Alfonsas Eidintas. IEŠKOK MASKVOS SFINKSO. – Vilnius: Versus aureus, 2006. – 592 p.

       Reklamuotis, anonsuotis dabar madinga. Nors žinoma, kad gera prekė pati save giria, bet nepamirštama ir patarlė: netepsi, nevažiuosi. O kas nebenorės važiuoti? Visi rieda. Neatsilieka ir istorikas Alfonsas Eidintas. Pristatydamas savo pirmąjį, kaip šiuolaik modernu – storą (vos ne 600 p.) literatūros darbą, jį priskiria istorinių romanų kategorijai. Ir teisingai padaro. Juk mažiau nuovokus skaitytojas gali pagalvoti, kad galynėsis su anų laikų urbanistiniu ar agrariniu grožinės literatūros veikalu arba gardžiuosis kažkokia postmodernia politine ar lytine rašliava. Istorinis romanas – tai rimta ir solidu. Jo sukūrimas, anot autoriaus, „ne tik estetinis, bet ir pilietinis, patriotinis <...> ir galbūt istoriosofinis aktas“. Autorius primena, kad tam darbui rimtai ruoštasi: ilgus metus knaisiotasi archyvuose, studijuoti dokumentai, stenogramos, moksliniai tyrinėjimai, prisiminimų knygos. Tad „visi minimi šioje knygoje svarbūs įvykiai yra tikrai buvę. <...> Kai kurie iš jų iškeliami ir aprašomi pirmą kartą“ (p. 586). Stengdamasis įtaigiau aprašyti istorinius įvykius, nupiešti tikslesnius „vadovų portretus ir jų parankinių elgesį bei papročius“, A. Eidintas rėmėsi įvairiausių žanrų istorine literatūra, kurios sąrašas pateiktas „Padėkos“ žodyje (p. 587). Tiesa, jame neminimi Vinco Krėvės atsiminimai „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“, Igno Šeiniaus publikacija „Raudonasis tvanas“, Jono Vėlyvio romanas „Neleisk mūsų gundyti“ ir kt., be kurių sunkoka „sukurti savąją anų laikų įvykių viziją“ (p. 592). Bet ketinama ne tik dokumentuotai aprašyti Lietuvai lemtingus 1938–1941 m. įvykius, juos komentuoti, interpretuoti, bet ir sukurti grožinės literatūros kūrinį, meninėmis priemonėmis „nupiešti, nutapyti portretus, sužmoginti dokumentus, apšviesti masių sąmonę, pateikti dramatišką kūrinio siužetą, įtampos kupiną pasakojimą“ (p. 586–592 ir kt.). Taigi autorius pažadų negaili, tad belieka viltis, kad jis turi ne tik įdomių faktų, originalių idėjų, bet ir pakankamai „meninių dažų“ bei estetinės pajautos. Kulminaciniai intrigos centrai – Lenkijos vyriausybės 1938 m. kovo 19 d. ultimatumas, reikalaujantis užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva ir „gera valia išvengti pavojingų taikai įvykių“ (cit. iš dokumento teksto) ir 1940 m. birželio 14 d. SSRS vyriausybės nota (iš esmės – ultimatumas, nepaliekantis jokių alternatyvų) Lietuvai dėl naujos vyriausybės sudarymo ir papildomų kariuomenės dalinių įvedimo. Realybės dramatizmas, priešiškų išorinių jėgų diktuojamos sąlygos, tragiškos situacijos suponuoja ir chronologinę kūrinio komponavimo estetinę logiką. Jai paklūsta tiek siužeto sandara, tiek ir veikėjų poelgiai. Vingresnio, labiau intriguojančio siužeto autoriui sumąstyti nepasiseka. Įdomiai sumanyta ir nuo knygos pradžios rutuliojama literatūrinių personažų – Vytauto Kundroto ir Stasės Trakimaitės – pažinties, draugystės ir meilės linija, matyt, dėl autoriaus meninės fantazijos stokos ima trūkinėti, kol pagaliau beveik visiškai užgožiama antrosios siužeto šakos, kurioje figūruoja valdžios ir partijų žmonės. Tai ne personažai, bet veikiantys asmenys, dažniausiai atliekantys oficialias funkcijas. Tiesa, kai kuriuos jų bandoma individualizuoti: vieni, pvz., generolas Stasys Raštikis, užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, diplomatas Eduardas Turauskas – sutaurinami, savotiškai „papudruojami“, kiti – ministras pirmininkas Antanas Merkys, diplomatas Kazys Škirpa, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona – pašaržuojami, – tačiau tiek savo elgsena, kalbėsena, tiek artikuliuojamų tekstų šabloniškumu jie nepasidaro „žmogiškesni“. Įsimintinomis asmenybėmis netampa ir literatūriniai personažai – žvalgas Vytautas Kundrotas ir slaptoji agentė Stasė Trakimaitė. Jų santykiai su žmonėmis formalūs, šaltoki. Stasė, net patekusi į klastingas Respublikos saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir jo pavaldinių pinkles, elgiasi tarsi nieko dramatiško nebūtų atsitikę. Knygoje aprašomi įvykiai suskirstyti į dvi dalis: pirmoji skirta Vilniaus ir Vilniaus krašto susigrąžinimo problemai, antroji – kaip išvengti rusų okupacijos ir krašto sovietizacijos. Dalys dar padalijamos lygiai po 18 skyrių. Šokinėjant iš skyriaus į skyrių, nepaisoma siužeto raidos logikos, estetinių principų, o tesivadovaujama chronologine įvykių seka. Kiekvienas skyrius pradedamas nurodant veikėjo pavardę, veiksmo vietą ir laiką, tarsi norint sudaryti įspūdį, kad tie tekstai paimti iš dienoraščių ir atspindi tikrai buvusius įvykius.
       Su pagrindiniu personažu – Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus pasienio žvalgybos Vievio punkto vedėju Vytautu Kundrotu – susipažįstame jau pačioje knygos pradžioje. Leitenantas, „vilkintis pašiltintą rudos spalvos odinę lakūno striukę su vilnoniu kalnieriumi“, 1938 m. kovą žvarbsta „kupliame eglynėlyje <...> beveik ant pačios demarkacinės linijos su Lenkija“ ir laukia iš anos pusės pasirodančio agento su itin svarbia informacija: telkia lenkai kariuomenę puolimui ar tik gąsdina paskelbtu ultimatumu ir Lietuvai nebūtina rimčiau „ruoštis karo veiksmams“ (p. 8). Kaunas laukia žinios, brangus kiekvienas pusvalandis, bet Pavlikas jau trečia valanda nesirodo. „Vytautas pasijuto, kad šaltis pamažu įveikia, tad, kiek leido eglių šakos, pradėjo mankštintis, iš pradžių pusiau pritūpdamas, paskui pasukiodamas liemenį į visas puses – daugiau nieko toje slaptystėje ir nebuvo galima daryti“ (p. 8). „Vytautas pasitikrino pažastyse paslėptus abu „Valterius“ – ir pradėjo trepsėti kojomis“ (p. 10). Kadangi autorius mėgsta sugretinimus bei palyginimus, čia maga žvilgtelėti, kaip būsimoji Vytauto simpatija laukia susitikimo su savo neoficialiu vyru – pogrindininku Karoliu... Tų pačių metų tas pats kovo mėnuo. Kaune prie kavinės „Mandragora“ stovi mergina, „kuri pastebimai atrodė sužvarbusi ir stukseno vieną koją į kitą, kartais net patrepsėdama“ (p. 25). Jei trepsi, tegul dar patrepsi, gal nesušals, kol pas ją sugrįšime?
       Tačiau Vytautas ne tik „įtemptai žvalgydamas pro pavasarį pranašaujantį rūką į lenkų pusę“ (p. 8) trepsena, visaip mėgina apšilti, bet ir galvoja (p. 7). Dargi daugiau – jis autoriaus valia deklaruoja pilietiškumo, patriotiškumo idealus, atsakomybę valstybei, jaučia pareigą būti „mąstančios meilės savosios tautos keliui, jos dvasios pakilimams ir nuopuoliams“ pavyzdžiu. Jis prisimena, kad ir gimnazijoje, ir karo mokykloje karštai siekė „atvaduoti“ Vilnių.
       Kitą dieną Vytautas atvyksta į Kauną dalyvauti tarnybiniame pasitarime. Iki jo pradžios dar buvo daug laiko, tad, kiek pasisukiojęs Laisvės alėjoje, kaip dera tikram patriotui, „apsuko aikštę prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, apžiūrėjo tautos milžinų biustus ir Laisvės statulą, pasimeldė prie Nežinomo kareivio kapo, vis retsykiais mintyse pasikartodamas pagrindinius būsimo pranešimo teiginius“ (p. 24 ). Paskui, eidamas Nemuno link, netoli Žydų gimnazijos, prie kavinės pamatė betrepsenančią merginą, kokių dvidešimt penkerių metų. „Ji pažvelgė į jį rudomis akimis ir to žvilgsnio Vytautas jau nebegalėjo pamiršti <...>. Tai buvo taip netikėta, kaip smūgis, kaip kritimas, kaip šuolis su parašiutu aviacijos kursuose“ (p. 25).
       Intrigos tęsinio teks palaukti. Vytautas su savo kerėtoja susitiks 100-ajame knygos puslapyje, o visą tiesą apie Stasę Trakimaitę sužinos tik 16 knygos skyriuje (p. 181).
       Per tą laiką autorius atskleis mums daug intriguojančių Stasės Trakimaitės gyvenimo paslapčių. Sužinosime, kad ji ne mergaitė, o jau senokai yra susidėjusi su nelegaliu, du kartus sėdėjusiu Kauno sunkiųjų darbų kalėjime už komunistinę veiklą, saugumo policijos ieškomu asmeniu – Karoliu. Abu bedieviai. Drauge būna retokai. Dažniausiai „Mandragoroje“ ji perima iš vyro slaptus „ryšulėlius“ – konspiracinę informaciją Maskvai – ir perduoda juos prie Soboro belaukiančiai elgetai. Kaip istorijos vadovėlyje perskaitysime, kad žydo Cvi Berelovičiaus, kuris stebuklingai praturtėjo saugumui išdavęs ne tik „labai stiprią Ukmergės apskrities pogrindinę komunistų organizaciją <...>, bet ir visus draugus iš Kauno“ kavinėje „buvo Valstybės saugumo departamento specialiai įrengta vieša vieta susitikimams, pokalbiams ir apskritai konspiracinei veiklai sekti“ (p. 33). Čia, tik išsiskyrusi su Vytautu, Stasė sulaikoma su įkalčiais, nuvesdinama į antrą pastato aukštą, kur jos jau belaukiąs pats departamento direktorius Augustinas Povilaitis.
       Apgaulės būdu ji nufotografuojama, neva savanoriškai perduodanti saugumiečiams „ryšulėlį“. Direktorius, „nė akimirkos nenustodamas žiūrėti tiesiai į akis, neleisdamas net atsitokėti“, paaiškina, kad „mes sekėme jus jau seniai, kaip ir Karolį Sprindį, kuris <...> yra vienas iš trijų partijos CK sekretorių <...>. Jis nelegalioje padėtyje, nes yra padaręs antivalstybinius nusikaltimus“ (p. 35). Išaiškinti ir Stasės „vyresniųjų broliukų – Kazio ir Adomo“ ryšiai su komunistiniu pogrindžiu. „Kai reikės – suimsime“ (p. 38, 39). Tuo mergina neabejoja, nes šimtai pogrindininkų jau suimti ir patupdyti. Bet Stasė suklūsta – gal tikrai jos dar nesuims? Tačiau kodėl? Pirmiausia, labai subanalėtų siužetas, antra – liktų nerealizuota autoriaus intencija parodyti, kad Povilaitis ne šiaip koks „kėgėbistas“, o susipratęs tautietis, humaniškas patriotas. Jis negaili laiko ir kantriai aiškina, kad Stasė paklydusi todėl, kad „pažįstanti tik šviesiąją komunizmo pusę“ ir nesuprantanti, jog „komunistų pergalės atveju Lietuvos valstybės nebelieka“ (p. 36, 37). Maža to, ji neturinti manyti, jog saugumiečiai esą jos priešai, veikiau tik padorūs lietuviai, kurie nebenori leisti jai „toliau bristi į išdavystės pelkę, nes ta pelkė gali įsiurbti nebesugrąžinamai“ (p. 38) ir t. t., ir pan. per kelis knygos puslapius. Toliau „pudrinti“ Stasės smegenis patikima moteriškei, vardu Adelė. Vėliau paaiškės, kad ji – vieno saugumiečio sesuo. Pasodinta „už flanelinės saugumo užuolaidos“, Adelė pasakoja ilgą ir šiurpų savo gyvenimo tarpsnį, kurio pradžia buvo labai panaši į Stasės – talkinusi komunistams. Paskui Adelė pasiunčiama į SSRS, uoliai mokosi Maskvoje, susitikinėja su Lietuvos komunistų partijos vadovais. Daug kam tenai „protą užtemdą žodžiai „revoliucija“ ir „valdžia“ (p. 56). Tik suvokusi, kad rengiama teroristiniam darbui – turėsianti grįžti Lietuvon ir naikinti bolševikams neįtinkančius partijos draugus, – ji pabėga ir Kaune viską išpasakoja saugumui.
       O Stasei nėra kur bėgti, nes alternatyvos iš tikrųjų nepalikta: saugumiečiai tikina, kad „tai ne prievolė, o juo labiau prievarta. Geriausia, kad tai būtų malonumas“ (p. 80).
       Ciniška, bet, anot autoriaus, tokia realybė. Mes nematome nei Stasės sąžinės graužaties, psichologinių išgyvenimų, dvasinių kančių, ašarų, nors liekame neįtikinti, kad tas dvigubas žaidimas jai tapo „malonumu“. Ji įdarbinama jau minėtoje kavinėje, toliau „talkina“ Karoliui, bet matosi ir su Vytautu. Tačiau Vytautas „kartą pasiryžo baigti vien gėrėtis Stase „Mandragoroje“ ir pagaliau išdrįso pakviesti ją kur nors, kad ir į kiną“ (p. 100). Bet kine tesibučiuoja tik gimnazistai. Jiems, rimtiems žmonėms, reikia romantiškesnės aplinkos. Tuomet (kaip stebuklinėje pasakoje) „už jų nugarų sucypia automobilio stabdžiai <...>. Juodas „Fordsonas“ dar kinkavo ilgu savo priekiu nuo staigaus stabdymo, lyg arklys galva“ (p. 100). Iš jo iššoka senas Vytauto bičiulis ir bendramintis, dabar turintis sėkmingą verslą, Jonas Paragis. Jis rengia gegužinę Kulautuvoje, tad siūlo palaikyti kompaniją. Ten sode, „tarp aukštų obelų šakų, kur rado laiko vien tik patys sau, atsitiko nenumatytas dalykas.
       Jie bučiavosi.
       Pasibučiavo staiga ir natūraliai, paprasčiausiai apsikabino ir be galo jausdami artimo ir mielo žmogaus prisilietimo būtinybę susijungė lūpomis“ (p. 104). Įspūdingas ir vienintelis „sekso“ vaizdelis visoje knygoje. Tiesa, „Vytautas jautė jos įsitempusį kūną, pilnas krūtis, plona suknelė traukte traukė ir gundė“ (p. 104), bet patriotinis budrumas, pilietiškumo pareiga vertė tvardytis – netoliese pasigirdo dviejų vyriškių pokalbis. Vytautas tuoj pat suvokė, kad Jonas Paragis ir žydas Aleksandras Slavinas tariasi dėl Lietuvai itin žalingo prekybinio sandėrio. Vytautas, kol prie jo stovėjo prisiglaudusi Stasė, dėjosi, kad „tai, ką išgirdo, jo visai nedomina“, bet tik „kol kas“ (p. 107). Mat netrukus be jokių skrupulų savo bičiulį ir tą žydą jis įduos saugumui. O saugumas, suuodęs Vytauto ir Stasės draugystę, „patars“ jiems tuos žaidimus baigti ir ateityje daugiau nesusitikinėti.
       Literatūrinių personažų siužetinė linija, kuriai skiriamas vos penktadalis knygos, baigiama tragiška informacija. Stasė Trakimaitė suimama ir nedelsiant sušaudoma. Karolis atleidžiamas iš pareigų, išmetamas iš partijos (p. 551). Vytautas ir Paragis, vengdami arešto, nukauna į butą besiveržiančius saugumiečius ir bėga iš Lietuvos. Pakeliui Vytautas be jokio atgailavimo prisipažįsta bendrakeleiviui, kad buvo jį įskundęs saugumui, nes „turėjęs taip padaryti“. „Dabar tai neturi jokios reikšmės, – tarsteli Jonas, – Lietuvą taip greit pražiopsojome ir jau praradome. Gal, duos Dievas, neilgam“ (p. 534).
       Knygoje viskas determinuota, išorinių aplinkybių nulemta. Personažai, įsprausti tarp publicistinių tekstų, neįgauna estetinio žavesio. Jie, kaip kokios marionetės, dažniausiai tevykdo autoriaus užduotis – atstovauja ideologinėms pozicijoms ir artikuliuoja nuobodžius bei ilgokus politinius monologus. Tokioms kančioms pasmerkti beveik visi antrosios siužetinės linijos veikiantys asmenys. Kiek daugiau meninių priemonių pasitelkta atkuriant diplomato Kazio Škirpos, generolo Stasio Raštikio, užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, Respublikos prezidento Antano Smetonos charakterius. Kitus veikėjus pagyvinti, individualizuoti autoriui sekėsi kur kas sunkiau. Antai A. Merkys, išgirdęs Molotovo tezę, kad įvykius reikią vertinti ne juridiškai, „o griežtai politiškai“, reaguoja labai originaliai: „Užvertė galvą, blykstelėjo jo akių baltymai“ (p. 354). Panašiai elgiasi ir K. Bizauskas. Jis, žiauriai sukrėstas, „susiėmė už širdies srities, paskui lėtai atlošė galvą, sumosavo rankomis, lyg bimbalus vaikydamas, ir net susverdėjo <...>. Jo rankos virpėjo, drebėjo kalbant ir balsas – jį tarsi krėtė drugys“ (p. 445). S. Raštikis, priešingai – „stovėjo nuskriausto žmogaus poza“ (p. 466). Dar kiti turi pomėgį greitai pavargti ir užmigti. Net A. Smetona ir visi kiti, tik išvažiavę iš Kauno ir pasukę Kybartų pusėn, „jautėsi smarkiai nuvargę ir tokiu pasiūlymu bemat susigundė“ (p. 459). O E. Turauskas, „nenusirengęs, kaip nepatyrusio piloto vairuojamas lėktuvas, smigo į minkštus pūkinius patalus“ (p. 419). Keistoki ir kai kurie kiti palyginimai, piešiami gamtos vaizdeliai. Klimpti pradedi jau pirmojoje knygos eilutėje.“Ilgas kylantis slėnis, lyg pamestas ant sniego ne visai švarus avikailis, garbiniavosi tamsžaliais eglynais.“
       Už akies kliūva ir pasakymai: „atvaduoti“, „patelefonuoti“, „nupaveiksluoti“; žodelyčiai: „mumi, jumi“ ir kt.
       Galima pasidžiaugti, kad autoriui rūpi ne vien perpasakoti, kas Lietuvoje ir aplink ją vyko tais lemtingais 1938–1941 metais, bet ir pabandyti užkabinti gilesnius socialinius, ideologinius bei psichologinius laiko klodus, vaizduojant konkrečių žmonių dramatiškus likimus, įžvelgti ir atskleisti kitas, mažokai pagal tokį kontekstą istorikų tyrinėtas, priežastis. Daugoka vietos paskiriama pogrindinei komunistų partijos veiklai, kuri traktuojama kaip nusikalstama ir žalinga tiek Lietuvos valstybei, tiek ir jos žmonėms. Tokio vertinimo sulaukia ir jos bendrai – žydai, vėliau uoliai talkinę „kėgėbistams“ bei okupantams. Nepamiršti ir „savi“ opozicionieriai – K. Bizauskas, E. Turauskas, S. Raštikis, pasišovę „versti“ prezidentą Smetoną (p. 90–100), bei Lietuvos karininkai, „reikalaujantys Merkio galvos“ (p. 337–342). Maištininkų rengiami sąmokslai šiek tiek pagyvina nuobodokus knygos tekstus, bet rimčiau nesuintriguoja ir nepadidina psichologinės įtampos.
       Nelengva pasakyti, kiek šiuose epizoduose yra istorinės tiesos ir kiek – kūrybinio pramano. Pagaliau diskutuotina, ar istoriniame romane jie privalo būti identiški, ar priskirtini autoriaus nuožiūrai? Šiaip ar taip, autoriui derėtų būti pakankamai nuosekliam. A. Eidintas šios taisyklės nepaiso. Pvz., savo monografijoje „Antanas Smetona“ (Vilnius, 1990), remdamasis K. Musteikio prisiminimais, autorius rašo, kad prezidentą pasienyje per Lieponos upelį pervedė jį atpažinęs advokatas Misiurevičius. „Ta pačia brasta per sieną perėjo ir Smetonos šeima“ (p. 192). Naujoje knygoje šis epizodas išplečiamas, dramatizuojamas. Čia jau Prezidentas keikiamas, nepagarbą jam reiškia net šauliai. Įdomiausia tai, kad dabar A. Smetonai takelį link brastos parodo jaunas policininkas. Advokatas su šlepetėmis pasirodė vėliau. O kitą dieną „be 15 minučių šeštą valandą ryto pagaliau siena Smetonos šeimos nariams buvo atidaryta“ (p. 486).
       Autoriui, ko gero, teks gerokai padiskutuoti su istorikais, kada ir kas areštavo K. Skučą bei A. Povilaitį, ar tikrai Zigmas Angarietis buvo sušaudytas ne 1940 m. gegužės 22 d., kaip nurodoma visose enciklopedijose, bet visais metais anksčiau – 1939-ųjų pavasarį ar vasarą, kaip tikina šios knygos autorius (p. 124).
       Knyga iliustruota autoriaus piešiniais, kurie drąsiai gali konkuruoti su parašytais tekstais, nes jiems A. Eidintas spalvingesnių „dažų“ tikrai pagailėjo.