Šiais metais minime prozos meistro, literatūros kritiko, vertėjo, redaktoriaus, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) gimimo šimtmetį. Šia ypatinga proga Lietuvoje vyko šventiniai minėjimai ir renginiai, įteikta Antano Vaičiulaičio premija už novelistiką „Metų“ žurnale. Apmaudu, kad iki šiol neparengti šio Vakarų Europos lygio rašytojo, vieno talentingiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjo „Raštai“.
Birželio 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko jubiliejinė mokslinė konferencija „Būties harmonijos ilgesys: Antanui Vaičiulaičiui – 100“, kurią suorganizavo Naujosios literatūros skyrius (vadovas – Rimantas Skeivys). Renginyje dalyvavo garbingos viešnios: trys rašytojo dukros – Aldona, Joana, Danutė – ir penki vaikaičiai iš užjūrio. Vaičiulaitytės susirinkusiųjų buvo šiltai sutiktos. Visiems įdomūs buvo jų prisiminimai apie Tėtį, o kalbėjusiųjų vaikaičių – Valentinos, Tomo ir Kristinos – apie brangų Tėvuką. Aldona Vaičiulaitytė jaudindamasi deklamavo Tėvelio eilėraščius „Debesėlis“ ir „Aldonai Teresei. Dvejų metukų sulaukus“. Dukra Aldona tik suaugus suvokusi, kad Tėveliai Antanas ir Joana Vaičiulaičiai stengėsi savo dukroms įdiegti tvirtus moralinius principus, atverti vaivorinio gyvenimo spalvas. Jų namuose nestigo kūrybingų žmonių, meno ir meilės artimam, Dievui bei pasauliui. Pasak vaikaičio Tomo, „Tėvukas domėjosi žmonėmis šiltai ir atvira širdim“.
Konferenciją atidarė Instituto direktorius Algis Kalėda. Rašytoją eruditą Antaną Vaičiulaitį apibūdino Laimutė Tidikytė. Pranešėja priminė esminius kūrėjo gyvenimo faktus, įvertino jo kūrybos svarbą XX a. lietuvių literatūros raidai. Akcentavo A. Vaičiulaičio studijas Vakarų Europoje. Gavęs Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos stipendiją, 1936–1937 m. rašytojas tobulino prancūzų kalbą Grenoblio ir Sorbonos universitetuose. Prancūzijoje turėjo puikias galimybes susipažinti su vakarietiška kultūra, lankyti muziejus, koncertus, bendrauti su įžymiais kūrėjais: Oskaru Milašiumi (A. Vaičiulaitis – vienas geriausių jo kūrybos vertėjų), Pauliu Claudeliu, François Mauriacu. Nauja kultūrinė terpė buvo itin palanki formuotis estetinėms A. Vaičiulaičio pažiūroms ir kūrybai. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, „kuomet dauguma mūsų jaunesnės kartos beletristų tebeužsiiminėjo sentimentaliu gimtojo kaimo idealizavimu, toli gražu nepasiekdami nei Jono Biliūno, nei Krėvės, nei Vaižganto lygio, Vaičiulaitis nuosekliai ir sistemingai pasiekė Vakarų Europos rašytojo formatą, nepasiduodamas populiariai „grįžimo į kaimą“ idėjai (kuri iš esmės buvo nesąmoningas atsilikimo idealizavimas) ir savo kūryboje išlaikydamas lietuvišką charakterį“. Lietuvių rašytojas grįžo prie „naujojo humanizmo“, kai kūrinyje vaizduojamas visas žmogus: „su visomis jo kūno ir sielos galiomis“, ir magiškojo realizmo.
Pastarasis terminas, kurį A. Vaičiulaitis taikė savo kūrybai, iki šiol literatūrologams kelia painiavos. Apie tai, kad šio prozininko kūrybai „prilimpa“ daug terminų – „magiškasis realizmas“, „neorealizmas“, „estetizmas“, „neoromantizmas“, „impresionizmas“ ir kt., teigė literatūrologė Loreta Mačianskaitė pranešime „A. Vaičiulaitis – novelistas: apibūdinimo ieškojimas“. Ji siūlė A. Vaičiulaičio kūrybą priskirti „realizmui“. Pranešėja pasidalijo savo asmenine patirtimi, kaip ieškojo A. Vaičiulaičio kūrybos rakto. Apie tai vėliau diskutavo ir Ramutis Karmalavičius, teigęs, kad jam svarbūs krikščioniškieji A. Vaičiulaičio kūrybos principai. Viena iš A. Vaičiulaičio dukrų pritarė minčiai, jog A. Vaičiulaičio kūryba atsiduria šalia pasaulinio lygio rašytojų, pavyzdžiui, G. K. Chestertono ir kt. Apie A. Vaičiulaičio kūrybą teologiniu aspektu kalbėjo Dalia Čiočytė. Pasak pranešėjos, šiam lietuvių rašytojui „buvo artima G. Bernanoso pažiūra į kūrinį kaip į dvasinę malonę skaitytojui. Menas literatūrinio autoriaus suvokiamas kaip tikėjimo paslapties suvokimo galimybė“. Diskusijose buvo išsakyta mintis, jog būtų prasminga A. Vaičiulaičio kūrybą palyginti su katalikiškosios pakraipos prancūzų rašytojų André Maurois, François Mauriaco, Paulio Claudelio kūriniais, kad paaiškėtų, kokią įtaką jie darė lietuvių autoriaus kūrybai.
Juozas Stonys perskaitė pranešimą „Vaižgantas ir Vaičiulaitis“, kuriame įžvalgiai lygino dviejų didžiųjų lietuvių klasikų kūrybą, Gintaras Lazdynas A. Vaičiulaičio romane „Valentina“ (1936) ir neįvertintame kito lietuvio Stasio Ivošiškio psichoanalitiniame romane „Spūdai“ (1937) ieškojo paralelių bei skirtumų lietuviškojo romano modernėjimo kontekste. Vienas meniškiausių A. Vaičiulaičio kūrinių romanas „Valentina“ susilaukė ir kitų pranešėjų dėmesio: R. Skeivys įdomių įžvalgų pateikė pranešime „Meilės vizija A. Vaičiulaičio romane „Valentina“, slėpiningą archetipų klodą šiame romane atvėrė Vita Gaigalaitė. Prozos meistras šiuo romanu kreipė lietuvių literatūros raidą poetinio realizmo, subtilaus psichologizmo linkme. A. Vaičiulaitis kūrinio struktūrą pagrindė individo jausenomis, intuicija, o ne tradicine fabula, priežasties-pasekmės ryšiais.
A. Vaičiulaičio novelistika tapo klasikinės lietuvių novelės etalonu dėl taurių humanistinių idėjų, pastangų perteikti dvasią, nuotaiką, tobulos turinio ir formos dermės, aiškaus bei skaidraus stiliaus. Apie jo novelių poetiką kalbėjo Eugenijus Žmuida („A. Vaičiulaičio novelių poetika“). Stasys Tamulaitis 1943 m. prozos antologijoje „Kas girdėti kalnuose“ A. Vaičiulaitį pristato kaip estetą, o jo kūrybą kaip „epochinį reiškinį lietuvių prozoje“, nes autorius nedeklaruoja savo ideologijos, nemoralizuoja. Jo proza buvo etalonas kitiems jauniesiems rašytojams: Juozui Kruminui, Stepui Zobarskui, Nelei Mazalaitei, Juliui Kaupui ir kt., siekusiems estetine realybe, laisvų „kalnų“ žodžiu (natūraliai kylančiu iš širdies) pasipriešinti vyravusioms didaktinėms literatūros tendencijoms. Dažnai literatūriniai manifestai, juose dalyvaujantys kūrėjai įkūnija svarbiausias generacijos idėjas ir naujoviškus estetinius principus. Tai R. Karmalavičius ir atradęs minėtoje antologijoje. A. Vaičiulaitis per visą kūrybos laikotarpį liko ištikimas „kalniečių“ iškeltam šūkiui „Grožis išganys pasaulį!“ Apie A. Vaičiulaičio legendas, jų pasakojimo strategijas – tikrovės ir fantastikos elementų dermę – įdomiai kalbėjo Dalia Kuizinienė. Vaikų literatūros specialistas Kęstutis Urba supažindino su A. Vaičiulaičio pasakomis („Auksinė kurpelė“ ir kt.), jų savitumu: kai kurios jų skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems; išvengta „didakto piršto“.
Konferencijoje diskutuota apie tai, kokiais kūriniais ir kaip sudominti moksleivius A. Vaičiulaičio kūryba. Buvo siūloma literatūros vadovėlių sudarytojams nebūtinai rinktis meniškiausią ar populiariausią vieno ar kito rašytojo kūrinį, o kai kada – antraeilį, aktualesnį, pavyzdžiui, A. Vaičiulaičio kelionių knygą „Italijos vaizdai“. Rašytojo erudito A. Vaičiulaičio dukros teigė, kad jų Tėtis labai troško, jog Lietuvoje būtų vėl išleistos kaip tik jo kelionių knygos. Apie jas pranešimą „A. Vaičiulaičio kelionių apybraižos: dokumentas ar išmonė“ perskaitė Imelda Vedrickaitė. A. Vaičiulaitis buvo ne tik rašytojas, bet ir reiklus literatūros kritikas. Dalia Jakaitė pranešime „Žemininkų kartos samprata Antano Vaičiulaičio kritikoje: generacijos ir poezijos modernumo klausimai“ problemiškai aptarė istorinį ir vertybinį žemininkų kartos apmąstymą A. Vaičiulaičio kritikos straipsniuose „Žodžiai apie literatūrą“ („Aidai“, 1953) ir „Naujoji generacija I-II“ („Lietuvių literatūra svetur“, 1968). Su vienintele A. Vaičiulaičio poezijos knyga „Ir atlėkė volungė“ (1980) supažindino Gintarė Bernotienė (šiai negalėjus atvykti, pranešimas buvo perskaitytas). Šį subtilų poetą „nuo lietuvių egzodo poezijoje ryškių nevilties ir beprasmybės nuotaikų“ apsaugojo idealistinė krikščioniškoji pasaulėjauta bei neoromantiniai kūrybos principai.
Muziejininkė Virginija Paplauskienė konferencijos dalyvius supažindino su Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomu A. Vaičiulaičio archyvu (šviesios atminties Joanos Vaičiulaitienės pastangomis į Kauną atkeliavusiu): nuotraukomis, laiškais, svarbiais dokumentais. Pranešėja taip pat pristatė naują muziejaus leidinį „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“ (2006). Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma didžioji šio rašytojo archyvo dalis, kita – Vilkaviškio krašto muziejuje. Gausi archyvinė medžiaga laukia naujų mokslininkų tyrinėjimų.
