vilnis kyla kaip jungtis, klyksmas „Oi, žeme!“ nuskamba žvaigždynuose. Posmo garsinis ir vaizdinis intensyvumas, jungtys rengia paskutinėms dviem eilutėms. Žibutėje susijungia žemė ir dangus (pabrėžiama jos spalva). Tai labai intensyvi radimosi situacija, kai iš pirminių elementų randasi autentiškas likimas, gyvenamas laikas.

       Pavasario eilėraščių teminė dominantė – (at)gimimas, pradžia, labiausiai susijusi su Kristaus ir vandenų simbolika. Tekantis, sraunus vanduo siejasi su atbundančia gyvybe, vaisingumu ir naujumu. Pavasaris – prisikėlimo metas. Gastonas Bachelard’as savo studijoje apie vandenį išskiria pavasario ir tekančius, tyrus vandenis, kaip labai esmingai dalyvaujančius žmogaus vaizduotėje. Pavasario vandenis jis sieja su šviežuma, o „ši šviežuma yra pabudimo jėga. <...> Šviežuma drėkina pavasarį srauniais vandenimis: ji nustato pavasario sugrįžimo vertę“6. J. Juškaičio pavasario eilėraščiuose pasirodo tik tekantys, srūvantys vandenys (kituose – o vandens elementas svarbus visoje jo poezijoje – galima aptikti ir stovinčius, gilius, tamsius). Vandenys greiti, tankūs, intensyvūs: „Pasileido / Ošdamos upės – ištirpus ledynų gadynei, / Šoka į jūrą senas vanduo“ („Balandis“, p. 8). Senas vanduo rodo staigų laiko apsisukimą, ribą, kur susiliečia dvi ryškios būsenos: iš sąstingio sugrįžtama į gyvybingą būseną, gamta, būdama sena, gali grįžti į savo pradžią. Būtent šiose ribinėse sandūrose, pereidami vienas į kitą, metų laikai pasirodo ryškiausiai greta ledo – bėgančio vandens ritmas, o ypač – šokantis vanduo. Šokantis vanduo – intensyvaus laiko metafora, pradžios laiko, dabar vykstančio ir nukreipto į ateitį. Pavasario laikas yra pradžia – jis neturi praeities, atminties, jis tiktai teka pirmyn – kaip vanduo. Ledas – sustingstančio, praėjusio laiko metafora: paskutiniame šio skyriaus eilėraštyje „Sniegynų madrigalai“ vanduo vėl tampa ledu, tekste įprasminamos ne tekančio laiko formos, bet nekintamos atminties konstantos: „Iš lašo į snaigę pražydusia atsiminimų žeme“ (p. 33). Ledynų gadynė ir šokantis vanduo turi ne tik žiemos virsmo į pavasarį prasmes, bet implikuoja dar tolesnį, visuotinesnį laiko virsmą: ledynmečio ištirpimą.

       Virsmo intensyvumas yra užkoduotas iš pat pradžių, „Balandis“ – išsprogimo vaizdinijos eilėraštis. Pavasaris patiriančiam subjektui pasirodo kaip tirštis, kuriame viskas pinasi, yra vienas kitame. Juslių sinestezė yra vienas iškalbingiausių junglumo su pasauliu būdų, būdingų J. Juškaičio lyrikai. Tai metaforika „pagrįsta regos, klausos, lytėjimo, uoslės ar judesio patirties susipynimu“7, sinestezė iškelia kūno patirties vieningumą, jos neišsiskaidymą į autonomines jusles8. Išgyvenimas tiesiogiai susijęs su tankumo,audiniškumo patirtimi, jis sutelkia, supina. Eilėraštis atsiranda tarsi iš vizualaus patyrimo nuostabos, kuri išreiškiama girdint Maironio tekstą, derinama su jo garsynu: „Paukščiai į grandines ir žvaigždynai / Susijungę. Kas do9 / Dangaus žalumas! Dulka geltoni spinduliai ant veido / Kaip nuo karklo žiedo nuo jauno mėnesio.“ Eilėraščio paros laikas yra naktis, bet joje nepaprastai daug spalvų. Tai perkeistas, patirties sutelktas ir transformuotas laikas, kur teka daugkartinis ir įvairialypis patyrimas, pasirodantis per maksimalų gamtos intensyvumą, išreiškiamą jutiminiu tankiu. Gamta eilėraštyje sutelkta ypatingoje būsenoje prieš proveržį.

       Pavasario, pradžios laiką galima vadinti šventuoju laiku, kuris patiriamas kaip pavasario atėjimo šventė. Mircea Eliade kalba apie šventąjį laiką atskirdamas jį nuo pasaulietinio, tai grįžtantis ir pasikartojantis laikas: „šventasis laikas pačia savo prigimtimi yra grįžtamas ta prasme, kad jis yra pirmykštis mitinis laikas, paverstas esamuoju laiku. Kiekviena religinė šventė, kiekvienas liturginis laikas yra atkūrimas kokio nors švento įvykio, atsitikusio mitinėje praeityje, ,„pradžioje“‘10. J. Juškaičio eilėraštyje gamtos šventė yra labai artimai susijusi su Kristaus prisikėlimo švente. M. Eliade, kalbėdamas apie krikščioniškąjį laiką, pabrėžia jo istoriškumą, tuo jis atsiskiria nuo mitinio laiko. J. Juškaičio tekste ši perskyra nunyksta, sąmonė jungia gamtos gyvybės sugrįžimo šventę su Šv. Velykomis. Gamtos cikliškumas naikina krikščioniškojo laiko istoriškumą, joje patiriami Velykų prasminio lauko atitikmenys ir joje išgyvenama prisikėlimo laukimo šventė, jo pažadas. Kartotė, gamtos ritmas leidžia sąmonėje jungti šiuos įvykius, rastis vienam iš kito. Anksčiau minėtą transformuotą laiką galima vadinti šventės laiku, nes „savuoju šventiškumu ji pasiūlo savo laiką, sulaikydama ir priversdama sustoti įprastinį“11 Pavasario laikas leidžia išgyventi šventąjį laiką ir apskritai šventumą. Šių laikų jungtis suvokiama ir eksplikuojama:

 

              Tarp vandens ir tarp debesų pagojai,

              Rods, klykiančioj tamsoj, kai klykia

              Pempės: skambini dangų pagoniškai,

              Pavasari, pavasari, Velykų

 

              Paukščių balsais. <...>

 

              Šalnos sidabre mėnesiena sėklas diegia –

              Balta kaip jazmino žiedas. Ir jauja

              Rūksta į debesis, kurie kaip angelai be miego

              Lekia, lydėdami jauną

 

              Trijų vakarų: jo lankas šviesus apkabina

              Tamsią mėnesio dalį – rods, naktis nuleidžia auksinę

              Margučių pintinę.

 

              Balandi, pridulkinai iš gelsvų žirgulių

              Pavasario vandenį,

              Atodūsiui nuo susirūpinimų didelių

              Prašvisk, balandi! –

 

              Gamta iš savo lėlytės išnirs žaliųjų

              Spalvų drugiu – kaip aleliuja!

 

 

                                                        (p. 8)

 

       Gamtos tankumo išgyvenimas sutelkia pasaulį į savotišką vienį, kosmosą, turintį šventumo matmenį. Būtent tankumas, reikšmių sampynos leidžia patirti šventumą, tiksli tokios patirties metafora pasirodo jau vėlesniame tekste: „Supynimas sakralinis visko“12 („Sodybos sapnai“). Šventumo patirtis yra labai intensyviai juntamas gyvenimas, pats stipriausias gyvenimo patyrimas yra sacrum jutimas. Išgyvenimas pasirodo kaip maksimalus dalyvavimas gamtos laike, jos budime, besirandančios gyvybės manifestacijoje, kaip tapatybės su aplinka, susitikimo patirtis. Kursyvu išryškintose eilutėse matome tokią būseną – ji atveria šventės ir šventumo patirtį: „Kiekvienas šventės patyrimas susijęs su tuo, kad joje neįmanoma izoliuotis nuo kitų. Šventė – tai bendrumas, tobulos bendrumo formos manifestacija. <...> Akivaizdu, jog šventei, kaip ir jos šventimui, būdinga tai, kad ji ne išskiria, o sutelkia“13. Citatos pirmame posme pempių klyksmas leidžia išgirsti tamsą, pačių pempių garsas patiriamas kaip tamsos. Kalbantysis įsijungia į šį ritmą, ima dalyvauti jame savo kūnu tarsi prisiimdamas sau gamtos garsus, pats rodosi gamtoje įsijungdamas į jos santirštį: „skambini <...> paukščių balsais“. Kvietimas „Atodūsiui nuo susirūpinimų didelių / Prašvisk, balandi! –“ įrašomas kaip noras pereiti iš vienos būsenos į kitą, išsilaisvinti iš įprastos laiko slinkties. Pavasario, atbudimo šventės išgyvenimas yra Kristaus prisikėlimo šventės preliudija ir pažadas. Tai sutankintas, užpildytas laikas. Pagal H.-G. Gadamerį – tai savas laikas, kai nebelieka įprastinio tuščio ar užpildyto laiko, kuriuo disponuojame14. Svarbu tai, kad Velykos švenčiamos pagal mėnulio kalendorių, jos neturi pastovios vietos įprastame kalendoriuje, o juda pagal gamtos ciklą. Mėnulio padėtis – kelis kartus kartojama laiko nuoroda eilėraštyje. Jaunas mėnuo, kuris pagal mėnulio kalendorių yra ir pradžios ženklas, rodo priešvelykinį laiką: „Trijų vakarų: jo lankas šviesus apkabina / Tamsią mėnesio dalį – rods, naktis nuleidžia auksinę / Margučių pintinę.“ Paskutinėse dviejose eilėraščio eilutėse matome panašią jungtį, kurioje sutvenkta teksto prasmė: pirmoje dalyje vaizdas, visas eilėraštyje išskleistas pavasario laiko turinys „suveržiamas“ į drugio gimimo metaforą, o palyginimas suteikia jam sakralios patirties turinį. Spalvos ima skambėti, pasidaro girdimos, vaizdas patiriamas kaip sakralus skambesys, kuris yra patirto proveržio kulminacija. Gamtos išsprogimas susilieja su Kristaus prisikėlimo laukimu, pavasaris pranašauja ir, kaip jau sakėme, žada šį prisikėlimą.

 

 

       Vasara – stipriausias pasaulio priartėjimas

 

       Pirmame vasaros eilėraštyje matome atsirandantį asmeninį laiką, tarsi pradedama pasakoti savojo laiko istorija: „Iš mažens...“. Neatsitiktinai pirmasis vasaros tekstas ir vadinasi „Vaikystė“, pradedama nuo savojo laiko ištakų. Keičiasi kalbančiojo dalyvavimo būdas, „aš“ atviresnis, pabrėžia savo patirtį. Pavasario eilėraščiuose jis tiesiog dalyvauja laiko vyksme neatsiskirdamas. Tekstas prasideda peizažo štrichu, kuris iškart sukuria erdvėlaikio vaizdinį: „Iš mažens rugiai, žaliai auksiniai, / Kaip žalias pūgas manoj tėvynėj / Juos vaivorykštės žydros dalies / Dangumi apsiaučia dienos ties / Pakelių malūnais“ („Vaikystė“, p. 12). Spalvos, atspalvio įvardijimas, detalės išskleidimas J. Juškaičio lyrikoje yra labai svarbūs. Tiksli erdvės detalė dažnai nurodo į tikslią laiko patirtį. J. Juškaičio erdvėlaikis yra žinančiojo, pažįstančiojo; jis randasi iš jungčių, spalvų, kartotės kuriamų prasmių. Žinančiojo erdvėlaikis yra tankus ir pasirodantis per smulkią detalę, garsą, kvapą. Šis žinojimas atsiradęs iš daugkartinių išgyvenimų, kurie susikloja į patirties sluoksnius, sutvenkiamus tekste: tai, ką matau dabar, implikuoja ir tai, ką jau esu matęs, ir yra tuo pat metu. Taip susiformuoja erdvėlaikis su daugiasluoksne laiko patirties struktūra – daugkartinio išgyvenimo erdvėlaikis. Aptariamame eilėraštyje grįžtama į vaikystės erdvės ir laiko ištakas. Pirmoje strofoje matome grįžtančią sąmonę ir laiko persiklojimus:

 

                            <...> Pasaką gamta

              Seka. Lyg žibutė apverkta

              Kūdikystė. Dar tik šoka lieknos

              Liepsnos – dar nežydi ant plonų

              Tų liepsnų atsiminimai. Liepsnos

              Sukas apie ašį pelenų...

 

                                                        (p. 12)

 

       Artėjama tarsi iš tolo, per detalės raišką. Jungiamoji grandis yra gamta, tas kraštovaizdis, kuriame yra išgyventas vaikystės pasaulis. Pasaka yra santykis, maksimalus priartėjimas, pasakojimas, kuris sugrąžina į pirminę erdvę. Dalis svarbiųjų patirties aspektų J. Juškaičio lyrikoje yra susiję su mėlyna spalva. Galvojant apie kūdikystės palyginimą su žibute, reikėtų prisiminti jos semantinį lauką, aptartą anksčiau. Tai yra savojo laiko pradžios ženklas. Žibutė, mėlyna spalva J. Juškaičiui žymi dangaus dalyvavimą žemės būtyje, šie įvaizdžiai susiję su krikščioniškomis reikšmėmis. „Mėlynoj šaly / Mėlynais vaizdų drabužiais siela.“ Mėlyna šalis – sakralinė vaikystės erdvė, tai skaidri ir tyra būtis, kurią žmogus neišvengiamai praranda ir į kurią visąlaik siekia sugrįžti kaip į dvasinio nuskaidrėjimo vietą, išgyventi pirminį santykį su pasauliu. Tai reikšmių radimosi vieta, pirminė pasaulio patirties erdvė, pats autentiškiausias laikiškumas – čia ir dabar. Pavasaris yra pirmyn nukreiptas laikas, ruduo, kaip toliau matysime, nunyrančio, nykstančio laiko patirtis, o vasara labiausiai sutelkta į buvimą dabar. Tai pačių intensyviausių patirčių laikas, kai žmogus visu kūnu atsiliepia į išsiskleidusią gamtą, labai arti ir čia esančią. Vaikystėje nėra nei praeities, nei ateities. Jos visiškas dabartiškumas lemia santykį su pasauliu – vėlesnio rinkinio eilėraštyje, kuris atliepia ir mūsų aptariamą: „Kūdikystė kaip gamta žiūrėjo / Be minties, o vakaras žėrėjo“15 („Tarp saulės nusileidimo ir sutemų“). Pasaulis patiriamas be tarpo, refleksijos kuriamos distancijos; jis yra ne priešais kaip objektas, o aplink – tai santykio subjektas, tapatybės vieta. Vaikystė ir gamta J. Juškaičio tekstuose artimos savo savaiminiu ir nesuinteresuotu buvimu. Šis laikas suvokiamas kaip tikrasis gyvenamas laikas, būties pamatas. Aptariamame eilėraštyje įrašyta metafora, kuri iškeliama kaip skyriaus pavadinimas:

 

              Garsui tarp varpų, o tarp žvaigždžių

              Šviesai, šviesai sklindant erdvėse,

              Iš visų daiktų ten, kur žaidžiu,

              Natiurmortas su namų dvasia.

 

       Cituotas posmas labai „erdviškas“, pirmos dvi eilutės sukuria išgaubtą, kupolišką erdvę, kuri sukonkretinama kitose dviejose. Vaizdinė analogija sujungia žemę ir dangų (varpos–žvaigždės), tarp kurių yra „aš“. Garsas ir šviesa – sklindantys, erdvę apimantys, bet materialiai neapčiuopiami. Eilėraštyje garsas ir šviesa yra tarp daiktų, daiktai pasirodo juose. Filosofas Dalius Jonkus, analizuodamas Eugeno Finko pasaulio sampratą, teigia: „Dienos šviesos atvirybėje pasirodo daiktai. Šviesa aprėpia regimybes jų neuždarydama. <...> Šviesa skleidžia beribį atvirumą. Ji yra viskame,kas joje pasirodo,tačiau niekada nesutampa su

pačiais pasirodančiais dalykais. <...> Šviesa yra teisinga [pasaulio – J. Ž. R.] analogija tiek, kiek ji pati yra pirmapradiškai erdviška kaip taškai, linijos, paviršiai“16. J. Juškaičio tekste tai ta pasaulio terpė, kurioje esti daiktai – natiurmortas. Tačiau eilėraštyje tai nėra dienos šviesa, nes yra laikinė nuoroda – žvaigždės. Žvaigždės – šviesa naktyje. J. Juškaitis jungia naktį ir dieną, jos yra viena kitoje. Tai transformuota, intensyvi savo sklidimu šviesa, kuri įgauna ontologinį matmenį. Buvimo šviesa, nušviečianti daiktų esatį. Ta pati ontologinė šviesos funkcija yra pirmosios žibutės šviesos metaforoje: „Duok mėlyną žibutę pirmą: / Tegu apšvies likimą.“

       Vasaros erdvėlaikio raiškiausias ir intensyviausias tekstas yra „Vasaros kaitros“. Pats pavadinimas – kaitrų daugiskaita – nurodo teksto ritmiškumą ir segmentaciją, tekstas skirstomas posmais į nelygius epizodus, kurie yra tarsi savarankiška vasaros išgyvenimo vizija. Tai vasaros brandos, jos maksimalaus intensyvumo eilėraštis. Su vasaros intensyvumu, kaitra sukibę meilės, aistros išgyvenimai, visas tekstas išsiskleidžia iš stipraus meilės imperatyvo: „Mylėk mane. Tik šiandien. Tik šiandien, / Kada iš gėdų pareisiu / Veidą paslėpt į tavo plaukus, / Nuleisk virš jo tamsias blakstienas“ (p. 16). Meilės troškimas, jos išgyvenimas sutelktas į laiko akimirką, esatį. Meilės laiko ir vasaros išgyvenimai yra vienas kitame, į sublimuotą gamtos jutimą įbrėžta kūno artumo patirtis.

 

              Vasara. Vakaras. Raukšlėtas mėnuo

              Žeria auksą į bandą, sugulusią po juo miglose,

              Budindamas nakties paukščius.

              Iš žiemos rytų, kur po pilnatim numėlę

              Asimetriškų kontūrų upės toliai,

              Juodas gandras, kaip nelaba dvasia,

              Pagal vandenį, tamsų nuo girios,

              Skrenda kažkokioj sapnų ramybėj

              Į skaistvario tolumas vasaros vakaruos,

              Kur šviesulio ugninė vieta,

              Prasimušus pilkiausiam danguj,

              Virš praeitų kelių išplėtojo pašvaistę.

              Ugnies garus joj sudaro dulkės ir spalvos.

 

              Mylėk mane.

 

              Šviesioj tamsoj ar tamsioj šviesoj

              Žvaigždės su drignėmis, po koplytstulpiu,

              Apsuktu žole, kaip liepsnos liežuviu,

              Laukų lelija violetiniais plaukais,

              Žiedo viduriu nustebus nuo savo buvimo,

              Taip spindi, lyg atsisveikint atėjus.

              Medžiai patyliukais šnibžda vasaros nakčiai.

 

                                                                      (p. 16)

       Vasaros gamtos erdvė yra Aš ir Tu susitikimo vieta. Antrame posme matome, kad nuo pradinio imperatyvo tarsi atsitolinama, sekame žvilgsnį, judantį erdvėlaikio linijomis, jį apibrėžiantį. Pirmos trys eilutės atskleidžia pastoralinės poezijos vaizdinį. Pirmieji du žodžiai, skiriami pauzių, sutvenkia, įtempia laiką, kurio turinį užpildo tolesnis vaizdas. Erdvėlaikis yra tarp dviejų polių, kurie abu yra patirto laiko horizonto kraštai: iš žiemos rytų – vasaros vakaruos. Vėl matome panašią jungtį kaip ir „Vaikystėje“, išgyvenimo laikas nėra vienas, konkretus, erdvėlaikis suima visą galimą laiką: šiaurės vasarą, žinančią apie žiemą. Binariškas vaizdinys: vienoje pusėje žiemos rytai, pilnatis, kitoje – vasaros vakarai, saulė ir juos jungianti gandro figūra. Šis erdvėlaikis gali būti interpretuojamas ir istoriniame kontekste, kaip gyvenimas sovietinės imperijos grėsmėje, ypač prijungiant toliau tekste esančias eilutes: „Budi šiaurės pašvaistėj, / Judančioj virš mūsų gyvenimo.“ Tačiau atsitraukdami nuo šių sąsajų galime tekstą suvokti ir kaip žmogaus būties, jo gyvenimo daugiasluoksniškumo eilėraštį. Žmogus, išgyvendamas esatį, visuomet žino apie nesatį, patirdamas susitikimą – apie išsiskyrimą. Jis gyvena laiko apsupty, kuris yra tiek radimosi, tiek nykimo patirtis. Meilė, išsiskleidžianti ir esanti kaip vasara, yra laiko – žiemos grėsmės akivaizdoje. Užbėgdami už akių galime pasakyti, kad žiemos laikas J. Juškaičiui yra sustingęs arba nukreiptas atgal, esatis skleidžiasi kaip praeitis, atmintis. Analizuojamame eilėraštyje matome ne vieną laiką, o jo sluoksnius, klostes. Laikas patirties sutankinamas ir savotiškai suduriamas, taip išryškinant jo apčiuopiamumą, t. y. kismą, taip pat ir jo „negrynumą“ sąmonėje. Žvilgsnis jungia erdvėje esančius dalykus, jie gali pasirodyti vienas kitame. Moters buvimas ir santykis su ja sublimuojamas lelijos metafora. Koplytstulpis žymi erdvės vertikalę ir sukuria atpažįstamą vaizdinį – lauką su koplytstulpiu, kuriantį ypatingą regėjimo vietos įspūdį, turintį sakralumo dimensiją. Šventumo semantiką įtvirtina lelijos vaizdinys, kuriame jungiasi moters plaukų ir žiedo vaizdas. Labai dažnai J. Juškaitis žiedą lygina su veidu, jie tampa vienas kito metonimais. Šioje metaforoje dėl plaukų įvaizdžio jie yra vienas kitame, žiedas yra veidas, o veidas – žiedas. „Kito asmens esatis – tai ėjimas mūsų link, įėjimas. Tai galima išsakyti šitaip: reiškinys, kuris yra kito asmens pasirodymas – tai kartu ir veidas, arba dar kitaip <...>: veido epifanija yra apsilankymas. <...> Veide besireiškiantis kitas asmuo savaip pramuša savo paties plastinę esmę, kaip būtybė, atverianti langą, kuriame jau išryškėjo jos figūra. Jo esatis – tai išsivilkimas iš pavidalo, per kurį jis reiškiasi. Jo raiška yra perteklius virš neišvengiamo raiškos paralyžiaus. Kaip tik tai reiškia pasakymas: veidas byloja. Veido raiška yra pirminė kalba. Kalbėjimas pirmiausia yra šis būdas išeiti už savo išvaizdos, iš už savo pavidalo – atvertis į atvertį“17,– rašo Emmanuelis Levinas. Žiedo atvirybė yra veido atvertis, pasirodanti kitam, jį aplankanti. Žiedas – išsiskleidusi, atvira būtis, sutelkta savo ovališkame intensyvume ir esatyje. Būtis, patirianti savo buvimą, yra meilės išgyvenimo metafora. Veidas, savo nuogumu bylojantis meilę.

       Atsivėrusiose gamtos formose patiriami meilės santykio atitikmenys. Žiedas, išsiskleidęs savo būtimi kitam, ir save per šį santykį suvokia kaip būtį. Per žiedo, ovalo formas meilė yra sakralizuojama, ji yra tiesioginis dalyvavimas vienas kito būtyje: „Meile, mėlynas angele, lekiantis mums iš akių, / Nuo lūpų raudona / Pakeliui iš širdies į širdį“ (p. 17). Tačiau šis sakralumas neatskiriamas nuo kūno. Meilė patiriama per kūniškas formas, dvasinis santykis skleidžiamas patiriant vasaros ir savo kūno intensyvumą, atitikmenis, žmogus junta gamtos laiką, atsiliepia per ją patirdamas ir save, savo žmogišką būtį. Jis yra įsipynęs į supantį erdvėlaikį:

 

              Uoga kiekviena man tavo veidą atspindi,

              Vainikuoja vaivorykštės ugnys,

              Iš liūdesio lūžusios...

 

              Mylėk mane.

 

              Dovanok nepiktais gestais,

              Ką gieda gaivalingas kraujas,

              Mylėk, kaip geltonai žalių kviečių palaukėj

              Laimingas kūkalis, rausvas ir saldus,

              Stovėdamas savo kupste,

              Akimirksniui atsiduria vėjo rankoj

              Ir smarkiai žydi dangaus ugnyse.

 

                                                 (p. 17–18)

 

       Giedantis kraujas – žmogaus vidinės energijos raiška, kūno kalbėjimas kitam. Giesmė J. Juškaičio lyrikoje dažnai semantiškai jungiama su liepsna (giedanti ugnis, eil. „Voratinkliai“, p. 24). Giesmė, kylanti į aukštį kaip liepsna, yra būties vertikalė, kuri J. Juškaičio tekstuose visuomet išlaikoma kaip svarbusis matmuo, apie kurio buvimą praneša tekstas ir kuris nuolat reiškiasi kaip būties jutimas, jos transcendavimas.