Regimantas Tamošaitis. Šio pokalbio sumanymas kilo perskaičius interneto anonimų atsiliepimus į vieną straipsnį, kuriame tarp kitko buvo užsiminta, kad rašytojų ir apskritai menininkų padėtis buvo ir tebėra vargana. Matyt, tuo straipsniu buvo užgautas jautrus nervas, nes „internautų“ reakcija buvo neadekvati. Anonimai reagavo nervingai: daugelis plūdo straipsnio autorę, kad nėra ko čia verkšlenti: jei žmonės patys pasirinko tokį gyvenimo būdą, tai jų reikalas; visuomenei nereikia visokių išlaikytinių. Tegul rašo savo malonumui, o jei nepatinka, tegul imasi rimtų, žmonėms naudingų darbų. Suabejota kūrybos verte, pasityčiota iš kūrėjų. Kažkokie proletariški „seniai girdėtų giedojimų aidai“. Visuomenė nesikeičia? Interneto anonimai – menkavertis oponentas, kultūrinės šiukšlės, tai į kompiuterinę informacinę erdvę įsikėlę tamsūs visuomenės instinktai, bet ši amorfiška terpė, gaivalų knibždėjimas kartais sužadina minčių, nes išryškina lyg ir kolektyvinio mentaliteto bruožus, tendencijas, simptomus.

       Kyla mintis, kad tai – masių panieka menininkams, pykčio energija, nukreipta prieš menininko mitologiją. O ji kadaise buvo stipri, ideologiškai reikšminga. Dabar amorfiškos demokratijos laikais menininko mitas tikrai atrodo nepakenčiamas, žeidžiantis eilinio piliečio savigarbą. Matyt, ne pinigų menininkui gailima. Tas pyktis ir totalinis neigimas yra kažkoks spontaniškas, psichologiškas, lyg nevisaverčio žmogaus savigyna. Taigi nekūrybingos daugumos kerštas kūrybingai mažumai dėl prigimties nelygybių.

       Šiandien padėties viešpats yra vidutiniškas, tipiškas vartotojas, dėl kurio ir užsukti visi komerciniai pramonės ir kultūros mechanizmai. Atrodo, kad ir menininkai pajuto „laiko dvasią“ ir vengia skųstis savo vargana buitimi ir pilietiniu bei politiniu nereikšmingumu. Tik pamėgink išsižioti, kad neturi duonos... Valgyk pyragus, gudruoli, „jerubę ryk“, parafrazavus ankstyvojo proletariato dainių. Jei neturi – užsidirbk. Kas ir kodėl šiandien tildo kūrėją – tai viena iš mūsų pokalbio temų.

       Dar galėtume pakalbėti apie tris menininko įvaizdžio virsmo fazes, – koks jis buvo totalitarizmo epochoje, permainų metais ir koks yra dabar, informacinėje bei vartotojiškoje visuomenėje, arba tiesiog postindustrinio kapitalizmo sąlygomis.

       Menininko kaip kultūros herojaus ir kankinio romantinės kilmės mitas stipriai veikė sovietiniais laikais, nes moderniojoje epochoje, sekuliarizuotoje visuomenėje menas buvo religijos substitutas, o menininkas atliko dvasinio visuomenės lyderio vaidmenį. Savo kūryba jis deklaravo dvasines ir tautines vertybes, buvo kultūrinės atminties saugotojas, kovojo prieš asmenybės pavergimą ir pan. Todėl jis įgijo mesianistinių bruožų, buvo charizmatinė asmenybė. Šalia tokio menininko – kartu su tauta ir paprastu žmogumi kenčiančio herojaus – egzistavo ir oficioziniai menininkai, vienaip ar kitaip sutapdavę su jėgos struktūromis. Charizmatiniai autoriai bei didesni ar mažesni kankiniai, manau, buvo B. Radzevičius, M. Martinaitis, S. Geda, R. Granauskas, J. Aputis. Na, ir Just. Marcinkevičiaus fenomenas.

       Permainų metu išryškėjo rėksmingas menininkas: šauklys, reformatorius, novatorius, revoliucionierius ir keršytojas. Sistemai kerštaujantis menininkas pirmiausia buvo R. Gavelis, politiškai angažuotas, šiaip sunkiai paskaitomas autorius – akademinės visuomenės „penėtojas“. Jis ir kiti reprezentuoja avangardizmo paradigmą, tai „rūstybėje atsigręžęs“ kūrėjas. Jis kvietė kovai, dvasinėms permainoms, kurios iš esmės reiškė kūno instinktų išlaisvinimą. Bet tokio menininko jau nelabai kas klausėsi, – jo kūryba buvo reikšminga tik kaip rezonansinė, ji susilaukdavo dėmesio, nebent jei sugriaudavo kokius nors tabu, pamalonindavo paauglių geidulius ar suerzindavo konservatyviąją visuomenės dalį.

       Šiandien menininkas yra kaip niekada pritilęs (gal tik man taip atrodo?), lyg netekęs reikšmės, jis saugosi ir vengia išsišokti. Tai nuvainikuotas kultūros herojus. Jei ir mėgina ką nors pasakyti, tai jau lyg eidamas visiems iš paskos ir prisitaikydamas prie kitų kalbėjimo tono. O gal menas jau šiandien nieko negina? Gal menininkas jau prarado savo „erškėčių vainiką“, mesianistinę aureolę ir prometėjiško maišto didybę? Ar įmanoma kovoti prieš anonimišką pinigo jėgą, prieš komercinio pasaulio malūnus? Šiandien kūrėjas jokiu būdu nenori būti panašus į Don Kichotą. Geriau jau storapilvis kvailys Sanča Pansa nei tas amžinasis idealistas. Šiandien storapilvis ginklanešys prasibruko net į ekraną ir mėgaujasi liguista šlove, o riteris iš ten jau seniai yra išbruktas, sukarikatūrintas ir užčiauptas. Jis neturi prekinio ženklo reikšmės ir yra niekam nenaudingas. Nes vartotojiškoje visuomenėje geresnio rajumo simbolio nei Sanča Pansos pilvas nerasi (televizija nūnai prasimano naudos net iš storapilvių, ciniškai pasinaudoja žmogaus liga). Tokie žmonės palaiko kapitalo cirkuliavimą ir pampdami, ir bandydami atsikratyti savo „reikšmės pertekliaus“. Kas yra tipiškas vartotojas? Išpampęs individas, kuris savo negalią mėgina įveikti vartodamas vis naujas komersantų brukamas priemones. Vartotojiška kultūra nusitaikiusi pirmiausia į paties žmogaus suvartojimą. Mat yra toks gyvenimo būdas, kur už viską reikia mokėti: ir už laimėjimus, ir už praradimus.

       O gal menininko kaip kankinio ir kovotojo įvaizdis – tiesiog liguistos moderniosios epochos padarinys?

       Taigi kas šiandien yra mūsų kultūros herojus ir koks yra jo balsas? Kokios jo atramos, kokie jo draugai ir priešai?

       Vytautas Rubavičius. Keblu pradėti šią temą svarstyti – kyla daug įvairiausių klausimų. Tiesiog klausimų klausimėlių tinklas. Įdomus pats menininko išskirtinumo reiškinys – iš ko jis kyla? Kokia yra meno galia ir kaip ji buvo naudojama ar taikoma įvairiose visuomenėse? Gal reikėtų pradėti nuo to, kad rašytoją pirmiausia mes suvokiame kaip rašto žmogų. Anksčiau ypatingo žmogaus, vėliau rašytojo sąveika su raštu, kalba bei su pačiu rašymu ir iš tos sąveikos kylanti galia paveikti kitus žmones, net pasaulio tvarką. Nepamirškim, jog pirmiausia buvo Žodis, kuris vėliau apsireiškė kaip Knyga. Rašymas ir gebėjimas veikti kalba visada žmogui turėjo magiškų galių, tai buvo veikla, peržengianti kasdienybės ribas ir pranokstanti paprasto žmogaus sugebėjimus. Tokį požiūrį gyvai paliudija mūsų kaimo žmonių santykis su knyga. Valstiečio pirkioje žmogus, prieš atsiversdamas knygą, plaudavosi rankas. Tas paprotys, imant knygą nusiplauti rankas, yra atėjęs iš gilios senovės, ir jis rodo labai tikrą dalyką. Pagarba kitą pasaulį kuriančiam rašytiniam žodžiui, pagarba knygai ir žmogui, kuris sugeba rašyti knygas. Rašto žmogaus išskirtinumas buvo pripažįstamas ir mūsų, ir daugelyje kitų visuomenių.

       Kitas klausimas – kaip keitėsi požiūris į rašantį žmogų, kokie susiklostė socialiniai rašančiojo vaidmenys? Tai jau kultūrų bei visuomenių raidos dalykai. Mums artimesnis iš romantizmo laikų ateinantis vaizdinys, įtvirtinantis rašančiojo bei apskritai menininko išskirtinumą. Tą vaizdinį prisiimdavo daugelis menininkų, ypač modernistų. Išskirtinumo laikyseną menininkas išreikšdavo pasipriešinimu arba atsiribojimu nuo valdžios bei visuomenės, nes tik atsiribojimas, kuris savaime kildina ir kančios aureolę, leidžia menininkui jaustis niekuo neįsipareigojusiu pirmiausia valdžiai, o sykiu ir visuomenės moralinėms bei kitokioms normoms, tad suteikia galimybę žvelgti į gyvenimą tarsi blaiviau, tarsi iš šalies ar iš viršaus. Atsiribojimas ar atsitolinimas nuo visuomenės yra toks susikaupimas, kuris padeda kitaip pamatyti visuomenę, jos išauklėjamą ir pavergiamą individą. Todėl menininko, genijaus ideologema ar vaizdinys daugeliui rašančiųjų yra ir padėjęs, nors kartais ir pagadinęs gyvenimą. Prisiimtas vaizdinys tapdavo tam tikru gyvenimo būdu, kurį vienaip ar kitaip reikėdavo pateisinti, patvirtinti savimi. Prisiminkime netolimą sovietinę praeitį. Buvo įvairių rašytojų. Atstovavę modernistinei pasaulėjautai, avangardinio meno idėjoms, autoriai turėjo nusistatyti aiškų atsiribojantį santykį su valdžia. Avangardistas ir komunistas vienu metu – nelabai vykęs, neįtikimas derinys. Keistas ir pačiam menininkui, ir visuomenei.

       Yra ir kita romantikų iškelto genijaus vaizdinio pusė. Kultūrinis kūrėjo, taip pat jo kupino kančių gyvenimo būdo vaizdinys susiklostė krikščioniškos kultūros aplinkoje. O juk tos kultūros pagrindinė tema – Kristaus kančia ir atpirkimas, kurio šviesa krinta ir ant menininko kūrėjo asmenybės. Ne tik krinta, bet ir įpareigoja. Kenčiančio, nes tokia jau kūrybos ir su ja susijusio atpirkimo prigimtis. Taip kenčiančio menininko vaizdinys papildo genijaus vaizdinį. Menininkas nelyg prisiima savitą erškėčių vainiką, kuris ir tampa regimu išskirtinumo ženklu. Beje, buvo dar ir kitoks menininko vaizdinys, kilęs iš klasicizmo kultūros, – monumentalaus dieviško olimpiečio, kurį geriausiai įkūnijo J. W. Goethe. O modernistinės ir avangardinės tradicijos kūrė, palaikė ir naudojo kenčiančio ir su visuomene bei valdžia konfliktuojančio menininko vaizdinį.

       Kentėjimas paliudija kūrybos bei ištaros tikrumą, kūrinio sąsają su aukštesne tiesa. Kančia yra įsipareigojimas, pirmiausia – savo egzistencijai: privalai pakelti tau lemtą kančią, pajėgti nešti kryžių, nes tik kentėdamas suprasi tau ir kitiems svarbius dalykus, peržengiančius kasdienybę, tačiau sykiu ją ir palaikančius. Įsipareigojimas tiesai: teisingai kažką sakai kentėdamas, asmeniškai išgyvendamas. Teisingai sakai tuos dalykus, kuriuos supranti iš savo gyvos patirties. Kančioje glūdi menininko galimybės kažką gyvenime įžiūrėti ir teisingai liudyti. Kaip tai pasireiškė sovietmečiu? Manau, buvo menininko įsipareigojimas tiesai, buvo ir kančios, ir egzistencinio išgyvenimo, iš kurio tik ir gali kilti vienokie ar kitokie teisingi dalykai.

       R. T. Ar negalėtume čia iš karto konstatuoti, kad sovietmečiu visgi buvo dvi menininkų kategorijos: vieni kentėdami patetiškai gynė žmogiškumą, modernizmas jiems reiškė humanizmo nuostatas, o kiti – oficioziniai autoriai – savo reikšmę suvokė tik per valdžios struktūras, joms tarnaudami kaip kažin kokiai istorinei jėgai, tarytum atlikdami ypatingą istorinio teisingumo misiją? Antrųjų reikšmė kyla iš politinės galios, pirmieji atramos turėjo ieškoti savyje ir remtis universaliomis humanizmo idėjomis.

       V. R. Lietuvoje apie šias menininkų grupes dar nėra daug kalbėta. Galėtume kelias išskirti. Svarbu tai, kad visos jos „sutilpdavo” Rašytojų sąjungoje – organizacijoje, kuri apie tuos idėjinius skirtumus bei laikysenas pernelyg daug nekalbėdavo. Valdžios struktūros ir Rašytojų sąjungos institucija sugebėjo autorius – šiaip jau įvairius žmones – susaistyti instituciškai ir taip juos prižiūrėti. Visi bent kiek spaudoje aktyviau pasireiškę rašytojai tapdavo Rašytojų sąjungos nariais. Nepažinojau nenorėjusio ar atsisakiusio juo būti. O skirtumų būta didžiulių. Paimkime kad ir A. Miškinio „Psalmes“ ir E. Mieželaičio „Žmogų“. Kalbu ne apie meno galią, ne apie talento dydį ar reikšmę, bet apie rašytojo įsipareigojimą – kam kalbėti ir ką liudyti savo, kaip kūrėjo, kančia. Aš netikiu, kad poema „Žmogus“ kilo iš didelių kančių, išgyvenimų ar sukrėtimų. Tai buvo tiesiog gerai gyvenančio ir dar geriau esamomis sąlygomis norinčio gyventi rašytojo kūrinys. Kaip dabar pasakytume – gerai apgalvotas ir nepaprastai sėkmingas meninis projektas. O iš ko kilo „Psalmės“? Pirmiausia tai egzistencinės atverties ir kančios bedugnės tekstas, viso to meto nežmoniškumo bei valdžios šėtoniškumo paliudijimas, kurio mes iki šiol galbūt dar nesame pasirengę suvokti. Nenorime įžvelgti gyvybingo to šėtoniškumo paveldo, kuris įvairiais pavidalais, tarp jų ir rašytiniais, apsireiškia mūsų kasdienybėje.

       Įsipareigojimo tiesai požiūriu galime lyginti dabartinę atsiminimų literatūrą – nomenklatūros ir tremties baisumus išgyvenusių autorių. Tarkim, D. Grinkevičiūtės prisiminimai, kurie, mano manymu, yra ir aukščiausios „prabos“ proza. Ir kartu atsiskiria poliai. O tarp jų esama daug įvairiausių pozicijų, laikysenų. Bet kalbėdami apie tuos skirtumus turėtume jausti ir savo atsakomybę, kad nepradėtume nuvertinti kitų žmonių gyvenimų. Kad netaptume patys save iškeliančiais teisėjais.

       Viktorija Daujotytė. Prisidėsiu prie Vytauto minties, prie žmogiškojo akcento. Tikrai yra pavojinga nuvertinti kitokį gyvenimą – to reikėtų vengti. Užsiminėme apie D. Grinkevičiūtę. Vaikas, paauglė mergaitė, patekusi į šitą situaciją – birželio 14 dieną. Ne kartą esu pagalvojusi, – o kas būtų atsitikę, jeigu jos gyvenimas būtų klostęsis kitaip? Jaučiu, kad tai būtų buvusi savotiška J. Degutytės paralelė. J. Degutytė – kitos situacijos žmogus. Būtų baigusi gimnaziją, universitetą, jei ne ši tėvų tragedija. Tokie žmonės sunkiai, bet vis tiek prisitaiko. Kaip sako Vytautas, kūrėjai įstoja į Rašytojų sąjungą. Aišku, kad D. Grinkevičiūtės prigimtis buvo kūrybiška, intensyvi... Bet kai žmogaus situacija kitokia, ir jo pasirinkimai – visai kitokie. Jaunas žmogus patenka į rezistencinę situaciją, ir tai yra įdomus, unikalus atvejis mūsų kultūroje. Apmąstymai šia tema ir baigiasi, bet išlieka klausimas: ar D. Grinkevičiūtė yra rašytoja? Aš atsakau – taip, ji yra rašytoja, unikalaus teksto autorė, su aiškiu pasirinkimu, įsipareigojimu. Ir ji sukuria paralelę – vienintelę paralelę – B. Sruogos „Dievų miškui“. Ji duoda šito konclagerio vaizdinius, ir ne mažesnio ryškumo, akivaizdumo. Visada labai svarbi situacijos problema – kur žmogus patenka ir ką jis pasirenka.

       Grįžtant prie bendresnio klausimo, šioje dilemoje – herojus ar kankinys? – lieka ir tarpas: rašytojas dar yra kultūros žmogus. Labai pabrėžčiau prigimties problemą. Kiekvienoje tautoje, bendruomenėje gimsta dalis karių, dalis – nusikaltėlių ir dalis – menininkų. Šiaip jau visuomenė – kiek ji sugeba save suvokti ir reflektuoti – turi būti suinteresuota kūrybingos sąmonės nukreipimu pozityvia linkme. Vien dėl to turėtų būti remiamos, išlaikomos, tarkim, vaikų meninius gabumus ugdančios mokyklos – dailės, muzikos... Būtų gerai, kad visuomenė daugiau dalyvautų lavinant jauno kūrybingo žmogaus sąmonę. O toliau viskas prasitęsia. Jeigu visuomenė neišsiugdo save reflektuojančios sąmonės, jei neturi gabių menininkų – kas ją gali ištikti? Ji praranda bet kokią galimybę matyti save. Kad ir kaip būtų, turime sutikti, jog visuomenei būtini žmonės, kurie turi prigimtines savybes kažką matyti, girdėti, jausti, taip pat, kaip sakė Vytautas, susikurti distanciją tarp valdžios, tarp galios institucijų ir laisvai bei nepriklausomai suvokti situaciją. Tai tautos, bendruomenės, visuomenės perspektyvos, jos gyvenimo galimybės. Todėl už tą perspektyvos suteikimą, už savo „akis“, už matymą visuomenė – visi mes – turi mokėti. Juk mokame visi mes, ir niekas kitas. Turime skirti pinigų išlaikyti šitiems matantiems, galintiems rašyti, pasakyti. Juolab kad ta pinigų dalis, kuri iki šiol yra skiriama mūsų dalies visuomenės taip nepakenčiamam ir netoleruojamam rašytojų išlaikymui, palyginti su išlaidomis, kurias mūsų maža valstybė skiria, tarkim, ginkluotei, yra juokingai maža, tiesiog menkas procentėlis. Bet į ką visada yra nukreiptos visuomenės akys? Į žmones, turinčius tam tikrų galių, kurių kitiems žmonėms neduota. Jie ryškiai mato kūrėjų asmenybes. Kokia čia yra masių psichologija? Ją apibrėžti tikrai nelengva. Pavydo čia lyg ir negalėtų būti. Nes nė vieno tų kūrybingų žmonių gyvenimas nesukelia tikro pavydo. Turėtų būti kažkoks sąmonės neaiškumas, pakrikimas, – o ką šitie žmonės mato ten, kur nieko nėra, kur aš nieko nematau? Kodėl jie rašo tokius niekus, kurių niekam nereikia? Ir dar įtikinėja mane? Juk tai erzina, trikdo. Bet tai ir yra tikroji kultūros pareiga – nuolat trikdyti žmogų, neduoti jam ramybės, žadinti jo sąmoningumą. Versti spręsti svarbius klausimus, mąstyti. Todėl iš čia ir kyla tokia priešinimosi kūrėjams laikysena.

       Arvydas Šliogeris. Eidamas čia sugalvojau jums papasakoti istoriją – šiek tiek liūdną, minorinę, melancholišką, šiek tiek ironišką, gal kiek negailestingą. Tą istoriją pasakoti reikėtų panašiai kaip „Dekameroną“ – mažiausiai per dešimt ilgų vakarų. O man tai reikia padaryti per dešimt minučių. Istorija tokia: aš, sulaukęs senatvės, padariau išvadą, gana liūdną, kad Homo sapiens, žmonija, žmonės ar tiesiog žmogus negali išsiversti be šamanų. Negalėjo išsiversti seniau, negali išsiversti ir dabar – tai yra visiškai aišku. Ką vadinu šamanais? Tai žmonės, kurie valdo kalbą, kartu ir sąmonę. Etapai yra tokie. Laukinių visuomenėje – tikrieji šamanai. Didžiosiose civilizacijose, Rytų šalyse – visagalė žynių kasta. Kas yra žyniai? Tie, kurie žino, kurie valdo kalbą. Vėliau, krikščionybės laikais – kunigai. Dabar stabtelkim. Kad šamanai reikalingi tamsuomenei – tas poreikis yra absoliučiai suprantamas. Tamsuomenė buvo, yra ir bus, ji net sudaro didįjį visuomenės masyvą, ir ji be šamano iš principo negali išsiversti. Liūdniau yra tai, kad šamanai valdo ir šviesuomenę. Išskyrus mažą šviesos kibirkštėlę: šamanai nevaldė Periklio laikų aukštuomenės graiko keliuose Atėnų miesteliuose ir maždaug Grakchų laikų romėnų. Kažkur iki Cezario. Kalbu apie šviesuomenę. Visur kitur visais laikais matau totalinį šamanų dominavimą ir jų poreikį. Iki, tarkim, prancūzų revoliucijos šis faktas toks aiškus, kad jo nereikia net įrodinėti. Bet štai kažkas nutinka kartu su prancūzų revoliucija.

       V. R. Tai juk irgi buvo šamanų revoliucija...

       A. Š. Nesiplėsiu, tai labai sudėtinga istorija. Visos revoliucijos yra šamanų revoliucijos. Tačiau kas atsitinka? Šviesuomenė, aristokratija, atsirandanti inteligentija – visi, išskyrus vienetus, pradeda nebepasitikėti ir netgi niekinti krikščionybės šamanus. Atvirai reiškiamas nusivylimas krikščioniškaisiais šamanais. Švietėjai taip ir paskelbė: mums šamanų nereikia. Tačiau tuoj pat, toje pačioje Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys vietoje, kur buvo nugiljotinuotas krikščioniškasis šamanas, tą pačią akimirką išdygsta kitas. Ir, žinote, koks jo vardas? Rašytojas. Arba inteligentas.

       V. R. Bet giljotinuodami tuos krikščioniškuosius šamanus jie jau buvo pasirengę įvesti Izidės kultą.

       A. Š. Nesvarbu. Išsiaiškinkim, kas vyksta toliau. Aš nekalbu apie tuos, kurie giljotinavo. Kas jie tokie buvo? Advokatėliai. Inteligentėliai. Kalbos žmonės. Bet štai XIX a. į sceną pergalingai užlipa ir paradui vadovauti pradeda rašytojai. Pradedant J. W. Goethe, H. de Balzacu, romantikais, literatūros kritikais, feljetonistais ir kita literatūrine fauna. Turiu galvoje visus rašto žmones, ne tik prozininkus ar poetus. Tarkim, kokia G. W. F. Hegelio įtaka? Siaubinga! Iškilo visokie hegeliai, šelingai, zolia. O Rusijoje – visiškai katastrofiška padėtis: tie dostojevskiai ir tolstojai – vieni šamanai. Jie „paradui vadovavo“ šimtą metų. Tada vėl staiga kažkas nutinka, trumpas „interregnumo“ laikas baigiasi. Tai laikas maždaug nuo M. Robespierre‘o ir L. Saint-Justo iki M. Prousto, – šis yra jau kitoje pusėje, jau nebe šamanas. Po Pirmojo pasaulinio karo vėl kažkas įvyksta. Ir nuo tada „paradui vadovauti“ pradeda šarikovai ir švonderiai. Iš pradžių jie valdo dar karikatūriškai, bet paskui jau visai rimtai. Dabar jie ir prezidentauja pažangiausiose pasaulio valstybėse. Kaip praėjusį kartą kalbėjome1, į tribūną išlipa vadinamasis masės žmogus. Ir iškart per penkiolika dvidešimt metų atsiranda nauja šamanų generacija. Jie tokie patys kaip anksčiau, nei blogesni, nei geresni. Metafiziniu požiūriu.

       V. R. Kalbos požiūriu?

       A. Š. Kalbos požiūriu gal ir blogesni. Kas tie šamanai? Kaip kalbėjome aną kartą, tai yra žvaigždės. Marilyn Monroe, Larry Flyntas, Michaelas Jacksonas ir kt. Jei imtume tautišką fauną, tai jų irgi turime nemažą galeriją: pokalbių ir visokių kitų šou vedėjai, krepšinio žvaigždės ir visi tie, kurie dienų dienas šmėkšo televizoriaus ekrane. Aš jų nevertinu kaip žmonių – aš nepažįstu tų nomedų, džordanų, sūrskių, mauzerių, sabonių ir pan. Gal tai visai geri žmonės, aš kalbu tik apie jų šamanišką vaidmenį, apie jų mitologinį, mistinį pavidalą ekrane. Štai visa ta fauna ir valdo dabartinę kalbą. Nes, tarkim, krepšinis yra liaudies religija – ir šito teiginio nereikia suvokti ironiškai. Taigi masių visuomenė pagamina naują šamano tipą, jos provaizdis ir simbolis yra Holivudo damos, arba veikiau – Holivudo hominidai. Juk vienas iš unikaliausių šių šamano tipo bruožų yra jų belytiškumas. Jie – belyčiai. Tai unikalus reiškinys, nes anksčiau šamanai buvo vyrai. Moterys šamanaudavo išskirtiniais atvejais, būdavo tokių taip pat ir Lietuvoje. Bet niekada nebuvo taip, kad šamanu taptų belytis kalbos viešpats. O ką reiškia belytis? Tai padaras, neturintis individualumo. Sakiau anąkart ir dabar kartoju: žvaigžde arba dabartiniu šamanu tapti gali tik totalinė vidutinybė, žmogus be savybių, įskaitant netgi lytiškumą. Juk lytiškumas žmogų jau individualizuoja. Man pačiam toks reiškinys yra mįslė – struktūrinė mįslė. Bet aš ją išsprendžiu remdamasis mass media sąvoka: masė yra belytė. Totaliai neindividuali. Todėl tas struktūrinis masės – arba masių kalbos – buvimo būdas yra belytiškumas. Bet tai dar ne svarbiausias dalykas. Kaip šie procesai vyksta? Reikia konstatuoti, kaip visada ir visur egzistuoja inercija. Nėra taip, kaip mums kažkada aiškino hegeliai ir marksai, kad štai čia turime pirmykštę bendruomenę, čia – vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą... Nieko panašaus – tai paistalai. Šitos visos santvarkos – pirmykštė, vergovinė, feodalinė ir kitos – egzistuoja visur ir visada. Taip pat ir Lietuvoje. Reikia atpažinti socioutopinį mąstymą ir jį įveikti. Ar dabar yra kunigų? Yra. Ar yra rašytojų? Yra. Ar yra visokių magų, ekstrasensų? Žinoma! Taigi yra išlikę ir sėkmingai gyvuoja visų etapų šamanai. Bet įvyko ir esminių permainų. Kai kas yra tiesiog nušluota. Tarkim, kunigas – klasikinis, racionalus – ar toks dabar yra? Vargu. Ir, žinoma, nušluoti yra XIX a. šamanai – rašytojai, filosofai, poetai ir visų kitų stilių „aukštosios“ Rašto kalbos žmonės. Paradui nūnai vadovauja beraščiai ir net bekalbiai komiksų herojai. Ir čia visiškai nieko nepadarysi.

       V. D. Gal grįžkime į situaciją tokią, kokią turime.

       A. Š. Tai dabar ta situacija tokia ir yra – prašau! Atskira potemė būtų – kaip čia atsitiko? Mes truputį pavėlavome, – kartu su rusais, kaip visada. Sovietų sąjunga kažkaip keistai užkonservavo tuos – vadinkim taip – ikimasinės visuomenės reliktus. Išsaugojo aristokratiškos visuomenės liekanas. Jų liko ideologijos sferoje ir visur kitur. Ir liko tie senieji šamanai, kurie egzistavo iki pat 1988 m. Jie buvo įkišti ir į Lietuvą. Mes irgi truputį, kaip sako A. Bumblauskas, vėluojame (A. Bumblauską tik cituoju, kadangi man tas žodis nelabai patinka). O dabar jau „paradui komanduoja“ švonderiai. Ko reikia masėms? Joms reikia Sabonio, Marčiulionio, reikia kažko panašaus į Holivudo žvaigždes, – joms geriausias šamanas yra Holivudo homunkulas. O senųjų šamanų – ar tai būtų kunigas, ar klasikinis žynys, ar rašytojas – masės žmogus instinktyviai neapkenčia. Tų šamanų neapkenčia dėl to, kad šie reprezentuoja visiškai kitokį principą – ne masės principą, – ir kad tai buvo išskirtinė kasta. Štai kur atsakymas į klausimą – ką reiškia klasikinio tipo rašytojas šiuolaikinei masinei visuomenei? Istorijos studijos rodo, kad seniau ši kasta buvo sudaryta iš ypatingų, išskirtinių žmonių – individualybių, originalų, unikumų. Gerai Regimantas replikavo: tiems kompiuteriniams beraščiams (masė yra beraštė, o tam tikru atžvilgiu ji – ir bekalbė) neapkęsti rašytojų nėra jokio racionalaus pagrindo. Tai tiesiog masės žmogaus instinktyvi reakcija prieš asmenybės išskirtinumą. Juos erzina tai, kad štai dar yra kažkokie tipai, kurie gyvena kažkokį keistą gyvenimą, visai nesuprantamą masės žmogui. Jie ten kažkur įsikūrę dramblio kaulo bokšte, jie ten kažką daro, kažką mąsto. Tokio gyvenimo masės žmogus visiškai nesupranta. Ir ne dėl turinio – jis nesupranta iš esmės. Kas čia dabar yra? – sako jis, minios žmogus. Ką jis ten daro, tas rašytojas, kažkur atsiskyręs, kažkoks užsidaręs, tarytum būtų kitoks, nei esu aš? Jis ten sėdi vienas trobelėje, kažką rašo, kraiglioja – kam viso to reikia? Ir jis dar kažko reikalauja! Masės žmogui viskas turi vykti minios akivaizdoje, ant podiumo, ekrane, nes mūsų šamanai įsikūrę kaip tik ten. Ir jie – minią valdantys šamanai – išreiškia geidžiamiausią žmogaus archetipą, nes neturi individualybės, yra belyčiai, jie visiškai atitinka masės žmogaus poreikius. Todėl iš kažkur atsirandantis rašytojas viską sujaukia, sutrikdo ir smarkiai suerzina masės žmogų. Prisimenate stalinines trojkas – joms irgi labai nepatikdavo visi tokie, kurie kažką darydavo vieni, užsidarę nuo visuomenės. Jie kažką kėslauja, kažką daro negera. Iš tos nežinomybės ir iš baimės kyla instinktyvi pykčio reakcija. Nes visa, kas yra gera, daroma prožektorių šviesoje. Dabar yra amžinoji diena. Ir rašytojai, menininkai – tie nakties bei prieblandos žmonės – turi būti išvilkti į tą dirbtinės dienos šviesą. Nes kai prieblandose neįžvelgi žmogaus, tu jam uždedi tokias kaukes, kad jis tau atrodo kaip pabaisa. Ir vargšas rašytojėlis net neįtaria, kad gali atrodyti toks baisus. Vargšė Viktorija, vargšas Šliogeriukas, vargšas Sigitas Geda ar Donaldas Kajokas – juk jie net neįtaria, kokie jie yra svetimi ir net įtartini Aukštuosius Televizijos Mokslus perkrimtusiam tautiečiui. Tai tokia mūsų dienų istorija, labai paprasta.

       V. D. Taip, tokia istorija. Bet pažiūrėk, „vargše Šliogeriuk“, juk vis tiek tu gali Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys gyventi, visuomenė vis tiek leidžia mums gyventi, leidžia rašyti knygas, jas išleisti, taip pat leidžia kiūtoti savo trobelėje, nesunaikina tavo kūrybinės prietemos, neišplėšia tavęs iš jos, neapšvitina tavęs rampų prožektoriais...

       A. Š. Tai tik laiko klausimas! Mums dar labai pavyko – mes laimingi žmonės, štai ką norėjau pasakyti. Mes turime jaustis tiesiog kaip ant sparnų. Mes privalome dėkoti tautai ir visiems kitiems, o rašytojams pasakyti, kad jie negali pykti, kad negauna premijų ir viso kito – jie turi dėkoti už tai, kad jų dar nepakorė! Beje, juos ne kartą ir korė. Kam buvo išrasti visi gulagai? Kam pastatyti nacių konclageriai? Tai ko dabar mums inkšti, mes tik džiaugtis turime! Dėkoti urbi et orbi.

       V. R. Na, čia nėra inkščiančių, bent jau aš kol kas gyvenime niekuo nesiskundžiau ir nesiskundžiu. Tad norėčiau grįžti prie temos ir, prisimindamas sovietinius laikus, pasvarstyti apie rašytojo, kaip kultūros kankinio ir herojaus, vaidmenį. Šios reikšmės vienaip ar kitaip gyvuoja: kai kada menininkas pats sau prisiskiria kokio vaidmens bruožų ir su jais susigyvena; kartais jis būna labiau herojus negu kankinys, kartais – atvirkščiai. Būna ir taip, kad gyvenimo aplinkybės aiškiai susikerta su menininko įsitikinimais, puoselėjamomis vertybėmis, tad menininkas net norėdamas nebegali išvengti iš tos prieštaros kylančių dramatiškų išgyvenimų.

       V. D. Bet juk joks žmogus normaliomis sąlygomis nenori būti kankinys?

       V. R. Nenori, žinoma, bet yra tam tikrų prielaidų tokiai savimonei atsirasti. Jei kūrėjas nusprendžia, o tiksliau – kurdamas įsitikina, kad be kančios nėra nei tiesos, nei autentiškos kūrybos, jis tą kančią ir prisišauks, jis įsigyvens į kankinystės būseną bei iš tos būsenos kylančias priedermes. Juk jei manai, kad kankinystė neatsiejama nuo kūrybos, tai ir gyveni taip, kad pateisintum tokią savo nuomonę ir gyvenimu, ir kūriniais. Tai nebūtinai vaidyba – gyvenimas taip pat vaidinimas. Prisiimti ar išmokti principai, juolab vertybiniai, tampa gyvenimo būdo bruožais, keičiančiais, sakyčiau, egzistencijos pobūdį. Pavyzdžiui, mūsų moterys rašytojos klasikės: ar jų kūryboje ir gyvenime nesama tiesiog sąmoningo kankinystės pasirinkimo ženklų? Kankinystė pasirenkama dėl to, kad kažką paliudytum ar kad galėtum kažką pasakyti tikros tiesos balsu. Tas sakymas pačiu aiškiausiu būdu patvirtina tavo būties autentiškumą ir prasmingumą. Todėl šiuo atveju esama ir sąmoningo, ir nesąmoningo kančios pasirinkimo. Įsiskaitykime į dabartinių moterų rašytojų kūrinius – juose rastume ne tik lėkšto kūniškųjų bei psichologinių „gelmių“ aprašinėjimo prastoka kalba, bet ir egzistencinio tragizmo gaidų. Joks gyvenimo matęs rašytojas neims tvirtinti, kad jis rašo iš džiaugsmo, iš laimės pertekliaus. Tokios nuostatos nėra. Apie kūrybą arba nieko nekalbama, arba, jau pradėjus ją gvildenti, išryškėja egzistencinė atvertis, susijusi su didžiule įtampa, su mąstymo perkeitimu ir gyvenimo perkainojimu. Be tokios įtampos, be dramatizmo ir kančios nėra tikros kūrybos. Tačiau pati kūryba yra ir didelis džiaugsmas. Vėlgi – nukryžiavimas ir prisikėlimas. Jei menininkas mano kuriąs, tai turi prisiimti ir kūrimo priedermes, kurios kreipia į „kryžiaus nešimą“.

       Dabartinį visuomenės požiūrį į menininką, o ypač į rašytoją, galima paryškinti prisimenant sovietmetį. Vėl į galvą ateina D. Grinkevičiūtės likimas. Kas jai nuodijo gyvenimą, kai ji jau dirbo Laukuvoje? Taigi nuodijo aplinkiniai paprasti žmonės, taip pat vietiniai sovietiniai inteligentai, kurie iki šiol nepastatė jai jokio paminklo ir nesuvokė jokios savo kaltės. Jie nieko nepadarė, kad tą kaltę kaip nors išpirktų. Kodėl tie žmonės yra kalti ir kodėl toks jų santykis su tremties memuarų autore, istorinės tiesos liudytoja? Jos bijojo todėl, kad ji buvo įsipareigojusi tiesai, kad ji galėjo pasakyti kažką tokio, ką išklausę tie žmonės turėtų keistis, kitomis akimis žvelgti į valdžią. To bijoma ir dabar. Jeigu kažkas pasako tau esminius dalykus, kurių niekaip negali atmesti ar paneigti ir turėtum keisti savo požiūrį, tai dėl ramybės ir gyvenimo gerovės tau geriau atstumti ar net su kitais paniekinti tai tiesai atstovaujantį žmogų dar prieš jam prabilus. Toks žmogus kelia grėsmę tavo įprastam gyvenimui, kurio tu keisti visiškai nenorėtum. Tai kam tau reikalingi tokie tiesos liudytojai? Juos reikia užčiaupti ir pažeminti dar jiems nespėjus išsižioti. Juos reikia suniekti, diskredituoti ne tik savo, bet ir visuomenės akyse. Gyvenimas teka, tai tegul sau ir teka, kam tų rūpesčių, dvasios nerimo?

       Todėl rašytoją užsipuola ir iš baimės, ir iš piktdžiugos. Pažiūrėk, kaip mes puikiai gyvenam, o tu esi šioks ir anoks. O dar jei aptinka kokių rašytojo nuodėmių – džiaugsmui nėra galo. Sunku yra įsipareigoti tiesai, tikėjimui, dar sunkiau – pripažinti savo gyvenimo menkumą ir būtinumą keistis.