Sudėtingoje rusų akademiko Levo Gumiliovo (1912–1992) biografijoje ne vienam bene pikantiškiausia detalė, kad jis buvo žinomo, 1921 metais sušaudyto, poeto Nikolajaus Gumiliovo ir dar garsesnės poetės Anos Achmatovos sūnus. Jis buvo vertas savo tėvų ne tik dėl jų kūrybos, bet ir dėl kančių. Yra sakęs, kad lageriuose sėdėjo „1935 – už save, 1938 – už tėtį, 1949 – už mamą“. Pats rašė gerus eilėraščius, daug poezijos išvertė iš arabų, persų, kitų Azijos tautų kalbų. Vis dėlto paminklą sau pasistatė kaip mokslininkas – istorikas, geografas, etnologas.
         1956 m. po ilgų atidėliojimų buvo išleistas į laisvę ir reabilituotas. Praėjus vienuolikai metų apsigynė disertaciją, kuri buvo išleista atskira knyga „Senieji tiurkai“, sukėlusia didžiulį susidomėjimą humanitarinėje ir universitetinėje visuomenėje.
         Ką L. Gumiliovas rašė šeštąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį ir dar trisdešimt metų, buvo nauja, negirdėta. Tai buvo viena priežasčių, kodėl aukštoji tarybinio mokslo visuomenė, „partija ir vyriausybė“, trisdešimt metų jo nepripažino, nekentė ir net ignoravo.
         Vengdamas kaltinimų, kad apie geografiją liečiančius dalykus rašo nebūdamas geografas, 1974 metais jis ginasi antrą daktarinę disertaciją. Ji pripažinta kaip didelis mokslo pasiekimas, „aukštesnis nei daktarinis darbas, todėl ne daktarinis“, ir… nebuvo patvirtinta. Informacijos institute deponavus paskutinę monografijos dalį, Mokslų akademijos „kolegos“ paskelbė L. Gumiliovą „nacionalistu“, uždraudė spausdinti jo straipsnius akademinėje spaudoje ir kviesti į mokslo visuomenės susirinkimus. Tačiau disertacijos kserokopijos plito po visą Tarybų Sąjungą. Kai po trejų metų instituto administracija susigriebė, jų buvo atspausdinta ne mažiau kaip trisdešimt tūkstančių. Disertacija vadinosi kaip ir knyga, pasirodžiusi tik po penkiolikos metų „Etnogenezė ir Žemės biosfera“.
         Traktate jis įvedė tokias sąvokas kaip etnosas bei pasionarumas (biosferos gyvosios materijos biocheminė energija, iš lotynų passio – „aistra“) ir sukūrė naują Visuotinės istorijos teoriją.
         Paskutinis jo veikalas, atėmęs beveik visas jėgas, buvo knyga „Senoji Rusia ir Didžioji stepė“, kurią leidykla „Mysl'“ beveik slapta rengė spaudai nuo 1986 iki 1989 metų.
         L. Gumiliovas dar regėjo pirmuosius „perestrojkos“ žingsnius.
         Per televiziją pamatęs anglų filmą apie 1991 m. rugpjūčio pučą jis sakė: „Štai ką šiandien reiškia Europos saulėlydis. Kodėl jie, britai, nemoka skaičiuoti? Ačiū Dievui, antrąją Rusijos revoliuciją mes pergyvenom dar septynioliktaisiais, paskui buvo trečioji – socialinė, beprotiškai antivisuomeniška. Šį kartą turėtų būti Restauracija – tačiau ko? Štai koks klausimas. Ikitarybinės Rusijos restauracijos jau nebegali būti, tramvajus išvyko, taigi, kas yra tai, ką dabar matome? Per krizę pereisime į inertiškąją etnogenezės fazę, tada prasidės laipsniškas rusų etnoso nuosmukis, o vėliau, po N laiko, ir jo pasitraukimas nuo istorijos scenos. Taip buvo su visais. Užtat dar turime kelis šimtus metų kūrybai ir žaidimams su laime“.
         Kas žino, galbūt paskutinė frazė tinka ir mums.
                                                                                            LINAS V. MEDELIS

       Pasionarų portretai

       NAPOLEONAS. Artilerijos puskarininkis Napoleonas Bonapartas jaunystėje buvo vargšas ir svajojo apie karjerą. Tai banalu, todėl suprantama. Dėl asmeninių ryšių su Ogiustenu Robespjeru jis buvo pakeltas į kapitonus, po to užėmė Tuloną ir, šitaip tapęs generolu, 1795 m. spalį užgniaužė rojalistų maištą Paryžiuje. Karjera baigėsi, tačiau turtų, kaip ir vedybos su gražuole Žozefina Bogarne, ji nesuteikė. Tik Italijos kampanija Bonapartą padarė turtuoliu. Vadinasi, likusį gyvenimą jis būtų galęs praleisti nevargdamas. Tačiau kažkas jį paviliojo į Egiptą, o paskui pastūmėjo veržliai rizikuoti Briumerio 18-ąją. Kas? Valdžios troškimas, ir niekas kita! Tačiau argi jis nusiramino tapęs prancūzų imperatoriumi? Ne, jis užsikrovė nepakeliamą karų, diplomatijos, įstatymų leidybos ir net karo žygių naštą, kurie anaiptol kitaip, nei karas Ispanijoje arba Maskvos puolimas, nebuvo diktuojami prancūzų buržuazijos tikrųjų interesų.
       Žinoma, Napoleonas kaskart kitaip aiškindavo savo poelgių motyvus, tačiau tikrasis jų šaltinis buvo nenumaldomas valdžios troškulys, neapleidęs jo net Šventosios Elenos saloje, kur savo memuarus jis parašė vien dėl to, kad negalėjo nieko neveikti. Amžininkams Napoleono veiklos stimulai liko paslaptis. Ne veltui Paryžiaus buržua 1814 m. į miestą įžengusią rusų armiją sveikino šūkiais: „Mes nenorime karo, mes norime prekiauti“.
       Ir iš tiesų, karalius-buržua Lui Pilypas, vykdydamas kylančio prancūzų kapitalizmo socialinį užsakymą, nutraukė tradiciniu tapusį karą su Anglija ir savo karingų valdinių veiklą perkėlė į Alžyrą, nes tai buvo naudingiau, saugiau ir nelietė taikos bei ramybės trokštančių prancūzų daugumos. Kodėl gi Napoleonas po Amjeno taikos nepasielgė taip pat? Kadangi jis buvo ne Lui Pilypas, Paryžiaus prekeiviai nieko jam negalėdavo įsakyti. Jie tik stebėdavosi, kodėl imperatorius nori amžinai kariauti. Lygiai taip pat net „draugai“ – taip vadindavo artimiausius karaliaus užkariautojo bendražygius – nesuprasdavo Aleksandro Makedoniečio.

       ALEKSANDRAS MAKEDONIETIS. Tik gimęs Aleksandras Makedonietis turėjo viską, kas žmogui reikalinga: maisto, namus, linksmybių ir net pokalbių su Aristoteliu. Vis dėl to jis metėsi prieš Beotiją, Iliriją ir Trakiją vien todėl, kad tos nenorėjo jam padėti kare prieš Persiją, nes jis atseit troškęs atkeršyti už sugriovimus, persų padarytus karuose su graikais, apie kuriuos jie patys jau buvo pamiršę. Paskui, įveikęs persus, jis užpuolė Vidurinę Aziją ir Indiją, ir pastarojo karo beprasmybė papiktino pačius makedoniečius. Po nuostabios pergalės ties Poru „nuolankesnieji tik apverkė savo dalią, užtat kiti tiesiai pareiškė, kad paskui Aleksandrą nebeis…“ (Arianas. V. 26). Galų gale Kenas, Palemokrato sūnus, įsidrąsinęs tarė: „Pats matai, kiek makedoniečių bei graikų su tavimi išėjo ir kiek liko. Net graikai, apgyvendinti tavo įkurtuose miestuose, nepasiliko visai savanoriškai… Vieni žuvo mūšiuose, kiti… liko išblaškyti kažkur Azijoje. Dar daugiau mirė nuo ligų; liko nedaugelis, jie nebeturi pirmykščių jėgų, o dvasia jie pavargo dar labiau. Visi, dar turintys tėvus, jų ilgisi; ilgisi žmonų ir vaikų, ilgisi gimtosios žemės, ir jos ilgesys suprantamas: jie iškeliavo kaip vargšai, o dabar, tavo pakylėti, jie trokšta išvysti ją tapę žymiais ir turtingais žmonėmis. Nevesk karių prieš jų valią“ (Arianas. V. 27). Tai protingo, dalykiško, įžvalgaus ir armijos nuotaikas išreiškiančio žmogaus požiūris. Neįmanoma nepripažinti, kad visais realios politikos požiūriais Kenas buvo teisus, bet ne jo sveikas protas, o Aleksandro elgsenos iracionalumas suvaidino svarbų vaidmenį atsirandant reiškiniui, kurį mes vadiname „helenizmu“, ir pastarojo vaidmuo Artimųjų Rytų etnogenezėje yra neabejotinas.
       Todėl mums įdomi paties karaliaus kalba ir argumentai, kuriais jis bandė sugundyti karius tęsti žygį. Vardydamas savuosius užkariavimus Aleksandras pareiškė: „Saldu gyventi šauniems žmonėms, dėl didžio tikslo atlaikiusiems sunkumus bei pavojus, ir mirti po savęs paliekant amžiną šlovę… Ką didaus ir puikaus būtume pasiekę sėdėdami Makedonijoje ir manydami, kad mums pakaks vien ramaus gyvenimo: tik saugoti savo žemes ir vyti nuo jos priešiškus kaimynus?“ (Arianas. V. 26–27). Štai programa, žmogaus šlovę keliančio aukščiau savosios gerovės ir savosios šalies interesų. Beje, „jis niekino prabangą, šykščiai leido pinigus savo malonumams, bet dosnia ranka dalijo gėrybes kitiems“. Ir puotas, pasak liudytojo Aristobulo, jis rengė draugams, o pats gerdavo mažai. Bet juk dėl malonumo į karą neinama! Jo kareiviams visai nesinorėjo kariauti su indais, juo labiau, kad prisiplėštų gėrybių tų laikų transporto priemonėmis pargabenti namo buvo neįmanoma. Tačiau jis kariavo, ir dar kaip!
       Vargu ar verta manyti, kad priežastis, pastūmėjusi makedonų karalių į žygį, buvo siekis įgyti naujų rinkų pirklių miestams arba finikiečių konkurencijos panaikinimas. Ką tik ginklu pavergti Atėnai ir Korintas liko Makedonijos priešais, o aukotis priešo labui visiškai beprasmiška. Vadinasi, Aleksandro elgsenos motyvų reikia ieškoti jo charakteryje. Dvi kraštutinumą pasiekusias Aleksandro savybes pažymi ir Arianas, ir Plutarchas – tai garbės troškimas ir išdidumas, t. y. mūsų aprašyto pasionarumo apraiškos. Šios energijos pertekliaus pakako ne tik pergalei, bet ir priversti savuosius valdinius kovoti kare, kuris jiems buvo nereikalingas.
       Žinoma, daugelis Aleksandro bendražygių – Perdikas, Klitas, Seleukas, Ptolemėjus ir kiti – taip pat turėjo pasionarumo bei nuoširdžiai pritarė savo karaliaus veiklai, todėl į žygį pavyko suvilioti eilinius makedoniečius ir graikus. Ne vienas, o visa grupė pasionarių žmonių sugebėjo palaužti Persijos monarchiją, sukurti jos vietoje kelias makedonų karalystes ir net naują sirų etnosą. Patys makedoniečiai ir persai naujomis sąlygomis pasikeitė neatpažįstamai ir tapo romėnų bei partiečių grobiu.
       Tačiau galbūt Aleksandro žygius pastūmėjo kaip tik Helados ir Rytų suartinimo idėja? Ne, filosofijos jis mokėsi iš Aristotelio, o jis šito nemokė. O ir chronologiškai ta idėja atsirado ne prieš, bet po Persijos užkariavimo, kitaip Persepolio rūmai nebūtų buvę sudeginti. Naikinant nugalėtos tautos meno šedevrus kompromiso neieškoma. Vadinasi, pasionarumas, tas gebėjimas ir siekis keisti aplinką, arba, išvertus į fizikos kalbą, – pažeisti agregatinę terpės inerciją. Pasionarumo impulsas būna toks stiprus, kad turintieji tokį požymį – pasionarai – negali prisiversti apskaičiuoti savo poelgių pasekmių. Tai nepaprastai svarbi aplinkybė, rodanti, jog pasionarumas – ne sąmonės, bet pasąmonės atributas, reikšmingas nervinės veiklos konstitucijos specifikos požymis. Pasionarumo laipsniai įvairūs, bet tam, kad jie būtų istorijos matomi ir fiksuojami, svarbu, kad pasionarų būtų daug, t. y. šis požymis ne tik individualus, bet ir populiacinis.

       LIUCIJUS KORNELIJUS SULA. Patikrinkim nustatyto požymio tinkamumą kitomis personomis. Romos patricijus Liucijus Kornelijus Sula turėjo ir nobilį, turėjo ir namus Romoje, vilų jos apylinkėse ir daugybę vergų bei klientų. Kaip ir Aleksandrui, jam netrūko nei valgių, nei linksmybių. Kas pastūmėjo jį į niekinamo ir nekenčiamo Marijaus armiją? Juk jam nepakako štabo karininko tarnybos, jis dalyvavo mūšiuose ir rizikuodamas gyvybe sučiupo Jugurtą, kad atvežtų jį į Romą ir pasmerktų bado mirčiai Mamertino kalėjime. Už šiuos žygdarbius jis gavo tik vieną apdovanojimą: šlaistydamasis forume ir plepėdamas su bičiuliais galėjo Marijų vadinti nemokša avigalviu, o save – didvyriu. Daugelis tuo tikėjo, bet ne visi. Tada Sula vėl įsivėlė į peštynes, atlaikė dvikovą su į Italiją įsiveržusių barbarų vadu, jį užmušė ir… ėmė girtis dar labiau. Bet ir to jam buvo maža. Tarkim, Marijų jis įveikė, bet Aleksandro atminimas buvo gyvas. Sula nusprendė pavergti Rytus ir išgarsinti save labiau nei Makedonijos karalius. Jam buvo pasakyta: „Pakaks! Leisk padirbėti ir kitiems!“ Atrodytų, Sula turėjo būti patenkintas: jo nuopelnai Romos respublikai buvo įvertinti, namai – sklidina taurė, visi aplink gerbia ir žavisi – gyvenk ir džiaukis! Tačiau Sula pasielgė kitaip – sukėlė legionus, gimtąjį miestą užėmė šturmu, beje, į barikadas lipdamas be šalmo, tuo įkvėpdamas savo šalininkus, ir pasiekė, kad būtų pasiųstas į eilinį sunkų karą. Kas jį vertė? Matyt, naudos siekio nebuvo. Tačiau, mūsų požiūriu, vidinis pasionarumo spaudimas buvo stipresnis už savisaugos instinktą ir kultūra bei papročiais auklėtą pagarbą įstatymams. Visa, kas toliau – tiesiog logiškas įvykių vystymasis, tai, kas A. Puškino laikais buvo vadinama „reiškinių jėga“ (pamirštas geras terminas). Tai jau visiškai sietina su etnologiją remiančiu istorijos mokslu. Marijus 87 m. pr. m. e. su veteranų ir vergų, kuriems buvo pažadėta laisvė, kariuomene žengė prieš Sulą. Į savo pusę patraukęs populiarus-italikus, t. y. pavergtus etnosus, jį palaikė konsulas Cina. Užėmęs Romą, Marijus humaniškiausiam savo karvedžiui paliepė nužudyti visus karius iš vergų, nes šių parama jį kompromitavo. Ir 4 tūkst. miegančių žmonių buvo paskersti jų pačių kovos draugų. Šis susidorojimas parodė, kad populiarai, nepaisant jų demokratiškumo deklamacijų, mažai kuo skyrėsi nuo savo priešininkų optimatų.
       Vis dėlto skirtumų būta: Sula į savo kariauną taip pat mobilizavo 10 tūkst. vergų, tačiau po pergalės juos apdovanojo žemės sklypais ir Romos pilietybe. Skirtumą tarp Marijaus ir Sulos labiau lemia asmeninės savybės nei partijų programos. Be to, kitaip nei Aleksandras, Sula nebuvo tiek ambicingas ir išdidus, nes pats atsisakė valdžios, kai tik pasijuto patenkintas. Jis buvo nepaprastai tuščiagarbis ir pavydus, bet šie bruožai – tik pasionarumo apraiška. Ir vėl pabrėšime, kad Sulos sėkmė priklausė ne vien nuo jo asmeninių savybių, bet ir nuo santykių su aplinka. Jo karininkai – Pompėjus, Lukulas, Krasas ir net kai kurie legionieriai – taip pat buvo pasionarūs, su vadu jautė ir veikė unisonu. Kitaip Sula nebūtų tapęs Romos diktatoriumi.


       Biocheminis pasionarumo aspektas

       Neabejotina, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas žmonių kolektyvas yra sudedamoji biosferos ir visuomenės dalis – neabejotina, bet šių materijos judėjimo formų sąveiką reikia patikslinti. Siekiant iškelto tikslo ir uždavinio sprendimo į žmogaus, kaip civilizacijos nešėjo, santykio su gamtine aplinka problemą įtraukiama sąvoka „etnosas“, apibūdintinas kaip pastovus individų kolektyvas, priešinantis save visiems kitiems analogiškiems kolektyvams, turintis kiekvienu atveju savitą vidinę struktūrą ir dinaminį elgsenos stereotipą. Kaip tik per etninius kolektyvus varijuoja specifiniai žmonijos ryšiai su gamtine terpe. Tačiau kyla klausimas, kokia riba ir santykiai tarp to, kas yra gamtiška ir kas – socialu. Tai, kad gamta viešpatauja už technosferos ribų, akivaizdu, bet ji yra ir žmonių kūnuose. Fiziologija (taip pat ir patofiziologija) glaudžiai siejasi su psichologija kaip nervinės ir hormoninės organizmo veiklos produktu. Jodo trūkumas sukelia kretinizmą; adrenalino išsiskyrimas kelia baimę ir įniršį; lytinių liaukų hormonai stimuliuoja meilės lyriką ir sentimentalųjį romaną; dopingai, kaip cheminiai junginiai, veikia ne tik fizinę, bet ir psichinę sportininkų būseną; narkotikai ištisas tautas stumia link išsigimimo ir t. t. Visuomeninės materijos judėjimo formos dėsningumai žmoguje taip susipina su biologine, biochemine ir biofizine, kad juos būtina aiškiai atskirti.
       Tyrimo objektu pasirinkus vieną žmogų, tai padaryti labai sunku, bet daug lengviau, paėmus aukštesnio lygio sistemos vienetą – etnosą, tada neišvengiama analizės paklaida kompensuojasi. Žinoma, sunku aprašyti, o juolab apskaičiuoti praėjusių epochų pasionarumą. Tačiau galima galvoti priešingai. Etninio kolektyvo atliekamas darbas atvirkščiai proporcingas pasionarinės įtampos lygiui. Vadinasi, net su didele paklaida suskaičiavę etnoso istorijos įvykius, gauname energijos sąnaudų rezultatą, kuriuo remdamiesi galime spręsti apie pradinį energijos krūvį, t. y. pasionarumo lygį.
       Pasionarumo skatinamą veiklą lengva atskirti nuo kasdienių poelgių, atliekamų dėl bendražmogiško, asmeninio ar rūšinio savisaugos instinkto. Ji nemažiau skiriasi ir nuo reaktyvių išorinių dirgiklių sukeltų akcijų, tarkim, kitataučių įsiveržimo. Dažniausiai reakcijos trumpalaikės, todėl nerezultatyvios. O pasionarams būdingas pasišventimas vienam ar kitam tikslui, kurio kartais siekiama visą gyvenimą. Tai suteikia galimybę pasionarumo aspektu charakterizuoti vieną ar kitą epochą. Tokiu aspektu apibūdindami įvairias tiriamo etnoso etnogenezės fazes, turėsime duomenų nubrėžti apytikrei pasionarios įtampos kreivei, o turėdami daugiau panašių skaičiavimų įvairiems etnosams – dar geriau superetnosams – suvoksime bendrąjį etnogenezės dėsningumą. Tai reiškia, kad, norint suvokti tokį dėsningumą, būtina gerai žinoti įvykių istoriją, nes istorija kaip mokslas apie visuomeninius santykius, atspindi ne šį, o visai kitą dėsningumą – spontanišką vystymąsi, būdingą visuomeninei materijos judėjimo formai. <…>
       Atrodytų, žmogaus biologiniai pokyčiai galėtų vykti be gyvosios biosferos energijos fluktuacijos, be pasionarios įtampos efekto. Tačiau tokiu atveju optimalaus prisitaikymo prie vienokių ar kitokių sąlygų lygis taptų aklaviete bet kokiam vystymosi tipui, kurio pabaiga būtų visiška populiacijos pražūtis. Juk tam, kad rūšis (arba etnosas) prisitaikytų fiziologiškai ir ekologiškai, jai reikia atsisakyti išugdytų organų (arba įgūdžių), t. y. ieškant naujo kelio, žengti iš aklavietės žingsnį atgal. Ir priešingai, nepriklausomai nuo aplinkos atsiradusios mutacijos, kitaip tariant – ekscesas, priverstinai veikia populiaciją, versdamas jos pasikeitusiąją dalį ieškoti kelių į prarastąjį rojų – homeostazės, dar Ovidijaus įsivaizduoto „aukso amžiaus“.


       Etninės sistemos vektoriškumo schema

       Kadangi be pasionarinės įtampos jokia etnogenezė neįmanoma, pasionarumą galima laikyti privalomu etnogenezės elementu, kurį, vaizdžiai tariant, galima iškelti už skliaustų, tarp kurių liktų lokalūs vienų ar kitų etnosų bruožai. <…>
       Vis dėlto pasionarumo, kaip reiškinio, niekas nėra matęs ir tiesiogiai nepamatys. Vadinasi, charakterizuoti jį galime tik pagal požymius. <…>
       Paaiškinkim pavyzdžiais. VIII–V a. pr. m. e. Helada virte virė pasionarumu. Triremos skrodė Viduržemio ir Juodąją jūras, helenų kolonijos išsiplėtė nuo Kaukazo iki Ispanijos, o Jonija ir Didžioji Graikija (Italijoje) tapo labiau apgyvendintos už metropolijas. Tačiau helenų polisai negalėjo koordinuoti savo veiksmų, nes kiekvienas jų savo savarankiškumą vertino labiau už gyvenimą, o pavaldumas buvo lyginamas su pavergimu. Net atsiradus mirtinam pavojui, kai užpuolė Kserksas, tesaliečiai ir beotiečiai, nepamiršdami esą helenai, kovojo už persus. Už tai jie žiauriai atkentėjo, nes atėniečiai ir spartiečiai po mūšio ties Platėjais pasigailėjo persų, o belaisvius graikus persofilus nužudė.
       Tačiau vos Helada buvo nustekenta Peloponeso ir Tėbų karuose, jėgų koordinavimas ir Aleksandro žygis į Persiją pasirodė galimi. Helenizmo arealas pasirodė gerokai platesnis už helenų arealą, bet tie laimėjimai buvo pasiekti dėl bendrojo Helados pasionarinio lygio smukimo, kai šalia Makedonijos į pirmąsias gretas ėmė pretenduoti labiausiai kultūriniu ir ekonominiu atžvilgiu neišsivysčiusios sritys: Etolija ir Achaja. Jos netapo stipresnės, tačiau nusilpo Atėnai, Tėbai ir Sparta. Kitaip tariant, susilpnėjo bendra Helados kaip sistemos jėga ir ji tapo lengvu Romos grobiu. Ir nepaisant, kad buvusios potencialios Helados galios pakako Romos kilmingiesiems patraukti prie savo kultūros, ji silpo tol, kol helenų likučiai tapo Bizantijos graikų, visiškai pakeistų pasionarinio postūmio I m. e. a., branduoliu. Bet tai jau kitas procesas.
       Taigi tiesiog stebėjimas, neatsižvelgiant į pataisas, dažniausiai kreipia prie neteisingų išvadų. Pasionarinės įtampos nuosmukis bus pripažintas pakilimu, nes abiem atvejais įvyksta daugybė pokyčių; net nedaugelis „didžių darbų“ vienodai būdingas tiek žemiems, tiek aukštiems pasionarumo lygiams, nes antruoju atveju galima skirtingomis kryptimis nukreiptų jėgų atsvara ir stabilizacija laike. Reikia tirti ne paskirus etnoso gyvavimo momentus, o visą procesą. Tada paaiškės, ar pasionarumas auga, ar silpsta.
       Tai, ko neįmanoma išskirti kruopščiai tyrinėjant atskirą individą dėl jo elgesį lemiančių veiksnių įvairovės, išryškėja statistiškai tiriant didelių kolektyvų veiklą žmonijos istorijoje. Pirma, neesminiai veiksniai kompensuojasi; antra, istoriniai procesai fiksuojami absoliučiame laike, o biologiniai ir geologiniai – santykiniame. Todėl tik istorija gamtos mokslams gali padovanoti absoliučią chronologiją, perimdama iš jų empirinio apibendrinimo būdus; paskui atsiranda etnologija – gamtos tyrinėjimo metodais humanitarinę medžiagą apdorojantis mokslas.
       Nesiimame spręsti, ar pasionarumo esmė yra bendras genas, ar genų kombinacija, ar šis požymis recesyvus, ar dominatyvus, ar jis susijęs su nervine ar hormonine organizmo veikla. Į šiuos klausimus teatsako kitų mokslų atstovai. Mūsų, etnologinė, užduotis įvykdyta. Šalia visuomeninio mes radome biogeografinį antroposferos vystymąsi ir jo priežastis. O pasionarumo reiškinio esmė ir jo sąryšis su kitais biosferos elementais bus nagrinėjami vėliau.


       Subpasionarai

       HARMONINGIEJI INDIVIDAI. Kad ir koks didelis būtų pasionarų vaidmuo etnogenezėje, jų skaičius etnoso sudėtyje visada yra menkas. Juk pasionarais tiesiogine žodžio prasme mes vadiname žmones, kurių šis impulsas stipresnis už savisaugos instinktą – tiek individualų, tiek rūšinį. Abu daugumos normalių individų impulsai atsveria vienas kitą, sukurdami harmoningą, intelektualiai visavertę, darbingą, prisitaikančią, bet ne superaktyvią asmenybę. Netgi daugiau – nesuvaldomas kito žmogaus degimas, neįmanomas be pasionaraus aukojimosi, tokiems žmonėms yra svetimas ir antipatiškas. Prie to būtina pridurti, kad ir besivystančių etnosų didžioji individų dalis turi tiek pat silpną pasionarumą, kiek ir reliktinių etnosų. Skirtumas tik toks, kad dinamiškuose etnosuose dalyvauja ir veikia pasionarai, savąją perteklinę energiją vartojantys savajai sistemai vystyti.
       Vis dėlto reikia pažymėti, kad vystymosi intensyvumas etnosui ne visada duoda naudos. „Perkaitimai“ galimi, kai pasionarumo nebekontroliuoja sveikas tikslingumas, ir kuriamoji jėga tampa griaunamąja. Tada harmoningos asmenybės tampa savo etnoso gelbėtojais, bet iki tam tikros ribos.
       Tokio pobūdžio žmonės – svarbus etnoso kūno elementas. Jie atkuria jį, numaldo pasioanarumo blyksnius, pagal jau sukurtus pavyzdžius gausina materialias vertybes. Jie gali visiškai apsieiti be pasionarų tol, kol nepasirodys išorės priešas. Pavyzdžiui, vikingų palikuonys Islandijoje palaipsniui prarado pasionarumą. XII a. jų užjūrio žygiai baigėsi, XIII a. baigėsi kruvini šeimų kivirčai, o 1627 m. saloje išsilaipinę Alžyro piratai nesulaukė jokio pasipriešinimo. Islandai leido deginti savo namus, prievartauti žmonas, imti vergijon savo vaikus ir jiems neužteko ryžto ginklui pakelti.
       Tarkim, šiam konkrečiam atvejui galima surasti ir kitų paaiškinimų. Alžyriečiai buvo profesionalūs galvažudžiai; tikriausiai jie sukėlė paniką pasinaudodami netikėtumo akimirka; islandams visiškai nepadėjo metropolija – Danija, tuo metu įtraukta į jos pralaimimą Trisdešimtmetį karą… Kita vertus, pagal mūsų idėją islandų pasionarinė įtampa turėjo kristi ir toliau. Ar iš tiesų taip buvo? Pažvelkim į Islandiją po poros šimtmečių.
       1809 m. Reikjavike stovėjo trijų dešimčių kareivių kapitono ir gubernatoriaus, turėjusio gražuolę dukterį, garnizonas. Tų metų birželį reide pasirodė juodą vėliavą iškėlęs brigas ir pareikalavo, kad miestas pasiduotų. Danų karininkas įsakė šaudyti, tačiau buvo brigo sviedinio sužeistas, ir kareiviai sudėjo ginklus. Piratai išsilaipino, o jų vadas pasirodė besąs islandas, anksčiau gerai žinomas laikrodininkas, dabar piratas, Jurgenas Jurgensonas. Paaiškėjo, šis niekšas buvo įsimylėjęs gubernatoriaus dukrą ir pareikalavo jos sau, o piratams, paskelbęs save Islandijos karaliumi, leido plėšti gyventojus. Laimei, mergina suspėjo susirgti. Bet kokie islandai! Saujelei banditų visiškai nesipriešinta. Tūkstančiai nirtingų „jūros skrodėjų“, Anglijos, Normandijos, Vinlando užkariautojų palikuonių nesipriešindami ir net nebėgdami nuolankiai kentė kelių dešimčių plėšikų siautėjimą. Prieš juos juk buvo ne žiaurieji su karališkaisiais Ispanijos ir Prancūzijos laivynais besivaržą maurai, o saujelė Viduržemio jūros uostų šunsnukių. Argi tai ne pasionarumo nuosmukis?
       Tačiau nedera daugumos tapatinti su visais. Pavieniai asmenys savitvardos neprarado. Jie negalėjo paveikti visuotinės baimės ir bejėgiškumo, bet galėjo išgelbėti save. Tarp jų buvo ir gražiosios danės jaunikis. Jis išsigelbėjo žvejo valtele ir, sutikęs anglų fregatą, paprašė pagalbos. Anglai greitai prisiartino prie Reikjaviko, grasindami patrankomis privertė piratus pasiduoti ir sukaustė juos retežiais, o gubernatorių su dukra išlaisvino. Plėšikų vadeivą teisė Anglijos teismas ir išteisino, nes šis nepažeidė Didžiosios Britanijos valdinių interesų. Šešias savaites karaliaus-pirato valdžioje išbuvę islandai grįžo prie savo reikalų, nes kaip harmoningi, civilizuoti bei niekam, išskyrus save, nepavojingi žmonės tik tai ir sugebėjo. Mat didelis bejėgiškumas ne visada prisideda prie etnoso klestėjimo.


       „Išgamos“, „valkatos“, „valkatos-kareiviai“

       Kita vertus, etnoso sudėtyje beveik visuomet yra „neigiamo“ pasionarumo žmonių kategorija. Kitaip tariant, jų elgseną valdo impulsai, kurių vektorius priešingas pasionarinei įtampai.
       Islandai bent jau neprarado sugebėjimo dirbti, maitinti savo šeimas ir išsaugoti pragyvenimo šaltinius: silkių žūklavietes, gagų kolonijas, kur rinko gagų pūkus, ir pieveles tarp uolų, reikalingas ganyti melžiamiems galvijams. Bet subetniniai dariniai urbanizuotose senovės aglomeracijose reiškėsi daug blogesniais variantais. I a. Romoje susigrūdo degradavę ir savo žemės sklypus (parcelus) praradę Romos (imperijos – vert.) piliečių palikuonys. Jie glaudėsi penkiaaukščių namų kamarėlėse, alsavo „kloakos“ – daubos, kuria į Tibrą tekėjo nešvarumai, – dvoku, maukė vyną iš kenksmingų švininių indų, tačiau iš vyriausybės primygtinai ir įžūliai reikalavo „duonos ir reginių“. Tekdavo duoti, nes šios subpasionarios minios galėjo palaikyti bet kurį pasionarų avantiūristą, panorusį įvykdyti perversmą, vos pažadėjus daugiau duoti duonos ir puikesnį vaidinimą cirke. O ginti save nuo priešų jie nemokėjo ir mokėti nenorėjo, nes mokytis karybos yra sunku. Pasikliaudamas savo nesugriaunama logika, subpasionaras mano, kad niekas negali numatyti ateities, nes jis – duonos davinio gavėjas ir cirko vaidinimų žiūrovas – nesugeba, remdamasis tikimybe, prognozuoti. Todėl gaunamą informaciją jis dalija į dvi rūšis: malonią ir nemalonią. Pastarosios skelbėjus jis laiko savo asmeniniais priešais ir, vos pasitaikius progai, su jais susidoroja. Štai kodėl Alarichas užėmė Romą (410 m.), nors gotų buvo mažiau nei Romos miesto, jau nekalbant apie Italiją, kovai parengtųjų ir karo prievolininkų. Net šita gėda romiečių nieko neišmokė. Gotai su nugalėtaisiais elgėsi švelniai ir pasitraukė. Tai vėl leido nusiraminti. Tačiau, kai, skelbdamasis keršytoju už sugriautą Kartageną, Romą užėmė (455 m.) vandalas Genzerichas, subpasionarų skerdynės buvo lengvos ir niekas jų, kitaip nei harmoningų ir taikių islandų, netroško gelbėti. Po vandalų pogromo Roma jau nebeprisikėlė. Kažkodėl ir nėra noro jos gailėti.
       Panašiai atsitiko ir Bagdade, kurį užėmė ne atėjūnai barbarai, o kalifo papirkti tiurkai guliamai. IX a. arabų kariai išsigimė. Jų palikuonys verčiau užsiėmė smulkia prekyba ir plepalais turguose. Kalifo asmenybei, o dažnai ir kalifato sienų apsaugai prireikė profesionalių karių. Ką gi, jų buvo pripirkta Vidurinės Azijos stepėse ir Nubijos dykumose. Bagdade jie tapo vienintelė reali jėga ir savo nuožiūra ėmė šalinti kalifus. Milžiniško miesto gyventojai keikėsi, verkė, šmaikštavo, bet, užuot gynęsi, verčiau gyveno nedirbdami ir mirė klūpėdami. Tokias pasekmes ir atitinkamų idealų kaitą sistemoje lemia pasionarinės įtampos netekimas. Šūkis „gyventi sau“ – lengviausias kelias į tamsią pražūtį. Pavienio žmogaus pasionarumas siejasi su bet kokiais gebėjimais: dideliais, mažais, vidutiniais; kaip žmogaus konstitucinis bruožas jis nepriklauso nuo išorinių veiksnių, taip pat lengvai skatindamas ir žygdarbius, ir nusikaltimus, kūrybą ir sugriovimus, gėrį ir blogį, išskiriant tik abejingumą. Jis nėra susijęs su etinėmis normomis ir nedaro iš žmogaus „minią“ vedančio „didvyrio“, nes dauguma pasionarų kaip tik ir yra „minioje“, lemdami jos potenciją ir aktyvumą vienu ar kitu metu. Subpasionarų grupę istorija itin vaizdžiai demonstruoja „valkatomis“ ir senatais-samdiniais (landsknechtais). Jie nekeičia jos ir nesaugo, o egzistuoja jos sąskaita. Dėl savo judrumo kartu su pasionarais dalyvaudami užkariavimuose ir perversmuose jie dažnai daro didelės įtakos etnosų likimui. Tačiau pasionarai gali pasireikšti ir be subpasionarų, o šie be jų yra niekas. Jie gali elgetauti arba plėšikauti, o jų aukomis tampa nulinio pasionarumo turėtojai, t. y. didžioji gyventojų dalis. Valkatos tokiu atveju yra pasmerkti – juos randa ir sunaikina. Tačiau jų atsiranda kiekvienoje kartoje.