Jaroslavas Melnikas. PASAULIO PABAIGA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 221 p.
„Aš pirmąkart rimtai išsigandau: žinote, šlykštu, kai tavęs nėra, esi tik herojus, kurį autorius nuolatos seka“ (p. 210), – teigia apysakos „Tai kalbu aš“ pasakotojas. O pats autorius sako: „Mane visuomet domino, kas dedasi su žmogumi už rėmų, į kuriuos jį įspraudė jo aplinka, auklėjimas“.
Akivaizdu, kad Jaroslavo Melniko kuriamos situacijos skleidžiamos už rėmų, jos nepanašios į nieką, kas šiuo metu tarpsta lietuvių literatūroje, nors pasaulyje šiandien irgi mažai tokio pobūdžio kūrybos. Pirmiausia peršasi apibūdinimas, kad tai – mokslinė fantastika. Šios sąvokos negalima lengvai išvyti, nes juk mokslinė fantastika pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje reiškėsi įvairiausiais pavidalais, dažnai peržengiančiais tradicines šio žanro ribas. Juk ir broliai Strugackiai laikomi mokslinės fantastikos kūrėjais, o J. Melniko stilius kai kuo panašus į jų kūrybą. Bet gal mūsų autoriaus kūrinius įmanoma vadinti metafizine fantastika arba filosofinėmis pasakomis? Į galvą ateina palyginimai su Jorge's Luiso Borgeso, Julio Cortázaro novelėmis.
J. Melniko kūriniai ypač paveikūs, kai fantastinė, iš Absoliuto dimensijos sklindanti žinia pagrindinį veikėją pasiekia jo kasdieninėje buityje, kai į įprastinį mūsų rūpesčių pasaulį įtaigiai įsismelkia fantastinis anapusinis pasaulis. Kitaip sakant, kai sukuriama psichologinė neįprasto įvykio atmosfera. Novelėje tai vargu ar įmanoma sukurti, apysakoje – jau pasiekiama (pvz., 2004 m. išleisto rinkinio apysakose „Rojalio kambarys“ ir „Niekad nesibaigia“), nors romanas galėtų užburti skaitytoją daug ilgiau ir paveikiau.
Pirmo apsakymo „Pasaulio pabaiga“ pasakotojas turi techninę priemonę pasauliui sunaikinti. Skaitytojas galėtų tarti, kad autoriui kurti tokį herojų yra iš principo primityvu. Apokaliptiniai motyvai literatūroje neretai būna vargana įtaigos stokojančio autoriaus užuovėja. Bet įdomu, kad J. Melnikas iš šių balų išbrenda sausas. Visų pirma šie tekstai byloja apie kai ką, kas slepiasi už jų pačių – ne „kaip sunku būti dievu“ (tariant vieno rusiškos mokslinės fantastikos romano pavadinimu), bet kaip pražūtinga stengtis prilygti Dievui. O apsakyme „Bolero“ pasaulio pabaigos motyvas siejamas su labai gudriu erotiniu triuku.
Buitis čia vaizduojama pramaišiui su būtimi. „Užsisakiau puodelį kavos be cukraus. Niekas nežinojo, kad aš pabaisa“, – teigia apsakymo „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ pasakotojas, pabaisa save vadinantis vien dėl to, kad turįs tarsi dieviškų galių. Šis veikėjas turi galią sunaikinti ir vėl atkurti molekulinę struktūrą, t. y. sugriauti ir atkurti pastatus, nužudyti ir atgaivinti žmones. Tačiau žmona, nenutuokianti apie šias galias, vadina jį asilu, nemokančiu užsidirbti pinigų, ir galop siekia uždaryti į psichiatrinę įstaigą.
Toks paradoksalus buities (arba kasdieninių psichologinių problemų) ir antgamtiškų galių bei reiškinių derinys matomas ir kituose apsakymuose. Penkiaaukščio namo bute įsikūręs Dievas egzistencinę gyvenimo beprasmybę išgyvenančiam personažui pataria kruopščiai padaryti „labai dailutėlę“ spintelę (p. 55) – regis, ieškoti harmonijos pasaulyje surandant meistro darną su aplinkos daiktais: tiesiog dzenbudistinis patarimas.
J. Melniką, ko gero, domina tik didieji būties klausimai, ir ypač sėkmingai jie kedenami tada, kai pateikiami tarsi netiesiogiai, su ironija ir paradoksais, pvz., šėtoniškojo ar dieviškojo prado vyravimo pasaulyje dilema apsakyme „Infarktas“. O J. Melniko „Kristus“ alternatyviu evangelijos interpretavimu primena J. L. Borgeso Judą.
Nors šiuose kūriniuose esama gilaus psichologizmo, būtų klaida ieškoti (ir priekaištauti neradus) psichologiškai užbaigtų charakterių – juk visai aišku, kad tai archetipinės situacijos, atskleidžiančios asmens tapatybės, lemties, žmogaus paskirties motyvus, dieviškojo ir šėtoniškojo prado susidūrimus. Kūriniai, ypač trumpesnieji, turi skaidrų ir palyginti paprastą siužetą, juos galima tiesiog perpasakoti, bet tada būtų prarandama jų dviguba plotmė – fantastinė (filosofinė) ir žemiškoji (psichologinė). Pastaroji būna ne tokia akivaizdi, ją galima įvairiai interpretuoti. Pavyzdžiui, galima manyti, kad minėtojo apsakymo „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ personažas tik įsivaizduoja turįs antgamtišką galią – galbūt tai tik nevilties genamo asmens psichologinė kompensacija.
Apysakoje „Tai kalbu aš“ šalia pagrindinio (fantastinio) motyvo nuolat rusena „mėnulio ir skatiko“ tema: herojų ima kirbinti ilgai slopinta graužatis, kad, užgniaužęs turėtą kūrėjo gyslelę, pasirinko pelningą televizijos reporterio karjerą. Šis žurnalistas, atvykęs pas uždarą, paslaptingą rašytoją atsiskyrėlį ir ėmęs skaityti viešumoje nepaskleistus jo raštus, apstulbsta ne tik nuo nepaprastos talento galios, bet ir nuo to, kad randa ten aprašytą savo gyvenimą ir netgi dabartinės valandos vyksmą, o galiausiai ir artimiausią ateitį – čia jau įsėlina fantastinis motyvas. Tačiau vėliau psichoanalitikas jam aiškina kitaip: „Manau, jis [rašytojas] mato ne jus, o neurozės logiką, kurią jums stengiasi įdiegti“ (p. 212). Rašytojo paveikslas įgyja ne tik mįslingumo, bet ir grėsmingumo aureolę ir palengva visai išklibina pasakotojo gyvenimą.
„Neurozės logika“ lėtai, bet vis mįslingiau bei grėsmingiau smelkiasi ir apysakoje „Skambink man, kalbėk su manimi“. Tėvas, bendraujantis su sūnumi tik telefonu, aiškina, kodėl negalįs jo aplankyti, susitikti – dirbąs itin slaptą darbą užsienyje ir pan., – tačiau vis žada būsimą susitikimą, kuris vis labiau tolsta į miglotą ateitį. Taip slenka metai po metų, ir iš pradžių tik nepatiklios žmonos spėlionės, o vėliau jau lyg ir faktai tikina pasakotoją, kad tėvas seniai mirė, bet jis tuo nenori, negali patikėti, nes telefonu aiškiai girdi jo balsą, kurį būtų „atpažinęs iš milijono balsų“.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad apysaka „Šiukšlių vamzdis“ yra kitokia, be fantastikos plotmės, ne „už rėmų“ – tai, regis, tiesiog iki tragizmo komplikuotų motinos ir sūnaus santykių gvildenimas. „Jis [sūnus] juk iš pat pradžių, nuo savo gimimo pareiškė, kad ji, Dominika [motina], – tik krosnis, kurioje iškepė tešla“ (p. 127). Dominika mėgina palaužti vaiko valią, ir šios pastangos atveda prie dvasinės sumaišties, kai sielą svaiginamai supurto beprotybės dvelksmas, autoriaus perteiktas intensyvia, kone košmariškai įtempta psichologine raiška. Vėliau išeinama į platesnius tėvų ir vaikų santykių apibendrinimo laukus, kai tėvus it perkūnas iš giedro dangaus apstulbina nedėkingas vaikų nepriklausomybės siekis:
O paskui tik – didžiulės išplėstos iš nuostabos, nesupratimo akys, kada sūnus arba duktė sako: „Turiu savo gyvenimą, tėte-mama, savo gyvenimą, kas man jūsų praeitis, jūsų viltys, džiaugsmai, susiję su manimi, – turiu savas viltis ir nuo šiol savą praeitį, savą gyvenimą – o jūs eikite, eikite ten, kur einate, ir kuo greičiau, tuo geriau. Kad netrukdytumėt man jausti savęs savimi, ne kieno nors nuosavybe, kieno nors likimo dalimi“ (p. 176).
Žiaurus nuosprendis, bet jeigu tai būtų tik dar viena realistinė motinos ir sūnaus santykių studija, ši apysaka neatrodytų originali. Artėjant prie pabaigos (ypač nuo 172 p.) prasideda svaiginanti laiko ir tapatybės planų slinktis, atsikartojimo variacijos, suardančios patikimus realybės rėmus ir išvedančios į archetipinius, amžinuosius atminties ir netekties motyvus, – tai jau būdinga šio autoriaus erdvė.
Dar svarbiau, kad geriausiuose Jaroslavo Melniko kūriniuose lieka potekstės mįslingumas, pabaigoje nutvilko epifanija, paveiki įtaiga, kuri yra nepaaiškinama. Gaila, kad knyga išėjo su tokiu banaliu pavadinimu – kur kas geriau atrodytų pavadinta pagal kokį kitą apsakymą, pvz., „Paukštelis, sušalęs skrydyje“.