Šatrijos Raganos teodicėja ir blogio įveika

       Ar Šatrijos Ragana yra palikusi panašių kaip F. Dostojevskio minčių apie ontologinius blogio ir Dievo buvimo įrodymus? Pirmiausia randame žinomąjį jos klausimą – kodėl, warum. Nuo „Kodėl tavęs čia nėra?“ ir klausimo apie mirtį („Tegul man kas atsako, kodėl taip yra!“ – „Iš daktaro pasakojimų“) iki sielos klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. „Sename dvare“ klausiama: kodėl žmoguje yra nuolatinis amžinybės ilgesys? Kodėl žmogus yra toks nepastovus ir kodėl yra mirtis? „Kodėl Dievuliui reikia to, kas taip skaudu?“ „Kas iš gėrio, tiesos, jei viso to galas – puvėsiai, niekas, nebūvis?“ „Iš kur manyje, pelene ir dulkėje tarp pelenų ir dulkių, tas amžinybės jausmas?“²⁷
       Šatrijos Raganos kūryboje nedaug taip išsamiai N. Berdiajevo svarstytų klausimų apie laisvę ar apie metafizines jos prielaidas. Jų buvimą liudija augantis Mamatės „amžinas maištas“ ištrūkti iš kasdienybės pančių ir visą gyvenimą tarnauti kokiai nors idėjai, Levanardos pasipriešinimas savo pono savivalei, kai šis jį bandė mušti ir pažeisti Dievo įsakymą. Mamatės lūpomis rašytoja teigė nekenčianti despotizmo ir baisiausiu žodžiu laikė žodį „vergas“, primindama apaštalo Pauliaus mintį: „Jūs brangiai nupirkti, nepasidarykite žmonių vergais“ (1 Kor 7, 23).
       Tai, kuo Šatrijos Raganą domina N. Berdiajevo nupieštas reljefiškas F. Dostojevskio kūrybos vaizdas, – žmogaus metafizika ir ontologinė dinamika, asmens nukreiptumas Dievop. Tą linkmę atspindi ir dvasingieji (Alioša Karamazovas, Zosima), ir nihilistai (Ivanas Karamazovas, Kirilovas). Nihilistų ieškojimo įtampa ir tragiškumas kyla dėl aistringų pastangų protu, racionaliai užmegzti ryšį su Dievu. Ir N. Berdiajevo mintis apie F. Dostojevskio herojų tikėjimo prieštaras, ir Šatrijos Raganos nuostata dėl Dievo atradimo žmogaus gyvenime yra panašios. Kelias Dievop pirmiausia grindžiamas ne racionaliu protavimu, o tikėjimu. Rašytoja ne kartą pabrėžia: „Jeigu tikime, kad yra Dievas...“, „aš esu giliai tikinti“²⁸. Blogis kaip buvimo beprasmybė ir nedorybių virtinė kaip tik prasideda nuo netikėjimo; tai liudija Kirilovo teiginys: „Jeigu nėra Dievo, tai aš Dievas <…>. Aš turiu nusišauti, kadangi mano savivalės viršūnė – nužudyti save pačiam sau <…>. Aš turiu netikėjimą parodyti. Aš neturiu idėjos, aukštesnės už tą, kad Dievo nėra“. „Stavroginas taip pat jeigu tiki, kad netiki, tai netiki, kad tiki. O jeigu netiki, kad netiki, tai jis netiki.“ Tarp Šatrijos Raganos romantiškų, melancholiškų, idealistinių prozos veikėjų šmėkščioja materialistinėms nuostatoms, prigimtiniam įstatymui vergaujantys žmonės. Pavyzdžiui, „visus savo tinginyste piktinanti“, apsileidusi ir su kitais vyrais nevengianti santykių Domeikienė, bandanti sužavėti išoriniu grožiu, nejaučia niekam jokių priedermių, nes niekuo netiki. Demaskuojamas Ciocios parodomasis pamaldumas ir poteriavimas: ji nemėgsta bažnyčios, giesmės blogai veikia jos nervus, nedalyvauja laidotuvėse; „ji labai nemėgsta viso ko, kas primena mirtį, nori būti visados jauna ir amžinai gyventi“²⁹. Rašytoja tvirtina, kad netikint Dievą grožį užtemdo nedoras elgesys. Matome ir Šatrijos Raganos atskleistą tikėjimo ir nedorybės akistatą, sunkumą tikinčiojo akimis pamatytą klystkelį pripažinti kaip realų faktą. Netyčia išvystas Boleslovo ir Domeikienės susitikimas sukelia jausmą, sukrečiantį ir tikėjimą gėrio realumu – „rodos man, kad palytėjau šlykščių šlykščiausią varlę – ir vis tebejaučiu ant pirštų tą palytėjimą. Kaip sunku, pažinus žmones, neniekinti jų! Reikia nuolat mąstyti apie savo silpnybes ir apie tai, kaip jos būtų pasireiškusios, esant kitokioms sąlygoms, ir jei nepasireiškia, tai kaip maža čia mūsų pačių nuopelno“³⁰.
       Šatrijos Ragana nesileidžia į netikėjimo ir nihilizmo paieškas, bet beprasmybės bergždumo ribas nubrėžia gana akivaizdžiai ir vadina tai „atvirkščiu tikėjimu“. „Kas iš to rojaus, jei pati ryt poryt ištikšiu kaip muilo burbulas <…>. Kadangi mūsų pojūčiai neduoda įrodymų, jog dvasia egzistuoja be kūno, tai tikime ją žūvant drauge su ja <…>. Kad aš netikėčiau, jog tai tiktai momentas, niekados nesutikčiau taip merdėti kas valandą per ilgus metus, taip tekina bėgti į niekybę, bet tuojau nutraukčiau to beprasmio gyvenimo siūlą“³¹. Šatrijos Ragana nuo jaunystės aiškiai suvokė tikėjimo praradimo pavojų ir būtinybę skleisti krikščionybę, vykdyti evangelizavimo misiją. „Išgirdus apie partiją lietuvių, norinčių platinti tikėjimą be Dievo, liūdna man buvo, ir dažnai gailiai guosdavaus dėl tos priežasties. O jis, būdamas XIX amžiaus pabaigos jaunikaitis, niekais laiko viską, ko negali savo pirštais pačiupinėti. Mane tarsi kas durte duria, girdint tokias nesąmones apie tai, ką laikau šventa, apmauda ima, kad žmogus nesupranta tokios aiškios, rodos, tiesos“³². Tikėjimas Šatrijos Raganai yra žmonių sąmoningumo šaltinis ir kartu švenčiausias jausmas. Įsitikinimais pagrįstus jausmus ji pasiryžusi ginti visomis jėgomis. Praradus tikėjimą į Dievą, neįmanoma tikėti žmogumi ir pačiu savimi.
       Kitas N. Berdiajevo išryškintas F. Dostojevskio kūrybos bruožas ir Šatrijos Raganos kūriniuose pasirodantis tipologinis atitikmuo – nemirtingumo ilgesys, tikėjimas kita būtimi bei amžinojo gyvenimo, apokaliptinės perspektyvos vaizdavimas. „Legendoje apie Didįjį Inkvizitorių“ jaučiamas nebylus Kristaus buvimas, puolusio žmogaus gelmėse pulsuojanti prisikėlimo nuojauta (Zosimos raginimas mylėti visus, taip pat ir nuodėmingą žmogų). Ir Mamatės Kristaus regėjimas per sapną išsiskiria begaline dvasios laisve ir vienintelės galios – meilės valdžios pajūčiu. Kristus čia pavaizduotas kaip gyvojo grožio įsikūnijimas: jis stovi smaragdinėje, gėlių išmargintoje pievoje; jo audeklas nežemiškas, o jo grožiui, nušviestam vidinės saulės, nėra žodžių išreikšti; Kristus žmogaus akivaizdoje kuria stebuklingas permainas – švelniai paglostyti drugiai akimirksniu virsta paukšteliais, kurie giedodami lekia aukštyn ir žėri lyg „brangieji akmenys“. Įstabus Kristaus grožis teikia nežemiškos palaimos tikrumą, ir atsiskleidžia laimės išgyvenimas, įgyjamas „nuo Viešpaties delno“. Matome ne iš karto pastebimą estetinio įspūdžio transformaciją: Kristaus akivaizdžiau nemotyvuotas išorinis grožis virsta vidine, iš esmės religine, malonės kupina gyvenimo būsena. Šatrijos Raganai ilgesio vaizdavimo gylis nulemia kūrinio meninę vertę. Abiejų rašytojų veikėjų dramatizmo variklis – troškimas išsinerti iš materijos varžtų, išlaisvinti sielą kaip plaštakę, išskristi kaip drugiui iš lėliukės. F. Dostojevskis ir Šatrijos Ragana yra iš tų nedaugelio rašytojų, kurie anapusinį pasaulį vaizduoja kaip dvasinę tikrovę – per sapną, fikciją, viziją. F. Dostojevskis rašo apie teokratinę sanklodą, grindžiamą grožiu ir harmonija. Mūsų rašytoja tvirtina dvasios dalykų sferoje nemėgstanti žodžio „ligi mirties“, nes gyvenimas anapus esantis tiek pat realus kaip čionai. Dieviškosios sielos ypatybės, per meilę, tikėjimą ir dorybes užsimezgusios čia, ten pasireiškia dar intensyviau: čia pumpuras, ten žiedas. Šatrijos Ragana anapusybės sodus aprašo kaip laimės pojūčių pilnatvę, išsiliejančią muzika, poezija, grožiu. „Kad ir geriausi viso pasaulio artistai susirinkę imtų groti įvairiausiais instrumentais, ir tai jų muzika nebūtų tokia puikia, kaip anoji Dievo soduose. O sielos vaikščioja, tų stebuklingų melodijų klausydamos, sutinka savo mylimuosius, anksčiau mirusius, ir laukia tų, kurie dar pasiliko žemėje“. Sapnu tampa praeitis, o tikrovė tėra tik dabartis. Tad žemėje viskas – sapnas, o „amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda“.
       Abiem rašytojams erdvė, kur žemė ir dangus susijungia dar šiapusiniame gyvenime, yra grožio akimirkos. F. Dostojevskis teigė, kad „grožis išgelbės pasaulį“, bet grožis jam – kaip ontologinės tobulybės viršūnė – dvilypis, demoniškas. „Grožis yra ne tik baisus (nes neapibrėžiamas), bet ir paslaptingas dalykas. Čia velnias grumiasi su Dievu, o kovos laukas – žmonių širdys.“ Mūsų rašytojos gyvenime ir kūryboje velnias egzistuoja kaip ryšio su Dievu ardytojas, chaoso sėjėjas. „Gyvenimo sūkurys pagrobęs mane stumia ir suka – ir rodos, viskas gerai – laikas greit bėga, nėra kada liūdėti... Bet tai tik rodos; sielos dugne kaip jūrių gelmėse tykoja pasislėpus baisioji hidra. Užtenka kokio mažmožio – tono, spalvos, vieno žodžio – ir jau ji įleidžia savo skaudų gylį į pat širdį...“³³ Rašytoja kratėsi politikos ir partinių visuomenės reikalų, bet nuolat jais domėjosi. 1918–1921 m. ji skaudžiai rašė apie visuomeninių vertybių pamynimą bei niekinimą: tamsiųjų gaivalų kupinos bolševizmo dvasios plitimą, papirkinėjimą, demagogiją, pataikavimą minios instinktams, „nesąžiningumą, nedorumą ir chamiškumą bekraštį ir beribį“³⁴. Nekultūringumas, neišmanymas, aplaidumas lemia žemųjų instinktų siausmą bei chaosą žmogaus ir visuomenės gyvenime. Šatrijos Raganos kūryboje grožis, kaip Dievo nuojauta, kaip absoliuto kibirkštis, sutirpdo sielos piktumą ir bjaurumą. Velnias nustelbia grožį tik tada, kai žmogus leidžia kilti piktiems norams ir pasireikšti nedoriems poelgiams. Dar daugiau, F. Dostojevskiui ir Šatrijos Raganai grožis pranoksta ontologinę pasaulio sanklodą. Kristus kaip įsikūnijęs grožis yra viena dažniausių meno estetinio paveikumo šaltinių F. Dostojevskio kūryboje. „Aš viską sudėjau į tikėjimo simbolį. Tas simbolis labai paprastas, štai jis: tikėti, kad nieko nėra gražesnio, gilesnio, simpatiškesnio, protingesnio, vyriškesnio, tobulesnio negu Kristus. Maža to, jei kas man nori įrodyti, kad tiesa ne Kristuje ir iš tikrųjų taip būtų, kad tiesa ne Kristuje, aš labiau norėčiau pasilikti su Kristumi negu su tiesa“³⁵. F. Dostojevskio įsitikinimu, Kristus jungia estetinį, etinį ir ontologinį pradus.
       Šatrijos Raganos kūriniams būdinga amžinojo gyvenimo tikslingumo samprata, Dievo buvimo tikslo įrodinėjimas savitas taip pat ir F. Dostojevskio kūryboje. Lietuvių rašytoja nuolat primena Dievo apvaizdos lemiamus įvykius, gerąją gyvenimo audeklo pusę, pasirodysiančią kitame pasaulyje, to audeklo rašto tikslumą, prasmę ir grožį. Apvaizdos tikslingumas pagrįstas tuo, kad nemirtingai žmogaus sielai būtų geriau ir ji atrastų visišką laimę. Mūsų rašytoja teigia, jog „kiekvienam žmogui yra paskirta pasaulyje kokia nors vieta. Kiekvienas turime gyvendami atlikti kokią nors misiją, kokį nors uždavinį – ir jei nuo jo išsisukame, tai mūsų gyvenimas yra bevertis. Jei norime gerai įvykdyti tą misiją, turime nuolat tyrinėti, kam esame pasaulyje ir ką mums reika daryti, kaip įsigyti vis daugiau išminties ir gerumo, kokių pareigų atneša mums kiekviena gyvenimo valanda ir kokiais darbais turtiname savo metus. Ar mokomės laiminti, ne keikti, ne silpninti sielas, kurios susiduria su mumis? Turime daryti viską, kas šią valandą mums galima ir prieinama, turime leisti iš savo sielos kuo daugiau spindulių į visas puses“³⁶.
       Čia priartėjame prie reiškinio, kuris leidžia paaiškinti blogio įveikimo problemą ir F. Dostojevskio, ir Šatrijos Raganos kūryboje. Tai tikėjimo praktika, tikėjimo arba netikėjimo leitmotyvas. Tai kartu tam tikra pasaulėžiūrinė nuostata: pasitikėjimas Dievo valia arba ontologinė savivalė, maištavimas prieš ją. F. Dostojevskis įspūdingiau piešia tokio savęs sudievinimo, savavališkos elgsenos pasekmes, kai kuriamas žmogiadievis, bet žūsta žmogus. Šatrijos Ragana pagrindiniu religingo žmogaus bruožu laiko atsidavimą Dievo valiai. Baimės, kančios, mirties ir visa apimančios atsakomybės akivaizdoje savo rūpestį ir negalią ji perduoda į tikslingai veikiančio Dievo rankas. „Mano nuomone, vyriausioji religingo žmogaus žymė yra sutikimas su Dievo valia. Jei yra Dievas, tai jis viską veda ir veda taip, kaip mūsų amžinajai sielai geriau. Mes, akli, kvaili, to nesuprantam, bet kada nors pamatysim. Žinai Tamsta, tai didžiausia laimė tarti iš pat širdies dugno – Dievo valia teesie visados. Man pirmiau buvo irgi sunku, bet dabar visados taip sakau ir visiškai atsiduodu į Dievo rankas“³⁷ (iš laiško J. Tumėnienei, 1924. XII. 20). Jeigu tikima, kad žmogaus gyvenimas eina pagal Apvaizdos paskirtą planą ir nubrėžtą tikslą, tai nėra nepakeliamos nelaimės, ligos ar skausmo. Apvaizdos tikslo įsisąmoninimas Šatrijos Raganai leidžia paklusti Dievo valiai, priimti šiapusinio pasaulio tvarką kaip praeinančią, dužlią šešėlių materiją ir matyti prasmę amžinojoje tikrovėje. Žmogus, į viską žiūrintis amžinybės žvilgsniu, negali pasiduoti skausmui ir pulti į neviltį. Iš tokio gyvenimo prasmės įžvelgimo ir pajautimo randasi ir rašytojos pavaizduotiems dievotiems, dvasingiems, balandiškų sielų, liaudiškai kukliems veikėjams būdinga pasitenkinimo gyvenimu pasaulėjauta (Mamatė, Levanarda, Kazelė, Pranciška, Zuzana, Bobutė, Verusia, Lukošius, Urbonienė ir kt.). Jie, nuolat susidurdami su kančia, nepritekliais, skausmu, randa išeitį iš kančios bei vargo beviltiškumo. Savo asmeninius norus jie įstengia palenkti galingesnei Apvaizdos jėgai. Štai senukas Lukošius nesijaučia padaręs sunkių nuodėmių ir nesupranta, kodėl Dievas jį taip spaudžia: neteko dukterų, ūkio. Jis suvokia, jog „kaži kas atėmė iš jo gyvenimą neteisingu būdu“. Bet jis nė kiek nesiskundžia nei žmonėmis, nei Dievu. Šitie varguoliai nusižeminę priima „baudžiančią ranką“. „Jiems gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Jei jis ir duoda kartais trumpų laimės valandėlių, tai yra jo malonė <…>, kaip kokia dovana virš programos“³⁸. Antra vertus, jų paveiksluose pastebime Kristaus grožio įspaudą, N. Berdiajevo akcentuotą F. Dostojevskio kūryboje. Jų pasitenkinimas gyvenimu yra ir savo laimės suvokimas. „Pasakysiu tau, kas yra laimės paslaptis, o širdie! Mirk tam, kas turi mirties veidą, merdėjimo aičiojimą, ir nesėk ten, kur kapuose gautumei ieškoti derliaus. Pasakysiu tau, kas yra laimės paslaptis, o širdie! Atgyk tam, kas viršum mirties, viršum skausmo, viršum vylių – tveria amžinai. Ir tegu tavo drebąs inkaras ten krinta, kur yra gelmių ramybė ir tyla“³⁹. Šatrijos Ragana moko atrasti Dievo malonės taką didžiausiose gyvenimo krizėse – tai rodo jos žodžiai, parašyti savo draugei Janinai Tumėnienei (1923), mirus Tumėnų mažamečiui sūnui: „Žmonių kalboje nėra žodžių tokiam skausmui numalšinti – tai tegali padaryti vienas Dievas. Meldžiu jį, kad duotų Tamstoms savo malonės ramiai pasiduoti jo šventai, niekados neklystančiai, visuomet į tikrąją laimę mus vedančiai valiai“⁴⁰. Tai būtų tiksliausias pačios Šatrijos Raganos komentaras jos pačios cituotai N. Berdiajevo minčiai: „Ar pasaulio ir istorijos proceso prasmė nėra Dievo troškimas suteikti laisvą meilę kaip atsaką?“
       Šiame straipsnyje neieškota priežastinių ryšių tarp N. Berdiajevo knygoje aprašytos F. Dostojevskio pasaulėvokos ir Šatrijos Raganos kūrybos. Stengtasi atkreipti dėmesį į abiejų rašytojų analoginius pasaulėžiūros ir estetikos panašumus ir sutapimus, kurie rodo, jog Marija Pečkauskaitė juto bendrą ano meto filosofinės ir religinės minties pulsą, sekė tarptautinį pasaulėžiūros idėjų kontekstą, pati gilino Dievo pažinimą. Ir F. Dostojevskis, ir Šatrijos Ragana panašiai sprendžia teodicėjos problemą: prasminga laisvė per kančią padeda pajusti Dievą. Tikrasis grožis atsiskleidžia per Kristų, o veiklus tikėjimas įveikia blogio problemą. Rusų rašytojas labiau ieško ontologinių Dievo buvimo įrodymų, Šatrijos Ragana – pasitikėjimo Dievo valia.


       ___________________

 
       ¹ M a r i j o s  P e č k a u s k a i t ė s - Š a t r i j o s  R a g a n o s   Raštai. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1939. – P. 252.
       ² K u z m i c k a s  V.  Senojo dvaro paunksnėje. M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 100-osioms gimimo metinėms // Pergalė. – 1977. – Nr. 3. – P. 125–126.
       ³ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 329.
       ⁴ Ten pat. – P. 479–480.
       ⁵ Laiškas iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų.
       ⁶ M a s i o n i e n ė  B .  Literatūrinių ryšių pėdsakais. – Vilnius: Vaga, 1982. – P. 12 (taip pat žr.: Darbymetis. – 1921. – Nr. 4. – P. 26).
       ⁷ M a c e i n a  A .  Masės atbudimas // Židinys, 1939. – Nr. 8–9; M a n t v y d a s   P .  Legenda apie Didįjį Inkvizitorių // Židinys. – 1939. – Nr. 11; M i š k i n i s  M .  Didžiųjų rašytojų siluetai. – Kaunas: Spaudos fondas, 1936.
       ⁸ M a n t v y d a s  P .  Legenda apie Didįjį Inkvizitorių. – P. 489.
       ⁹ Ten pat. – P. 493.
       ¹⁰ M a s i o n i e n ė  B .  Literatūrinių ryšių pėdsakais. – P. 74–85.
       ¹¹ Новые аспекты в изучении Достоевского / Ред. В. Захаров. – Петрозаводск: Изд. Петрозаводского университета, 1994; Евангельский текст в русской литературе  / Ред. В. Захаров. – Петрозаводск: Изд. Петрозаводского университета, 1998.
       ¹² Христианство и русская литература / Отв. ред. В. Котельников. – T. 1. – Санкт-Петербург. – Наука, 1996. – С. 304–305.
       ¹³ D o s t o j e v s k i s  F .  Idiotas. – Vilnius: Margi raštai, 2003. – P. 449–450.
       ¹⁴ Аста делл А. Красота и спасение в мире Достоевского // Христианство и русская литература / Отв. ред. В. Котельников. – T. 3. – Санкт-Петербург: Наука, 1999. – C. 256–257.
       ¹⁵ З е н ь к о в с к и й  В .  История русской философии. – Ленинград: Прометей, 1991. – C. 220.
       ¹⁶ Б е р д я е в  Н .  Миросозерцание Достоевского // Б е р д я е в  Н .  Смысл творчества. – Москва: Аст, 2002. – C. 402.
       ¹⁷ Ten pat. – C. 406.
       ¹⁸ Ten pat. – C. 407.
       ¹⁹ История этических учений / Ред. А. Гусейнов. – Москва: Гардарики, 2003. – C. 868–869.
       ²⁰ Б е р д я е в  Н .  Миросозерцание Достоевского. – C. 439.
       ²¹ Ten pat. – C. 438.
       ²² D o s t o j e v s k i s  F .  Demonai. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 98–99.
       ²³ Ten pat. – P. 519.
       ²⁴ Ten pat. – P. 435.
       ²⁵ D o s t o j e v s k i s  F .  Idiotas. – P. 256–257. (
       ²⁶ Л а у т  Р .  Философия Достоевского в систематическом изложении. – Москва: Республика, 1996. – C. 312–313.
       ²⁷ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – Vilnius: Vaga, 1969. – P. 365.
       ²⁸ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – Vilnius: Vaga, 1986. – P. 117, 256.
       ²⁹ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – P. 373.
       ³⁰ Ten pat. – P. 408.
       ³¹ Ten pat. – P. 362–363.
       ³² Š a t r i j o s  R a g a n a .  Viktutė // Sename dvare. – P. 21
       ³³ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 303.
       ³⁴ Ten pat. – P. 324.
       ³⁵ Д о с т о е в с к и й  Ф .  Письма. – T. 1. – Москва–Ленинград, 1928. – C. 142.
       ³⁶ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Rimties valandėlė. – Vilnius: Katalikų pasaulis, 1994. – P. 24–25.
       ³⁷ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 378.
       ³⁸ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Sename dvare. – P. 408.
       ³⁹ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Dvi mokytoji // Š a t r i j o s  R a g a n o s   Raštai. – Kaunas, 1928. – P. 201.
       ⁴⁰ Š a t r i j o s  R a g a n a .  Laiškai. – P. 357–358.