ELENA BUKELIENĖ

       Įdomu, nors labai sunku lyginti dviejų epochų literatūras, kurias skiria kardinaliai pasaulį ir meną pakeitę septyni dešimtmečiai. Penkioliktosios pirmosios ir antrosios Nepriklausomybės metinės – labai formalus gretinimo pagrindas. Klasiką iškristalizuoja laikas. Rizikinga spręsti, kurios praėjusių metų knygos išliks. Kita vertus, lyginant gal reikėtų kalbėti ne apie vienų, o apie penkiolikos metų literatūros procesą, žvelgti į atskirų autorių kūrybos visumą. Būkim objektyvūs, prisiminkim, kaip buvo sutiktos minėtos knygos 1932 metais, kiek žiaurios kritikos, net antiromano etiketės sulaukė V. Mykolaitis-Putinas. Dar skaudžiau nukentėjo B. Sruoga, parašęs novatorišką dramą konkursui Vytauto mirties 500 metinėms paminėti, bet neįtikęs komisijai, negavęs premijos, sukėlęs didžiulį, ilgai netilusį literatūrinį skandalą.
       Tačiau bandykime priimti pasiūlytas žaidimo taisykles. Laikas parodė, kad suminėtosios prozos, dramos ir poezijos knygos anų laikų lietuvių literatūros kontekste išliko tikrai reikšmingos. Ar šiandien, kad ir neturėdami laiko distancijos, matome tokių kūrinių, „kurių reikšmė atlaikytų lyginimą“? Atsakymas, manau, nevienareikšmis, bet būčiau linkusi manyti, kad atlaikytų (išskyrus dramą). Reikia tik susitarti dėl vertės kriterijų, remtis bent į pamatinius: stiliaus kultūros, originalumo, autentiškos patirties, epochos dvasios, būtiškojo lygmens, struktūros motyvacijos, vertybinių orientyrų.
       Praėjusiais metais pasirodė daug vertingų knygų, ne vienu atveju meniškumu nenusileidžiančių prieškario klasikai. Imkime kad ir vienos kartos poetų – juos derėtų priminti ir geriausių knygų rinkikams – A. Marčėno („Pasauliai“), D. Kajoko („Karvedys pavargo nugalėti“), V. Braziūno („Iš naminio audimo dainos“) poeziją, nė nesistengiant vardyti visų – vyresnių ar jaunesnių, kurie pernai išleido geros poezijos knygas. Situacija mūsų dienų poetams gal net palankesnė – jie turi daug didesnį ir turtingesnį savos ir pasaulinės tradicijos užnugarį, negu turėjo J. Kossu-Aleksandriškis. Čia gali būti priešingai – pastarajam sunku rungtyniauti su nūdienos poetais. Kita vertus, kai gerų poetų daug, nebesimato vieno.
       Su prozos vertinimu reikalai panašūs, gal net sudėtingesni jau vien dėl to, kad jos dar daugiau ir įvairesnės. Kai kurioms knygoms meninės kokybės kartelę galime kelti labai aukštai, jos atlaikys, tačiau nė vieno kūrinio nebegalime pristatyti nei kaip pirmo psichologinio, nei kaip geriausio impresionistinio romano, nei kuriuo nors šiuolaikiškumo aspektu pirmo lietuvių literatūroje. Susikaupė storas tradicijų klodas. Šiandien sunku kuo nors nustebinti, tuo labiau – priblokšti. Tiesa, šokiruojančių yra, bet nežinau, ar visada tai geras ženklas. Mindaugas klausia, ar nenorėtume grįžti prie „realistinės reiškinių analizės“, ar nesiilgime literatūros, „stipriai įsikibusios į tikrovę, į istorinę situaciją, į realų šiandieninio žmogaus gyvenimą“? Betgi viso to yra net vienų metų literatūroje. Nors ir ne vienoje knygoje. Patirties fragmentacija būdinga XXI amžiui, ir ne tik literatūrai. Su tuo tenka susitaikyti. Ir gerai, kad ne epopėjų laikai. Kita vertus, sutinku, kad skaitančiajai visuomenei galėjo jau pabosti formos eksperimentai, pretenzingumas, agresyvumas ir narcisizmas, kūno kultas, nešvankumų banalybė; pasiilgsta žmonės natūralumo, „rupios duonos skonio“. Tą pastaraisiais metais pajutau literatūros vakaruose, susitikimuose su mokytojais. Čia tiktų M. Martinaičio rinkinio „K. B. įtariamas“ eilės, kurias man priminė A. Kruševičiūtė, mokytoja iš Kretingos:    Prasmės netenka tai, kas duota laikinai –
jūs matot Mozę nišoj su knyga, balandį ant karnizo…
O kur dabar tie rėkiantys, savim patenkinti menai?
Pasnigus niekur neįžvelgsite postmodernizmo.

O ryškios spalvos, cheminė šviesa bei reklama,
jūs patys matot, kaip netinka Vilniui.
Kaip nesiderina su klasika save apnuoginus dama
afišoje iš pagarsėjusio seksfilmo.


       2006 m. Vilniaus ir Baltijos knygų mugėje kai kurių autorių pristatymai šiek tiek dvelkė „tuštybės muge“, tačiau visuma paliko gerų įspūdžių. Akivaizdžiai pasirodė, kas išleista per vienus metus, kurios prozos ir eseistikos knygos bei autoriai „daro pagadą“ mūsų literatūroje, o kurie vis dar tebemano, kad paviršutiniškas gyvenimo „atitikmuo“ ir arogancija yra tikrieji vertės ženklai. Suprantama, rašytojai negrįš į išsekusių tradicijų vagą, nebėgs kaip avių banda viena kryptimi, netaps visi realistais ir „rupios duonos“ gamintojais. Neverta prasidėti su receptais. Kiekvieno savitas stilistinis braižas ir savas patirties laukas. Svarbu kas kita – atsakomybė už savo talentą kaip kultūros žmogaus brandos ženklas.
       Populiarių romanų gausa šiandien yra rimtas kultūros paribio reiškinys; būtų gerai, kad atsirastų vis daugiau kritikų, kurie specializuotųsi profesionaliai analizuoti naujas „literatūros žvaigždes“. Jauniems tai galėtų būti įdomu ir abipusiai naudinga. Pokyčiai ir šioje srityje akivaizdūs. Šiuolaikinių bestselerių, euroromanų autoriai, jų pretenzingi užmojai – tai jau toli gražu nebe J. Pilyponio „Kaukolė žalsvam čemodane“ (1934).
       Iš gausaus pernykščio rimtosios prozos derliaus pirmiausia norėčiau išskirti neseniai mirusio R. Klimo romaną „Maskvos laikas“. Ambicingesnių užmojų nedaug būta ne tik pernykštėje, bet ir visoje penkiolikos metų prozoje (nebent P. Dirgėlos „Karalystė“). R. Klimas užsimojo atskleisti dviejų tautų santykius ne tiek iš istorinės, kiek iš psichologinės perspektyvos. Meninės analizės objektas – lietuvio savijauta okupuotoje tėvynėje ir rusiškoji didžiosios deržavos auklėtinio tapatybė. Romano struktūrinis centras – viena scena. Visa kita – iki transcendencijos horizontų išplėsti jos komentarai. Lietuvis ir rusas susitinka užstalėje prie lietuviškos užkandos ir ruso atsineštos degtinės butelio. Tautų draugystė, susitikimas su vyresniuoju broliu? Ne, aukos ir budelio, pavergtos nykštukinės valstybės ir agresyvios, galingos imperijos akistata. Tą santykį autorius įvardija tikslia psichologine sąvoka, net nesuteikia jai politinio atspalvio, – stipriojo panieka silpnajam. Ar atsilaikėme? Būta visko, – teigia autorius. Ir šiandien dar tas klausimas aktualus. Romanas nebaigtas, bet akivaizdu, jog tai tikrai reikšmingas (ne „vieno sezono“) mūsų literatūros faktas. Apmaudu, kad stiliaus komplikuotumas (dalies teksto) kartais kelia abejonių, ar kūrinys nepasiliko šiek tiek įstrigęs eksperimento stadijoje.
       Nacionalinę premiją pelniusio J. Apučio novelių knyga „Vieškelyje džipai“ – ilgų metų darbas. Formalios ribos – pakartoti kai kurie sovietmečiu rašyti kūriniai – apima vos ne visą ligšiolinį rašytojo kūrybos kelią. Išsiskleidžia visa novelisto kūrybinės visumos paletė – autoriaus estetinės konvencijos, stilistinė sistema, prabėgusio laiko pėdsakai, minties branda. J. Apučiui bene labiausiai rūpi vidinė tiesa, saviraiška; įsiklausydamas į save ir sau artimus herojus, jis užčiuopia dalykus, bendrus tautai, bendruomenei, kiekvienam žmogui; perteikia patirtį, kuri ateina iš toli ir susieja mus visus. J. Apučio tekstams būdingas prabangus, subtilus paprastumas, jų prasmės neišsemiamos, kiekvienas pasiimame, kiek pajėgiame. Ar tai ne to paties rango kūryba kaip V. Mykolaičio-Putino ar I. Šeiniaus?
       Šalia J. Apučio matomas E. Ignatavičius, pateikęs savotišką kūrybos ataskaitą – apsakymų rinktinę „Obelis Katedros aikštėje“. Rašytojas išbando du skirtingus raiškos būdus – lyrinį ir epinį. Originalesnis, įdomesnis atrodo lyrinis, jam būdingas gerokai didesnis apibendrinimo krūvis, kurio stokoja tradicinio sukirpimo epiniai apsakymai. Ant grindinio sunkiai prigyjančio medžio metafora tarsi aprėpia didelę kaimietiškų šaknų tautos dalį. Kaimo kultūros, valstietiškos gyvensenos nykimas šiandien iškyla kaip svarbi tautos išlikimo problema. Vėl aktualu apie tai kalbėti.
       Rašydama apie vyriausiąją kartą, negaliu praleisti mažos, kuklios knygelės autoriaus I. Mero. 1960 m. pasirodė jo pirmoji knyga – autobiografinė apysaka „Geltonas lopas“. Po pusės šimtmečio žymus rašytojas, daugelio modernių kūrinių autorius ryžosi atsigręžti į pradžią ir, nuėmęs sovietinį grimą, pateikė mums autentišką savo tragiškos vaikystės istoriją ir šiandien nepraradusią aktualumo. Stilistinio paprastumo fenomenas šiuolaikinės gan rafinuotos ir sudėtingos literatūros kontekste daro netikėtą įspūdį. Atskleista aštuonmečio, atsitiktinai nenuvesto iki žvyrduobės, patyrusio visą kasdien tykojusios mirties siaubą, tėvų netektį, unikali patirtis. Skaidrus, įtaigus tekstas, natūraliai emocingos egzistencinių vaikiškų išgyvenimų intonacijos sukrečia. Nejučia imi galvoti – o kas pasikeitė šiuolaikiniame pasaulyje, grėsmingame, nesaugiame?
       Nemažiau grėsmingą, apokalipsei artimą pasaulį savo vizijose mato P. Venclovas („Susapnuoti gyvenimai“). Pavykusi, meniškai stipri knyga. Rasta adekvati, įtaigi idėjos raiškos forma. Atsirėmęs į dabartį, autorius peržvelgia ilgą žmogaus nueitą dvasinių ieškojimų ir paklydimų kelią, kuris nedžiugina tobulėjimo perspektyvomis, o greičiau veda į pražūtį. Žmogus visada stokojo išminties, meilės, atsakomybės.
       Jeigu reikėtų išskirti kokią naujesnę praėjusių metų prozos tendenciją, gal būdingesnę ateinantiesiems, nors ne tik jiems, tai pirmiausia matau priešingą anksčiau įvardytajai – rašytojai ima kalbėti apie autonomišką žmogų, koks jis privačiame gyvenime, kuriame viską lemia jo paties apsisprendimai ir pasirinkimai, o ne iš pasaulio sklindančios grėsmės, laiko diktatas, visuomenės ar valstybės prievartos mechanizmai. Istorijos jausmas, etninė savastis, tikėkimės, niekada visiškai neišnyks iš lietuvių literatūros, bet gerai, kad atsiranda poreikis tokiam asmenybiškumui, kuris lyg ir „nebesižvalgo“, kas čia trukdo subjektui gilintis į savo vienatinę egzistenciją. Tai lyg koks ženklas, kad bent sąlygiškai pasijutome saugūs savo žemėje.
       Tokia lyg virš laiko iškilusi yra L. S. Černiauskaitės pernykštė knyga „Artumo jausmas“. Pavadinimo nuoroda gana tiksliai įvardija probleminę knygos kryptį – į žmones siejančius jausmus. Čia autorei atsiveria plačios dvasinių išgyvenimų sklaidos galimybės. Ji tą daro moteriškai subtiliai, žaismingai, su šypsena, bet „užkabindama“ esmes.
       Netikėtas A. Šlepiko kaip prozininko debiutas apsakymų rinkiniu „Lietaus dievas“. Jis pats dabar kaip dievas – trijuose asmenyse – aktorius, poetas ir prozininkas. Atrodo, kad visi trys ir susitelkia prie jo tekstų, ausdami juos tokius tankius, kokie gali būti tik geros kokybės audiniai. Aktorius geba persikūnyti ir prabilti bei elgtis kaip labai senas žmogus, gali matyti pasaulį vaiko akimis ar išreikšti pasaulėjautą šiuolaikinio jauno plevėsos, girtuokliaujančio ir besišlaistančio be darbo po gimtąjį miestelį, kol paklius į kalėjimą. „Išsiduoda“ kartais ir poetas, paremdamas prozininką, pakylėdamas jo žemišką miestelio kasdienybę originaliu palyginimu („alyvų plaštakos kaip vėduoklės suposi virš jo galvos“), erdvia metafora:

       Gražu į viską žiūrėt iš viršaus. O ir gera. Mėnuo – šitas pavasarinis – gyvybę ir jėgą siūbuoja. Neša su vėjais.
       Ak, gegužės sūkurėliai!

       Tačiau viskam diriguoja prozininkas. Tai jis „susigrąžina“ siužetą, kad galėtų papasakoti apie žmones ir įvykius, kurie dėjosi jo gimtajame miestelyje. Tas provincijos koloritas! Jis įspūdingas ir kažkuo panašus net tolimų autorių apsakymuose – L. Dovydėno rinkinyje „Kortų namelis“ (1937) ar Š. Šimulyno „Rugiuose prie obelų“ (2001). Kiekvieno deriniai tų pačių spalvų, bet vis kitokie. A. Šlepiko vaikystės prisiminimų laikas – sovietmetis, tačiau autoriui nerūpi nei istorinės, nei dvasinės okupacijos problemos. „Brandaus socializmo“ ar brežnevinės stagnacijos metai buvo jau gerokai sustingdę kokių nors permainų laukimą. Nurimę, prisitaikę žmonės gyvena savo asmeninį gyvenimą tokį, koks jiems duotas. Gyvenimas toje pačioje uždaroje erdvėje tęsiasi ir dabar. Todėl lakoniški laiko ženklai („vykdomasis komitetas, dabar – seniūno raštinė“), kuriuos kartais lyg tarp kitko mesteli rašytojas, yra visiškai pakankami, kad siužetas ir veikėjai nepakibtų ore, o įtikinamai išliktų savo laike ir erdvėje. Katastrofos, nelaimės, mirtys, apie kurias kiekvienoje novelėje pasakoja autorius, įsiklausydamas į savo veikėjų balsus, yra ne istorinio laiko, o tiesiog žmogaus lemties veiksniai. Verta buvo A. Šlepikui laukti keturiasdešimties ir nustebinti mus brandžia knyga.
       Apie uždarą leidėjų kastos gyvenimą turi ką pasakyti G. Adomaitytė (romanas „Gėlių gatvė“). Išsitekdama „mažojo romano“ formoje, autorė sukuria gyvą ne tik specifinės aplinkos paveikslą, bet pagauna ir pačią nūdienos miesto kasdienybės dvasią. Tik intrigai, jos detektyviniam užtaisui pritrūksta tikrumo, lieka dirbtinumo įspūdis.
       R. Granauskas su naujomis apysakomis „Šunys danguje“ irgi savotiškai „nurimęs“ gręžiasi į individo vidinius potyrius, tvirta meistro ranka atskleidžia seno žmogaus, menininko, vaiko psichologines būsenas, patirtis, bet nebeproblemina istorinio laiko, kuris jam buvo toks svarbus jaunystėje. Palyginę kūrybinio kelio pradžią („Jaučio aukojimą“) ir dabartį, matome du Granauskus, kaip kažkada – du Vienuolius, kurių vienas parašė puošnią, romantinio polėkio kupiną „Paskenduolę“, kitas – po pusšimčio metų – realistinę pilkos kaimo buities freską „Samdinę Aleną“.
       Savotiška metamorfozė ištinka ir sudėtingosios „Karalystės“ autorių P. Dirgėlą. Jo „Arklių romansai“ nustebina skaidrumu ir autoriui iki šiol lyg ir nebūdingu pasakojimo subjekto atsivėrimu, asmeniškumu. Romanas „Arkliškas gyvenimas su Kotryna“ yra ne tik istorinis pasakojimas apie Švedijos karalienę Kotryną Jogailaitę-Vazą (1526–1583), bet ir autoriaus, šį pasakojimą kuriančio, autorefleksijos, paratekstai. Ir net nežinia, kuris romanas romane įdomesnis – istorinis, ar jo kūrimo sunkumus ir dabartį reflektuojantis, pasakotojo charakterį ir jo gyvenimo peripetijas apnuoginantis. Jie gražiai lydosi, yra tarsi persmelkę vienas kitą. Tokio nuskaidrėjimo, kokio pasiekta šiame romane, tikrai esame pasiilgę.
       Tarp gerų romanų neįmanoma nepastebėti ir A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašų“. Šis jaunas autorius vilčių teikė jau su pirmąja knygute („Sokrato gyvenimas arba mirtis“, 1999). Patraukė jo stiliaus intelektualumas ir elegancija, pasakojimo objektyvumas, tolimas saviraiškai. Šį kartą senovės Romos poetas pasakoja pirmuoju asmeniu apie savo gyvenimo patirtis. Istorijos pamokos visada praverčia, tačiau ir šio autoriaus romane skaitytojui, bent man, svarbus ir įdomus ne tiek laiko, kiek žmonių santykių modeliavimas, antlaikiškas, prigimtinis žmogiškasis turinys, kuriame atpažįstame herojaus reflektuojamas mūsų problemas, kompleksus, gėrio ir blogio pavidalus. Stiliaus kultūra, minties įtampa, brandi išmintis, – tai A. Jakučiūno romano žavesio paslaptis.
       Žvigtelėjau į keliolikos prozininkų praėjusių metų knygas, jų turbūt yra dar antra tiek. Tad negaliu pretenduoti į apibendrinimus, liudiju tik, kad parašyta daug gerų knygų, literatūros situacija normali. To paties negalėčiau pasakyti apie skaitytojus, bet čia jau visai kita kalba.



       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Lietuviai perdėtai aukština praeitį ir nepagrįstai niekina savo dabartį, sakoma straipsnyje „Laiko ženklai“ Kovo 11-osios išvakarėse („Lietuvos rytas“, 2006, kovo 10). Mūsų literatūra dabar gyvena neregėtos įvairovės tarpsnį, kurį drįstu vadinti klestėjimu. Tarp poliariškų taškų išsidėsto labai plati įvairiausių knygų skalė. Kitas dalykas, kad viskas kaip niekad išsisluoksniavę – ir knygos, ir adresatai, ir kūrybos kriterijai. Vertybių švytuoklė siūbuoja, rinka ir praktinis protas primeta savo sąlygas (pramogų!), ir literatūros lauko dalyviai šiek tiek praradę orientaciją. Daugeliui atrodys, kad nė viena dabarties knyga neprilygsta klasikos kanonui, bet ką mes galime žinoti? Postmodernūs skersvėjai išblaškė pačią „klasikos“ sąvokos aurą. O juk normalus (neposovietinis) pasaulis gyvena ir šiapus, ir anapus to postmodernizmo, visai jo nesureikšmindamas. Amžininkai visada būna kiek trumparegiai. Jei po dešimtmečio kito ir bus aktualizuotos kelios knygos, tai tikrai ne tos, kurios labiausiai linksniuojamos šiandien.
       L. S. Černiauskaitės romano „Kvėpavimas į marmurą“ sutiktuvėse V. Juknaitė išsitarė – per pastaruosius penkiolika metų žmogų buvo ištikęs toks slėgis, išbandymas, ribinė savijauta, kad galėjai prieiti prie lango, norėdamas įkvėpti gurkšnį oro, ir netyčia pro tą langą iššokti. Dabar deguonies lyg ir randasi, bent jau jaučiasi smarkiai padidėjęs jo poreikis. Gal prieš metus teiravausi stilistės: ar vartotinas žodis „pozityvas“ – reikėjo įvardyti tam tikrą šviesios įtampos, konstruktyvumo ilgesio sankaupą. Palaikytina R. Šerelytės mintis, išreikšta recenzuojant populiariausią 2005 m. Lietuvos romaną, kad savinaika nėra „neišvengiama žmogaus egzistencijos būtinybė“. Nihilistinei ar hedonistinei pasaulio interpretacijai randasi atsvara – nuosaikios, sąžiningos, mąslios knygos, kuriose be jokių ekscesų bandoma nustatyti egzistencinį balansą: tai kolektyvinis esė rinkinys „Aštuntoji diena“, V. Martinkaus „Šuns mazgas“, J. Apučio „Vieškelyje džipai“, P. Dirgėlos „Arklių romansai“, R. Granausko „Šunys danguje“, K. Navako „Gero gyvenimo kronikos“, D. Kajoko „Karvedys pavargo nugalėti“, J. Kalinausko „Sapnų liudininkas“, L. S. Černiauskaitės „Artumo jausmas“, E. Ignatavičiaus „Obelis Katedros aikštėje“; įsiminė G. Klimaitės debiutas, atskleidžiantis jaunesnės kartos kitoniškumą. Drastiškesnis, nervingesnis pasaulėvaizdis iškyla S. Parulskio esė „Miegas ir kitos moterys“, o Z. Čepaitės dokumentinė proza „Neapšviestas kelio ruožas“ prabyla apie marginalinę visuomenės grupę – kalines. Žinodama, kad R. Klimo „Maskvos laikas“ – svarbi knyga, dar nesugebu jos vertinti. Romanas išsiskiria gilia analitine intencija (kas vyksta su žmogumi susvetimėjusio, pristabdyto istorinio laiko sąlygomis). Bet R. Klimui būdingas konstruktyvus mąstymas gožiamas sudėtingos nebaigto kūrinio struktūros ir apipintas išvešėjusia empirika, o būtasis laikas reflektuojamas tarsi pernelyg lemtingai su juo tapatinantis. Kita vertus, tekstas traukia neįprastu pasakojimo ritmu, kitokia intonacija (kaip prieš porą metų – V. Papievio „Vasaros emigrantai“). Pagarbą kelia parengėjo V. Martinkaus išmanymas ir atida. Prie šios knygos turėsiu grįžti.
       Į geriausių knygų penketuką būčiau įtraukusi A. Marčėno „Pasaulius“. Ekspertai turėtų ne taikytis prie visuomenės skonio, o jį formuoti. Jei žmonės nelabai skaito poeziją, tai gal susidomėtų radę sąraše? Poezijos galia, jos visuotinumas atitinka nelaisvės dydį, sakė M. Martinaitis apie 1990-uosius. Logiškai turėtume manyti, kad lyrikos pasitraukimas į išretintą žinovų erdvę liudija pasiektos laisvės mastą?
       Knygų mugės renginiuose leidyklos „Tyto alba“ direktorė L. Varanavičienė stebėjosi, kad J. Ivanauskaitės „Miegančių drugelių tvirtovė“ nepateko į kasmet Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. O juk būtų visiškai keista, kad sutaptų skaitytojų (populiariausios knygos) ir specialistų nuomonė. Jokios šalies literatūroje tai neįsivaizduojama. Instituto literatūrologai vertina kūrinius, o ne skaitomiausias knygas. Be to, nėra ko priešinti penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų sarašų. Reikia tik džiaugtis, kad jie yra keli. Tai irgi rodo literatūros pilnatvę. Šie paraliteratūriniai žaidimai pagyvina literatūros lauko rutiną, o vidinei literatūros raidai pagrindinis koziris tebelieka meninė kokybė.
       Vertinimo atskaitos taškai priklauso nuo to, ar lekiam su laiku – naująja konjunktūra, ar priešinamės jai, ar ieškom kompromiso. Visa tai nulemia skirtingas pozicijas. Jei manome, kad literatūra turi savitą pasaulį, kurį organizuoja tam tikri specifiniai (ir gerai permanyti) dėsniai: žanras, fabula, kompozicija, ritmas, poetikos ir stiliaus subtilybės, generuojančios giliąsias struktūras, potekstę – tada renkamės viena. O jei kalbame apie paprastą neorganizuotą mėgėjišką pasakojimą – kita. Gaila, kad dabar viskas yra suplakama, suveliama, nebežiūrima, k a i p  valdomas žodis, ar rašančiam paklūsta kūrinio sąrangos elementai. Vienokią ar kitokią daugmaž rišliai papasakotą istoriją vadiname literatūra, ir tiek. Kalba traktuojama kaip pranešimo perdavimo priemonė, bent jau prozos diskurse nebekeliamas klausimas, kaip kalba dalyvauja kūrinio prasmėje. Atsiranda vis daugiau mokančių suregzti istorijas ir manančių, kad tai jau literatūra. Kokia pasakojimo tendencija dominuoja? Kasdienybės sureikšminimas, impulsyvus reagavimas, elementarūs pamąstymai, gražių detalių inkliuzai ir būtinai šmaikštus, žaismingas, daugiau ar mažiau ironiškas stilius. Vis didesnį vaidmenį vaidina institucinės literatūros gyvavimo sąlygos (leidimo aplinkybės, sklaidos būdai, komunikacija su adresatu). Įsitvirtinti konfliktiškoje erdvėje padeda sumanus įvaizdžio kūrimas. Globojamas žinomos leidyklos, gali eiti obuoliauti… su kuo nori. Kritikams stinga visumos vaizdo, objektyvumo (kiaušinis kalbasi su kiaušiniu, o vištos eliminuojamos).
       Iš populiariosios literatūros „žvaigždžių“ autentiškiausia ir simpatiškiausia man yra U. Barauskaitė („Dešimt“), naujas moters patirties briaunas atskleidžianti su gyvybingu azartu ir deramu literatūriniu lygiu.
       Paradoksalu, bet banalybe jau tampa egzotika ir perversijos, ir šiaip neva ekstremistinė raštija. Kai kurias knygas geriau skaitinėti, o ne skaityti, pvz., G. Beresnevičiaus „Paruziją“. Puiki religijotyrininko patirtis gula į nutryptą ganyklą (ezoterija plius ironija, plius fiziologija, plius erotizmas, persikūnijimai, apokalipsės ir t. t.).
       Kadangi yra tekę dirbti su praeities literatūra, mirusių žmonių tekstais, archyvais, domėtis išnykusių civilizacijų paveldu, man yra įdomi, turininga ir svarbi kultūros tvermės dimensija. Todėl taip nuvilia stiprėjančios vienadieniškumo tendencijos literatūroje – ir susmulkėję jos objektai, ir nublankęs reiklumas estetiniam lygmeniui. Besąlygiškai neaukštinu ir esė, dažnai mintančios aktualijomis. Komerciškai šiandien kodifikuojami tik du žanrai – romanas ir esė; po šiomis etiketėmis slepiasi nemažai apsišaukėlių. Novelėmis trumpus tekstus drįsta vadinti bene tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir „Vaga“. Leidėjai iš anksto orientuoja, kad ir nauji, dar rašomi kūriniai turėtų būti investicija į esė žanrą. Laukiu atgimstančios žanro definicijos, nes abejingumas žanrams, jų difuzijos adoravimas suvienodino literatūrą. Atskiras kūrinys pasidarė gerokai amorfiškas. Staiga ima ir netikėtai išaiškėja žanro prasmė: P. Pukytės knygutės „Jų papročiai“ pristatyme autorės tekstai buvo pavadinti feljetonais (V. Gasiliūnas laiku priminė šitą išguitą žodį), ir jie įgijo tikrą statusą ir kokybę. Juk iki tikrų esė jie „netempia“.
       Patys esė autoriai teigia, kad subjektyvizuotų esė rašymas – ne struktūros, o labiau emocinio, įtikinamumo siekis (kai pasakoji pirmuoju asmeniu, įtikini skaitytoją). Eseistai stengiasi sumažinti distanciją tarp rašančiojo ir to, kas parašyta, mėgsta refleksijas apie rašymo procesą, kuris ir tampa svarbiausiu įvykiu. Tai visiškai atitinka hermeneutinius teorinius postulatus, bet ima pabosti. Epigonams esė tekstas yra vis lengviau padaromas iš buities mažmožių ir intertekstinių intarpų: arbatos kvapo, snaigių ar žiedlapių, purvinų batų, naminių gyvūnėlių, politikos aktualijų, lašančio čiaupo, kelių kultinių autorių citatų, madingo filmo fragmento. Visuotinai graži reakcija į A. Šlepiko novelių knygą „Lietaus dievas“ man atrodo simptomiška. Kai pirmąkart išgirdau autorių skaitant savo kūrybą iš scenos, atrodė, lyg klausyčiausi gero aktoriaus skaitomų P. Cvirkos „Kasdienių istorijų“ (jos pasaulį išvydo 1938 m.; čia galime susimąstyti apie klasikai būdingą „amžinumo geną“). A. Šlepiko sėkmė – tai akivaizdus įrodymas, kad yra pasiilgta ir siužeto, ir novelės žanro „kietumo“, ir pasakojimo trečiuoju asmeniu, ir realybės faktūros. A. Šlepikas rašo įsimenančias socialines balades, grįžta į žmogiškųjų vertybių pasaulį ir atrodo naujai, nes fonas pasikeitęs.
       Simuliakrai nebeperspektyvūs.


       LAIMANTAS JONUŠYS

       1. Tokios reikšmės kūrinių 2005-aisiais gal ir nebuvo, bet tai nereiškia, kad galime daryti pesimistinius apibendrinimus. Visų pirma, 2005-ųjų knygų derlius, ko gero, nebuvo geriausias per pastaruosius kelerius metus. Bet svarbiausia tai, kad apie kai kurių knygų išliekamąją vertę bus galima kalbėti tik iš istorinės distancijos. Abejoju, ar, tarkim, anuomet I. Šeiniaus „Kuprelis“ buvo bematant pripažintas klasikiniu. Juolab tai sudėtingiau postmodernistiniais vertybių kitimo (bet nemanyčiau, kad nihilistinio nuvertinimo) laikais.
       2. ir 4. Iš tikrųjų specifiškai populiarių romanų pasiūla pernai gausėjo intensyviai. Lietuvos leidyklos pajuto, kad „vietinė produkcija“ gali būti gera prekė, ypač jeigu ji kaip nors sensacingai pastumiama į rinką. Antra vertus, galima džiaugtis, kad leidyklos vis dažniau imasi lietuvių autorių – juk ir gerą lietuvišką literatūrą leidžia jau ne tik LRS leidykla. Žvelgiant į užsienio patirtį galima prognozuoti, kad ateityje gausės knygų, ypač autobiografinio pobūdžio, kur bus aprašomos įvairios ribinės patirtys bei nuopuolio ratai. Tarp jų turbūt rasis ir viena kita tikrai vertinga knyga.
       Praėjusieji metai parodė, kad eseistika toliau klesti. Manau, kad tekstų negalima vertinti pagal tuos kriterijus, kurie Lietuvoje dar tebegaliojo 1932 m. Juk XX a. Vakarų literatūroje ne kartą paaiškėjo, kad kūryba, kurią būtų galima atmesti kaip tuščią žaidimą arba savitikslį pokštavimą, vėliau yra pakylėjama į klasikos rangą. Štai kad ir pernai lietuviškai galų gale pasirodžiusi W. Gombrowicziaus „Ferdydurkė“ ir kai kurios kitos verstinės knygos. Svarbiausia yra literatūrinė kokybė, originalaus meniškumo apraiškos, iškeliančios kūrinį virš kasdieninės mūsų laikraštienos.
       O subtilų literatūrinį sąmojį laikau neabejotinai vertingu dalyku. Tad, įspeistas į kampą ir verčiamas išrinkti vieną geriausią 2005-ųjų knygą, nors ir dvejodamas, išspausčiau balsą už K. Navako „Gero gyvenimo kronikas“. Puikų eseistikos lygį dar kartą patvirtino S. Parulskis su rinkiniu „Miegas ir kitos moterys“, nors daugumą tų tekstų jau buvome skaitę „Šiaurės Atėnuose“. Filigraniško humoro pažėrė G. Beresnevičius knygoje „Pabėgęs dvaras“, įspūdingų polėkių yra ir jo romane „Paruzija“, nors tai gana nelygi knyga. Gražus A. Imbraso „Klajūnas“ – su negražia pabaiga, bet tokia jau buvo autoriaus valia. Labai teigiamai nuteikia L. S. Černiauskaitės prozos ir dramaturgijos rinktinė „Artumo jausmas“. Rizikingos temos ėmėsi literatūros debiutantė V. Knabikaitė romane apie Hitlerį „Mėnesiena tamsiame lange“, bet šį sau primestą sunkų egzaminą išlaikė sėkmingai. Geriausiu metų romanu vis dėlto laikyčiau A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašus“: patraukliai, intriguojamai, o kartu ir ironiškai bei žaismingai parašyta istorija – itin retas paukštis mūsų literatūros padangėje; o čia dar išmoningas, intelektualus žaidimas antikos realijomis, stiliais ir idėjomis.
       3. Iš pernykštės poezijos man artimiausias A. Andriuškevičiaus niuansuotas plevenimas jausenomis ir būsenomis, anapusiniais peizažais bei spalvomis „(Prieš)paskutiniuose eilėraščiuose“. Paminėsiu ir A. Marčėno „Pasaulius“, nors manyčiau, kad ankstesnėje autoriaus kūryboje būta įspūdingesnių eilėraščių.
       Kadangi dalyvavau komisijoje, išrinkusioje „Geriausių 2005 m. knygų“ penketuką, turiu pasiaiškinti. Pagal nuostatus į šį penketuką galėjo pretenduoti tik grožinė proza ir eseistika. Nors prie nuostatų sudarymo nė kiek neprisidėjau, bet jiems pritariu. Juk daugelyje šalių garsiausia literatūrinė premija apskritai skiriama tik už romaną. Poezija Lietuvoje pagerbiama dviem dideliais metiniais renginiais, per kuriuos skelbiami ir laureatai. Gal klaidina šio penketuko įvardijimas, bet kadangi tai į viešumą orientuota reklaminė (teigiama prasme) akcija, labai griozdiškai skambėtų pavadinimas „Geriausia 2005 m. prozos arba eseistikos knyga“. Taigi poezija čia negalėjo pretenduoti, kaip negalėjo pretenduoti ir dar viena aukščiausio lygio eseistikos knyga – R. Rastausko „Kitas pasaulis“, nes ji buvo išleista su 2004 m. data.
       5. Literatūros, orientuotos į socialinę tikrovę, tikrai yra. Pavyzdžiui, kai kurių kritikų supeiktas J. Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Mano nuomone, vienas iš jo trūkumų tas ir yra, kad jis labai orientuotas į socialinę tikrovę. Tad apie ką mes kalbame? Galgi vis dėlto apie literatūrinę kokybę?
       O socialinės tikrovės junginio su literatūrine kokybe ilgesys tikrai yra aiškus – tai liudija ir labai geranoriškas požiūris į J. Apučio bei A. Šlepiko novelių knygas. Didelė dalis pirmojo knygos apsakymų buvo publikuota jau gana seniai, bet jie gal ir geriausi. Naujesniuose stiebiasi didaktikos daigai (tiesa, gana diskretiškai). A. Šlepiko knygoje kaip tik didaktikos ar moralizavimo visai nėra (tai nereiškia, kad nėra moralinių kriterijų – jie glūdi kaip savaime suprantamas, nereikalingas baksnoti klodas). Antra vertus, jo stilius – kamerinė muzika.
       Platesnė gyvenimo drobė piešiama R. Klimo romane „Maskvos laikas“, bet jis gana padrikas – tai ir suprantama, juk kūrinys ir liko nebaigtas. Bet iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad didelio, intriguojančia bei integruojančia literatūrine forma mus supantį pasaulį apmąstančio romano nėra. Turėtų toks būti, nors čia galimi įvairūs požiūriai. Štai pernai Bookerio premiją laimėjęs airių romanistas J. Banville'is, laikomas rafinuotu estetu, neseniai kalbėjo: „Keista, kad nėra įspūdingo didelio socialinio romano apie dabartinę Airijos būklę ir visas išgyvenamas permainas. Turėtų būti toks romanas. Bet man būtų neįdomu jį skaityti“. O man būtų įdomu, jeigu jis būtų tikrai gero literatūrinio lygio.



       SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ

       1. Bepigu iš dešimtmečių nuotolio matuoti literatūros (ar bet kurio kito proceso) viršūnes ir gelmes! Ne iš baimės prašauti pro šalį, bet iš principo nesiimčiau spėlioti, kas galbūt pateks į kanoną: literatūrą vis labiau imu suvokti kaip procesų, reiškinių istoriją, tėkmę, kuriai „marginalijos“, pamiršti vardai lygiai svarbūs, kaip ir iškilūs „didieji“. Nesu čia originali: literatūrinės kanonizacijos kriterijų kitimas ir jų permąstymas yra vienas iš įdomiausių šiuolaikinės literatūrologijos aspektų.
       Tad vienintelis lyginimas, kurį sau leisčiau, būtų teiginys, kad 1932-aisiais, kaip ir 2005-aisiais, literatūra buvo gyvas įvairialypis procesas. Kai imamės rūsčiais veidais atsijoti pelus nuo grūdų, tenka ignoruoti jo įvairovę, niuansus aukoti dėl bendrų ištarmių. O niuansų, kurių pamiršti neturėtume, čia yra daug. Tarkime, rašytojo kūryba yra tam tikra visuma (tai itin akivaizdu, kalbant apie mirusius klasikus) – atskirus kūrinius paremia, papildo likusi kūryba. Veikia ir asmenybės, jų gyvenimiškų likimų svarba mūsų mentalitetui. Atsigręžkim į jūsų išvardytus autorius: gal tik I. Šeinius (dėl jo gyvenimo užsienyje ir švediškos kūrybos nepažinimo) mums yra „tik rašytojas“, ir netgi „vienos knygos autorius“, menkai tepažįstama asmenybė. Bet V. Mykolaitis-Putinas yra nepalyginti daugiau nei vieno romano autorius, B. Sruoga – daugiau nei dramaturgas, J. Aisčiui tapti klasiku vargu ar būtų pakakę „Eilėraščių“ (jo pokarinė kūryba, laikoma silpnesne, būtina visumai suvokti). Kad ir keista, bet atrodo, jog, priešingai prognozėms, rašytojo, kaip viešos figūros, o ne vien tik gerų tekstų autoriaus, ilgesys mūsų kultūroje neblėsta, tai liudija, pvz., J. Ivanauskaitės populiarumas.
       Neabejotina, jog tų pačių knygų reikšmė buvo vienokia amžininkams, kitokia – mums. Kiek erdvės diskusijoms atsiveria galvojant vien tik apie pateiktus pavyzdžius! Tikėtina, kad „Altorių šešėly“ amžininkus jaudino ne tiek literatūros vertybėm, kiek temos nulemtu malonumu ieškoti prototipų ir paties V. Mykolaičio-Putino asmeniniu „skandalu“ – kunigystės atsisakymu bei vedybom. (Ar šiandien galėtume sugalvoti marginalesnę problematiką už „nukunigėjimą“?) „Milžino paunksmė“ neįtiko vytautinės dramos konkurso vertintojams. O šiaip man patinka pavyzdys iš J. Sprindytės tyrinėjimų: XX a. pradžioje lietuviai žavėjosi ne Žemaite ar J. Biliūnu, bet verstine „Genovaite“, tai liudija daugkartiniai jos tiražai. Išlieka kažkas kita, nei tai, ką myli tauta.
       Dar man atrodo, kad be reikalo literatūros procesas vis dažniau susiaurinamas iki knygų pasirodymo. Juolab dabar, kai kultūros pasaulyje, kaip ir kitose visuomenės gyvenimo srityse, geriausiai girdimas pinigų skambesys (tai, deja, pokomunistinio mentaliteto bruožas). Atrodo, kad pagrindiniais literatūros politikos žaidėjais tampa leidėjai (pragmatiški verslininkai, o ne leidėjai–altruistai, kurie, teigiama, baigia išnykti visame pasaulyje – mažos leidyklėlės neatlaiko tarptautinių korporacijų spaudimo). Lietuvoje leidėjai išrūpina „savo“ autoriams valstybės stipendijas ir net premijas, įgudę manipuliuoti žiniasklaida ir kurti sensacijas, formuoja viešąją opiniją. Rašytojams, atrodo, tai paranku. Reikia tik rasti energingą leidėją, ir sėkmė užtikrinta: leidėjo užanty jie saugūs nuo kritikos, mažne kaip kadais turėdami „aukštesnių instancijų“ palaikymą. Ypač smagu stebėti, kaip viešai kalbėdami laviruoja tie leidėjai, kurie turi literatūrinį skonį: kaip jie derina kritiko patirtį ir leidėjo pragmatizmą, ką kalba viešai, o ką išsitaria privačiai (juk sveika nuovoka niekur nedingo). Leidėjų interesų dominavimą laikyčiau vienu nykiausiu pastarųjų metų literatūros gyvenimo bruožu.
       Be reikalo pamirštame kultūrinės spaudos reikšmę: čia man „metų lūžis“ buvo tai, kad ėmiau pirkti „7 meno dienas“, ypač dėl P. Pukytės rašomų tekstų.
       2. Gal paprasčiau būtų pasakyti, kas labiausiai nuvylė: G. Beresnevičiaus „Paruzija“. Turbūt buvau slapčia įsimylėjusi jo rašinius (kaip žmogus sugeba rašyti daug ir įdomiai), kad negaliu atleisti tokio lengva ranka parašyto daikto. Pagal pavadinimą čia derėtų ir G. Grajausko „Erezija“, bet iš jos nieko ir nesitikėjau...
       3. Kaip pabodo tie anoniminiai ekspertai ir jų neklaidingos nuomonės visose gyvenimo srityse! Ypač tose, su kuriomis susiduriu kasdien – mokslo ir kultūros pasauly. Šiandieniniame romane „juos“, „kanukus“ ir panašias sunkiai apčiuopiamas, bet mėginančias viską laikyti savo gniaužtuose jėgas reikėtų vadinti ekspertais. Na o „Geriausių 2005 m. knygų“ penketukas, kurio propaganda rūpinosi, jei neklystu, „Lietuviškos knygos“ bei Lietuvos radijas ir televizija, ir teatspindi tų ekspertų skonį, intencijas bei intelektualinius pajėgumus. Akivaizdu, kad poezija mažiau tinkama literatūros eksportui, be to, į penketuką pateko tik viduriniosios kartos – pačios „einamiausios“, tinkamos pristatyti festivaliuose bei mugėse, kūryba. Dar pačioj nepriklausomybės pradžioj B. Vilimaitė, cituodama tarybinį klasiką, tokią atranką vadino „Gražiausieji, į priekį!“ Taigi ir tas penketukas būtų – „gražiausieji“. Kita vertus, nieko čia baisaus, ir tos knygos neblogos, bet atrankos tendencingumas akivaizdus.
       Tačiau „vidaus rinkoje“ poezija tebėra stipri, nors praranda turėtas visaliaudinės meilės pozicijas ir ateity bus skaitoma tik gurmanų. Tai, kas dar prieš porą dešimtmečių atrodė Vakarų pasaulio keistenybė (dešimtis milijonų skaitytojų turinčių tautų poezijos knygų tiražai – keli šimtai egzempliorių), dabar tapo ir mūsų – „poetų tautos“ tikrove. Galime džiaugtis sugrįžę į „normalų“ pasaulį. Poetai tai jaučia ir vis dažniau renkasi kitus žanrus, taip tarsi kompensuodami dėmesio stoką daliai savo kūrybos. Bet pasitaiko ir netikėtesnių nutikimų: pavyzdžiui, G. Dabrišiaus knygelė, nepalydėta jokių skandalų, buvo pastebėta kritikų elito.
       Pernai turėjau progą pamąstyt apie kintančias literatūros madas ir vertybes, skaitydama knygas tokių pastovių poetų kaip A. Baltakis („Žvirblių žiemavietė“), Just. Marcinkevičius (rinktinė „Amžino rūpesčio pieva“), V. Kukulas („Judas taipogi danguj“). Jų kūryba, šiandien kiek senamadiškai atrodanti (atsiprašau už apibūdinimą – geresnio nesumąstau), yra svarbi šiuolaikinę literatūrą išugdžiusios tradicijos dalis, primenanti, kad literatūra prasideda ne šiandien ir nesibaigia „euroromanu“. Tiesa, kad mažiausiai dėmesio tenka neblogoms neblogų poetų (ir netgi: geroms gerų poetų) knygoms. Vien išvardydama jas, padėties nepakeisiu. Tarp džiugesnių staigmenų minėčiau gal dešimtmetį neskaityto V. Daškevičiaus eilėraščius periodikoje.
       Kadangi dramaturgija yra egzotiška literatūros rūšis, čia paminėčiau ir taip gal pernelyg dažnai giriamą M. Ivaškevičių („Artimas miestas“): man kaskart nuostabu, kaip jis užčiuopia ir perkuria klišėmis virstančius ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų simbolius bei bruožus.
       4. Minėjau, kad pagrindiniais literatūros ekspertais tapo leidėjai, tad kritikai šiame procese tereikalingi rašyti paraiškoms finansinei paramai iš įvairių fondų gauti ir knygų sutiktuvėse pagiriamosioms kalboms sakyti. Dėl populiarių romanų nesu skeptiška, bet ilgiuosi preciziškesnio terminų vartojimo: juk neįmanoma motyvuoti, kodėl Z. Čepaitės „Neapšviestas kelio ruožas“ leidyklos pristatomas kaip dokumentika, o P. Pukytės „Jų papročiai“ – kaip romanas. Gal įdomiausi kūriniai ateityje ir bus tie, kurie atsiranda sunkiai apibrėžiamoje grožinės ir dokumentinės literatūros sandūroje, jei taip išvis tebeskirstysime. Nebūčiau linkusi lengva ranka nubraukti vienadienių romanų, kuriuos, kaip spėju, turėjote galvoje klausdami (U. Barauskaitės „Dešimt“, V. M. Knabikaitės „Mėnesiena tamsiame lange“). Pirmasis gal dar būtų iš bėdos vadintinas romanu apie nėštumo psichologiją, bet ne gimdymo. Nepaisant žurnalistinės raiškos ir pabrėžtinai „moteriškos“ problematikos, o gal kaip tik dėl jos: moterų gyvenimai tebėra „neišrašyti“. (Kaip, beje, ir vyrų: S. Parulskio eseistikoje vis svarbesnis tampa mąstymas apie vyrą, netelpantį į „kieto vyruko“ standartus.)
       Kai galvoju, kas be didesnių pastangų galėtų įlieti naujų idėjų į literatūros kritiką, pirmiausia prisimenu kolegas, paviliotus lyčių studijų ir pabrėžtinai savęs nei literatūrologais, nei kritikais nevadinančių. Tarkim, A. Tereškiną, kaip tik pernai išleidusį studiją „Imperfect Communities: Identity, Discourse and Nation in the Seventeenth–Century Grand Duchy of Lithuania“ (atsisveikinimo su senąja literatūra mostas?) bei kelias įvairaus pobūdžio knygeles apie tėvystės atostogas. Visuomenei tai svarbu, o ir geriau finansuojama. Arba vėl: viena įdomiausių šiuolaikinės literatūros interpretatorių R. Pociūtė pernai debiutavo ne kaip literatūros kritikė, bet kaip studijos apie pribuvėjas bendraautorė („Gimdymas ir gimimas“), o šiemet – psichoanalitinės knygos vertėja (Luigi Zoja. „Tėvas“). Šiuo pasažu iš dalies atsakau į klausimą apie kritiką: apgailestauju, kad tie, kurie galėtų, jos nerašo, nes dirba kitus darbus. Tad laikraščius paklodėm užpildo diletantiška arba vulgari, nukreipta ad hominem neva kritika.
       Grįžtant prie knygų: V. M. Knabikaitė rodo, sakyčiau, nežmogišką fašizmo veidą. Jos knyga įsimintina todėl, kad jai reikėjo pasiruošimo – šaltinių studijų. Nors, žinoma, priekaištaučiau, kad jos herojai – pernelyg gerai žinomos asmenybės, kurių viešas ir privatus gyvenimas gerai dokumentuotas. Apie Hitlerį medžiagos rasti nepalyginti lengviau negu apie kokį lietuvį, kad ir kas jis būtų. Šiaip ar taip, visada džiaugiuosi intelektualiomis moterimis ir svajoju, kad pagaliau pradėtų rastis lietuviška moterų literatūra, kokia yra Vakarų šalyse ar Skandinavijoj. Lietuvoj „moterų literatūra“ tampa lengvo skaitalo sinonimu, kur šalia tradicinių savybių (domisi tik jausmais, svarbiausias jos tikslas – rasti Jį) herojės privalomai tapo nimfomanėmis. Gal labiausiai nuliūdinusi mane „lietuviška sensacija“ – lengvabūdiškas incesto traktavimas A. Urbonaitės knygoje „Posūkyje – neišlėk“. Prievartaujamų ir tvirkinamų vaikų Lietuvoj, kaip rodo tyrimai, labai daug, nieko pikantiško čia nėra – teismus tepasiekia šimtoji dalis bylų. Įvairiakalbėj moterų literatūroj ši tema yra viena iš skausmingiausių. Turbūt tai universali bėda: kai jau būtų galima rašyti laisvai, kiečiau nei cenzūra burnas užčiaupia stereotipai – gyvenimiški ir literatūriniai. Tai kurgi ta moterų literatūra – nemaloni, dreskianti, demaskuojanti, pilietiška, sociali? (Nors turbūt niekad neturėsim tokios autorės, kaip iš vertimų truputį pažįstama Elfriede Jelinek.)
       5. Nelabai suprantu, tik nujaučiu, kas tas realus žmogaus gyvenimas... Man atrodo, kad lietuvių literatūroje kaip tik eseistika ir dokumentika užpildo šitą „tikro gyvenimo ilgesį“. Tiesa, dokumentikai, memuaristikai pernai išpuolė liesi metai. U. Babickaitės susirašinėjimų tomo parengėjo L. Brogos nebegaliu viešai paprašyti paskelbti ir tuos laiškus, kurie, kaip neva nesvarbūs kultūrai, liko nepublikuoti (pirmiausia – mamos laiškus Uršulei – Unei).
       Receptus rašytojams dalyti būtų juokinga, bet viliuosi, kad ir šią akimirką kažkas rašo – jei ne vien iš vidinės būtinybės, tai bent jau netaikydamas į „lietuviško euroromano“ standartus.

Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS