Gintaras Beresnevičius, paskelbęs du prozos kūrinius, 2005 m. netikėtai įsiveržė į produktyviausių lietuvių romanistų gretas. Dar 1991 m. žurnale „Keturi vėjai“ (Nr. 2, 4) buvo publikuoti jo „Nuostabūs Tomo Vagabundo nuotykiai ir regėjimai“ – pirmasis mėginimas prisijaukinti romano žanrą. Antrąjį bandymą – „Karalius plaukia“, kuris yra sudėtinė rinkinio „Pabėgęs dvaras“ (2005) dalis, romanu vadinti jau galima, nors ir sąlygiškai. Šiame tekste išryškėjusi autoriaus vaizduotės, erudicijos ir eseistinio mąstymo gama tikro romano formą įgyja „Paruzijoje“ (2005). Todėl šis kūrinys jau yra antras žinomo mokslininko bei eseisto romanas. Jame, kaip pagrįstai teigiama ketvirtajame viršelyje, „<...> sulydyta literatūrinė ir religijotyrinė autoriaus patirtis bei išmonė“. Visa tai išskleidžiama keturiose romano dalyse („Kalės vardas“, „Mirusių Angelų rūšis“, „Burtininkų klubas“, „Medūzos akys“) ir „Baigiamajame prieraše epilogo stiliumi“.

       Į akis krinta tai, kad visi skyriai yra skirtingo meninio braižo. Pirma dalis (sapnas, veikėjų refleksijos, Azo dienos vaizdavimas) sukuria modernistinio teksto įspūdį. Deja, autorius neišlaiko daug žadančio intelektualinio romano stiliaus, kai savo herojus netikėtai paverčia vilkolakiais. Atsiranda siaubo romano (arba filmo) siužetas, keičiantis skaitymo strategiją. Tačiau rašytojas, rodos, nepastebi savo atliktos transformacijos, nes jo sukurti personažai toliau išsako filosofines idėjas, kurios, vilkolakių tariamos, atrodo labai nemotyvuotai. Azas, iš vilko virsdamas į žmogų, prabyla apie pasaulį, kuris yra „<...> blankus buvusių daiktų muziejus, buvusių laikų atšvaitas“, apie mirtį, kuri „<...> daugiausia pasako apie gyvenimą“ (p. 81–82). Lieka neaišku, kodėl tokių minčių Azas neištaria būdamas sąmoningu žmogumi.

       Antrame skyriuje, panašiai kaip G. Boccaccio „Dekamerone“, trykšta įvairios istorijos, sakmės, sapnai, kuriuos pasakoja Pūzras, degalinės operatorius Grauberis, Brukas, Tadas. Nuo angelologijos vėlgi staigiai pereinama prie intelektualinių svarstymų, o jie retkarčiais virsta G. Beresnevičiaus žinių demonstravimu (Tado postringavimai apie istoriją, p. 148–150). Šios dalies veikėjai geba ir filosofiškai mąstyti, ir plėšti bankus, ir bendrauti su laumėmis, ir pagaminti dievą Abrauchą ibn Feniksą. Pastarosios būtybės atsiradimas lemia tai, kad šiame skyriuje vyrauja fantastiniai elementai, nuolat maišomi su mitologijos ir tikrovės vaizdiniais.

       „Burtininkų klube“ į pasakojimą sugrįžta Azas, kuris greta fantastinio-mitologinio matmens (ašpikai, Zuikių dievas) sugrąžina tekstui intelektualinę mintį (herojaus praeitis, genetinių eksperimentų, naujų religinių judėjimų apmąstymas). Tačiau ketvirtoje dalyje vėl kuriamas siaubo romano naratyvas (iš kapo atsikelianti Indrė, Medūziuko išdaigos, apokaliptinės scenos). Galutinai visas kortas sumaišo baigiamasis prierašas, kurį laikau neįtikinamu mėginimu apibendrinti „Paruzijos“ idėją. Keturi romano skyriai ir prierašas liudija nepavykusį autoriaus siekį sukurti intelektualinio ir fantastinio meninio pasaulio dermę. Nepaisant šitokių naratyvinių strategijų, pamėginkime susintetinti išbarstytas idėjas, kurių romane tikrai esama.

       Kas sieja skirtingas „Paruzijos“ dalis? Jurga Ivanauskaitė kūrinio recenzijoje „Trolis Mumis ir mirtis“ („Šiaurės Atėnai“, 2005 m., lapkričio 5 d.) iškelia mirties fenomeną. Mano manymu, tekstą vienijanti ašis – lietuvių mentaliteto paieškos. Jos prasideda nuo simbolinės mumijos, jungiančios Egiptą su Lietuva. Šioji geba išlikti istorinių pervartų audrose, nes lietuviai – tai „tauta vampyras, tauta zombis, tauta vilkolakis, perkalta šermukšniniu kuolu širdimi prisikelianti iš kapo“ (p. 24). Iš tiesų Lietuvos istorija – tai nuolatinė kova už savo žemę, kalbą, papročius, tai akistata su mirtimi, kurią nešė artimesni ar tolimesni kaimynai. Šalį nuolat išgelbsti arba keli keistuoliai, arba gyvenimas simbiozėje su lenkais ar germanais. Tokia situacija veikia ir lietuvių mentalitetą, nes jie žvelgia ne į ateitį, bet į praeitį. Tai simbolizuoja romano veikėjas Grafas, kuris „<...> traukė Lietuvą iš senienų ir, sukaupęs ganėtiną kolekciją, jau galėjo vesti ir rodyti kolegoms – štai, Lietuva. Ji buvo, ji tebėra“ (p. 27). Jo įkurtame ir padovanotame tautai muziejuje ir dirba Azas, atskleidžiantis du svarbius lietuvių bruožus – polinkį į savižudybę ir į draugystę su stikliuku. Istorinio, tautinio, psichologinio stabilumo nebuvimas – priežastis, lėmusi daugelio tautiečių potraukį Tanatui ar dieviškosioms Olimpo pagirioms. Vaizduodamas geriantį Azą ir jo kompaniją, naratorius sako: „Degtinė gynė nuo sielos, nuo aplinkos šalčio, nuo sielos įkalinimo tikrovės, nuo visos prievartos – sovietinės, kapitalistinės, nuo netikro gyvenimo, nuo kasdien išduodamo mirusių daiktų pasaulio“ (p. 57). Taip paaiškinama, kodėl ir šiandieninėje Lietuvoje toks populiarus alkoholis. Nemažesnį pasisekimą turi ir loterijos bei naujieji dvasiniai vedliai. Pirmą faktą romane simbolizuoja senis, entuziastingai trokštantis loterijoje laimėti milijoną. Ašpikų, priklausančių barzdukų, kaukų giminei, Azo klano veiklos vaizdavimas leidžia autoriui konstatuoti naujų religinių judėjimų bumą. Greitas lietuvių prisirišimas prie kitų tikėjimų pagrįstai aiškinamas pasaulio globalumu, tradicinių religinių bendruomenių nelankstumu, žmogaus pretenzijomis sukurti nebe religiją, bet Dievą. Kartu įspėjama apie pavojų, kuris iškils, kai įvyks lūžis visuomenės sąmonėje ir savimonėje, kai „<...> atsiras naujas identitetas“ (p. 219), tačiau ši grėsmė romane nėra išplėtojama. Originalia laikyčiau G. Beresnevičiaus iškeltą idėją, kad „<...> mūsų mentalitetas – salos žmonių“ (p. 124). Jis atsiskleidžia pažvelgus į modernios lietuvių sąmonės formavimosi procesą, apmąstytą V. Kavolio, L. Donskio darbuose. G. Beresnevičius akcentuoja gilųjį lietuvių tautos mentaliteto sluoksnį, kuriame „<...> mušėsi kaimas, valstietiškas mąstymas, žiaurus, primityvokas, nepripažįstantis pustonių, bet tvirtas, katalikiškas, stipresnis ir amžinesnis už imperinę ideologiją“ (p. 192). Kai kada jis buvo naudingas (ginant ir įtvirtinant nacionalinę kalbą, tradicijas, vertybes), tačiau moderniais laikais tai jau tapo kliūtimi. Nenorėjimas atsiverti, priimti kitą ir kitokį ilgainiui suformavo neigiamą lietuvio su svetimtaučiu santykį. Jį autorius fiksuoja atkurdamas romano herojaus vaikystės vaizdus. „Niekur nedingsi, žydai vaikams buvo kaip koks užtaisas, vaiduokliškas svetimojo ir nepatikimojo paveikslas“, – prisimena Azas (p. 190). Tokią poziciją lėmė tėvų požiūris, Lietuvos buvimas sala, šiandien gerokai priblėsęs išlikimo instinktas. Kita vertus, lietuviams nemažiau būdingas ir „kitokio“ savojo atmetimas. Štai Azo senelis, „<...> pagal motinos vardą Zosėnas, augo kaip mergos vaikas, kaime, kuriame tokiems nėra vietos“ (p. 193). Konstatuojama ir lietuvių mąstymo inercija, nes šiandieniniai jų autoritetai (žiniasklaida ir Katalikų bažnyčia) yra kilę „<...> dar iš devyniolikto amžiaus“ (p. 230). Taigi rašytojas, iškėlęs lietuvių mentaliteto problemiką, žengia labai svarbų tautinio tapatumo savirefleksijos žingsnį.

       Nuo to, kaip autorius geba kurti tikrovės ir fikcijos saitus, neretai priklauso kūrinio meniškumas. Pirmiausia romane ryški G. Beresnevičiaus nuostata vaizduoti dabarties realybę. Prieš skaitytojo akis iškyla kriminalinės žinios, reitingai, viešųjų ryšių technologijos, banditai vienkiemiuose, XXI a. maras – terorizmas, raudonas kokakolos skėtis ar Kėdainių arkangelas „<...> su prakąstu agurku rankoje“ (p. 214). Šie ženklai nustelbia svarbią fiktyvumui strategiją – būtojo kartinio laiko naudojimą, sukuriantį įspūdį, kad visa, kas vaizduojama, jau vyko, buvo, praėjo. Tikrovės akcentavimo priežastis – siekis parodyti šiandieninio gyvenimo skaudulius. Autoriaus kritikos smaigalyje atsiduria valstybės vykdoma kultūros politika (p. 49), visuomenės išsilavinimas (p. 38) ar domėjimasis tautos istoriniu paveldu (p. 48, 56), korupcija (Anubio pardavimo istorija), klonavimo idėja. Tačiau kai kuriais momentais realybė užburia patį rašytoją, išvaduodama jį iš kūrybinio proceso. Taip tekste atsiranda pastraipų, fragmentų, kurie tiktų žurnalistui ar eseistui (p. 123).

       Būtina pabrėžti ir tai, kad romano meninis pasaulis kuriamas įtraukiant ne tik tikrovę, bet ir biblinius bei tautosakinius motyvus, literatūrines aliuzijas („Dekameronas“, R. M. Rilke, K. Binkio „Kiškių sukilimas“), senovės egiptiečių mitologiją, G. Hegelio, K. Marxo, C. G. Jungo, M. Eliade's, idėjas, budizmo išmintį. Tačiau svarbiausias teksto kūrimo šaltinis – lietuvių religija ir mitologija. Dauguma vaizdinių, būtybių, idėjų, iškeltų ir sėkmingai ar nelabai išplėtotų „Paruzijoje“, užfiksuota autoriaus studijoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004). Iš čia į romaną ateina lietuvių mentaliteto rekonstrukcija (p. 94–112), tautiečių polinkis į savižudybę (p. 106), Zuikių dievas (p. 163–169), vaikiška „baubų ir maumų“ mitologija (p. 191–194), žmonių virtimas vilkais (p. 277). Šis faktas byloja, jog G. Beresnevičius panoro menine kalba apmąstyti tai, ką jau buvo reflektavęs moksliniuose darbuose. Tačiau į religinę, mitologinę, folklorinę medžiagą jis žvelgia per kūrybos prizmę, o tai padaryti jam leidžia plati vaizduotė. Įspūdingi muziejaus direktoriaus vadavimo, šaldytos vištos virimo, laumių „skalbimo“ centrifugoje, ašpikų mitingo epizodai, naujų religinių judėjimų įvardijimas, deja, virstantis netikslingu vaizduotės srautu ir intelekto demonstravimu (p. 220–228). Vis dėlto išmonė tampa tik šalutine teksto kūrimo priemone, nes prioritetas suteikiamas realybei.

       Stilius, kaip dažniausiai būna neįgudusiam romanistui, yra silpnoji kūrinio vieta. Ir šįkart koncentruojamasi į vaizduojamą objektą, todėl šio rašytojo kalbinė raiška dar tebelaukia savo valandos. Tiesa, G. Beresnevičius bando atrasti tam tikrą stilistinį arsenalą. Jis kuria savus posakius („Ir tyla pakibo kaip kvaila žuvis“, p. 17), žaidžia kalambūrais (p. 279), mėgaujasi tautologija (p. 182). Ypatingas dėmesys yra skiriamas ironijai, parodijai, t. y. priemonėms, padedančioms išreikšti idėjas. Ironiškai žvelgiama į apsaugos darbuotoją (p. 97), į kopūstų raugimą, kuris pavadinamas lietuvišku balzamavimu, į kalbininkų taisymus („Buljoną“ galima pakeisti žodžiu sultinys“, p. 93). Parodija pasitelkiama vaizduojant burtininkų klubą – politines partijas, provincijos žmones (p. 140), ekstrasensus (p. 218), lietuvių požiūrį į vairavimą (p. 107), policininkus, baigiančius tarnybą „dvidešimt nulis nulis“ (p. 73). Siekiant parodyti šiandienines realijas, tikslingai pasirenkami žargonizmai, slengas (dansingai, kramė, samopalas, prastumti laiką, užkalti gražaus pinigo, bakinti). Autoriaus polinkis etimologiškai aiškinti žodžius ateina iš jam įprasto mokslinio stiliaus. Štai Azas teigia, jog „vilkėti“ lietuviškai dar reiškia dėvėti, o „dėvėti“ – tai žodis, vedantis per dievėjimą dievopi“ (p. 205). Jei pirmoji reikšmė fiksuojama mokslinėje literatūroje, tai antroji – originali kūrėjo išmonė. G. Beresnevičius neišvengia ir nereikalingo tų pačių žodžių (ragana, p. 12–13; daiktas, p. 81; troleibusas, p. 91; reikalai, p. 96) kartojimo, skurdinančio kalbą.

       Meniniu požiūriu „Paruzija“ – labai prieštaringas romanas. Jame esama ir intelektualinio, ir siaubo, ir bildungsromano bruožų. Rašytojui galbūt reikėtų apsispręsti, kam artimesnis jo meninis mąstymas, pasirinkti tarp skirtingų poetikų (realizmo, modernizmo, postmodernizmo). Tada kūrinys įgytų vientisumo, kurio taip trūksta „Paruzijai“, nes šįkart iš politikos, istorijos, mitologijos, religijos inkliuzų suveriamas margas pasakojimas, ant kurio retkarčiais užtyška magijos ir eseistikos purslų. Tačiau romano patrauklumas – jo idėjų lygmuo, kūrėjo talentas įvairiausią žmogaus, tautos, žmonijos patyrimą paversti literatūriniu tekstu. Autorius, sulydęs žinias, vaizduotę ir patirtį, romano žanru gali pasiekti svarių laimėjimų. Tada sugrįš ir „Nuostabiuose Tomo Vagabundo nuotykiuose ir regėjimuose“ atsiskleidęs jo gebėjimas kurti įvairesnes bei sudėtingesnes kompozicijos, vietos bei laiko strategijas. Taigi prie J. Ivanauskaitės „Placebu“ (2003) pradėtos šiandieninio gyvenimo refleksijos prisideda ir „Paruzija“. Šis romanas liudija kol kas neišnaudotą literatūrinės vaizduotės potencialą, susikaupusį lietuvių intelektualų aplinkoje. Tačiau tik ateitis parodys, ar G. Beresnevičius taps lietuviškuoju Umberto Eco.