Nutylėtasis Jobas

už visko netekusį Biblijos Jobą baisiau
tėra Nutylėtasis Jobas, iš anksto žinojęs

jog viskas, kas duota
bus atimta

ir Dievas nuo jo nusigręš


***

susimokė prieš mane
gražūs vyrai

ėmė šnabždėtis pakampėmis
svaidytis žvilgsniais

vienas priėjo, iš įtūžio dusdamas

sakė – kaip tu drįsti, toks
negražus, neelegantiškas
toks absurdiškas

kaip tu drįsti
būt šitaip mylimas

atsakiau jam – na taip, esu
bjaurus, nepakenčiamas, kartais
netgi siaubingas, ir mano randai
ne nuo Versaci

o jei iš tiesų esu mylimas
tai tik todėl, kad gražiai senstu
ir man daugiau neberūpi
patikti


Kai viskas pasibaigia

kai viskas pasibaigia,
visa, kas buvo prieš tai, nesvarbu.
kas ten maudėsi vonioje. kas toks
žvelgė į veidrodį, besistengdamas
atpažinti. kambaryje Nr. 2447.
dvidešimt ketvirtam aukšte.

ką jis tuomet galvojo? prieš tą
veidrodį? svarstė, kam čia paskambinus?
planavo savižudybę? klausėsi
didmiesčio gausmo?

nežinia. kaip jau sakiau –
kas buvo prieš tai, nesvarbu.

o paskui
paskui prapliupo lietus

kažkur žemai
latakais šniokštė vanduo.
spygavo šlapios paauglės.

žaibai draskė tamsą
rikiavo dangoraižius mūšiui

gatvių tarpekliuos kryžiavosi
didžiuliai juodi šešėliai.

sumautas Gotamas,
pasakė jis sau, ir pakartojo:
sumautas Gotamas.
tada nutilo. tada nutilau.
nebebuvo ką pasakyti.

stovėjau nuogas
viešbučio balkone, rūkiau
žiūrėjau į lietų.


Paskutinė Don Žuano pergalė

kai mane nužudysit,
švęsit ir džiūgausit

kai mane nužudysit,
jūsų moterys verks prie
manojo kapo


Nakties radijas

snūduriuoju, klausausi radijo
kažkoks svetimšalis man šnabžda
tamsius ir tolimus pažadus,
o viliojančius

visai prieš užmigdamas
akimirkai suvokiu – nėra jokio radijo
ir jokių svetimšalių:

mano tas tolimas, silpstantis
išsisklaidantis etery
balsas


Nuogas prieš veidrodį II

ką gi, braižas kaip visada
atpažįstamas: to, vienintelio
Architekto:

kas gi daugiau
taip mokėtų sujungti
viršų su apačia


Cezaris ir Kleopatra

mano bloga akis
prieš jos blogą akį

mano baisi galva
priešais jos baisią galvą

ir jokių sušiktų legionų

vien mano pavargus ranka
ant josios krūties


Visa tiesa apie riterius

visi iki vieno riteriai
baisiai nerangūs: nieko daugiau
ir nemoka, vien mosikuot
kalavijais

jei nuverstum nuo žirgo riterį,
pamatytum, kaip jis guli ant nugaros:
toks komiškas žvilgantis vabalas
mataruojantis plonytėm kojelėm

(piktesni tuo metu dar burzgia ir
plūstasi, besisukdami ratu kaip
pamuštas tankas)

taip, jie jau tokie,
tie riteriai

o dabar nurenk mane.
mylimoji, aš nuogas ir liaunas
po tais surūdijusiais šarvais.