KĘSTUTIS NAVAKAS

       Jaučiuosi didumą savo komentarų apie knygų pasaulį išbarstęs šūsnyse parašytų anotacijų bei straipsnelių, be to, skaitomos knygos neretai nugramzdindavo jau perskaitytas kažkokioje laiko bei lentynų kūdroje, tad nebūsiu akademiškas ir neklijuosiu įmanomų prikelti fragmentų į vientisą metų mozaiką. Tokiomis išlygomis paprastai piktnaudžiauja tinginiai bei lengvos duonos mėgėjai, o aš esu ir vienas, ir kitas.
       Redakcijos atsiųstoje per metus išėjusių knygų „griežtokoje išrankoje“ gerokai per šimtą pavadinimų. Tačiau kiek jų patys prašosi į galvą, kalbant apie pernykštes knygas. Maždaug dešimtadalis. Lieka dar per šimtą „nesiprašančių“. Kas jas visas skaito? Kokia dalis bendro visų tiražo parduodama? Kokia visų tų likusių autorių vidinė savijauta bei socialinė laikysena? Ir – kodėl pernai buvo taip sunku atrinkti kelias geriausias knygas vienam konkursui?
       Neapleidžia įspūdis, kad, daugėjant pavadinimų, jie pamažu pradeda simuliuoti pačias knygas, ergo ir literatūrą. Ir tendencijos ne literatūros naudai, kad ir kiek kalbėtume apie prozos atsigavimą bei skaitytojų susidomėjimą tautiniais autoriais (abu procesai iš tiesų pastebimi).
       Nors gal užtenka dešimties gerų knygų kasmet, kad literatūra egzistuotų? Žinoma, kitas daugiau ir neperskaito, svarbu atranka. Čia skaitančioji visuomenė neišvengiamai fragmentuojasi, ir tos dešimt gerų jau veikiausiai skaitomos vis labiau užsiskliaudžiančio geto sąlygomis. O getai likusios visuomenės dalies dažniausiai suvokiami kaip svetimkūnis. Tuo labiau, jog iš jų nuolat pasigirsta apie tik ten puoselėjamas tikrąsias vertybes, esą būtinas kiekvienam individui. Nors individui, kuo mažiau tom vertybėm kliaujasi, tuo jam lengviau. Tiražai bei populiariausių knygų dešimtukai rodo tokį individą egzistuojant, net klestint.
       Manau, kad ne vienas, skaitydamas pernykščių knygų sąrašą, samprotautų panašiai. O užpernykščių? O penkerių metų senumo? Įdomu būtų sulaukti kvalifikuoto kelių pastarųjų metų lietuviškų knygų aptarimo. Kas keičiasi ir kas formuojasi? Jaučiu, kad tai vyksta, lyg pelės kur po spinta bėgiotų.
       Bet pats laikas paminėti kelias pernykštes knygas. Trumpai, nes daugelis jų jau yra aptartos bei įvestos į kultūros apyvartą.
       Pelnytas, bet keistokas man A. Šlepiko „Lietaus dievo“ iškilimas, rodantis savotišką grįžimo tendenciją. Nesakau, kad į sovietmetį, tačiau tuomet rastume gerokai daugiau panašaus modelio novelių (kaip ir novelių apskritai). Vėliau šį naiviai šiltą kalbėjimą atkirto sorokiniško ir pan. postmodernizmo šliuzai. Ką gi, šliuzai leidžia judėti į abi puses, laikas prisiminti.
       Vertingi, savaip unikalūs A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai“. Autorius kiek piktnaudžiauja savo piršliška iškalba, tačiau pati aprašomoji epocha romaną sėkmingai struktūruoja. Ima baimė, kad vėliau autoriui čia seksis prasčiau.
       Lietuvių literatūra yra uždara, jos nekuria imigrantai ar vietiniai kitataučiai (nors I. Mero pavyzdys čia būtų iškalbinga išimtis), tad gera J. Melniko knyga „Pasaulio pabaiga“ sveikintina ir šiame kontekste. Iš tikrųjų šviežias kraujas, kaip matom, kitaip raudonas.
       Nelabai aišku, kaip vertintinos rinktinės. Knyga tai ar ne knyga? Viena vertus, taip, bet, kita vertus, – kuo ji pernykštė? Ypač subtiliai į rinktinių reikalus turėtų žiūrėti įvairios premijų bei kitų vertinimų komisijos. Kaip gali konkuruoti atskiras kurio nors poeto eilių rinkinėlis su kito poeto viso gyvenimo darbu? Gal kai kur ir gali, tačiau daug kur – ne.
       Čia ne (ar – nebūtinai) apie tikrai laurų vertą D. Mušinsko rinktinę. Knyga solidi ir paminėtina, taip pat ir šiuo būdu. Turbūt kiekvienam aišku, kad visa tai galioja ir A. Marčėno „Eilinei“. Tokių knygų mažai.
       Bet labiausiai norėčiau paminėti pernelyg tyliai sutiktą A. Grybausko rinktinę „Apžvalgos spiralė“. Autoriaus papildyti keturi aštuntojo devintojo dešimtmečių rinkiniai, grąžinantys itin charakteringą to kūrybingo laikotarpio dvasią. Ryšku, stipru, nenublukę. Akivaizdu, kad šį autorių dar anksti įkalinti to laikotarpio muziejėlyje.
       Niekuo nenustebino, bet ir nenuvylė J. Aputis, M. Martinaitis, H. Kunčius, S. Parulskis, R. Rastauskas. Nudžiugino I. Valantinaitės „Žuvim ir lelijom“. Nuvylė R. Granauskas, savo apysakoje „Rudens žmogus“ (knyga „Šunys danguje“) pažėręs balanos gadynės elementoriams tederančios didaktikos. Tiesa, kitose dviejose apysakose to neberandame. Kiek nuvylė R. Šerelytės esė knyga „Laukiniai mėnesiai“. Pernelyg lakūs bei stokojantys geros literatūros svarumo buvo tekstai, o apie eiliuotus man baisu net kalbėti. Tačiau savo naujausia novelių knyga autorė visiškai reabilitavosi.
       Baigsiu dviem keistais potyriais. Pirmąjį suteikė L. S. Černiauskaitės knyga „Kvėpavimas į marmurą“. Seniai skaičiau knygą, kuri keltų tokius priešingus jausmus. Negalėjau atsigrožėti kai kurių sakinių, pastraipų, puslapių, net skyrių stilistiniais turtais, skaičiau po kelis kartus, tačiau kartu negalėjau atsibaisėti kai kurių siužeto linijų infantilumu, veikėjų neįtikinamumu ir noru graudinti skaitytoją tikrai neleistinomis priemonėmis. Labai keista mano mėgstamos autorės knyga.
       Buvo dar keistesnių, jau kitom prasmėm. Visi minėti autoriai man egzistavo anksčiau. Pernai atsirado dar viena – S. Poisson. Žinojau ją irgi iš anksčiau, bet kaip rašytoja (man) atsirado pernai. Ir „Šmogus“ su savo slėpininga asociacijų sklaida, ir stulbinamom metaforom knibždantis „Pasienis“ pasirodė labai originalios, netipiškos, kitokios knygos. Manau, jog praradimų jose nemažiau nei atradimų, į formos preciziškumą čia tiltai deginami drąsiai, tačiau nepaminėti negaliu.
       Tartu universiteto lektorius R. Leibovas, nuvykęs į Maskvą, rašė žurnalui „Esquire“ apie tenykštę reklamą, kuri, regis, įtaria recipientą neįveikus ne tik „Kapitono dukters“, bet ir „Raibosios vištelės“. Džiugu konstatuoti, jog visi mano minėti autoriai skaitytoju pasitiki labiau.


       AUDINGA PELURITYTĖ

       Ir vėl rūkas, ir vėl ežiukai rūke

       Iš visų pernykščio literatūrinio gyvenimo įvykių įdomiausia man pasirodė „Nemune“ užvirusi kritikų ir kūrėjų diskusija: Karolis Baublys diskutuoja su Ramute Dragenyte, Giedrė Kazlauskaitė – su vienu ir kitu, dabar į pokalbį įsijungė ir Violeta Šoblinskaitė. Nežinau, ar patys diskusijų dalyviai jaučiasi taip pat smagiai, kaip jų tekstų skaitytojai, bet tvyrančiame literatūrinio gyvenimo rūke jie bent jau panašūs į ežiukus, kurie užduoda svarbius egzistencinius klausimus. Ir nors tirštame lietuviškojo literatūrinio gyvenimo rūke jų trajektorijos nesusitinka, mane guodžia bent jų pasišūkavimai, nes jaučiuosi lygiai taip pat, kaip ir jie – rūke, kažkur kažko apgraibomis ieškanti ir nerandanti, kažko klausianti, bet negaunanti atsakymo, kažkieno atkakliai ir to paties klausinėjama.
       Vienas iš dažniausiai literatūrinėje spaudoje girdimų klausimų: ar yra Lietuvoje literatūros kritika, ar ji gyva, ar jau mirusi? Ir kuo toliau, tuo labiau šis klausimas trikdo, nes verčia gūžtis ir teisintis, tarsi būčiau kam nors kada nors ką nors pažadėjusi ir netesėjusi. Ežiuko rūke metaforą literatūros kritikai šiuolaikiniame pasaulyje nusakyti prieš kelerius metus „Šiaurės Atėnuose“ yra pasitelkęs Kasparas Pocius, o metaforos ilgiausiai tveria. Kiekvienais metais kurios nors redakcijos atsiųstą knygų sąrašą perskaitau paskubomis, fiksuodama tiktai tuos tekstus, kuriuos perskaičiau, o neperskaitytų visada be išimties yra keturis, penkiskart daugiau nei perskaitytų. Kai kurios pavardės sušmėžuoja vos vienąsyk, kitos, žiūrėk, kartojasi kas kelerius metus, bet jei pradedi tų pasikartojančių pavardžių tekstų ieškoti, už knygos viršelį ir nugarėlę turinčio leidinio dažnai visiškai nieko nėra – vien proginės eilės, dedikacijos artimiesiems ir giminaičiams. Niekas nesako, kad tokių knygų neturėtų būti, bet tokios, kokios yra, nepretenduoja į kritinį žvilgsnį. Kita vertus, kokioje instancijoje turėtų darbuotis literatūros kritikas, kad galėtų leisti sau visą šitą laviną sugromuliuoti ir apibendrinti? Juk pripažinti literatai (ir kartais juo labiau pripažinti, juo labiau mėgsta piktnaudžiauti knyga) leidžia vieną po kitos visai nemažos apimties knygą, vis mažiau vieną nuo kitos besiskiriančias, metai po metų. Kartais norėtųsi paklausti rašytojų: ar Jūs dar gyvi, ar leidyklos tiesiog savo nuožiūra klonuoja Jūsų knygas ir tiražuoja masinės žiniasklaidos suformuotą įvaizdį? Toks rašytojas, visai galimas daiktas, įsivaizduoja, kad kažkur Lietuvoje yra įkurta komercinė įmonėlė, kokia nors UAB „Kritikų gildija“, apmokama iš rašytojo sukurtų knygų pelno: tarsi kokie veltėdžiai tos gildijos nariai vieną po kito skaito dešimtis tūkstančių lietuviškos produkcijos puslapių ir, užuot pasidaliję patirtu džiaugsmu su kitais, tiesiog atkakliai tyli, be reikalo eikvodami jų prakaitu uždirbtos fizinės bei metafizinės gyvenimo prasmės dividendus.
       Aš tyliu kartu su šios gildijos nariais, vildamasi, kad jie įvertins šį solidarumo ženklą ir priims mane tarp savęs. Dabar galiu tik paspėlioti, koks visavertis ir tikslingas gyvenimas manęs laukia su šios gildijos nariais: ramūs vakarai po toršeru kur nors prie Neringos kopų ar Nemuno deltos. Sutikite, lietuvių literatūrą pridera skaityti Lietuvoje, kur nors Kanarų ar Margaritos salose išvystas peizažas gali kiek kirstis su mūsų mentaliteto padiktuoto kraštovaizdžio apybraižomis. Nors, žinoma, jei nebūtų kitos išeities ir „Kritikų gildija“ primygtinai rekomenduotų, aš sutikčiau lietuvių literatūrą skaityti ir ten. Tai štai, jaukiai sureguliuota dirbtinė šviesa ar šešėlių žaismu apipintas natūralus dienos apšvietimas, pintas krėslas ar tiesiog kušetė su minkštu pledu po skėčiu, ir renkuosi iš didelės siuntos knygų, išsirenku tą, kuri žada patį didžiausią nuotykį – intelektualinį ir estetinį drauge. Visos leidyklos pačios atsiunčia knygas „Kritikų gildijai“, jos nariams pirktis naujausių knygų už savo pinigus, kaip tenka ne gildijos nariui, nepridera, nors bibliotekų jos nepasiekia kartais ištisus metus. Skaitymo proceso, aišku, niekas nepertraukinėja su klausimais apie priėmimo valandas, paskaitas bei konferencijas ir jokiu būdu niekas nekvaršina galvos dėl mokslinių straipsnių skaičiaus bei spaudos ženklų juose, todėl tiesiog skaitau. Skaitau kiek noriu, vis labiau panirdama į meninį žodžio pasaulėvaizdį ir vis stipriau išgyvendama skaitymo džiaugsmą. Lėtojo skaitymo, kaip yra sakęs Leonidas Donskis. Tokio lėtojo skaitymo metu nuolat grįžtu į man patikusias vietas ir skaitau iš naujo. Knygų daug, bet „Kritikų gildija“ nedraudžia per pertraukėles bendrauti su šeimos nariais, kartu išlaisvindama nuo visų su šeimos buitimi susijusių rūpesčių.
       „Kritikų gildija“, kaip įsivaizduoju, yra profesionalių kritikų organizacija, kuri visiškai gerai suvokia, kad prieš pradėdama rašyti kritiką kritikas(-ė) būtinai turi būti perskaitęs(-čiusi) knygą. O jų, patys rašytojai tą puikiausiai žino, yra ne viena. Tačiau svarbiausia, ką žino ši gildija, – tai reali tikrovė, be kurios knygų pasaulyje skęstantis kritikas tėra virtuali figūra, atliekanti literatūros aptarnavimo funkcijas. Atitrūkusioje nuo tikrovės virtualybėje ši figūra yra bejėgė ką nors suprasti ir apibendrinti, tad toje virtualybėje tegali atlikti animacinio herojaus judesius: vos vos kintantį animacinio filmuko vaizdą reduplikuoti į atpažįstamas vaizdų serijas, animacinių filmukų žiūrovų ir suprantamus kaip siužetus. Tik patikliam žiūrovui judančio rūko fone atrodo, kad kažkas kažko tame rūke ieško, vaikšto ir kalba, o gal net randa tam tikrus atsakymus, nors iš tiesų tik nežymiai keičiasi vienas ir tas pats piešinėlis. Tik literatūrinių savaitraščių ir mėnraščių skaitytojui atrodo, kad kažkas juda, vaikšto ir kalba besikeičiančių lietuviškų knygų fone, o iš tiesų tik tos pačios pavardės reduplikuoja tuos pačius savo pasakojimus. Tad savaime suprantama, kad išlaisvinti nuo kasdieninių rūpesčių naštos tikrieji „Kritikų gildijos“ nariai jokiu būdu netrokšta būti nuo šių rūpesčių laisvi, netgi atvirkščiai – jie su dar didesniu azartu į juos sugrįžta, šitaip susigrąžindami kvapų, garsų ir įspūdžių pilną tikrovės patyrimą. Tikrasis „Kritikų gildijos“ narys pirmiausia yra žmogus, kuris ką nors perskaitęs nepuola iškloti savo tiesų tezėmis, bet mėgaujasi pokalbiais su draugais, į savo patirtų įspūdžių srautą įtraukdami ir savo šeimą, skirtingai nuo netikrojo gildijos nario, kuris nuolat bėga nuo savo šeimos, spaudžiamas nesibaigiančių virtualios tikrovės prašymų ir reikalavimų. Tikrasis gildijos narys visų pirma tikrovėje gyvena žmogaus, o ne ežio pavidalu, savo kūnu patirdamas tai, kas begaliniuose perskaitytų puslapių įrodinėjama kaip draugystė arba priešiškumas, ištikimybė arba išdavystė, neapykanta arba meilė. Tikrajam „Kritikų gildijos“ nariui nėra taip svarbu kam nors įrodyti, kad jis yra kritikas, kaip svarbu apskritai būti tikram.
       Priešingai nei neprofesionalūs kritikai, kurių iš tiesų yra gausu lietuviškoje literatūrinėje spaudoje, gildijos nariai niekada netvirtina, jog kritika Lietuvoje miršta todėl, kad literatūriniai savaitraščiai ir mėnraščiai moka per mažus honorarus ir atlyginimus, nes literatūros kritikos būklė nuo pinigų mažai tepriklauso. Kur kas svarbesnis yra patiriamos prasmės klausimas. Juk knygas vis tiek dar skaitome, tai negi sunku kartkartėm ką nors ir brūkštelti? „Kritikų gildijos“, kokią ją įsivaizduoju, tikrieji nariai visiškai aiškiai supranta, kad net ir dideli honorarai negalėtų išlaisvinti literatūros kritiko nuo kitų socialinių ir profesinių įsipareigojimų, kuriems įsipareigojame lyg ir netyčia, iš vienos pusės spaudžiami konjunktūrinio biurokratinio mechanizmo, iš kitos – neįveikiamo žmogiškojo idealizmo. Bet net ne paskaitos, ne konferencijos, ne rašytojai ir ne jų knygos trikdo literatūriniame rūke klaidžiojančius kritikus (nors paskaitų kiekis Lietuvoje viršija bet kokius europinės civilizacijos standartus), bet tas biurokratinis rūkas, kuris kasmet vis tirštėja ir tirštėja, ir tirštėti nepaliauja. Regis, kažkas ten aukštai šitą rūką specialiai ant ežiukų užleidžia, tvirtai tikėdamas, kad, valdydamas rūką, jis valdys ir ežiukus. Yra žmonių, kuriems ką nors valdyti apskritai atrodo prasminga, net jei pats valdymo mechanizmas yra absurdiškai gremėzdiškas ir totaliai neprasmingas. O kad jis toks yra, tenka vis labiau įsitikinti: jei suskaičiuotume tuos popierių lapus, kuriuos su kolegomis literatais ir literatėmis pildėme nuo praėjusių metų balandžio pradžios iki šio, išeitų daugiatomė knyga: vien projektas „Rašytojas universitete“ arba konferencija „Archaika ir modernybė: M. Martinaitis laikų sąvartose“ sudarytų gerą lentyną bibliotekoje – ištisas sąmatų, lentelių ir ataskaitų enciklopedynas, kurį pavarčius gali pasirodyti, kad Lietuvos rašytojų sąjungos nariai Vilniaus universitete tiesiog užsidirba pragyvenimui – pokštaudami su studentais ir reklamuodami savo knygas, o iš tikrųjų, atskaitę 1,5 val. paskaitą, kartais ir dvi, ir per visus metus užsidirba lygiai po 85 Lt.
       Bet tik su viena sąlyga užsidirbę: jeigu teisingai užpildo lentelių langus ir sutarčių margumyne daugybę kartų teisingai ir laiku pasirašo, daug dienų neišvažiuodami iš miesto (procedūra labai ilga). Šešių garsių rašytojų pirkimas (kodėl jie negalėtų tiesiog išsinuomoti?) Vilniaus universitete ir konferencija „Archaika ir modernybė: M. Martinaitis laikų sąvartose“ 2006 metais yra precedento neturinti biurokratinė procedūra, kuriai aprašyti reikėtų atskiros knygos. Tik kas tokią skaitytų ir kritikuotų? Neabejoju, kad kitos įstaigos, užsiimančios kuo nors panašiu, taip pat turėtų ką papasakoti, tad gal apie tai rengti platesnės apimties leidinį? Bet esmė yra rūkas, pro kurį iki recenzijų ir kritinių straipsnių niekaip nebeprasibrauna lietuvių literatūros ežiukai, be paliovos ir vis didėjančiu pagreičiu rašydami biurokratinių ataskaitų lapus. Tūkstančius lapų, šalia savo tiesioginių ir geometrine progresija didėjančių pareigų, kurie, užuot tenkinę absurdišką biurokratinių ataskaitų sistemą, galėtų virsti literatūros kritikos straipsniais ir apžvalgomis – su gyvais ir prasmingais, ne animaciniais, pasakojimais. Žvelgdama į šiam pokalbiui pateiktus klausimus, galėčiau suformuluoti ir taip: gal šitas rūkas ir yra tikrasis postmodernizmas, ir rūke klaidžiojantys ežiukai tik įkūnija pasikartojančių lietuviškų siužetų schemą? Ir jokių alternatyvų iš to rūko ištrūkti nėra, nes tam, kad ištrūktume, mes turėtume susiremti su tikrove. Susiremti su tikrove, – ne ežio, bet žmogaus pavidalu. Tačiau literatūriniai ežiukai turi tik dvi pasirinkimo galimybes: šūkauti rūke keldami visiems neginčijamai svarbius, kaip ir neginčijamai neatsakomus klausimus, arba susiriesti į kamuolį ir tyliai atstatyti spyglius. Galimas daiktas, kad taip besišūkaudami rūke pirmąją galimybę pasirinkę ežiukai vis dėlto atpažins savo virtualios realybės ribas ir ištrūks iš animacinio rūko pasaulio, o jei apsispręs pasilikti jame sąmoningai, priims tai kaip iššūkį arba eksperimentą. Sėkmės jiems, ir tegul lietuvių literatūra jiems padeda! Asmeniškai aš renkuosi antrąjį variantą ir, atstačiusi savo virtualius spyglius, atsakau tik į patį paskutinį šios anketos klausimą: „Pasaulio pabaiga – žmogaus pabaiga. Po pasaulio pabaigos – kitas pasaulis, ir jis susijęs su bedugne ir paslaptimi“, – Jaroslavas Melnikas, „Pasaulio pabaiga“ (2006). Ežiukų pasaulio pabaiga gali būti žmogiškojo pasaulio pradžia, su visa savo bedugnių paslaptimi, kurios ilgiuosi nemažiau nei lietuvių rašytojai.


       Parengė M. Kvietkauskas