XII

       Artėjo pavasaris, į šį atšiaurų kraštą vis daugiau plūdo šviesos, kartkartėm tvykstelėjusi saulė paauksindavo ją, oras atlėgo, sniegas juodavo ir zmeko, vėl galėjai girdėti žmonių ir gyvulių balsus, metalo skimbčiojimą, žingsnius per gatvėje telkšantį vandenį, veriamų durų girgždesį.
       Tą saulėtą popietę durys iš tikrųjų prasivėrė. Senis jau buvo atsigavęs ir palengva dūlinėjo po trobą. Šviesos sraute, plūstančiame į vidų, stovėjo Sibilė ir droviai šypsojosi. Ji vėl atnešė vyno ir didelį paplotį, nors prieš savaitę sakė, kad daugiau nieko nebeturi. Jeigu ne vis didėjantis alkio ir troškulio jausmas, Publijus Nazonas nieku gyvu nebūtų gėręs našlės vyno ir valgęs jos duonos – juk tik dėl jo kaltės žuvo šios moters sūnus, protingasis Hulkas Helopas. Vadinasi, dabar ji turi vaikščioti po miestą ir prašinėti maisto ir vyno ne tik sau, bet ir jam, Publijui Nazonui, savo sūnaus žudikui! Tiesiog nesuvokiama, kad berniuko žūtis juos suartino, o juk turėjo padaryti mirtinais priešais. Tarsi šitaip viską praradusi Sibilė iš paskutiniųjų kabintųsi į gyvenimą.
       Moteris padėjo senajam romėnui peržengti slenkstį. Šviesa jį apakino, ėmė svaigti galva, iš kažkur atsklido cypiantys košmariški garsai, akyse mirguliavo – ir jis turėjo atsiremti į našlės petį.
       – Nemaniau, kad vis dar esu toks silpnas, – sumurmėjo Publijus.
       – Tai šviežias oras ir saulė... tiek laiko tūnojai tamsoje... šešėliuose.
       Esu lyg tas Platono žmogus, išvestas iš olos į dienos šviesą, palingavo galvą poetas, bet vis dar nematantis nei saulės, nei tikrųjų daiktų esmės.
       Jiems sunkiai sekėsi susikalbėti. Vengė minėti Hulką Helopą, kurį abu, be abejo, laikė savo sūnumi. Sibilė buvo įpratusi prie skausmo, todėl berniuko žūtis nepalaužė jos. O galbūt jos tautos moterys paprasčiau žiūrėjo į mirtį – juk tai buvo jų kasdienybė. Publijus nieko daugiau iš gyvenimo nebegalėjo viltis: netgi jei atsirastų kitas toks berniūkštis, jis nebeturi nei jėgų, nei tikėjimo. Tarsi medis, kurio viršūnė palaužta ir nudžiūvusi.
       Nazonas nebeskaitė ir neberašė. Galbūt pasąmoningai nusprendė, kad gyvenimo likutį skirs susilieti su gamta, kad ir kokia atšiauri ji būtų: sėdėdavo kieme ant suolelio, žiūrėdavo į apniukusį dangų laukdamas, kol išnirs saulė, kol ji, nors tik retkarčiais matoma, keliaus į vakarus; džiaugėsi pamažėl skaidrėjančiu oru, netgi smulkus pavasario lietus neįvarydavo jo į trobą – lašeliai ant veido jam būdavo nelyg švelnus šviesėjančios dienos prisilietimas. Atėjus vasarai, kūbrindavo prie jūros, slankiodamas pakrante stebeilydavo į tuščią horizontą, stebėdavo bangų artėjimą, klausydavosi mūšos garsų, retkarčiais, prisiminęs Helopą, liūdnai šypsodamasis imdavo svaidyti akmenukus į vilnijančių vandenų keteras.
       Lėtas dienos slinkimas, jūros platybių monotonija, smėlio girgždėjimas po kojomis, žuvėdrų riksmai, debesų kamuoliavimasis, saulės švysčiojimas, vėjo sūkuriavimas – visa tai mažino širdies skausmą, gamta blukino praeities vaizdus ir įspūdžius, laikas siautė į lengvą ir bespalvę užmaršties skarą.
       Vieną vakarą grįžęs nuo jūros, prietemoje romėnas pamatė moterį, sėdinčią ant kiemo suolelio. Šį kartą Sibilė nieko neatnešė, tačiau juodu buvo ilgokai nesimatę. Publijus užžiebė rūkstančią lajaus žvakę, nes nebeturėjo vaško, ir pakvietė viešnią į vidų. Nežinia, kodėl moteris šįsyk buvo drovesnė nei paprastai: tylėjo nuleidusi akis, nežinojo, kur rankas dėti. Poetas visaip kalbino Sibilę, tačiau ji tik mikčiojo ir suko veidą į šalį. Negalėjo būti, kad ją ištiko kokia nelaimė: be abejo, būtų pasisakiusi. Ūmai Nazonui pasivaideno, kad vieną akimirką našlės akyse išvydo deginančią aistrą. Pats negalėjo patikėti, bet per krūtinę nuslinko šilta banga.
       – Man pasipiršo, – galiausiai sumurmėjo moteris.
       – Kas? – smigtelėjo netikėta pavydo adatėlė.
       – Vienakis kuprius.
       Tas pats, kuris pribaigė mano šunelį, pagalvojo poetas. O dabar jis gviešiasi į šią moterį...
       – Tekėsi?
       – Jau buvau ištekėjusi, antrą kartą tekėti neleidžia mūsų papročiai. Jis man siūlo slaptą meilę... Atėjau patarimo...
       Kažkas neįtikėtino buvo jos žodžiuose: argi Sibilė neturi su kuo pasitarti? Kad ir su kokia patyrusia getų moterimi. O jis, ką jis gali pasakyti?..
       Nazonas pradėjo postringauti apie sunkią vienišos moters dalią, tarsi ragindamas Sibilę susitaikyti su likimu, tačiau kartu beveik prisipažindamas, kad ir pats labai norėtų artimo žmogaus. Viešnia turbūt nieko nesuprato, išsiblaškiusi žvelgė į Publijaus šešėlį, slankiojantį sienomis.
       Kai Sibilė kilo eiti namo, staiga sušniokštė galinga vasaros liūtis, po valandėlės sudundėjo ir perkūnija. Juodu nutilę klausėsi miestą užgriuvusio lietaus klioksmo, teškėjimo, ūžesio, vėjo šuorų gaudimo. Tarsi būtų pakrikusi gamtos darna ir prasidėjęs visa apimantis chaosas.
       Ūmai čia pat trenkė. Galbūt net kitoje gatvės pusėje. Žvakės liepsnelė šoktelėjo, ištįso, suspragėjo ir užgeso. Nazonas drąsinamai suspaudė viešnios ranką. Moteris tikriausiai iš baimės instinktyviai pasislinko artyn. Jos rankos buvo šiurkščios. Ir veidas šiurkštus. Ir lūpos suskeldėjusios bei šiurkščios. Tačiau po drabužiu poetas pajuto švelnią it kūdikio odą. Sibilė aiktelėjo, tarsi būtų kyštelėjusi koją į šaltą jūros vandenį, ir tvirtai prisiglaudė. Publijų nustebino staigus jėgų antplūdis: tarytum nebūtų buvę ilgų mirtinos ligos mėnesių, lyg jis nebūtų šešiasdešimtmetis senis, o tremtis nebūtų iškankinusi ir išsekinusi. Kraujas suūžė galvoje ir nušniokštė gyslomis bei raumenimis žemyn – jis vėl buvo dvidešimt penkerių metų romietis, apglėbęs savo mylimąją Koriną prabangiame jos guolyje šiltą vasaros naktį. Tačiau Sibilės geismas buvo barbariškesnis: ji nežinojo jokių meilės taisyklių, kurių mokėsi romietės, jai nereikėjo vaidinti aistros ir apsimestinai dejuoti. Pati gamta kalbėjo jos kūnu ir ilgai slėptu geidulio balsu. Stichija į savo sūkurį įtraukė ir poetą, kuris užsimiršęs lotyniškai sušnibždėjo:
       – Sibile, mes turėsime sūnų!
       Bet, atrodo, moteris jį suprato, nes kyštelėjo krūtį prie jo lūpų, tarsi didysis romėnų poetas būtų kūdikis.
       Kai jie atšlijo vienas nuo kito, liūtis jau buvo nurimusi, perkūnija nudundėjusi tolyn, kūnai suglebę ir išsiilgę malonaus poilsio. Vis dar laikė tvirtai suspaudę vienas kito rankas, tartum bijotų, kad kas nors juos išskirs. Vienakis kuprius arba užmaršties ūkuose išnykusi Nazono žmona. Visą pastarąjį dešimtmetį Publijus nebuvo toks laimingas kaip šią naktį. Valandėlę jam net pasivaideno, kad jis vėl turi viską – tėvynę, namus, moterį. Kad į atsivėrusią laiko išgraužtą griovą sukrito tremtis, vienatvė, sniegas ir ledas, alkanas būvis, pažeminimas, užmarštis, ir viršum visko vėl aklinai susiglaudė abu krantai. Rytoj jis pabus savo namuose, Romoje, švies saulė, sode švytės nunokusios vynuogės, tarp lapų mirguliuos tamsios alyvuogės, svaigins salsvas rododendrų kvapas. Pasiims stilių, vaškuotas lenteles ir stversis įprasto, kasdieniško, tačiau malonaus darbo.
       Sibilė jau užmigo, ji tarsi per dieną nusiplūkęs žmogus garsiai alsuoja, kažką sumurma – nejaugi šauktų Hulką Helopą? Publijus, po apsvaigimo valandėlės vėl grįžęs iš Romos į vargingą namelį pasaulio pakraštyje, pasilenkia ir bučiuoja jos švelnią odą – nuo pat kaklo ir pečių iki pat kojų pirštų, kurie iš tikrųjų kvepia laukiniu žvėrimi.
       Rytą našlė suaimanavo pamačiusi save nuogą, piktai ir beviltiškai trenkė kumščiu sau į krūtinę, tarsi būtų mirtinai nusikaltusi, ir paskubomis ėmė rengtis. Nazonas apsimetė miegąs: geriau bus, jeigu nematys jos gėdos ir nusiminimo.
       Publijus laukė jos kas vakarą. Negalėjo patikėti, kad Sibilė pasirinko vienakį getą, o ne jį. Bet tik po savaitės, jau visiškai sutemus, kažkas sukrebždėjo prie durų. Viešnia, apsigobusi galvą skara, paskubom įsmuko į vidų. Ji buvo pablyškusi nuo įtampos, akyse – ne džiaugsmas, veikiau – savigrauža.
       – Jau ketinau tavęs ieškoti, – šyptelėjo romėnas.
       – Niekada taip nedaryk, – net krūptelėjo Sibilė. – Žinau, kad esu bloga, nedora, pasileidusi, gali tyčiotis iš manęs ir mušti, bet nevaryk atgal. – Ir ji staiga užkaitusiu veidu prisiglaudė prie Nazono peties.
       Tik užgesinus žvakę sutiko gulti į lovą. Prašinėjo nenurengti nuogai, neliesti ir nebučiuoti vietų, kurios net skauda iš geismo. Tačiau stengėsi atiduoti visą švelnumą, susikaupusį per savaitę. Ir tik akimirkomis ją nugalėdavo laukinė aistra, matyt, plūstanti iš vidaus. Tada jos aštrūs dantys be gailesčio smigdavo į poeto petį ar krūtinę, iš burnos išsiverždavo urzgimas.
       Tačiau praėjo visa vasara, kol Sibilė liovėsi drovėtis ir nesigėdydama žiūrėdavo Publijui į akis, o jos lūpos vylingai ir žaismingai šypsodavosi. Atrodo, ir kaltės jausmas išnyko, o gal getų moteris išmoko jį paslėpti.
       – Aną vakarą aš viską išgalvojau apie vienakį kuprių, – vieną sykį padėjusi galvą ant didžiojo romėno peties prisipažino Sibilė.
       – Kodėl? – nustebo Nazonas.
       – Labai norėjau, kad tu mane mylėtum, – krimstelėjo petį našlė.
       Publijus čiupo ją į glėbį ir suspaudė, kad net kaulai sutraškėjo.
       – Kaip mylisi romietės, tavo miesto moterys? – kitą sykį išdrįso paklausti Sibilė.
       – Man labiau patinka, kaip darai tu, – nusijuokė romėnas.
       – Ne dėl to... – pro primerktas blakstienas dėbtelėjo našlė. – Tiesiog noriu žinoti.
       Tąkart Publijus nieko neatsakė, bet po kelių dienų vėl išgirdęs tą patį klausimą, iš atminties papasakojo kelias paskutines savo „Meilės meno“ strofas:
       – Ne bet kaip tinka mylėtis, reikia rasti pozą, derančią tavo kūnui: jeigu veidas gražus, išsitiesk aukštielninka, jeigu nugara daili, nugarą atstatyk; Milono pečius Atalantė ne kartą lietė kojomis – jeigu tavo kojos grakščios, imk iš jos pavyzdį; jei esi nedidukė, raitelė gali būti, jei augalota – tatai netinka, nes Hektoras niekada nebuvo Andromachos arklys; jeigu vyrų akį džiugina tavo šonai, klaupkis ant kelių patale ir veidą atlošk; jeigu kojos lieknos ir krūtinė nepriekaištinga, gulkis ant lovos skersai, vyrą prieš save pastatyk ir greitai kilnokis gėdą pamiršusi; meilės žaidimų yra gal tūkstantis, bet lengviausia ir paprasčiausia tatai daryti į priekį palinkus, pusiau gulomis ant dešiniojo šono.
       Sibilė valandėlę tylėjo, galbūt mėgindama visa tai įsivaizduoti. Paskui droviai nutęsė:
       – Kiek visko prigalvota... Argi pats kūnas negirdi, ką sako meilė ir geismas? Kam tada žmogui duota prigimtis?
       – Prigimtį reikia lavinti. Kultūros žmogus tuo ir skiriasi nuo barbaro.
       – Argi mano meilė tau atrodo barbariška? Argi romėnės tave labiau mylėjo? Argi jos buvo švelnesnės, paslaugesnės, nuolankiau tavęs klausė, turėjo daugiau aistros?
       Nors ir būdamas meilės meno specialistas, Publijus nepanoro diskutuoti šia tema: kiekvienai moteriai atrodo, kad ji karščiausiai myli, kad tik jos meilė vyrą padaro laimingą. Be to, moterys nemėgsta, kai jas lygini su kitomis – jų ausys visada ilgisi liaupsių. Žinoma, jis myli Sibilę, bet daugiau siela nei kūnu: nesijaučia toks vienišas, net šis pasaulio pakraštys darosi šiek tiek jaukesnis, ne toks atšiaurus, ji yra nelyg gamta, pati priartėjusi prie jo. Sibilė, be abejo, niekada nebūtų pamilusi jo, jei ne jos sūnus Hulkas, kurio netektis juodu suartino labiau nei kitus susieja drauge praleistos džiaugsmo ir linksmybių dienos bei naktys. Netekę Hulko Helopo, juodu neteko visko, tačiau surado vienas kitą.
       Vasaros pabaigoje didysis romėnų poetas paskutinio laivo vairininkui perdavė žmonai skirtą laišką, kuriame parašė, kad ji galinti būti laisva, nes daugelį metų juos sieję Himenėjo ryšiai yra nutrūkę, kadangi jis, Publijus Nazonas, surado kitą savo gyvenimo moterį – ištikimą ir patikimą, neketinančią palikti jo nelaimėje. Iš tikrųjų Nazonas dar tą patį vakarą rengėsi Sibilei pasakyti sakraliuosius romėnų santuokos formulės žodžius.
       Grįždamas nuo jūros, Publijus savo kieme pamatė minią miestelėnų, garsiai ir piktai kažką lalančių. Kai priėjo arčiau, staiga visi į jį atsisuko, jų akys buvo kupinos neapykantos ir įsiūčio. „Tai jis! Tai jis!“ – subangavo minia ir pakilo daugybė rankų, gniaužiančių akmenis. Tačiau juos sustabdė kažkoks aukštas baltais ilgais plaukais ir susivėlusia žila barzda senis – tikriausiai jų žynys.
       – Mes pagal savo genties papročius nubaudėme Chaidukulą, – rūsčiai pasakė jis, – žmonės užmėtė ją akmenimis.
       Publijus, vis dar netikėdamas, ką girdi, vargiai prasibrovė prie savo namelio durų – miestelėnai jį stumdė ir pasalūniškai kumšėjo alkūnėmis. Sibilės veidas ir rankos buvo viena ištisinė kruvina žaizda – matyt, kai ji prarado sąmonę ir net kai mirė, į ją įtūžę getai vis dar svaidė akmenis. O kerštingieji dievai! Nazonas pasviro, parklupo ant kelių ir apkabino savo moterį.
       Po valandėlės pajuto paniekos kupiną žvilgsnį: tarsi vilkas išsišiepęs į jį žiūrėjo barzdotas vienakis kuprius. Turbūt Sibilė aną vakarą nemelavo, pagalvojo didysis romėnų poetas. Kupriaus sviestas didžiulis akmuo vos nesutraiškė jam kojų.
       – Joks vyriškis neturi teisės paliesti našlės, nes ji dausose turi savo tikrąjį vyrą, kuris jos laukia ir ilgisi, – tarsi teismo verdiktą paskelbė žilabarzdis žynys. – Chaidukula tatai žinojo, bet sulaužė priesaiką, duotą savo vyrui. Ir už tai turėjo mirti.
       Jo žodžiams aršiais riksmais pritarė minia. Netgi moterys, galbūt tokios pat našlės, spaudė rankose akmenis ir grėsmingai mosavo. Nazonas, nužvelgęs nekviestus svečius, nepamatė nė vieno draugiško veido – visi jie buvo niūrūs, pikti, ryžtingai nusiteikę ir laukė tik ženklo. Akimirką Publijų pagavo įtūžis ir jis jau norėjo sušukti niekinantį žodį, kad mirtų šalia moters, kurią mylėjo labiau nei save.
       – Tavęs, romėne, laukia kitoks likimas, – supratęs slaptą poeto mintį, pratarė žynys. – Iki kito saulėlydžio privalai palikti ne tik mūsų polį, bet ir mūsų šalį.
       – Paskutinis laivas ką tik išplaukė, – pašaipiai atkirto Nazonas, vėl atgavęs blaivų protą.
       – Turi palikti mūsų kraštą – žeme, vandeniu, oru! Po kito saulėlydžio tavęs čia neturi būti, – neleidžiančiu prieštarauti tonu pasakė žynys ir, oriai apsisukęs, aukštas bei tiesus žengė iš romėno kiemo.
       Jam iš paskos nusekė erzeliuojanti ir pritariamai šūkaujanti minia. Liko tik du ilgaplaukiai barzdoti getai – vienas jų buvo kuprius. Šiurkščiai pastūmę poetą, jie išsinešė moterį, tarsi jiems teisėtai priklausantį daiktą.

       XIII

       Dar tą patį vakarą Publijus surado Tomų valdytoją ir pasiskundė, jo nuomone, sveikam protui prieštaraujančiu getų žynio sprendimu. Vyriškis, kuris prieš dešimt metų už didelius pinigus pardavė tremtiniui niekam tikusį namelį, pačiaupė lūpas ir pro sukąstus dantis tarė:
       – Turi jiems paklusti, Publijau Nazonai, nors tau neatimtos Romos piliečio teisės. Getai yra sutarę su Mezijos karaliumi, kuris mus valdo, kad niekas nepažeidinės jų papročių ir nesikėsins įvesti čia savo tvarkos. Be to, esi tremtinys, ir net pati Roma tavęs negintų...
       – Vadinasi, esu dar kartą ištremiamas? – pyktelėjo didysis poetas. – Kur dabar turėčiau vykti? Į Romą man negalima, į Graikiją – taip pat. Gal man keltis per Istrą pas anapusinius getus arba sarmatus?
       – Nieko tau nepatarsiu, romėne! – irgi piktai sušnarpštė valdytojas. – Juk atvykai ne į savo vilą, o į tremtį! Getai jau ir anksčiau man tave skundė, kad tvirkini jų berniūkštį Hulką. Tada pro pirštus į tai pažiūrėjau. O dabar daryk kaip išmanai!
       Naktį Publijus paslapčiom išlindo pro miesto sienoje po paskutinio barbarų antpuolio likusią spragą ir pasuko prie laidotuvių laužavietės. Buvo rami besibaigiančios vasaros naktis, liepsnos lygiai kilo į viršų, jis iš tolo užuodė deginamo kūno tvaiką. Traukė tą dvoką visa krūtine. Sibile, tu kvepėdavai žole, vandeniu, smėliu, sniegu, kartais žemais slenkančiais debesimis ir rudenio lietumi, o štai dabar... Senas romėnų poetas, tremtinys ir klajoklis, aprauda tave, getų moterie, tavo meilė sušildė mano vienatvę ir nuo šalčio grumbančią širdį... Netgi po mirties mes, Sibile, nesusitiksime: aš keliausiu į Hadą, o tu – pas protėvius, į savo vyro glėbį... Jeigu dar turėčiau laiko, parašyčiau apie mūsų meilę. Ne, ne taip, kaip anksčiau... Deja...
       Laužą saugojo keturi getų kariai. Gal jie ir nebūtų pavarę poeto, tačiau Publijus norėjo atsisveikinti su Sibile vienas, proverksmiais šnibždėti žodžius, skirtus barbarų moteriai, kurios oda ir siela buvo švelnesnė už Armėnijos tigrės kailį.
       Netrukus pakilo artėjančio rudens rūkas ir paslėpė laidotuvių laužą – tarsi Sibilės nė nebuvo. Liko tik kvapas – aštrus, gniaužiantis gerklę, draskantis alveoles. Publijus duso, kosėjo, krenkštė it senas šuo, galbūt Gajus Oktavijus.
       Naktį susapnavo mirusį brolį dvynį ir vėl nežinojo, katras – jis pats. Abu jie, nerasdami į ką atsiremti, sukosi tuščioje erdvėje. Pabudo su mirties skoniu burnoje. Atėjo laikas mąstyti ne apie meilės, o apie mirties meną. Smėlis byrėjo vis greičiau, viršuje vėrėsi tuštuma, laikas tuoj tuoj baigsis. Ir staiga jį suparalyžiavo skaudus tėvynės ilgesys: bukų giraitės, raudonos kalvos, vynuogynai, šviežiai suartos dirvos kvapas, saulėje spindintis amžinasis miestas, puošnūs marmuro pastatai, kolonados ir arkos, portikai ir frontonai, gėlių girliandos, fontanai, persišviečiantys nunokę vaisiai, tyro vandens skonis, atvėsinantis įsiaitrinusią sielą...
       Rytą romėnų poetas jau žinojo, ką daryti: dar nepabudęs prisiminė mitą apie garsųjį atėnietį skulptorių ir architektą Dedalą, tokį pat tremtinį, kuris Kretos karaliui Minui pastatė Labirintą ir pats su sūnumi Ikaru jame buvo įkalintas. Tačiau, padedant karaliaus žmonai Pasifajei, ištrūkę iš Labirinto juodu sugebėjo pakilti į orą ir išsivadavo iš nelaisvės. Jeigu su manimi būtų Helopas, mes abu išskristume iš Tomų – tarsi Dedalas ir Ikaras. Deja, turėsiu keliauti vienas...
       Už paskutinius sestercijus prisipirko vaško ir laukinių paukščių plunksnų. Dėjo jas vieną prie kitos, per vidurį rišo siūlais, o apačioje vašku tvirtino. Triūsė visą pusdienį, nes nebuvo pratęs prie tokio darbo, bet vis dėlto sumeistravo du galingus ilgėliausius sparnus, kokiais skraido didieji paukščiai: gandrai, garniai, šventieji ibiai.
       Paskutinį kartą nužvelgė Tomus – deceniumą jis čia kentėjo tremtį, šaltį ir maisto stygių, barbarų antpuolius, vienatvę; čia lieka du artimiausi žmonės, kurių pelenai išbarstyti šioje laukinėje žemėje. Iš šiaurės artėjo tamsus debesis, ir buvo metas keliauti. Bėgo tempdamas sparnus, iš paskutinių jėgų jais mosavo, kol jį pagavo vėjo šuoras ir ėmė nešti. Kojos sudrėko nuo jūros purslų, svetima žemė buvo sunki ir nenorėjo paleisti, prisiminimai ir praeitis traukė žemyn, civilizuoto žmogaus mintys akmeniu gulė ant pečių. Bet juk Dedalas pakilo! Gal buvau prastesnis meistras už jį? – karštligiškai svarstė Publijus. Ar gali kūrinys būti geresnis už kūrėją? Stipresnis, gyvybingesnis, labiau tikintis savimi?
       Ir tada jūra ėmė tolti. Tarsi pati didžiojo romėnų poeto siela, nepasikliaudama mirtinguoju žmogaus kūnu, pradėjo kelti į viršų pavargusį ir prarandantį viltį Publijų Nazoną. Dangus nusiblaivė, artėjo saulė, vėrėsi antgamtinis idėjų pasaulis. Jis nebebuvo tremtinys – nei romėnas, nei Publijus Nazonas, nei žmogus, o tik nemirtinga poeto siela, žvelgianti iš aukščio ir matanti vandenis, salas, žemynus ir žmones, dirbančius savo kasdienius darbus: štai žvejys su meškere rankoje, ant lazdos parimęs piemuo, artojas, lėtai kūbrinąs paskui arklą. Jis tolo nuo kasdienybės, nuo savo amžiaus, nuo barbarų ir romėnų, nuo vergų ir aristokratų, nuo laiko ir materijos. Kilo ir kilo iki pat žvaigždynų. Galbūt jis išsiskleis laike, taps tik mintimi suvokiama idėja, gal, paneigęs artėjančią viduramžių tamsą, panirs į šviesą ir perpras šviesos paslaptį...
       Tuo metu dvidešimtmetis Jėzus Nazarietis vaikščiojo po Palestinos žemę, kaupė išmintį ir taip pat, kaip ir didysis romėnų poetas, mokėsi meilės ir mirties meno. O išdidieji romėnai, valdę visą kultūros pasaulį, įsivaizdavo gyveną „aukso amžių“ ir net nepagalvodavo, kad barbarai tarsi lavina užgrius jų imperiją ir jos neįveikiamą galybę sutrupins į šipulius.
       Tada laikas peržengė ribą, žmonės iš naujo ėmė skaičiuoti metus. Prasidėjo Naujoji, mūsų era.

       2004–2005


       __________________

 
       * Apysakoje esama Publijaus Ovidijaus Nazono (43 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.) gyvenimo faktų, tačiau tai ne biografinis kūrinys.

       ** Pirmos Ovidijaus „Metamorfozių“ eilutės. Šią ir ankstesnę citatą iš lotynų kalbos vertė Antanas Dambrauskas.