Marcelijus Martinaitis. TYLINTYS TEKSTAI (UŽRAŠAI IŠ RAUDONOJO SĄSIUVINIO, 1971–2000). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 286 p.

       Marcelijaus Martinaičio knygą „Tylintys tekstai“, kurią pats autorius apibūdina kaip įvairius įrašus „sau pačiam“, galima laikyti ne tik sąžiningai užfiksuotais laiko fragmentais, bet ir savotiška rezistencine kūryba, rašymo „į stalčių“ pavyzdžiu. Nesitikint, kad šie įrašai kada nors bus išspausdinti, išgirsti, suprasti. Tačiau reikėjo juos užrašyti – įtvirtinti kaip tylaus pasipriešinimo formą. Nebylios kovos būtinybę. „Jaučiau, kad būtina kai kuriuos dalykus pervardinti, juos įveikti bent žodžiais <...> kokiu nors būdu atmesti, persakyti ar apvalyti to meto žodyną <...>, reikėjo kokiu nors būdu palaikyti vidinę įtampą“ (p. 5).

       M. Martinaičio knyga išsiskiria ir savo pavadinimu, ir išore (viršeliai – raudonos vėliavos spalvos). Daugelis „įrašų“, gimusių 1971–1980 m., atrodo pranokę savo laikotarpį ir stulbinamai atitinka šiandienos realijas (kad ir pastebėjimai apie šiandieninių karjeristų „gamybą“ ar „politines“ ir „bažnytines“ davatkas). Autoriaus žodžius, skiriamus sovietinei sistemai, galima taikyti ir dabartiniam „laukiniam kapitalizmui“, kuriame daugelis senojo režimo formų adaptavosi ir netgi suklestėjo, išliko tas pats biurokratinis mąstymas ir technokratinė pasaulėžiūra, panieka piliečio teisėms ir kultūrai. Kai visuomeninis ir politinis liberalizmas ne tik atvėrė piliečiams plačias galimybes, bet ir parodė savo ciniškąjį veidą (jį taikliai apibūdina sparnuotais tapę kai kurių politikų posakiai), vidinę įtampą, kuri susijusi su etine laikysena ir dvasios nepriklausomybe, vėl reikia palaikyti „tylinčiais tekstais“. Žodžiais, kurie sunkiai išgirstami ir besuprantami kalbos kaip visuotinio triukšmo fone, kurie skiriasi nuo oficialios merkantilinės kalbėsenos. „Tylinčių tekstų“ sąvoka giliaprasmė – devalvuotų žodžių epochoje siūloma klausytis tylos, o tylos teritorija, kaip žinoma, yra sąžinės tyrai, dvasios dykuma, ir jinai niekados nesibaigia. (M. Martinaičio 1971 m. įrašas: „Aš esu šio amžiaus parijas. <...> esu berberas <...>. Man lieka dvasios egzilė, tremtis savyje, dykuma“, p. 25). Šventasis Raštas ir šventųjų biografijos byloja, kad „dykuma“, „tyrai“ beveik visados asocijuojasi su savanoriška žmogaus tremtimi iš pasaulio kaip iš pragaištingų malonumų sodo. Kokia paradoksali sąsaja su kita egzile – išvarymu iš Rojaus!..

       Bene svarbiausias ir įdomiausias aspektas M. Martinaičio knygoje yra kultūros ir politikos, valdymo sistemos, pagrįstos priklausomybe, ir kūrybos kaip aukščiausios dvasinės nepriklausomybės santykiai, kurių metu atsiskleidžia, kas iš tiesų yra asmenybė, laisvė, tikra, o ne „pritaikyta“ laiko ir valdžios reikmėms poezija. Lyginant šiandienos realijas su 1971–1980 m. įrašais, matome, kad visuomenė įgyja vis daugiau pilietinės brandos požymių ir savarankiškumo, kad veikia demokratinės institucijos, o žodžio laisvė, tegu ir su bulvariniu prieskoniu, vis dėlto egzistuoja. Tačiau pusšimtį metų trukęs nomenklatūrinis valdymas negali taip greitai pasikeisti, nes yra parankus ir naujajai nomenklatūrininkų kartai, kurios ideologija labai paprasta: politika turi tarnauti verslui. 1978 m. įrašas tinka daugeliui jaunų dabartinių nomenklatūrininkų: „Sistema <...> reklamuoja tokį degraduotą tipą, kuris niekuo kitu negali pagrįsti savo moralės ir elgesio <...> kaip tik valdžios ir ideologijos interesais“ (p. 97). Išliko ir demagogija kaip pagrindinis politikų ginklas, ir naujų biurokratų „gamybos“ mechanizmas (jaunam žmogui kelias į karjerą prasideda nuo partinės priklausomybės). Kultūra politikai geriausiu atveju tegali būti arba paklusni vasalė, arba objektas, esantis už intereso ribų. Gal taip ir turi būti – nes kai korumpuotas politikas išrėžia esąs Don Kichotas, kovojantis už visuomenės teises ir laisves, pasidaro tiesiog baisu. Net literatūros herojams gresia pavojus virsti demagogijos įrankiais!..

       Kultūra pagal savo prigimtį yra rezistencinė: ji nepaklūsta dirbtinėms normoms ir potvarkiams „iš viršaus“, kaip įprasta politikoje. Kultūra ir politika yra diametrialiai priešingi faktoriai – galbūt netgi nevertėtų vartoti žodžių samplaikos „kultūros politika“, nes ji skamba kaip abrakadabra. Juk jeigu kultūrai visados rūpi žmogaus likimas, jo problemos, individualybės raiška, asmenybės unikalumas, tai politikoje šis „žmogiškasis faktorius“ neegzistuoja. Yra tik „statistiniai vienetai“, „masės“, „rinkėjai“, „balsuotojai“, planuojamos jų nuotaikos ir reakcijos, mažesniųjų grupių interesai aukojami dėl didesniųjų (pvz., pensininkų problemos visada nusvers vaikų problemas, nes vaikai nėra balsuotojai). Todėl kai autorius sako, kad kultūra yra „demokratijos terpė <...>, ji yra ta sritis, kurioje dar susikalbama <...>, kur randasi tikroji visuomenė“ (p. 236), jis teigia šios srities prioritetą, deja, nepripažįstamą valdžios. Sovietinė sistema bandė kultūrą angažuoti ir palenkti į savo pusę, o dabartinė, regis, nežino, ką su ja daryti. „Nurašyti“ negalima, nepadoru – ką pasaulis pagalvos!.. Bet galima ją paversti paradine, fejerverkine. Neturinčia išliekamosios vertės. Pritaikyta glaudžiam verslo ir politikos įvaizdžiui pagerinti. Užtat taip šiuolaikiškai skamba 1977 m. įrašas: „Mes gyvename metą, kai kultūra ne kuriama, o perdirbama“ (p. 89). Galima būtų pridurti, kad atsiranda netgi kultūrinė demagogija – kai „masės“ įtikinamos, kad jų perkamas literatūrinis ar koks kitoks šlamštas turi išliekamosios vertės. Šis įtikinėjimo mechanizmas atėjęs ne iš kur kitur, o iš politikos.

       Antras aspektas, dėl kurio įdomūs „Tylintys tekstai“, yra kūrybos ir sistemos priešprieša. Pripažindamas, kad priklausomybė „dvarui“ varžo kūrybos paskirtį ir iškreipia jos prigimtį, artindamas kūrybą prie svetimos jai srities – politikos ir svetimo raiškos būdo – demagogijos („Didžiausia poeto nelaimė – tapti sistemos liokajumi“), M. Martinaitis apibūdina kūrybą kaip nežinią, kaip nepažinią erdvę („Rašydamas eilėraštį niekada nežinau, ko noriu“, p. 131). Traktuodamas poeziją kaip religinį atsivėrimą (p. 109), poetas pripažįsta, kad ši erdvė neįmanoma be stebuklo, be tikėjimo, kad tai paskutinė, „aštriausioji“ riba, nuo kurios atsiveria kūrybai kaip dieviškai architektūrai nebepavaldus chaosas („Kurti taip <...>, kad kūryboje pasiektum galutinę ribą, už kurios jau neįmanoma jokia kūryba“, p. 116). Tikros poezijos kūrimas visados susijęs su ribinėmis situacijomis, už kurių „nieko nebėra“, kas žmogaus protui pažįstama. Tai laisvė, kurios ribas nustatyti gali tik poetas ir kuri nepavaldi nei režimui, nei laikui, nei trumpalaikiui politiniam autoritetui. Todėl nenuostabu, kad poezija „išlaisvina žmogų nuo žodžių – ji tampa vidiniu veiksmu. Ji yra žodžio nugalėjimas, prasiveržimas pro jį“ (p. 57). Politinė demagogija, kurios žodžių kevalas neturi branduolio, tokio veiksmo sukurti negali – kūrybos atžvilgiu politika yra neįgali. Taigi nenuostabu, kad politika nemėgsta kultūros ir stengiasi ją pašalinti sau iš kelio arba jos nepastebėti.

       „Tylintys tekstai“ daug kur „tyliai“ kalba apie namus. Vietą, kurioje gyvenama, kuriama, meldžiamasi, kuri priklauso žmogui, o ne „vienetui“. Kuri turi griežtą lokalizaciją – kaip žemės gabalėlio, ant kurio namas stovi, ypatingumo, šventumo paliudijimą. Dar neseniai – prieš nepilną dvidešimtmetį – lietuvio namai buvo „visur“ – Azijoj, Urale, Sibire, tik ne Lietuvoj (p. 160), o „tautų draugystė“ ir „internacionalizmas“ buvo šviesios ateities sinonimai. Panašu, kad taip yra ir šiandien, tik geografija pasikeitė. Istorikai tokius tarpsnius vadina „tautų kraustymosi“ metu, nomadų kultūros antplūdžiu, tik išsikraustančių lietuvių atžvilgiu geriau tiktų žodis „kultūros asimiliacija“ (turint galvoje daugiau buitinę, paprotinę kultūrą). Ši asimiliacija tapo netgi madinga. Galbūt todėl savo namus visą gyvenimą statantis, žemę ir tėvų palikimą gerbiantis žmogus kai kuriems „išminčiams“ atrodo besąs kvailio vietoj. O kadangi ir literatūra yra savotiški „namai“, ir „Tylinčių tekstų“ autorius šioje erdvėje yra surentęs tvirtas sienas, šiek tiek juokinga skaityti poeto žodžius apie neramius išsišokėlius, kurie nori išstumti jį iš jo „vietos“... Matyt, ta vieta kažko verta!.. – daro išvadą autorius, ir jis yra teisus. M. Martinaičiui šiandien nebereikia eiti į dykumą – jis turi savo namus ir savo vietą.