Istoriškai žvelgiant, rašymas ne visada buvo reikšmingas dalykas. Tik romanizmo laikais rašymas virto egzistencine būsena, ypatingu gyvenimo būdu. Pradedant Johanu Wolfgangu Goethe, Walteriu Scottu ir Victoru Hugo, rašytojai pamažu tapo kultinėmis figūromis, sulaukiančiomis nemenkos pagarbos, jų namai paversti muziejais, jų kasdienybės rutina smulkiai aprašinėjama, laiškai, užrašai, kūrybos fragmentai nagrinėjami, aptarinėjami, publikuojami, o jų rašikliai beveik virtę fetišais. Pagaliau patys rašytojai ėmėsi pasakoti apie vieno ar kito savo kūrinio atsiradimą, pvz.: Selmos Lagerlöf „Saga apie sagą“ (apie knygą „Saga apie Gestą Berlingą“), Thomo Manno „Romanas apie vieną romaną“ (apie „Daktarą Faustą“) ir kt. Taigi pradėta kurti literatūra apie literatūrą.

       Knygų pasiūla kasmet vis didesnė. Švedai, apžvelgdami praėjusių metų knygų leidybą, pripažįsta, kad 74 proc. grožinės literatūros sudaro vertimai iš anglų kalbos, britų ir amerikiečių knygos, po jų – norvegų rašytojai (7 proc.), prancūzai (3,6 proc.), vokiečiai ir danai (2 proc.), rusai (1,2 proc.), ispanai, islandai ir suomiai (1 proc.); iš kitų kalbų verčiama 5,7 proc. Vertimai iš lietuvių kalbos kažin ar sudarytų šimtąją procento dalį. Tokį literatūrinį disbalansą švedai aiškina istorinėmis aplinkybėmis. XIX a. liaudies judėjimai, industrializacija ir demokratizacija į Švediją atėjo iš Anglijos. Anglų kalba pamažu įsiskverbė į Švedijos kaimus ir miestus. Be to, britai buvo apsukrūs populiariosios literatūros leidėjai. Po Pirmojo pasaulinio karo jie gerokai aplenkė Vokietiją, kurios knygos iki tol dominavo švedų rinkoje. Dabar žiniasklaida, ypač televizija, internetas, bematant išpopuliarina naujas britų ar amerikiečių rašytojų knygas, leidykloms nebereikia ieškoti įdomesnio neanglosaksiško kūrinio, o paskui – jo vertėjo. Gimnazijose užsienio kalba yra anglų, universitetuose labai sumažėjo kitų kalbų mokymo programų.

       Švedai, patyrinėję savo literatūros raidą, nurodo du rašytojams būdingus kraštutinumus – grafomaniją ir rašymo blokavimą arba mėšlungį, kai bergždžiai stengiamasi ką nors parašyti. Mokslo kalba mogigrafija arba grafospazmija – fizinė negalia, pirmiausia pastebėta ketvirtąjį XIX a. dešimtmetį tarp anglų valdininkų, kurie žąsies plunksnas pakeitė modernesnėmis, plieninėmis, todėl nuo ilgo rašymo jų pirštus, plaštaką ar net ranką iki alkūnės dažnai sutraukdavo mėšlungis. Stigas Dagermanas, kritikų laikytas pokario švedų literatūros genijum, nusižudė nesulaukęs nė trisdešimties, nes nebeįstengė parašyti nieko, kas prilygtų ankstesniems jo romanams. „Rašau vis iš naujo ir iš naujo vildamasis, kad įveiksiu negalią“, – skundėsi jis viename laiške. Bengtas Ohlssonas, pernai apdovanotas Augusto premija už romaną „Gregorijus“, sako, kad po kiekvienos savo knygos jis jaučiasi kaip maratono bėgikas, pasiekęs finišą, bet taip pavargęs ir nusialinęs, jog vos beįstengia paeiti.

       Optikai tikina, kad rašymo blokavimą gali sukelti net tuščias balto popieriaus lapas, kuris taip akinamai atspindi šviesą, tarsi žvelgtum į saulės nutviekstą sniegą. Vienas švedų poetas dėl šios priežasties rašydavo eilėraščius ant melsvo popieriaus. Neurologų manymu, rašymo blokavimą sukelia per smarkus arba per lėtas energijos srautas smegenyse.

       Garsiajai J. K. Rowling prireikė trejų metų penktai „Hario Poterio“ knygai parašyti. Britų žiniasklaidai ji yra prisipažinus, kad kai buvo bedarbė ir neturtinga, lengviau sekėsi kurti.
       Grafomanija – kitas maniakinis kraštutinumas – taip pat tapo neurologinių tyrimų objektu. Internetas beveik panaikino barjerą tarp minties ir teksto, atvėrė naujas galimybes vadinamiesiems blogeriams, kuriantiems ilgus internetinius tekstus.

       Rašytojas Kristofferis Leandoeris, dirbantis leidykloj „Bonniers“, sako, jog dabar jie gauna vis storesnius rankraščius, jų srautas didėja. Knygos storos kaip plytos: Stalino biografija – 800, Johno Irvingo naujausias romanas – 850, o švedo Ulfo Lundellio trilogija – apie 2 000 puslapių. Ar tai normalu? Maniakinės depresijos, epilepsija, įvairūs gyvenimo sukrėtimai dažnai pažadina nesuvaldomą norą rašyti, komunikuoti. Stori romanai dabar ypač madingi Amerikoj. Daugelis rašytojų renkasi dokumentinio romano žanrą su daugybe nuorodų, išnašų, komentarų, kurie išpučia tekstą.

       Anot K. Leandoerio, netrukus Švedijoje tikriausiai bus išleistas pirmasis kokių trijų kilogramų, dviejų tūkstančių puslapių blogerio romanas, sms romanas jau pasirodė, o prieš kelerius metus buvo išspausdintas e-mailų romanas.

       Nesutramdomas noras rašyti apsėdo ir daugelį žurnalistų, kurie tokiu būdu tarsi mėgina įveikti savotišką horror vacui – tuštumos baimę. Grafomanai, kaip anie viduramžių arabų dailininkai, kurie kiekvieną kvadratinį maldyklos centimetrą išgražindavo vingriais ornamentais, dvasinę tuštumą užpildo nepailstamai raitydami raideles.