Accessibility Tools


       Prasidėjo Ugninio šuns metai.
       Taip bent tvirtina garbios astrologės, o kadangi jos aptarnauja žymius visuomenės sluoksnius, tai netikėti jomis būtų taip pat šventvagiška, kaip abejoti tūkstančio ir vienos dienos programa. Neskaičiuojant naktų – jos priklauso ne racionaliam ir praktiškam gyvenimui, o literatūrai ir tai egzotiškos mistikos sričiai, kuria šiandien virsta ne tik pasakų etika, bet ir Platono idėjų pasaulis.
       Ugninis šuo, be abejonės, tik simbolis. Ugnies pradas – skaistinantis, valantis, teikiantis energiją, bet nieko gero nelauk, kai jam suteikiamas šunies agresyvumas, išryškėjantis tada, kai tenka kautis dėl savo teritorijos ir gaujos pripažinimo. Užtat astrologių pranašystės man visuomet būna baisios, o dar baisiau, kad žvaigždžių ištarmė nepajudinama. Kas drįs prieštarauti Jupiteriui ar Saturnui, kurių masė ir dydis, anot A. Schopenhauerio, tokie neproporcingai dideli, palyginus su žmogaus egzistencijos matmenimis!..
       Taigi su ypatingu bauguliu žvelgiu šiemet į valdžios institucijų pusę – ar nepasirodys koks įstatymas ar nutarimas, panašus į pragaro fosforu švytintį Baskervilių šunį?.. Neturiu pagrindo netikėti būrėjomis – kinų kalendorius idealiai tinka mūsų politinei ir socialinei sistemai, o rytietiškas mentalitetas – mūsų valdančiosioms struktūroms. Daugelis rezonansinių pastarųjų metų skandalų, regis, ir negali būti įvardyti kitaip, kaip tik Ožkos, Beždžionės ar Gaidžio vardais. Nepamirštant, kad gyvulių vardai jau nebe simboliškai, o tiesiogiai įkūnija tas savybes, kurios yra grynai žmogiškos.
       Todėl ir ima šiurpas, kai žiūri į metus, paskirtus aršiam liepsnojančiam keturkojui. Valdžios „kosmosas“ – iš tiesų neaprėpiamas, baugus, šaltas, pilnas iš anksto priimtų nutarčių, kurių nepakeisi, kaip neįmanoma pakeisti Jupiterio orbitos ir fizinės jo kūno struktūros, jis ne tik abejingas, bet ir priešiškas trapiai žmogaus egzistencijai. „Kosmose“ vyrauja tas chaosas, kokį regėjau skaitydama J. Miltono „Prarastąjį rojų“ – agresyvus, kampuotas, betvarkis, pro kurį ir angelui, ir šėtonui tenka brautis kaip pro senų baldų priverstą kambarį, įtempus visas jėgas. Ką sau manė G. K. Chestertonas, rašydamas: „Man patinka šis jaukus mažutis kosmosas, kuriame yra pakankamai žvaigždžių ir lygiai tiek gyvų būtybių, kiek aš norėčiau matyti“?.. Ar tik neturėjo galvoje kitos dimensijos – tokios, kur chaosas geba virsti erdve arba bent pasitraukia į begalybės pakraštį?..
       Jeigu tikėtume naujausiomis mokslo hipotezėmis apie regimojo pasaulio realybės netikrumą, iliuziškumą, tektų klausti, kas gi tuomet yra realybė ir kas yra iliuzija. Ar tos hipotezės negrąžintų mūsų prie Platono idėjų pasaulio sampratos?.. Neretai kyla įspūdis, kad gyvename Platono aprašytoje oloje su ugnies šviesos atspindimais šešėliais, ir suvokti, kas yra tų šešėlių šeimininkai, reikalauja nemažai pastangų. Pastangų ir įtampos reikalauja ir noras suprasti, kokia yra mus supanti, mūsų sukurta, reflektuojama ir kontroliuojama erdvė – iliuzinė ar tikra. Iliuziškumą dažniausiai išduoda tai, kad jis yra dirbtinis, neturintis idėjos, tik prisidengiantis ja kaip kauke. O tai, kuo dažnai remiasi mūsų praktiški politikai – racionalūs sprendimai, finansiniai prioritetai – gali pasirodyti besą tik beidėjiška iliuzija. Kaukė ant chaoso veido.
       Tikrąją realybę savo beprotiškais vartojimo tempais, poreikiais ir norais mes, ko gero, jau nustūmėme į begalybės pakraštį. Ir ji, kartais atsiverdama ir primindama mums save, veikiau nugąsdina nei nudžiugina. Nes prie iliuzijos greitai ir lengvai įprantama. Ji priglunda prie odos kaip šilkas. Iliuzija – daiktiška, pačiupinėjama, vartojama, o realybė – mistiška sfera, kurios mes ne tik kad nematome, bet netrukus nustosime ir jausti. Sapnuose, svajonėse, poezijoje. Sapnai įgauna daikto kūną, tampa materialūs. O pilietis, kuriam kartkartėmis lemta pajusti realybės grožį ir siaubą (tebūnie tai poetas, svajotojas ar šiaip apspangęs žmogelis, žvelgiantis į pasaulį iš nuostabos išsprogusiomis akimis), tampa iliuzijos įkaitu ir išlaikytiniu.
       Kaip disonansas margų iliuzijų mugėje nuskamba tokios sąvokos kaip Tėvynė, pilietis, pareiga, garbė, orumas. Tai ne tik sąvokos, bet ir idėjos, formuojančios, pagrindžiančios realybę, nes ir pati realybė yra išsišakojanti idėja. Ir jeigu iš pažiūros paslaptingą ir mistišką iliuziją mes galime be vargo apčiuopti – tegu ir ne rankomis – ir pamatyti, kad be efektingo lukšto ji nieko daugiau neturi, tikrieji realybės slėpiniai nuo mūsų neretai taip toli, kaip Paukščių Tako galaktikos. Ir jeigu iliuzijos egzistavimą galime paremti tokiais tvirtais argumentais kaip prioritetų kūrimas, informacijos sklaida, kapitalo globalizacija, nekvestionuojama teisių ir laisvių raiška – kuo galime paremti realybės egzistavimą?.. Sapnu, tikėjimu, mitinės pasaulio architektonikos vizija, gaivališku poezijos laukiniškumu ir nesutramdomumu, logine pasakų struktūra?.. Kuriai sferai priklauso pilietiškumas, drąsa, kilnumas – iliuzijai ar realybei?..
       Kosmosas, kuris G. K. Chestertonui atrodo jaukus ir mažytis, o A. Schopenhaueriui – didelis ir negailestingas, yra erdvė, kuriai pradžią davė pirminis šviesos judesys. Postūmis, privertęs chaosą pasitraukti begalybės ribų link. Ar tame, tikėkime, valingame šviesos veiksme neslypėjo svarbiausias realybės principas, turintis pagrįsti ir atverti mums tikrąją būtį?.. Tai, kad kilniosios sąvokos paliktos už būties ribų – ne tik už veiklos, bet ir už refleksijos, – liudija, kad grimztame į iliuzinį egzistavimą, kuriame svarbiausia yra praktiško ir, kaip šiandiena rodo, netgi ciniško proto politika.
       Pati didžiausia iliuzija – kad moralę ir etiką kaip subtilią vidinę jauseną, kaip atkaklų, bet švelnų cenzorių galima pakeisti valdiškomis instrukcijomis, popierizmo krūvomis, kuriose „iš aukščiau“ nurodyta, kas yra nusižengimas etikai, o kas – ne, koks politikas yra moralus, o koks – jau nebe. Betrūksta to, kad ir etiką imtume taisyti kaip įstatymus, ir nereta pataisa skambėtų, pavyzdžiui, šitaip: „Moralus politikas – politikas be antrankių“. Tiesą sakant, kodėl ir antrankiai negali būti tik nekaltas simbolis?.. Arba – dar geriau – iliuzija?.. Juk gyvenimas sudėtas iš draskančių viena kitą priešybių – rankas pančioja ne tik nusikaltėliams, bet ir teisiesiems. O kadangi paprastam piliečiui dažnai sunku atskirti, kas yra kas, nenuostabu, kad primityviausios iliuzijos sėkmingai gyvuoja ir, matyt, taip bus visados.
       Vienas patyręs rašytojas išsitarė, kad žmogus yra ne tik tai, ko jis siekia, bet ir tai, ko jis atsisako. Sakyčiau, kad šiame posakyje slypi ne tik atgimimo viltis, bet ir galimybė sugebėti atskirti dvi būties formas: iliuziją ir realybę. Atsisakyti triukų ir pokštų, kurie priverčia visą dėmesį sutelkti į iliuzionisto rankas ir jose atsirandančius bei dingstančius ryškius ir blizgančius daiktus. Grakštų manipuliavimą jais. Tai efektinga, bet nieko daugiau. Juk iliuzijos visuomet efektingos, ką bepaimsi: parlamento narį, po ilgo badavimo suskatusį Seime pardavinėti dešras, ar popmuzikos grupę, pasisavinusią vieno iš protingiausių žinduolių vardą ir taip diskreditavusį visus šios padermės atstovus. Iliuzijos – žilpinančios, akinančios, bet neturi nieko bendro su valingu kosminės šviesos veiksmu; iliuzija kaip šviesa neturi greičio ir krypties, ji ryškiai švysteli ir užgęsta Nieke.
       Prisiminus, kad 2006-ieji – Ugninio šuns metai, galima sakyti, kad sulauksime ryškių ir agresyvių iliuzijų, norinčių užimti realybės vietą. Ir pirmiausia ten, kur gyvas šviesos vektorius. Žmogaus sąmonėje, dienose ir datose. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Motinos diena, Juodojo kaspino diena... Ar kokiam smagiam iliuzionistui nešaus į galvą „pagyvinti“ šitų „amžinai gedulingų“ švenčių, paverčiant jas nesibaigiančia Vyno, Brendžio, Samagono ar Alaus fiesta?.. „Grožio fabriku“ ar „Keliu į žvaigždes“?..
       O baisiausia, kad cirko triukai, pokštai ir iliuzijos išugdo nevalingą priklausomybę. Nepriklausomybė nyksta kaip dvasinis reiškinys. Ir jeigu ką galima padaryti – tai nežiūrėti iliuzionistui į rankas. Geriau – į debesį danguje. Žolės stiebelį. Besikeičiančias rūko spalvas rytais.
       Paprasčiausias Dievo kūrinys stebuklingesnis už tobuliausią žmogaus sukurtą mechanizmą. Tai viena iš realybės aksiomų. Prieštaraudami jai, pasiduodame iliuzijai.