Jau vienuolikti metai, kai kelmiškiai nesutinka jos, braidančios Kražantės ir Vilbėno papieviais ar sėdinčios prie stalo su atversta knyga ir kažką rašančios Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Pakirsta sunkios ligos, šio krašto (ir ne tik šio!) poetė Regina Biržinytė išėjo, palikusi mums tris brandžius eilėraščių rinkinius – „Takas į vienkiemį“, „Tenai, už Kražantės“ ir „Sutemų slėniai“, o ketvirtąjį – „Taip lengva“ – Šiauliuose įsikūrusi leidykla „Saulės delta“ autorės mirties dešimtmečiui išleido 2006-ųjų pabaigoje. Pirmąjį redagavo poetė B. Liniauskienė iš Kretingos, antrąjį – iš Kelmės rajono kilęs poetas V. Šimkus, trečiąjį – šiaulietis literatas ir žurnalistas J. Sabaliauskas, o dar niekur neskelbtų paskutinių gyvenimo metų eilėraščių knygą „Taip lengva“ sudarė ištikima autorės bičiulė mokytoja E. Tutinienė, pasikvietusi į talką kolegę D. Griškevičienę. E. Tutinienė parašė ir solidų straipsnį „Mano draugė Regina“, kuriame pateikė nemažai gyvų prisiminimų, laiškų, dienoraščių ištraukų.
       Kartais atrodo, kad talentai, įvairūs šviesuoliai ar, šiuolaikiškai tariant, žvaigždės gyvena, kuria ir save garsina tik sostinėje ar kituose Lietuvos didmiesčiuose. R. Biržinytė niekada juose negyveno ir netgi jais bodėjosi. Gimusi 1949 m. Anykščiuose, ji, būdama trejų metukų, su tėvais persikėlė į Kelmę ir ją taip pamilo, jog Kelmė tapo jos supoetinta žeme. Neakivaizdiniu būdu baigusi Vilniaus universitetą, mokytojavo Pavėžupyje, Kupriškiuose, Kretingalėje (Klaipėdos r.), Lyduvėnuose (Raseinių r.), o pastaruosius dvidešimt metų dirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Nors buvo apkeliavusi Kaukazą, Krymą, Tianšanį, Karpatus, Balkanus, bet visada ilgėjosi Kelmės, jos klonių, giraičių ir upių, jos bažnyčių ir kapinių, jos gėlių ir saulės, jos pavasarių... Gal todėl ir R. Biržinytės poeziją „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ literatūros tyrinėtoja D. Striogaitė apibūdino taip: „Eilėraščiai atspindi tylų, vienatvės ir ilgesio kupiną gyvenimą, suaugusį su atokia žemaitiškąja Kelme, prisiglaudusį prie pirmapradės gamtos, ir kartu išreiškia veržimąsi į tolimus kraštus, į dvasios tėvynę: juose skamba žmogaus buvimo prasmės, dvasingumo ieškojimai, meilė gyvenimui“. D. Striogaitė vadino R. Biržinytę ilgesinga siela, lygino su Šatrijos Ragana. Literatūros tyrinėtoja kritikė E. Bukelienė 1999 m. sakė: „Skaičiau Reginos Biržinytės kūrybą. Tai – retas, unikalus atvejis. Aš buvau sukrėsta jos poezijos! Jutau autentiškumą, dramatizmą ir tikrumą. Erdvės ir laiko tikrumas! Estetinė nuovoka“. Poetės kūrybą palankiai vertino V. Daujotytė, o R. Tūtlytė ją paminėjo greta O. Baliukonės, N. Miliauskaitės ir kt.
       Viename eilėraštyje pavadinusi save žodžių kasyklose dirbančia padiene, kuri pastebi „daug tuščios uolienos ir mažai žvilgančio aukso“, R. Biržinytė buvo reikli žodžiui, minčiai, vaizdui. Baigdama vidurinę, rajono laikraščiui pasiūlė savo pirmuosius eilėraščius. Vėliau juos spausdino „Nemunas“, „Švyturys“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Poezijos pavasaris“. 1978 m. ji laimėjo „Literatūros ir meno“ paskelbtą eilėraščio vertimo konkursą – geriausiuoju buvo pripažintas kelmiškės išverstas K. Balmonto „Miškų karalaitei – Lietuvai“. Tiesa, kaip ir kiekvieną kūrėją, R. Biržinytę lydėjo ne vien pagyrimų medus. Literatūros tyrinėtojas kritikas R. Pakalniškis 1980 m. vasarą laiške R. Biržinytei rašė: „Aš, be abejo, įsidėmėjau Jūsų eiles „Nemune“. Man patiko jų aistra, veržlumas, laisvė. Geras žodžio jutimas, ne skurdi kalba. Tai jau šis tas. Tai geras pagrindas. Tik pasigedau sutelkimo. Vaizdinio sprendimo. Vidinio vaizdo švytėjimo...“, o kitame laiške naują R. Biržinytės kūrybos pluoštą palydėjo tokiais žodžiais: „...Nelabai patiko migloti motyvai, daugiažodiškumas, abstraktumas <...>. Kažkaip įtariai žiūriu į ritminę prozą. Kažin ar tai jauno žmogaus išreiškimo forma? Ar verta skubėti išsižadėti lyrikos vardan neaiškios formos impresijų? Abejoju“. Vis dėlto tas pats R. Pakalniškis po penkerių metų pasiūlė kelmiškei parengti pirmąją poezijos knygą, kurios sudaryti sovietiniais metais ji nespėjo. „Takas į vienkiemį“ pasirodė tik 1990-ųjų pabaigoje.
       E. Tutinienė, rinkinio „Taip lengva“ sudarytoja, ypač akcentuoja R. Biržinytės dvasines įžvalgas – ir laisvoje Lietuvoje ją slėgė daiktų kultas, dvasinio gyvenimo, moralės nuvertinimas. Ji pati poetės pašaukimą dienoraštyje vadino noru „vaikščioti bedugnės pakraščiu“ ir viename paskutinių eilėraščių rašė:Atidaviau vasarą mainais už gyvybę.
Atidaviau jūrą, pilną dangaus ir medūzų.
Gražusis ruduo manęs išsigynė,
Ir liko tik lapkritis palėpėse vėjais ūžauti.


       Kelmės savivaldybė kasmet skiria tūkstančio litų R. Biržinytės premiją rajono literatui už geriausią knygą ir aktyvią visuomeninę veiklą. Jau paskelbta dešimt laureatų: A. Miltenienė, I. Viržintas, K. Alekna, V. Kalvaitis, S. Ramanauskas, J. Ramanauskaitė, T. Rimulaitytė, O. Jautakienė, R. Krivickaitė, I. Stankienė. Jie apdovanoti tradiciniame poezijos pavasarėlyje, kurio iniciatore buvo poetė.
B. KLIMAŠAUSKAS     Jau vienuolikti metai, kai kelmiškiai nesutinka jos, braidančios Kražantės ir Vilbėno papieviais ar sėdinčios prie stalo su atversta knyga ir kažką rašančios Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Pakirsta sunkios ligos, šio krašto (ir ne tik šio!) poetė Regina Biržinytė išėjo, palikusi mums tris brandžius eilėraščių rinkinius – „Takas į vienkiemį“, „Tenai, už Kražantės“ ir „Sutemų slėniai“, o ketvirtąjį – „Taip lengva“ – Šiauliuose įsikūrusi leidykla „Saulės delta“ autorės mirties dešimtmečiui išleido 2006-ųjų pabaigoje. Pirmąjį redagavo poetė B. Liniauskienė iš Kretingos, antrąjį – iš Kelmės rajono kilęs poetas V. Šimkus, trečiąjį – šiaulietis literatas ir žurnalistas J. Sabaliauskas, o dar niekur neskelbtų paskutinių gyvenimo metų eilėraščių knygą „Taip lengva“ sudarė ištikima autorės bičiulė mokytoja E. Tutinienė, pasikvietusi į talką kolegę D. Griškevičienę. E. Tutinienė parašė ir solidų straipsnį „Mano draugė Regina“, kuriame pateikė nemažai gyvų prisiminimų, laiškų, dienoraščių ištraukų.
       Kartais atrodo, kad talentai, įvairūs šviesuoliai ar, šiuolaikiškai tariant, žvaigždės gyvena, kuria ir save garsina tik sostinėje ar kituose Lietuvos didmiesčiuose. R. Biržinytė niekada juose negyveno ir netgi jais bodėjosi. Gimusi 1949 m. Anykščiuose, ji, būdama trejų metukų, su tėvais persikėlė į Kelmę ir ją taip pamilo, jog Kelmė tapo jos supoetinta žeme. Neakivaizdiniu būdu baigusi Vilniaus universitetą, mokytojavo Pavėžupyje, Kupriškiuose, Kretingalėje (Klaipėdos r.), Lyduvėnuose (Raseinių r.), o pastaruosius dvidešimt metų dirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Nors buvo apkeliavusi Kaukazą, Krymą, Tianšanį, Karpatus, Balkanus, bet visada ilgėjosi Kelmės, jos klonių, giraičių ir upių, jos bažnyčių ir kapinių, jos gėlių ir saulės, jos pavasarių... Gal todėl ir R. Biržinytės poeziją „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ literatūros tyrinėtoja D. Striogaitė apibūdino taip: „Eilėraščiai atspindi tylų, vienatvės ir ilgesio kupiną gyvenimą, suaugusį su atokia žemaitiškąja Kelme, prisiglaudusį prie pirmapradės gamtos, ir kartu išreiškia veržimąsi į tolimus kraštus, į dvasios tėvynę: juose skamba žmogaus buvimo prasmės, dvasingumo ieškojimai, meilė gyvenimui“. D. Striogaitė vadino R. Biržinytę ilgesinga siela, lygino su Šatrijos Ragana. Literatūros tyrinėtoja kritikė E. Bukelienė 1999 m. sakė: „Skaičiau Reginos Biržinytės kūrybą. Tai – retas, unikalus atvejis. Aš buvau sukrėsta jos poezijos! Jutau autentiškumą, dramatizmą ir tikrumą. Erdvės ir laiko tikrumas! Estetinė nuovoka“. Poetės kūrybą palankiai vertino V. Daujotytė, o R. Tūtlytė ją paminėjo greta O. Baliukonės, N. Miliauskaitės ir kt.
       Viename eilėraštyje pavadinusi save žodžių kasyklose dirbančia padiene, kuri pastebi „daug tuščios uolienos ir mažai žvilgančio aukso“, R. Biržinytė buvo reikli žodžiui, minčiai, vaizdui. Baigdama vidurinę, rajono laikraščiui pasiūlė savo pirmuosius eilėraščius. Vėliau juos spausdino „Nemunas“, „Švyturys“, „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Poezijos pavasaris“. 1978 m. ji laimėjo „Literatūros ir meno“ paskelbtą eilėraščio vertimo konkursą – geriausiuoju buvo pripažintas kelmiškės išverstas K. Balmonto „Miškų karalaitei – Lietuvai“. Tiesa, kaip ir kiekvieną kūrėją, R. Biržinytę lydėjo ne vien pagyrimų medus. Literatūros tyrinėtojas kritikas R. Pakalniškis 1980 m. vasarą laiške R. Biržinytei rašė: „Aš, be abejo, įsidėmėjau Jūsų eiles „Nemune“. Man patiko jų aistra, veržlumas, laisvė. Geras žodžio jutimas, ne skurdi kalba. Tai jau šis tas. Tai geras pagrindas. Tik pasigedau sutelkimo. Vaizdinio sprendimo. Vidinio vaizdo švytėjimo...“, o kitame laiške naują R. Biržinytės kūrybos pluoštą palydėjo tokiais žodžiais: „...Nelabai patiko migloti motyvai, daugiažodiškumas, abstraktumas <...>. Kažkaip įtariai žiūriu į ritminę prozą. Kažin ar tai jauno žmogaus išreiškimo forma? Ar verta skubėti išsižadėti lyrikos vardan neaiškios formos impresijų? Abejoju“. Vis dėlto tas pats R. Pakalniškis po penkerių metų pasiūlė kelmiškei parengti pirmąją poezijos knygą, kurios sudaryti sovietiniais metais ji nespėjo. „Takas į vienkiemį“ pasirodė tik 1990-ųjų pabaigoje.
       E. Tutinienė, rinkinio „Taip lengva“ sudarytoja, ypač akcentuoja R. Biržinytės dvasines įžvalgas – ir laisvoje Lietuvoje ją slėgė daiktų kultas, dvasinio gyvenimo, moralės nuvertinimas. Ji pati poetės pašaukimą dienoraštyje vadino noru „vaikščioti bedugnės pakraščiu“ ir viename paskutinių eilėraščių rašė:Atidaviau vasarą mainais už gyvybę.
Atidaviau jūrą, pilną dangaus ir medūzų.
Gražusis ruduo manęs išsigynė,
Ir liko tik lapkritis palėpėse vėjais ūžauti.


       Kelmės savivaldybė kasmet skiria tūkstančio litų R. Biržinytės premiją rajono literatui už geriausią knygą ir aktyvią visuomeninę veiklą. Jau paskelbta dešimt laureatų: A. Miltenienė, I. Viržintas, K. Alekna, V. Kalvaitis, S. Ramanauskas, J. Ramanauskaitė, T. Rimulaitytė, O. Jautakienė, R. Krivickaitė, I. Stankienė. Jie apdovanoti tradiciniame poezijos pavasarėlyje, kurio iniciatore buvo poetė.

B. KLIMAŠAUSKAS