Nuo judraus Vilniaus dundesio pasislėpusioje, tarp Gedimino prospekto ir Neries krantinės įsispraudusioje K. Sirvydo gatvelėje birželio 6-osios pavakarę sušneko kelmiškių balsai. Į Rašytojų klubą geltonu mokykliniu autobusu kelmiškių delegacija atvežė 38-ąją Žemaitės literatūrinę premiją antrąkart jos laureatu tapusiam žinomam prozininkui ir dramaturgui Eugenijui Ignatavičiui, pernai išleidusiam apsakymų apie kaimą rinktinę „Obelis Katedros aikštėje“. Prieš keturiasdešimt metų Ušnėnuose už apsakymą „Ko nepasakė Laukys“ buvo iškilmingai pagerbtas pirmasis premijos laureatas J. Baltušis, paskui šis garbingas prizas surasdavo savo adresatą tai Kelmės rajone, tai Vilniuje, o pastaruosius septyniolika metų – vien Kelmės žemėje. Ir štai jubiliejinės iškilmės vėl Vilniuje.
       Literatūros kritikei prof. E. Bukelienei pradėjus renginį, rajono meras K. Arvasevičius pabrėžė, kad Žemaitės premija – tai ir padėka kūrėjui, kuris meniniu žodžiu išreiškia, kas dedasi kaimo žmogaus širdyje. Padėkojęs E. Ignatavičiui už vaizdingą ir prasmingą meninį žodį, K. Arvasevičius naująjį laureatą apjuosė vardine tautine juosta ir įteikė vokelį su trijų tūkstančių litų premija. Laureatas lyg tikras aktorius išraiškingai perskaitė apsakymą „Obelis Katedros aikštėje“.
       Apie apsakymų rinktinę, apie jos sąsajas su Žemaitės tradicija kalbėjo 1979-ųjų Žemaitės premijos laureato A. Sprindžio dukra, literatūros tyrinėtoja ir kritikė J. Sprindytė:
       – Abu rašytojai – Žemaitė ir jos premijos šių metų laureatas – priklauso realistiniam kanonui, abu juos sieja vaizdinga kalba, panašus vaizdavimo tipas, mąstymo skaidrumas ir blaivumas, abu juos traukia į žmones, į susibūrimus. Eugenijaus Ignatavičiaus proza išsaugojo tikrus senojo kaimo pavidalus, jo žmogus stipriai suaugęs su savo aplinka, socialiai motyvuotas ir įprasmintas.
       Literatūros istorikas ir teoretikas prof. J. Girdzijauskas labai paprastai papasakojo bendravimo su E. Ignatavičiumi įspūdžius, pavadino jį „draugu, kuris gyvena manyje, o ne šalia manęs“. Jų tėviškes skiria tik upelis ir giria, o pirmąkart jiedu pokario metais susitiko Vadžgirio progimnazijoje. Profesorius priminė, kad E. Ignatavičius tapo rašytoju, išsižadėjęs aktoriaus profesijos. Jis moka dirbti žemę, šienauti, lopyti stogus, prižiūrėti bites.
       Iš E. Ignatavičiaus gimtojo Raseinių rajono kilęs rašytojas J. Aputis pagyrė rašytoją už kalbos gražumą, „atradimus bei atsiradimus“ kūryboje. Kadaise jiedu slidinėdami Sapieginėje rado pirkaitę bei šunį ruda nosimi ir pažadėjo vienas kitam apie tai parašyti po apsakymą. „Aš parašiau, o tu, Eugenijau, – ne, – sakė J. Aputis. – Tad kol trečiąkart negavai Žemaitės premijos, imk ir parašyk!“
       Šių eilučių autorius, dalyvavęs pirmose ir daugelyje vėlesnių Žemaitės premijos įteikimo iškilmių, apgailėjo, kad ši premija „skriaudė“ moteris: iš 36 laureatų tik aštuonios – plunksnos sesės. Vyriausias laureatas buvo 73 metų A. Miškinis, o jauniausia – 30-metė R. Šerelytė. Iš pradžių premija buvo skiriama už vieną apsakymą kaimo tematika, vėliau – ir už jų rinkinius, apysakas, romanus, netgi sakmes, monografijas, memuarinę ir dokumentinę prozą. Pirmieji dvidešimt laureatų gavo medyje ar metale iškaltą Žemaitės biustą ir vardinį rankšluostį ar juostą, vėliau – po 200, 300 ir 500 rublių, 1994 ir 1995 m. – po 2000, pastarąjį dešimtmetį – po 3000 litų. Būta ir linksmų epizodų. Kartą premijuota apsakymų knyga, D. Mušinsko „Šviesa virš Tausalo“, spaudoje tik per plauką nebuvo pavadinta „Šviesa virš tauzalo“.
       Ar skirti premiją kasmet, ar – kas dveji metai? Ar ją skirti vien pinigais, ar ir Žemaitės laikų „kaimo natūra“ – veršiu, bekonu, kalakutais? Kodėl šią premiją pastaraisiais metais „primiršo“ žiniasklaida? Tokiomis mintimis dalijosi premijos skyrimo komisijos nariai. Mandagų „atkirtį“ jiems davė Rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja, Žemaitės premijos laureatė B. Jonuškaitė, pasiūliusi žemaičiams nepasiduoti Kaunui, šiemet iki septynių tūkstančių litų padidinusiam Poezijos pavasario laureato premiją.
       „Kol stovės kaimo gryčios, tol rašytojų kūryboje žydės obelys ir Katedros aikštėje. Juk Eugenijus Ignatavičius gyvena Vilniaus centre, bet tos jo obelys žydi“, – sakė B. Jonuškaitė.
       Laureatą pasveikino Kelmės rajono Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas A. Krutkevičius, Švietimo skyriaus vyresnioji specialistė D. Stonienė įteikė jam juodos duonos kepalą. Teatrologė, dramaturgė, kritikė G. Mareckaitė savo „mylimam Petrarkai“ uždėjo ant galvos paprastą lauko pienių vainiką. O pats laureatas vaizdingoje kalboje savo būseną apsakė ir taip: kai buvau lygus tarp lygių, galėjau šienauti, kasdien rašyti po laišką mylimajai, o dabar tapau Amūru, pasijutau kaip grybas, pakylėtas ant kupsto...“
       Sausakimša Rašytojų klubo salė buvo sužavėta kelmiškių duona, laureato vynu, Šaukėnų ansamblio „Anima“ dainomis.