R. Tamošaičio nuotr.

       Gimiau 1984 m. vasario 29 d. Augau Lyduvėnų kaime, Raseinių rajone, prie Dubysos. Paauglystę praleidau Panevėžyje prie Nevėžio. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju lietuvių filologiją ketvirtame kurse. Gyvenu Žirmūnuose prie Neries. Duos Dievas – žvejosiu.


Rudenėjantis

Dabar gi jau nieko baisaus.
Tiktai prieblandos dūriai,
tik riksmas žvėries tankmėje švelniaakio.

Neskauda.

Klausyk:
neša upė miškus,
neša varpo skambėjimą kaimo bažnyčioj,
putas, bet nei pieno, nei kraujo.
Tik šiaip – paprasčiausias vanduo verpetuoja.

O ant kranto du žmonės.
Moters akis liečia vyras sužvarbusiais pirštais.

Iš gerklės išsiveržia atodūsio šukės.

Pabudai?

Tai klausyk:
kaip rūkas šnabždėdamas slenka,
kaip voras, užmetęs tinklus,
vangiai stebi pakylančią saulę.

Kaip du žmonės vis bando apgauti save:
neskauda, neskauda, ne –
skauda.


Pirmojo sniego belaukiant

Daliai


Kas dar? Gal nieko. Tiktai tokie lietūs.
Už lango vėjas, o už vėjo tuščia.
Suskyla į šukes nurudusios pievos,
Ir lapkritis regėjimą sudrumsčia.

Tačiau ne taip baisu, kaip buvo laukta.
Šypsotis dar gali prieš pirmą sniegą.
Ir atsiliepsi, jei tik bus, kas šaukia.
Kas dar? Jau nieko. Mano mūza miega.


Alchemija

Buvai gražus, dabar pabūk ir geras.
O tavo klaidos – tiktai stiklo šukės.
Ir niekur nenueisi – dingo kelias.
Kažkur tarp vakar vakare ir upės.

Sakei, kad myli. Melskis, kad neklydai.
Nors būna ir kitaip. Ar bent jau buvo.
Ir viskas netiesa. Tiktai išlydai
Iš aukso šviną. Medų iš deguto.


Bėgantis

Jūs dar manot, kad esat daugiau negu žmonės.
Kai pasibaigia, viskas lieka kūno vilionės.

Lieka smūgis į širdį tarsi vorgyvio dūris.
Įsisupęs tinkluos jūsų mirštantis kūdikis.

Jūsų paslaptis lengva paslėpti kepurėje,
kada šaukiate: „Vagys, žiūrėkit, kiek turime.

Kiek dar visko įmanoma šičia pavogti.
Išsinešt iš namų“. Taip išsineša šokį

pirštų atspaudas likęs ant mylinčių skruostų:
bels pernakt į akis – nesudėsite bluosto.

Ir lemtis pasiklys. Nepataikys kur reikia.
Čia taisyklių nėra. Čia tiesiog šitaip žaidžia.

Šitaip griauna namus ir pristato šventyklų,
o jūs melsitės upei prie karvių girdyklų.

Susisukę į vakaro skrandą ir tyliai
Lūpos taria žodžius krūme miegančiai zylei.

Sapnas randa kelius nuo nakties iki durų,
už kurių tik mažytis stebuklas nubudus.

Ir daugiau neskaudės net dėl artimo baimės.
Čia prasideda viskas. Čia viskas ir baigsis.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Aš daugiau nekalbėsiu. Jau viską išdėjau.
Dabar taikyk man tiesiai į smilkinį, vėjau.


Nevikriai

Tu nepyk,
aš nevikriai juokauju.

Rudenėja šįvakar taip skaudžiai.

Tavo akys: nepyk, mano miela,
mane prikala, prikelia, prikala.

Aitriai kvepia aliejai,
Suglamžytos įkapės.

Tu nepyk,
aš nevikriai, nevikriai.