I

       Skausmas degina smegenis, plinta į rankas ir krūtinę, kibirkščiuoja nugarkaulyje, šokčioja į visas puses, ugnimi laižo kairę koją. Jis nepajėgia atsimerkti, vokai užkritę akis, retkarčiais į jų tamsą prasiskverbia elektros šviesa, kuri tik padidina sopėjimą: geriau pasinerti į glūdumą, susigūžus nugrimzti ant dugno, įsirausti į dumblą, nieko nejausti, negirdėti, pamiršti, kas esi, tapti bevardžiu, išsiskaidyti, išnykti, nebebūti. Tačiau skausmas liudija, kad esi, kad gyvybė trūkčioja ir šokinėja tarsi dalgiu sukapota gyvatė, kad esi sudarytas iš kaulų, raumenų, gyslų, kad vis dar ratu cirkuliuoja kraujas, o juk būtų geriau, jog jis lietųsi į tamsą, į juodą vandenį, kol galiausiai pats pavirstų vandeniu, kuris palengva susigeria į žemę, ir ateina palengvėjimas, atoslūgis, užsimiršimas, nejautrumas ir nežinojimas. Bet ar šitaip įmanoma apgauti skausmą? Išnerti iš jo anapus tamsos ir vėl būti – nuogam šviesos ir saulės kupiname ore, pakylėtam ant kažkieno rankų, besvoriam, prasidedančiam iš naujo, be pragariško skaudėjimo visame kūne, tarsi jo iš viso nebūtų...
       Kartkartėm jam pasiseka atsimerkti, tikriausiai po skausmą malšinamos injekcijos. Išplėtęs akis nieko nesuvokiančiu žvilgsniu dėbso į apvalų burbulą palubėje, skleidžiantį šviesą. Ar jis dar yra, jeigu sopėjimas išnykęs? Sunkiai traukia orą į krūtinę, kur kažkas sugarga. Vos pajėgia pajudinti ranką; jis visas sunkus, tarsi prislėgtas nematomo, bet juntamo svorio. Atsargiai pasuka galvą – iš pradžių į vieną, paskui į kitą pusę: ten ne sienos, jos tolėliau, o čia pat – lovos, turbūt tokios pat kaip ir jo; vienoje guli vyras: apšepęs, nuplikęs, atsikišusiu smakru, smaila nosimi, įdubusiomis akimis. Pajutęs žvilgsnį, turbūt kažką sako arba bando pasakyti, nes krusteli apkepusios lūpos, tačiau girdėti tik švokštimas. Visiškai panašus į tavąjį: trūkčiojantis, springstantis, užsikertantis, pasibaigiantis garktelėjimu. Betrūksta, kad imtų kosėti – sausai, gergdžiamai, krenkščiamai.
       Nesąmoningai mėgdžioja tą žmogų: judina lūpas. Galbūt nori paklausti, kas jis toks ir ką čia veikia, bet pasigirsta tik neaiškus šniaukrojimas. Senis gūžteli pečiais ir nukreipia žvilgsnį į duris – tikriausiai kažko laukia. O taip – durys, lovos, lempos šviesa... Čia juk ligoninė! – tvoksteli mintis. Ir tuoj užgęsta, nes atmintis kol kas tuščia, subliūškusi it kiauras maišas. Skausmas iš jos viską ištrynė. Liko tik paliegęs kūnas glebiais raumenimis. Ar jis ko nori? Taip! Kad nesugrįžtų skausmas, sopėjimas, maudimas, dilgčiojimas, galiausiai pavirstantis ugnies liežuviais smegenyse, traukuliais pakinkliuose ir pašonėse. Tačiau nereikia nieko prisiminti: tegu karo stora tamsi užuolaida, atskirianti jį nuo praėjusio laiko. Ten nieko nebuvo, neįvyko... Tegu laikas eina nelyg aukšta siena, stumianti viską, kas randasi šioje pusėje, bet neleidžianti prasiskverbti, kas buvo anapus. Aš esu aš, ir nieko daugiau... bemintis kūnas su skausmo išdegintomis smegenimis...
       Jis ilgai tūno tuščioje prieblandoje, tarsi moliuskas kriauklėje, įsiraususioje į dumblą. Tegu viršuje plaukia šiltas vanduo, drumzlinas, atsiduodantis šlapiu smėliu, šlapimu ir žolių šaknimis, nieko neatnešantis. Negalvoti, neprisiminti, nereaguoti, nekrustelti, nepažadinti sąmonės – ir gal sopėjimas nesugrįš.
       Tas žmogus vėl kažką sako. Teisingiau, niurzga, inkščia, kartoja vieną ir tą patį. Jis nesiklauso, negirdi, rausiasi gilyn į „dumblą“. Jam visiškai nerūpi, kas ką švokščia, stena, be paliovos teigia. Argi ką gali reikšti beprasmiški garsai: „Ra-tui-te! Ra-tui-te! Ra-tui-te!“ Panašu į ratus, vežimą, dardantį kaimo keliu, sužeistojo aimaną, stringančią gerklėje, dejavimą ir pagalbos šauksmą. Taip, pagalbos šauksmą, kai žinai, kad jos nebus... Iš kur ji gali atsirasti, kai vyrai žiūri užjaučiančiomis akimis, bet nieko negali padėti? Ne, ne! Čia nėra jokių vyrų, nedarda vežimas duobėtu kaimo keliu, o tas žmogus – nesužeistas... Čia ligoninė, Stanislovai! Ligoninė, kurioje pjausto žmones aštriais peiliais, bet paskui susiuva ir gydo... Gydo...
       Kas tai pasakė? Nejaugi jis pats? O gal tas senis, gulintis gretimoje lovoje? Pavadino jį Stanislovu... Ar aš esu Stanislovas, Stasys, Stasiukas? Ne! Aš esu Vytautas! Vytautas Kemežys! Įsidėmėk tai visam laikui. Tu gimei pavarde Kemežys, tėvai tau davė Vytauto vardą, ir tu visą laiką taip vadinaisi. Niekada nebuvai Stanislovas Baltrėnas, taip pavadintas nekrūptelk, neatsisuk, nereaguok, nes esi ir jau visada būsi Vytautas Kemežys!
       Vyriškis susigūžia lyg nuo smūgio, traukiasi nuo to balso, gremžia jį nuo sąmonės dugno, stumia į gilumą, į tamsą, už aklinos sienos, ten, kur viskas turi išnykti... Nėra praeities! Ji prapuolė, nuskendo, ją miglomis užklostė laikas. Yra tik beskausmė dabartis, atvangos valandėlė, kuri privalo tęstis ir nesibaigti... Niekas neskauda ir neskaudės, tik nereikia suklysti ir... Čia ligoninė, nuskausminamieji vaistai, nežinia ką švokščiantis gretimoje lovoje susirietęs žmogus... Jis nepanašus į mane... nė kiek nepanašus... Argi aš toks senas, toks nuplikęs ir bejėgis? Argi mano akys įkritusios ir užmerktos, argi mano veidas apšepęs žila barzda?..
       Kažkas praveria palatos duris, kaimynas ima dar garsiau šaukti „Ratuite!“, netrukus atsiranda seselė, ji patraukia pižamines rėksnio kelnes ir duria adatą. Senis čepsi pamėlusiomis lūpomis, tarsi rytų sprangų kąsnį, konvulsiškai kilnojasi jo Adomo obuolys.
       Tada seselė atsisuka. Jos apskritas putlus veidas raustelėjusiais skruostais liudija apie nejautrumą skausmui. Žinoma, svetimam.
       – Kas dabar? – klausia jis. – Rytas ar vakaras?
       – Rytas, Kemežy, rytas! Kaip jaučiatės?
       Nėra ko abejoti: jis – Kemežys! Taip jį vadina jau daugelį metų. Artimesniems jis – Vytautas.
       – Vakar mane operavo?
       – Ne vakar, anksčiau. Pirmadienį.
       – Pirmadienį? O šiandien kas?
       – Ketvirtadienis. Laikas taisytis, Kemežy. Ar nukrito temperatūra?
       – Skauda. Visą laiką skauda...
       – Meluojat, Kemežy! Naktinė sakė, kad išeidama suleido vaistų.
       Jis neprisimena jokios naktinės. Tik sopėjimą ir ugnį smegenyse, čia kylančią, čia atslūgstančią nugarkauliu žemyn. Taip, dabar liepsnos užgesintos, bet žarijos vis tiek rusena. Jis pajudina kairę, paskui dešinę ranką. O kodėl paklodė subliūškusi? Jie nupjovė jam kojas?! Iš netikėtumo jis kimiai rikteli. Tarpduryje atsigręžia seselė.
       – Jie nupjovė man kojas?!
       – Tik vieną, Kemežy. Matyt, nebuvo kitos išeities...
       Aštriais peiliais jie badė papades pasimėgaudami, keikdamiesi, o kai jis prarado sąmonę, nupjovė koją. Po velnių, kurią koją? Dešinę? Iš šuniškų nasrų dryko seilės, jie vis reikalavo: „Sakyk, sakyk, sakyk!“ Štai iš kur beprotiškas skaudėjimas, kaulų ir sausgyslių gėlimas, treškėjimas, kraujo spalvos migla akyse. Šių dienų baimė ir pyktis supurto jį, laikas susimazgo ir nutrūksta, paskui susijungia visiškai ne toje vietoje, jis merdi, jį blaško srovė į priekį ir atgal, jis turi sugrįžti į praeitį, iš ten kažką pasiimti, kad tuoj pat nenumirtų. Jis, bekojis, lipa per praėjusio laiko sieną ir verčiasi stačia galva žemyn. Pakliūva į šabakštyną, dilgėlės kapoja veidą, pasklinda sugedusio kraujo tvaikas, ne, tai dvokia įtampos ir baimės prakaitas, kuris žliaugia per krūtinę ir renkasi bambos duobutėje. Pistoleto žiotys prispaustos prie smilkinio, peiliai subesti į stalą, jis raitosi it kirminas, ir štai į operacinę iškilmingai įnešamas ilgas dvirankis pjūklas, brunzgiantis ir svaidantis šviesos kibirkštis. Jie nupjaus jam kojas! Jis susiriečia ir dar kartą krenta į tamsą. Tačiau tamsa jį išspjauna, akimirką jis guli ant sienos, žinodamas, kad dešinėje yra mirtis, o kairėje – nemirtis. Ta akimirka tęsiasi veik penkiasdešimt penkerius metus, jis yra išrautas augalas nukarusiomis šaknimis, vėjas džiovina jų drėgmę, paukščiai, taip, juodvarniai, kapoja jam akis ir teršia į burną. Jis turi nukristi, bet jau pamiršo, į kurią pusę...

       II

       Juos pažadina rakto cypimas spynoje, atstumiamos velkės dunkstelėjimas, durų girgždesys. Jie bejėgiai guli ant molinės aslos Glikmano parduotuvės rūsyje. „Kelt!“ – šaukia sargybinis, tačiau nekrusteli nė vienas jų raumuo, blausi sąmonė nesuvokia, kad jau ankstyvas rytas. Traukia į plaučius žemės ir drėgnų, apgliaumėjusių akmenų kvapą, sumišusį su prakaito ir sukrešėjusio kraujo dvoku. Naktį juos kankino: auliniais batais traiškė kojų pirštus, peiliais badė papades, tarp durų kišo lyties organus, papirosais degino delnus, netgi grasino pjūklu nurėžti pėdas. Sargybinis keikiasi, spardo jiems į pašones, jaunuoliai inkščia ir raitosi ant grindų, bet nepajėgia atsikelti. Galiausiai juos apipila vandeniu. Sukepusiomis lūpomis ir suskeldėjusiais liežuviais jie godžiai laižo rankas ir sudrėkusius drabužius, nors juos pykina šuto ir pamazgų tvaikas. Koridoriuke jie kliuvinėja už akmeninės sienos nelygumų, laiptuose klūpčioja ant pakopų ir griūva, šiaip ne taip iššliaužia į kiemą. Aušta, tačiau dangus pilkas, aptrauktas neperžvelgiamų debesų. Prie statinių tvoros rūko MGB leitenantas žvilgančiais antpečiais, siauraakis kareivis ir du stribai, vilkintys šimtasiūles. Leitenantas kažką sako rusiškai sargybiniui. Šis nueina į Glikmano daržinę. Juodu sėdi ant sutryptos kiemo žolės, nes papadės degte dega nuo atvirų žaizdų. „Mus sušaudys, – gūžiasi Steponas Švėgžda, šviesiaplaukis vaikinas. – Ar girdi, Stasy?“ – „Ir tegu“, – niurzgia Stanislovas Baltrėnas, nepajėgdamas sutramdyti virpančių raumenų. Jo veidas išblyškęs, akys užtinusios, pro lūpų kampučius sunkiasi kraujas. Tačiau negali patikėti, kad mirtis čia pat, kad ji susisukusi, susitraukusi glūdi siauraakio kareivio ir stribų šautuvų vamzdžiuose. Tereikia jiems paspausti gaidukus, ir ji išlėks žėrinčiomis akimis, išskleis plačius juodus sparnus. Tarsi būtų koks mitinis paukštis, kurio riksmo, panašaus į šautuvo šūvį, jie nebespės išgirsti. Tačiau dabar jie privalo nieko negalvoti, nes iš širdies gali įsibrauti baimė, protu nesuvokiamas siaubas. Jie ištvėrė rankų sukiojimą, daužymą pistoleto rankena, mušimą kumščiais ir guminėmis lazdomis, spardymą, kai guli bejėgis ant grindų, o per veidą bliaukia kraujas, smūgius po krūtine, smaugimą, pirštų traiškymą ir nagų lupinėjimą, bjaurias patyčias, tarp kurių įsiterpdavo saldūs pažadai tuoj pat paleisti, apdovanoti, nebekankinti, duoti iki soties maisto ir gėrimo, tad dabar nieku gyvu negali sugniužti, drebėti, šliaužioti ke~liais ir atgailauti. Koks keistas jausmas, kai nenori mirti, bet kartu trokšti, kad mirtis ilgai nedelstų, nes tavo jėgos išsekusios ir tiesiog nejučiom pasiduodamas gali iškelti rankas...
       Iš daržinės išlenda sargybinis, nešinas dviem kastuvais. Įbeda juos patvartėje ir liepia kasti duobes. Dvi. Kiekvienas sau. Kokio tik patinka gilumo. Jeigu nori, gali gulti tiesiog po velėna, kad paskui šunys ištąsytų žarnas. Žinoma, jis tyčiojasi. Geriau tuoj pat nušautų, sėdinčius ištryptoje žolėje, basus, nespėjusius atsitokėti po slogaus nakties miego, kuris nepajėgė nuslopinti kūno ir sielos skausmo. „Katras pirmas baigs, tas gali tikėtis pasigailėjimo“, – šaiposi rusiškai ir lietuviškai kalbantis sargybinis. Jie, atsargiai dėliodami subadytas papades, atkrivuliuoja prie kastuvų. Stanislovas Baltrėnas suspaudžia delnų nugludintą kotą ir staiga grėsmingai užsimoja. „No, no!“ – rikteli stribas, atšoka atgal ir atstato šautuvą. Stovintieji prie tvoros sužiūra į juos. Leitenantas, matyt, nesitikėjęs, kad belaisviai dar gali maištauti, liepia kitiems trims eiti arčiau prie tvarto, o pats pro statinius dairosi į gatvę. Gal ten tikisi ką nors pamatyti, gal atvirkščiai – nieko nenori matyti. Miestelis ir taip šiurpsta nuo riksmų, sklindančių iš stribynės, kartu ir MGB padalinio būstinės. Kuriam velniui jis sumanė šią egzekuciją, juk ir taip aišku, kad nė vienas iš jų neprašys pasigailėjimo? Tam užtektinai turėjo laiko. Drąsino vienas kitą? Kažin? Prisiekė tylėti iki galo? Tikriausiai. Prakeikti užkietėję banditai. Nors atrodo beveik vaikigaliai... Gal ir galima taip užsispirti, kai tau dvidešimt. Jo, keturiasdešimtmečio, požiūriu – tai tikra kvailystė. Nevertinti savo gyvybės, nebandyti gudrauti, priesaiką laikyti šventu dalyku... Už ką jie kovoja? Už savo vargą ir skurdą. Žemės gabalą, sukiužusią trobą, seną tvartą, tamsybę skleidžiantį Dievą... Akli kurmiai, nenorintys matyti šviesos...
       Sunkiausia išplėšti šakningą velėną. Gilėliau – tamsus priesmėlis (į jį gėrėsi čia išmetamo mėšlo srutos) žymiai lengvesnis. Bet jie neskuba. Sustoja atsikvėpti. Siauraakis kareivis keikiasi bjauriai paminėdamas motiną, taškosi seilėmis, kurios, be abejo, užnuodytos neapykanta ir įsiūčiu, įremia jiems į pakaušius automatų vamzdžius, tačiau jie nepaiso grasinimų, sunkiai traukia į krūtinę orą, atsiduodantį žolėmis ir iškasta žeme. Net šypteli vienas kitam, nes puikiai supranta, kad jiems nieko nebegali padaryti nei juos tardęs leitenantas, kuris andai stovi prie tvoros ir žvalgosi į gatvę, nei šis siauraakis mongolas, piktai apie juos šokinėjantis. Jie pasmerkti mirti ir nuplaukti laiko upe – išdidūs, nepalenkiami, tvirti tikėjimu, kad jų sielos gyvens ir po mirties. Beliko iškentėti nedidelį skausmą, kurį sukels kulkos, smigdamos į kūną. Menkutė valandėlė – ne kankinimų valandos. Ratas užsidarys, ir jie vėl bus laisvi. Nors jų kūnai... Nors jų kūnai galėtų egzistuoti dar bent šešiasdešimt metų... Koks tai ilgas laikas! Jie net įsivaizduoti jo nepajėgia: triskart tiek, kiek jau gyveno. Jeigu tokį laiką atsuktum atgal, atsidurtum devynioliktame amžiuje, rusų caro priespaudoje. Ne, nereikia, tegu laikas veržiasi į priekį, be jokių kilpų, nesimazgo ir nesivarto. Žmogus iškenčia tiek, kiek jam Dievas yra paskyręs. Jeigu Jo plunksna nubrėžė tik tokį amželį ir padėjo tašką žydo Glikmano patvartėje, vadinasi, taip ir bus. Nors neskubėdami kasti duobę galime nuvogti kelias minutes šio pilko besibaigiančios vasaros ryto. Užtat jie ir neskuba: palengva beda kastuvą, trūkteli jį atgal, pakabina šiek tiek priesmėlio, kuris byra per kraštus, ir tik kelias rieškučias papila ant trąšios patvartės žolės. O kartkartėm neva apsirikę siūbteli žemes į gretimą duobę. Tarsi žaidžiantys vaikai. Stribai šaiposi, jie niekur neskuba, bet siauraakis, kreivakojis kareivis, užsimaukšlinęs ant kaktos pilotę su raudonai žybčiojančia penkiakampe žvaigžde, niršta, nes įžvelgia aiškią simuliaciją ir sabotažą. Pamažu atpėdina leitenantas. Jis dėbteli į duobes, nusikeikia ir liepia kasti stribams. Šie vangstosi, nenorom atiduoda šautuvus mongolui ir perima kastuvus iš belaisvių. Steponas Švėgžda ir Stanislovas Baltrėnas susižvalgo: jeigu turėtų jėgų ir didelio ryžto, staiga pultų kareivį, atimtų ginklus ir išpleškintų galvažudžius. Leitenantas turbūt pastebi jų žvilgsnius, nes atsagsto dėklą ir išsitraukia pistoletą „Zvezda“.
       Stribai sparčiau darbuojasi, duobės greitai gilėja. Steponas ir Stasys atsiremia į tvartą, sopančiais delnais čiuopia sieną, tarsi ji galėtų suteikti jėgų ar tvirtumo. Tačiau rąstai negyvi, prisigėrę mėšlo kvapų. Kažkur miestelyje per grindinį nutarška pirmas vežimas, prie gatvės augančioje liepoje sučerška kėkštas, bet tuoj pat nutyla.
       Pagaliau darbas baigtas: duobės maždaug metro gylio. Stribai nusiauna ir iš kiaurų batų iškrato žemes. Iš mongolo atsiima šautuvus. Vamzdžiai grėsmingai žybčioja. Jaunuoliams liepiama atsitraukti nuo tvarto sienos ir stoti į nurodytas vietas. „Negalite sušaudyti be jokio teismo“, – sako išdžiūvusia burna Stanislovas Baltrėnas, nes jis daugiau nutuokia apie teisę. „Liaudies ir partijos valia svarbiau už teismą!“ – atkerta sargybinis. „Neilgai bus jūsų viršus, – kimiu balsu rėžia Steponas Švėgžda, – atsivers Dievo akys, ir jis nušluos bolševikus nuo žemės!“ Leitenantui, matyt, parūpsta, ką tokią akimirką vapalioja pasmerktieji. Sargybinis persako jų žodžius rusiškai. Karininko veidas niekinamai persikreipia. Jis mosteli stribams ir kareiviui nusitaikyti į partizanus. Egzekutoriai lėtai pakelia ginklus. Stanislovas Baltrėnas ir Steponas Švėgžda įtemptai žiūri į vamzdžių kiaurymes, nes iš jų turi išlėkti mirtis. Nematoma, tačiau aštri, tarsi gerai išgaląstas peilis. Vaikystėje dideliame mieste jie taip žiūrėdavo į fotoaparatą, iš kurio turėdavo išskristi paukščiukas. Bet neišskrisdavo, tik blykstė žybtelėdavo. O kas dabar gali vietoj mirties išlėkti? Nemirtis? Panaši į ryškią šviesą? Bet ir ji tartum skalpeliu perrėš dvasią...
       Stribai nusitaiko į Steponą Švėgždą, o siauraakis geltonveidis kareivis – į Stanislovą Baltrėną. Ausyse ima ciksėti laikrodis, skaičiuojantis paskutines gyvenimo sekundes. Juodu suremia pečius, kad ne taip trūkčiotų raumenys. Štai kaip atrodo paskutinės jų akimirkos: pilkas vasaros rytas, šviežiai iškastos žemės kvapas, nutilęs kėkštas tarp liepos šakų, duobės, tinkamos šunims užkasti, antpečiuotas karininkas, trys stribai, vienas jų kalba lietuviškai ir rusiškai, turbūt Lietuvos rusas, išsižadėjęs sentikystės ir nuėjęs tarnauti bolševikams, geltonveidis kreivakojis kareivis, turbūt iš Vidurinės Azijos, ir mirtis, tūnanti vamzdžiuose, tačiau pasiruošusi tuoj pat išlėkti į orą, kai tik leitenantas nuleis ranką ir negarsiai pasakys: „Davaj“. Ne visai sutartinai trinkteli šūviai, Steponas Švėgžda atšlyja į šalį, rankomis stveriasi už krūtinės, susiriečia, bet krinta ne į duobę, o į sutryptą žolę, apibarstytą priesmėliu, ir, atrodo, iš paskutiniųjų traukia į save jų kvapą. Žemė po Stanislovo Baltrėno kojomis linguoja, tarsi jis stovėtų ne buvusiame Glikmano kieme, bet ant laivo denio...

       III

       Atsipeikėja ligoninės lovoje. Tikrovė nė kiek ne šviesesnė už sapną ar prisiminimą, kurį jis daug metų ir pats nuo savęs slėpė. Kartais atrodydavo, kad tai nutiko ne jam, Vytautui Kemežiui, bet visiškai nepažįstamam jaunuoliui, kažkokiam Stasiui Baltrėnui, buvusiam gimnazistui, vėliau tapusiam partizanu. Tas tamsiaplaukis blyškaus veido vaikinas, nenorėjęs pakliūti į sovietinę armiją, slapstėsi pamiškės sodyboje pas tetą. Vieną naktį, išgirdęs piktai skalijant šunį, užpūtė žibalinę lempą ir įsistebeilijo į kiemą. Ten būriavosi ginkluoti vyrai, be abejonės, stribai, atėję jo suimti ir nuvaryti į karinį komisariatą. Užsimiegojusi į kambarį įpuolė teta. „Bėk, vaikeli, – šnibždėjo ji, – jau tavęs atsigrūdo.“ Stasys užsimetė ant marškinių švarką, tyliai pravėrė langą ir žole nušliaužė į mišką. Baimės ir įtampos prakaitas graužė akis ir varvėjo nuo smakro. Netrukus iš sodybos pasigirdo spyriai į duris ir pikti rėkalojimai. Namo negrįžo nei tą naktį, nei kitą dieną: ten galėjo jo laukti. Rytą įlipęs į beržą matė kieme vaikštinėjančią susirūpinusią tetą, tartum ji nerastų sau vietos. Smigčiojo ramybės neduodančios abejonės: dėl jo kenčia teta ir tėvai; gal verčiau lyg niekur nieko pareiti pas tėvus, gyvenančius už keliolikos kilometrų, ir – kaip bus, taip bus; gal neprapulčiau Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze – atbūčiau kaip nors tuos metus ir atkristų rūpestis. Juk ne vienas taip daro... Tačiau anie kraštai atrodė be galo tolimi, necivilizuoti, nekultūringi, beveik laukiniai. Žinoma, ir žmonės ten baisūs: su peiliais už aulų, sekantys kiekvieną tavo žingsnį, laukiantys progos perpjauti gerklę net kareivinėse... Be to, tuoj pat prisimindavo tėvo brolį su žmona ir dviem pusseserėmis, kuriuos išbildino į Sibirą, ir jau dveji metai jokios iš jų žinios... O juk dėdė turėjo tik dvylika hektarų dirbamos žemės ir nebuvo joks valdžios priešas ar buožė, kaip jie mėgsta sakyti... Sovietinę ideologiją, išgirstą paskutinėse klasėse, stengdavosi praleisti pro ausis: kaip galima tikėti tais, kurie tremia ir žudo niekuo nekaltus žmones? Tačiau kiek gali tarsi cirko artistas balansuoti ant ištemptos virvės? Norom nenorom, tenka rinktis...
       Žmogus kitoje lovoje apsikabina sulenktą kelį ir inkšdamas it senas šuo ima suptis. Retsykiais sušvarpščia: „Ai-ai-ai, oi-oi-oi!“ – tartum mėgintų užmigdyti sergantį kūdikį. Vytautui Kemežiui topteli, kad tas žmogus matytas. Tačiau kur ir kada? Per septyniasdešimt penkerius metus tiek daug visko būta. Gal kada jaunystėje, universitete? Ten vienas toks maišėsi, labai panašus į jį... Bet ne... ne universitete. Kaip jis galėjo pamiršti?!
       – Ar tamsta ne Antanas Mikulskis?
       Senis liaujasi suptis, valandėlę dėbso į kaimyną, tarsi nesuprasdamas, ko šis nori.
       – Ja jestem polak, – išdidžiai atsako. – Andžėjus Levanovičius. Jie nori nupjauti man koją. Geriau mirsiu, bet neduosiu.
       – O man jau nupjovė. Žadėjo tik pirštus, tačiau nurėžė visą koją.
       Lenkas, nebesiklausydamas Vytauto Kemežio, vėl pradeda suptis ir aimanuoti: „Ai-ai-ai, oi-oi-oi! Ratuite, dobryje liudi! Ratuite!“ Ir vėl Vytauto Kemežio sąmonės dugnu tarškėdami rieda ratai. Kokie, po velnių, ratai? Kaime sakydavo „ratavokit“, o tai reikšdavo „gelbėkit“. Bet ką čia reikia gelbėti, jeigu jį apsupę vyrai – jauni, tvirti, trenkią sveiku prakaitu? Tik vieno parišta ranka, tačiau ir jis pasikabinęs automatą ant kaklo. Stanislovas Baltrėnas žingsniavo taku palei upokšnį ir staiga pamatė ginkluotą vyrą. Šis jį irgi pastebėjo. „Nė iš vietos! Rankas aukštyn! Mesk ginklą, jei turi.“ Pirmoji mintis buvo, kad tai koks nors miškų plėšikas: be jokių atpažinimo ženklų, naginėtas, apšepęs, kepurę užsimaukšlinęs ant akių, apiplyšusiu švarku. Valandėlę juodu spigino akimis vienas į kitą. Galiausiai Stanislovas Baltrėnas lėtai pakėlė rankas: bet ne prieš keleriais metais už jį vyresnį vyrą, o prieš vokišką automatą. „Kur eini? Ką šniukštinėji?“ – klausinėjo barzdočius. Reikėjo ryžtis ką nors sakyti, nes tylėjimas galėjo reikšti piktą valią. „Ieškau jūsų“, – įsidrąsino Stasys. „O kas mes tokie, tavo manymu?“ – neatlėgo miško žmogus. Šiaip ar taip, į stribą jis nepanašus, greitai sumetė buvęs gimnazistas. Bet į partizaną?.. Buvo girdėjęs, kad partizanai nešioja prieškarinių laikų Lietuvos kariškių uniformas, ant rankovių – antsiuvus su Vyčiu, trispalve ar Gedimino stulpais, o šis... „Galiu tave nušauti, – pagrasino vyras, tačiau tuoj pat pridūrė: – Bet tegu sprendžia vadas.“ Jis porą kartų kryktelėjo antimi, iš miško gilumos atsiliepė kažkoks paukštis, gal kėkštas. „Eime!“ – automato vamzdžiu į eglynėlį parodė miškinis. Galutinai įkliuvau, pamanė Stanislovas Baltrėnas. Bet kas jiems iš to, jei mane nušautų? Juk aš jiems nieko bloga nepadariau...
       Pralindę pro eglyną, jie išėjo į nedidelę miško aikštę. Čia stoviniavo šeši vyrai, bet tik vienas dėvėjo karininko uniformą. Dievuliau, į ką ji buvo panaši: išblukusi, susiglamžiusi, keliai išduobti, kairė rankovė praplyšusi. Tačiau auliniai batai žvilga, tarsi nematę rasos, dulkių ir balų dumblo. Prie diržo kaba šovininė, dvi granatos ir pistoletas. Be abejo, šis yra jų vadas. Švariai nusiskutęs, giedros akys, protingas žvilgsnis. Plėšikai tokie nebūna. „Ką čia mums atvedi, Zuiki žvairy?“ – nužiūrėdamas Stanislovą pasidomėjo jis. „Maklinėjo palei upę. Labai jau nekalbus“, – pasitempęs atbeldė barzdočius. „Prakalbinsim“, – šyptelėjo karininkas, tačiau aplink stovinčių vyrų veidai liko nedraugiški. Stasys mėgino pažvelgti į akis čia vienam, čia kitam, bet žvilgsnis tarsi į sieną atsimušdavo. Jeigu jie partizanai, argi jų veidai neturi būti dvasingesni? – klausė pats savęs. Daug ir visko buvo girdėjęs: sovietiniai aktyvistai juos vadino banditais, buožių išperomis, liaudies žmonių žudikais, Vakarų imperialistų pasiuntiniais, paprastiems kaimo žmonėms jie buvo miško broliai, Lietuvos patriotai, kovotojai už laisvę arba tiesiog miškiniai, žaliukai. „Mane gaudo stribai, – pasakė vaikinas, – nori paimt į kariuomenę.“ Vadas paklausė savo vyrų, ar kuris nors pažįsta šį jaunuolį. Neatsirado nė vieno, kuris būtų Stanislovą Baltrėną matęs ar sutikęs. „Aš ne vietinis, slapsčiausi pas tetą...“ – „Kaimas ir tos tetos pavardė?“ – trumpai drūtai pasiteiravo karininkas. Stasys suprato, kad gali įduoti tetą ir pats neišsigelbėti, jeigu pakliuvo pas apsimetėlius partizanais. Apie tokius irgi buvo girdėjęs: rusai siunčia į miškus visokius parsidavėlius, kurie vaidina kovotojus už Lietuvą, o iš tikrųjų provokuoja žmones ir tikruosius partizanus; kartais jų vardu terorizuoja ir net žudo kaimiečius. Kad ir ką sakyčiau, jie vis tiek manęs nepaleis, suprato jis, tad šiek tiek dvejodamas išklojo teisybę. „Patikrinsim, – linktelėjo vadas. – Jeigu pamelavai...“ – „Kam tas rūpestis, Viesule?“ – nežinia ką turėdamas galvoje burbtelėjo aukštas ilgaplaukis rudų akių vyras. „Aš ieškojau jūsų, – pakartojo Stasys. – Negaliu grįžti nei namo, nei pas tetą.“ – „Kodėl manai, kad tu mums reikalingas? – nepatikliai pasiteiravo barzdočius, gal juokais vadinamas Zuikiu žvairiu. – Ar bent šaudyti moki?“ Buvęs gimnazistas buvo mokęsis lotynų kalbos, šiek tiek susipažinęs su filosofijos pradmenimis, tačiau apie ginklus neką išmanė. „Išmoksiu“, – kad nekiltų abejonių, tarstelėjo jis. „Apie tai dar anksti kalbėti, atrodo, priekaištaudamas barzdočiui, pasakė vadas. – Mes bet ko į savo būrį nepriimame. O ypač tokių, kurie slapstosi nuo sovietinės kariuomenės. Partizanu būti ne bet kas gali.“ – „Aš pateisinsiu jūsų viltis“, – gimnazistiškai naiviai pasakė vaikinas. „Pažiūrėsim, – ironiškai šyptelėjo Viesulas. – Jūs, Zuiki žvairy ir Drebulini, jį saugosit – jeigu mėgins bėgti, patys žinot, ką reikia daryti. O tu, Žalty ir Uosi, vakare nueisit į tą kaimą ir pašnekinsit jo tetą.“ – „Ten gali būti rusų“, – perspėjo Stanislovas Baltrėnas. Tačiau vyrai, regis, nenugirdo jo žodžių arba tiesiog praleido juos pro ausis.
       Užeina lietus, vėjas supa eglių viršūnes, žaibas perskrodžia dangų, gimnazistas mėgina nušliaužti po medžiais, tačiau nepajėgia – jam nupjauta koja, jis guli palatoje, o prie jo pasilenkusi kažkokia moteris. Seselė? Ne... Nežinia kur matyta šviesiaplaukė mergina, labai jauna, tiesiog mergiotė. Gal tai Austėja? Ji ėjo universiteto koridoriumi žvalgydamasi atgal ir įpuolė jam į glėbį.
       – Seneli, ar jau manęs nepažįsti? – stebisi madingą rusvą kostiumėlį vilkinti mergina. – Aš tavo anūkė Laura.
       – Tu negali manęs pažinti, – sako žmogus, – rusai nupjovė man koją. Atsinešė dvirankį pjūklą, kokiu dzyrina rąstus, ir nurėžė kairę, ne, dešinę koją. Bet aš vis tiek nesu Vytautas Kemežys! Kad tu žinotum, koks skausmas...
       – Jis kliedi, – vapsi gretimoje lovoje gulintis senis. – Galvoja, kad esu jo draugas. O juk aš – Andžėjus Levanovičius! Tikras lenkas! Niekada nebuvau lietuvis. Ir nebūsiu. Tegu jie nupjauna man liežuvį, vis tiek nebūsiu!
       Vyras iškiša balsvą vietomis juoduliais apkepusį liežuvį. Merginai atrodo, kad jis dvišakas. It gyvatės.
       – Seneli, aš tau šio to atnešiau. Ar valgysi? – mergina nusisuka nuo lenko, kuris bedantėje burnoje makaluoja suskeldėjusį liežuvį.
       – Gerti, – mykia Vytautas Kemežys. – Noriu vandens iš šulinio... tyro vandens, koks būdavo mūsų šulinyje... viršuje apsamanoję akmenys, giliau – šaltas vanduo, kad net dantis gelia...
       Laura išplauna kriauklėje stiklinę, pripila apelsinų sulčių ir girdo senelį, kuris springsta, prunkščia ir gokčioja. Skystis bliaukia per smakrą ir kaklą, geriasi į marškinius.
       – Kokį čia vandenį man duodi? – piktinasi žmogus. – Jis dvokia bala... Net miške būdami tokio negerdavome...
       – Šiandien neisiu į gimnaziją, – sako mergaitė. – Pasėdėsiu prie tavęs. Gerai?
       Kemežys trina rankšluosčiu apšepusį smakrą ir spokso į šviesos burbulą palubėje. Po valandėlės klausia:
       – Ar tave lotynų kalbos moko Kazimieras Elmiškis? Bjaurus senis... reikalauja atmintinai išmokti mažiausiai šimtą lotyniškų sentencijų...
       – Mūsų gimnazijoje nemoko lotynų kalbos, – kantriai aiškina Laura. – Kada tas Elmiškis tave mokė?
       – Kada, kada? – irzta žmogus. – Kai jaunas buvau.
       – Vadinasi, prieš kokius šešiasdešimt metų!
       – Pamanyk, šešiasdešimt metų! Ką jie reiškia? Sumerki akis, pasižiūri atgal – ir jau esi prieš šešiasdešimt metų. Kokia ten jūsų gimnazija, jei nemoko lotynų kalbos...
       – Ar prisimeni ką nors iš anų laikų?
       Senis čiaupo lūpas, sukioja galvą, tarsi mėgindamas prisiminti.
       – Atrodo, būsiu pamiršęs, – taria šiek tiek sumišęs. – Nepykit, tamsta mokytojau. Prisimenu tik: „Homo homini lupus est.“
       – Su kuo čia kalbi, seneli? – juokiasi mergaitė. – Su tuo Elmiškiu? Šitą patarlę ir aš žinau: „Žmogus žmogui – vilkas.“
       – O ar žinai, ką reiškia „ars moriendi“? – nori sužinoti vyriškis.
       – Jau sakiau, seneli, kad mūsų tokių dalykų nemoko. Gal tu universitete išmokai?
       Vytauto Kemežio galvoje zvimbia įvairiausių minčių trupiniai: link šulinio – takas, nuletentas basų kojų, takažolės, papadės, subadytos peiliais, susirūpinęs motinos veidas, kai jį išlydi pas tetą, ilgi prieblandoje skendintys koridoriai – gimnazijos, o gal universiteto, – mokslininkų portretai ant sienų, eglių viršūnių blaškymasis prieš audrą, rūgšti saugumiečio šypsena, kažkieno laidotuvės, atsisveikinimas su Laura, ne, su jos motina, Austėjos, ne, Irenos verksmas... žalsvi chirurgų chalatai ir primerktos anesteziologo akys, klausiančios, reikalaujančios, grasinančios: „Sakyk, sakyk, sakyk!“
       Slysta laiku, tarsi vaikystėje čiuožtų per užšalusios upės ledą, ir vėl atsiduria miške. Mėnesėtą rudens naktį jis, Zuikis žvairys ir Liniuotė, aukštas ilgaplaukis rudomis akimis jaunuolis, kuris prieš porą mėnesių patarė vadui nesicackinti su Stanislovu Baltrėnu, žingsniavo į kaimą „paauklėti“ komjaunuolės. Tai, regis, buvo pirma jo rimtesnė užduotis. Ryšininkas pasakė, kad į brolio vestuves iš miesto atvažiavo komsomolka Aldona Jašiūnaičia. Pirmiausia jie nušovė šunį, kuris bjauriai skalijo daužydamas į būdą grandinę. Zuikis ir Liniuotė pareikalavo įleisti į vidų, o Stasys, partizanų būryje gavęs Mokslinčiaus slapyvardį, liko kieme ir žvalgėsi į trobos langus. Basas ir vienmarškinis Jašiūnas įleido miškinius į vidų, ir jie, pasišviesdami prožektoriumi, puolė ieškoti atvykėlės. Rado tik jos brolį, besimarkstantį nuo ryškios šviesos, o jos lova buvo sujaukta ir tuščia. „Vakare išėjo į kaimą ir negrįžo“, – neabejotinai melavo motina, drebančiomis rankomis negalėdama uždegti žibalinės lempos. Tuo metu Stanislovas pamatė, kaip tyliai prasivėrė galinis trobos langas ir į lauką išsliuogė mergina. „Stok!“ – šūktelėjo jis bėgdamas artyn. Tačiau komsomolka susilenkė ir pasileido per arimą miškelio link. Mokslinčius pokštelėjo į viršų iš pistoleto, tačiau bėglė nesustojo. Teko ją vytis. Kai sugriebė ją už peties, juodu pargriuvo ant dirvos. Jašiūnaičia švokštė, spardėsi, griebė dantimis už rankos, spjovė į veidą. Kol atbėgs jo bendrai, reikėjo ją prispausti prie žemės ir tvirtai laikyti. Mergina raitėsi tarsi gyvatė, ji vilkėjo tik naktiniais, ir ūmai Stasys pajuto kylantį geismą. Nors jis buvo partizanas, o ji komsomolka, šiaip ar taip, jie buvo vaikinas ir mergina; kitu atveju jų širdyse gal būtų plykstelėjusi simpatija, bet dabar jie buvo mirtini priešai, tad turėjo jausti vienas kitam tik neapykantą. „Leisk, durniau, – reikalavo Aldona, – ar aš tau kokia kurva, kad po dirvoną volioji?“ – „O ko bėgai? – nė nemanė jos paleisti Mokslinčius. – Kokio velnio spardaisi, vis tiek aš už tave stipresnis?!“ Besitąsant komjaunuolės naktiniai suplyšo, ir ji brūkštelėjo krūtimis miškiniui per veidą. Tarsi karštu vandeniu būtų apliejusi. Stasys pirmąsyk gyvenime spaudė glėbyje nuogą merginą. Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, bet tuo metu, šviečiant mėnesienai, per suartą lauką atskubėjo Zuikis žvairys ir Liniuotė. Jie, pamatę besikamuoliuojančius jaunuolius, pagavo juoktis. Liepė abiem stotis. Mokslinčius nusipurtė žemes nuo drabužių, o barzdočius trūktelėjo merginos apatinius, vargiai besilaikančius ant klubų. Jašiūnaičia liko visiškai nuoga, tik abiem rankom prisidengusi savo gėdą. „Žirgliok į mišką!“ – bakstelėjo jai į petį automato vamzdžiu Liniuotė. „Ką jūs man darysit? – gūžėsi komjaunuolė. – Nušausit?“ – „Visi trys iškrušim“, – nusišaipė Zuikis žvairys. „Tada geriau nušaukit“, – narsinosi mergina. „O gal nori pasisupti ant sausos beržo šakos?“ – svajingai pasidomėjo ilgaplaukis. „Už ką mane bausit? – verkšleno Aldona. – Aš nieko nepadariau...“ – „Stodama į komjaunimą, išdavei Lietuvą“, – galiausiai atgavo žadą ir Stanislovas Baltrėnas. „Nieko aš neišdaviau! – piktai šūktelėjo mergina. – Aš už naują Lietuvą. Tarybinę! – „Dar ji mus agituos?! – nusispjovė Zuikis žvairys. – Greičiau pėdink į mišką!“ Jašiūnaičia labai nenoromis pakluso įsakymui. Drebančią labiau iš baimės nei iš šalčio pastatė ją po egle. „Kuris pirmas? – paklausė Liniuotė. – Tu, Mokslinčiau?“ Stasys trypčiojo vietoje ir kažką lemeno. Jis negalėjo patikėti, kad jo bendrai iš tikrųjų ketina išprievartauti merginą. „Matai, kad jis skystas, – nusijuokė barzdočius. – Bijo mergos.“ Jis žengtelėjo prie Jašiūnaitės ir įsakmiai pasakė: „Nagi, gražuole, atitrauk rankas nuo putytės! Tarsi mes nežinotume, jog komsomolkos tvatinasi su bolševikais iki nugriuvimo. Pasismagink ir su manimi prieš mirtį!“ Ir ėmė sagstytis kelnes. „Gana, Žvairy! – riktelėjo Liniuotė. – Mokslinčiau, imk pantį ir atskaičiuok jai dešimt kirčių į rūrą.“ Barzdočius krizendamas pasitraukė į šalį, Stanislovas Baltrėnas nutvėrė merginą už rankos ir virvagaliu ėmė pliekti kur papuola. Komjaunuolė spiegė ir raitėsi, bet pasigailėjimo neprašė. Keista, tačiau naujokas partizanas nejautė Jašiūnaitei neapykantos, atvirkščiai, jam norėjosi bučiuoti ir glamonėti merginą. Žinoma, jis niekada neprasitarė apie tai savo draugams. Net ir žiemą, kai vieno sodiečio daržinėje įrengtame bunkeryje naktį pabusdavo ant gultų ir, žiūrėdamas į tamsą, staiga išvysdavo nuogą komsomolką, apšviestą mėnesienos: nuolaidūs pečiai, apkritę išdrikusiais plaukais, iš pykčio žėrinčios akys, pro sukryžiuotas rankas išsprūdusios stambios krūtys, klubų apvalumai, o tarpkojy – pirštais pridengta tamsi dėmė. Tas vaizdas persekiojo jį iki pat pavasario. Kartkartėmis ausyse nuaidėdavo jos riksmas, kai ją pliekė virvagaliu. Tačiau Stasys nugirsdavo ne tiek skausmo aimaną, o labiau geismo proveržį. Bet gal jam tik norėdavosi, kad taip būtų...
       Tada net sapne negalėjo susapnuoti, kad po ketverių metų sutiks Aldoną Jašiūnaitę universiteto Aktų salėje. Rausvai apšviestoje erdvėje grojant lėtai muzikai jis įsidrąsinęs prieis prie nežinia kur matytos, tačiau nepažįstamos merginos, ir pakvies ją šokti. Žodis po žodžio juodu įsišnekės ir pajus vienas kitam simpatiją. Paaiškės, kad ji jau treji metai studijuoja matematiką, o kilusi iš Šiaurės Lietuvos. Mes – kraštiečiai, nusijuoks Vytautas Kemežys. Bus šilta pavasario naktis, jie nužingsniuos į Vingio parką, tarsi netyčia rankoms susipynus, apsikabins ir bučiuosis. Iš pradžių nedrąsiai, nenorėdami išsiduoti, kaip juos vieną prie kito traukia, paskui vis aistringiau. Galiausiai atgavusi kvapą, mergina prisimins bendrabučio kambaryje turinti naminio vyno, jiems ten niekas netrukdys, nes draugės išvažiavusios į namus. Einant Čiurlionio gatve į vieną iš universiteto bendrabučių juodaplaukė pasakys, kad jie elgiasi nedovanotinai lengvabūdiškai, nes net nesusipažinę puolė vienas kitam į glėbį. Jis prisistatys esąs Vytautas, o ji šiek tiek pakoketavusi ištars savo vardą – Aldona. Aldona Jašiūnaitė? – paklaus apstulbęs Kemežys. Iš kur žinai mano pavardę? – nė kiek ne mažiau nustebs mergina. Pasakiau pirmą pasitaikiusią, mėgins viską juokais nuleisti vaikinas. Tačiau juodaplaukė nepatikės, užsispirs sužinoti teisybę, ir jam teks pameluoti, jog vienas jo pažįstamas parodė ją gatvėje ir pasakė, kad ji esanti šauni pana, bet labai išdidi. Galbūt Aldona apsimes patikėjusi, nes jai labai patiks jo liaupsinantys epitetai: šauni ir išdidi. Stalinės lempos šviesoje jie gers saldų vyną, nuo kurio lengvai apsvaigs. Žiūrės vienas į kitą nenuleisdami akių, paskui jis pradės palengva ją nurenginėti. Juodaplaukė nesipriešins, bučiuosis. Tie bučiniai labiau svaigins nei išgertas vynas. Kai mergina bus visiškai nuoga, jis atgaus blaivų protą ir tarsi daktaras ims apžiūrinėti jos kūną. Galbūt mėgins įsitikinti, kiek Aldona panaši į bunkerio tamsoje matytos merginos viziją? O gal ieškos pančio žymių, turėjusių išlikti po anos mėnesėtos nakties retame miškelyje ne per toliausiai nuo Biržų? Mergina iš pradžių stebėsis tokiu jo elgesiu, nepajėgdama suvokti, ko jis delsia, bet paskui gosliai kikendama prisitrauks jį artyn ir panardins jo veidą tankiuose šiurkščiuose plaukuose. Laikas išnyks, ir jam pasivaidens, kad jie – kaip prieš trejus ar ketverius metus – vėl voliojasi ant dirvos, kvėpdami rudeniškos nebūties kupiną žemės kvapą. Tačiau šį kartą norės suteikti vienas kitam daugiau malonumo nei skausmo. Vis dėlto kartokas paniekos ir stipresniojo jausmas neapleis jo net paskutinėmis palaimos akimirkomis... Tada jau ir jis bus komjaunuolis.